Civilinė byla Nr. 3K-3-221/2012
Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6; 114.11 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Levickio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. M., N. M., M. M. ir B. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal UAB „Vaistinių valda“ ieškinį atsakovams B. M., N. M., D. M., B. M. ir M. M. dėl iškeldinimo iš patalpų ir atsakovų B. M., M. M., D. M., B. M. ir N. M. priešieškinį ieškovui UAB „Vaistinių valda“, atsakovams UAB „Kauno vaistinių centras“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl priėmimo–perdavimo akto, akcininko sprendimo, apskrities viršininko įsakymo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį; trečiasis asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vaistinių valda“, remdamasis CK 4.98, 6.642 