Dėl neteisėta veika padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-219/2012

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 121.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M., L. M., R. P., E. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovams I. K., L. M., R. M., R. P., E. P. dėl neteisėta veika padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Saulėtekis“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, nustatančių absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), taikymo.

Ieškovas nurodė, kad atsakovai, nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. neišsikeldami iš valstybei nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), padarė ieškovui žalos, nes negalėjo tinkamai įgyvendinti įstatyme jam deleguotų funkcijų bei patikėjimo teisės į šį, valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir nuo 2002 m. liepos 2 d. patyrė nuostolių, negavo pajamų už ginčo pastato nuomą. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo įpareigojo atsakovus atlaisvinti ginčo patalpas bei grąžinti jas ieškovui. Dėl neteisėto atsakovų elgesio, konstatuoto įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimu už akių, ieškovui daroma žala – jis negavo pajamų už ginčo patalpų nuomą. Be to, ginčo pastatas buvo privatizuotas 2006 m. balandžio 11 d., pasirašius šio objekto pirkimo–pardavimo sutartį, o 2006 m. balandžio 12 d. aktu nurodytas pastatas perduotas nuosavybėn aukciono laimėtojui – privatizavimo objekto pirkėjui; taigi atsakovai ginčo pastatą neteisėtai buvo užėmę iki 2006 m. balandžio 12 d., iki kurios ieškovas apskaičiavo patirtus nuostolius (žalą). Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 327 521,16 Lt nuostoliams atlyginti dėl nurodytų asmenų neteisėtų veiksmų, savavališkai užvaldant valstybei nuosavybės teise priklausantį negyvenamąjį namą, bei 9,5 procento dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės I. K. 269 957,53 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo 2006 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovo ieškinio reikalavimus kitiems atsakovams atmetė. Teismas nustatė, kad nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. atsakovė I. K. faktiškai užėmė ieškovo patikėjimo teise valdomas valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimas, priimtas atsakovams už akių, neįrodė, jog kiti atsakovai faktiškai gyveno ginčo patalpose ir pažeidė ieškovo daiktines teises. Dėl to teismas sprendė, kad nurodyti atsakovai negalėjo būti pripažinti tinkamais, t. y. turinčiais pareigą atsakyti dėl ieškovui padarytos žalos, ir ieškinį tenkino tik dėl atsakovės I. K. Teismas, įvertinęs bylos duomenis dėl UAB „Lichua“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu BUAB „Saulėtekis“ pripažinta pasibaigusia ir yra išregistruota, o BUAB „Saulėtekis“ bei UAB „Lichua“ nuomos sutartis neįregistruota viešame registre ir negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, todėl, teismo teigimu, šios įmonės negalėjo būti tinkami atsakovai nagrinėjamoje byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovės I. K. nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, o ieškinys grindžiamas deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl priteisė iš šios atsakovės 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo šios civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovės I. K. apeliacinius skundus, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą tenkino, atsakovės apeliacinį skundą atmetė, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys atsakovams L. M., R. M., R. P. ir E. P., ir priteisė ieškovui solidariai iš visų atsakovų 269 957,53 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis (2002 m. gruodžio 2 d. aktas, Vilniaus miesto apylinkės teismo prokuratūros raštas, ieškovo raginimai atsakovams, įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimas už akių, atsakovų 2003 m. birželio 16 d. raštas ieškovui), nustatė, kad visi atsakovai nuo nuomos sutarties nutraukimo su BUAB „Saulėtekis“ dienos, t. y. 2002 m. liepos 2 d., buvo užėmę ginčo patalpas, kurių jie neperdavė nei BUAB „Saulėtekis“ bankroto administratoriui, nei ieškovui. Kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodymų apie ginčo patalpose ginčo laikotarpiu UAB „Lichua“ vykdytą ūkinę–komercinę veiklą ar įmonės veiklas, UAB „Saulėtekis“ ir UAB „Lichua“ 2002 m. kovo 20 d. nuomos (subnuomos) sutartis, pasirašyta atsakovės I. K. kaip UAB „Saulėtekis“ prezidentės ir atsakovės L. M. kaip UAB „Lichua“ direktorės prieštaravo nuomos sutarties, sudarytos su UAB „Saulėtekis“, 5.2 punkto nuostatoms dėl draudimo subnuomoti nurodytas patalpas. Be to, subnuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl ji negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, o UAB „Lichua“ nebuvo pagrindo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Tai, kad atsakovė I. K. nuo 2004 m. gegužės 11 d. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą ginčo patalpose ar nurodė gyvenusi tik šių patalpų dalyje, nepaneigė teismo sprendimo išvadų dėl ieškovo reikalavimo, pareikšto atsakovei ieškinyje nurodytu pagrindu, pagrįstumo.

Kolegija, tenkindama ieškovo apeliacinį skundą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso taisykles, neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių ir suklydo, nurodydamas, jog tik atsakovė I. K., ginčo laikotarpiu faktiškai užėmusi ginčo pastatą, atsakinga dėl ieškovo patirtų nuostolių. Byloje buvo pakankamai įrodymų, patvirtinusių, kad visi atsakovai ginčo laikotarpiu faktiškai valdė ginčo pastatą, neperduodami patalpų ieškovui, pastarojo teisėtu reikalavimu. Nurodytas aplinkybes patvirtino ieškovo raginimai atsakovams, jų rašytiniai paaiškinimai, įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimas už akių, antstolio A. B. 2006 m. vasario 20 d. pažymos duomenys, kuriuose nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad atsakovai buvo užėmę ginčo patalpas nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. Kolegija pažymėjo, kad nors sprendimas už akių šioje byloje neturėjo prejudicinės galios, tačiau jame nustatytas aplinkybes iš esmės patvirtino pirmiau nurodyti kiti bylos duomenys. Juolab kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo iš ginčo patalpų buvo iškeldinti visi atsakovai, patvirtino, jog iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos atsakovai buvo užėmę ginčo patalpas. Be to, atsakovų atsiliepime į ieškinį, triplike, atsakovų rašytiniuose paaiškinimuose nepaneigta aplinkybė, kad atsakovai L. M., R. M., R. P. ir E. P. ginčo laikotarpiu buvo užėmę ginčo patalpas, nurodant, kad jie buvo sąžiningi ginčo patalpų valdytojai ir juos su ieškovu bei BUAB „Saulėtekis“ iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo patalpų siejo nuomos santykiai, kurių pagrindu atsakovai naudojosi išnuomotomis ginčo patalpomis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai L. M., R. M., R. P., E. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo. Nors byloje buvo pateiktas prašymas įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „Lichua“, kuri 2002 m. kovo 20 d. sudarė ginčo patalpų subnuomos sutartį su UAB „Saulėtekis“, ir byloje esantys įrodymai patvirtino, kad ši bendrovė ginčo patalpose vykdė ūkinę komercinę veiklą (teikė viešbučio paslaugas), atsiskaitymus tiek su UAB „Saulėtekis“, tiek su trečiaisiais asmenimis (komunalinių paslaugų tiekėjais), tačiau, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog UAB „Lichua“ ginčo patalpas subnuomojo būtent tuo laikotarpiu, už kurį ieškovas prašė priteisti žalą iš atsakovų, todėl šis juridinis asmuo privalėjo byloje dalyvauti trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis.

Dėl CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, pažeidimo. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pirma, antstolio A. B. 2006 m. vasario 20 d. pažymoje apie sprendimo vykdymo eigą nurodyta, kad, atliekant vykdomuosius veiksmus, raginimas įvykdyti teismo sprendimą už akių buvo įteiktas tik atsakovei I. K. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimu už akių kaip įrodymu, kad nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. kasatoriai buvo užėmę ginčo patalpas. Kasatorių teigimu, šis teismo sprendimas už akių priimtas 2003 metų pabaigoje, todėl patikimai neįrodo, kad kasatoriai faktiškai gyveno ginčo patalpose iki 2006 m. balandžio 11 d. Trečia, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolės N. Š. 2008 m. gruodžio 11 d. iškeldinimo protokolo, kuriame nurodyta, jog iš ginčo patalpų buvo iškeldinta tik atsakovė I. K. Ketvirta, teismas neįvertino šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kad ginčo patalpas kaip gyvenamąją vietą deklaravo tik atsakovė I. K.; kasatoriai ginčo patalpose negyveno, jie su šeimomis gyveno ir ūkį tvarkė visiškai kitais adresais nei ginčo patalpos. Penkta, kasatorių teigimu, UAB „Saulėtekis“ administratoriaus ir ieškovo atstovų 2002 m. gruodžio 2 d. surašytame akte (apie tai, kad faktiškai BUAB „Saulėtekis“ negalėjo perduoti ieškovui jo patikėjimo teise valdomų valstybei nuosavybės teise priklausančių ginčo patalpų, nes į jas nebuvo galima patekti) nenurodyta pastatą (ginčo patalpas) užėmusių asmenų. Šešta, teismas neįvertino pateiktų pažymų apie kasatorių deklaruotą gyvenamąją vietą.

Dėl CK 6.245 straipsnio 4 dalies netinkamo taikymo. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytu deliktinės civilinės atsakomybės aiškinimu ir taikymu; motyvuoja, kad UAB „Lichua“ ir UAB „Saulėtekis“ siejo subnuomos santykiai ir ginčo laikotarpiu šiam juridiniam asmeniui buvo perduotos naudoti ginčo patalpos, todėl žalos atlyginimas galėjo būti nukreiptas tiesiogiai į šį juridinį asmenį. Taigi žala ieškovui turėjo būti kildinama iš sutartinių santykių, todėl apskritai negalėjo būti taikomos deliktinės atsakomybės nuostatos (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl deliktinės civilinės atsakomybės sampratos ir subjektų. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Ieškovas reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 327 521,16 Lt nuostoliams atlyginti grindė tuo, kad atsakovai dėl neteisėtų veiksmų, savavališkai užvaldydami ir neišsikeldami iš valstybei nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo namo, padarė žalos. Atsakovai įrodinėjo, kad ginčo patalpas faktiškai buvo užėmusi tik atsakovė I. K.; be to, ginčo patalpose atsakovė gyveno ne kaip fizinis asmuo, o kaip UAB „Lichua“ generalinė direktorė, ir ginčo laikotarpiu šias patalpas UAB „Lichua“ subnuomos sutarties pagrindu nuomojosi iš UAB „Saulėtekis“, todėl reikalavimai dėl žalos turėjo būti reiškiami ne atsakovei, bet įmonei. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, skirtingai įvertinę ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą, priėmė skirtingus procesinius sprendimus: pirmosios instancijos teismas sprendimu nuostolių atlyginimą priteisė iš atsakovės I. K., apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui solidariai iš visų atsakovų 269 957,53 Lt nuostoliams atlyginti. Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, susijusių su vienos atsakovės veiksmais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.)

Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų (2002 m. gruodžio 2 d. akto, Vilniaus miesto apylinkės teismo prokuratūros rašto, ieškovo raginimų atsakovams, atsakovų rašytinių paaiškinimų, įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimo už akių, atsakovų 2003 m. birželio 16 d. rašto ieškovui, antstolio A. B. 2006 m. vasario 20 d. pažymos) ir kurie patvirtino, jog atsakovai ginčo laikotarpiu faktiškai valdė ginčo patalpą. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tarp jų ir dėl kasatorių skunde išvardytų įrodymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, t. y. grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatoriams nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nenustatė.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo, į bylą neįtraukiant trečiuoju asmeniu UAB „Lichua“

Kasaciniame skunde atsakovai nurodo, kad šioje byloje reikalavimas atlyginti nuostolius turėjo būti reiškiamas ir UAB „Lichua“, o pirmosios instancijos teismui šio asmens neįtraukus į bylą, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“ ir kt., byla Nr. 3K-3-265/2008; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., byla Nr. 3K-3-334/2011). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogiška teisės į teisingą teismą samprata draudimo nuspręsti dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių bei pareigų aspektu pateikiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, aiškinant bei taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (2002 m. spalio 15 d. sprendimas Canete de Goni prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 55782/00 (Canete de Goni v. Spain, no. 55782/00, judgment of 15 October 2002, § 34). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., byla Nr.3K-3-159/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-343/2010). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., byla Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-103/2010).

Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tuo pagrindu vertina, ar nebuvo pažeistos su tuo susijusios proceso teisės normos. Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu nebuvo įtraukta UAB „Lichua“, kuri 2002 m. kovo 20 d. sudarė ginčo patalpų subnuomos sutartį su UAB „Saulėtekis“. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl CPK 185 straipsnio taikymo, pripažįsta, kad proceso teisės normos dėl įrodymų vertinimo nebuvo pažeistos, taigi, turi teisinį pagrindą remtis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Saulėtekis“ ir UAB „Lichua“ 2002 m. kovo 20 d. pasirašyta ginčo patalpos subnuomos sutartis prieštaravo pagrindinės patalpų nuomos sutarties, sudarytos su UAB „Saulėtekis“, 5.2 punkto nuostatoms, pagal kurias draudžiama subnuomoti ginčo patalpas. Be to, ši sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl ji negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Tai reiškia, kad, teismui sprendžiant klausimą dėl asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu atsakovų pusėje, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialinio teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialinio teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad subnuomos sutartis iš viso negalėjo būti sudaryta, ji prieštaravo pagrindinės patalpų nuomos sutarties nuostatoms, nebuvo įregistruota, darytina išvada, kad UAB „Lichua“ tiesiogiai nebuvo tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektas, taip pat nebuvo susijusi materialiniais teisiniais santykiais su viena šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas būtų daręs įtaką bendrovės teisių apimčiai, todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo tokį asmenį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu (CPK 47 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus ir pripažinusi, kad nebuvo pažeistos proceso teisės normos dėl įrodymų vertinimo, nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodo, jog kasatorių argumentai dėl CK 6.245 straipsnio 4 dalies netinkamo taikymo tampa teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl kasacinio skundo argumentai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 48,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,08 Lt (dvylika litų 8 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,08 Lt (dvylika litų 8 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovės R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,08 Lt (dvylika litų 8 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12,08 Lt (dvylika litų 8 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Zigmas Levickis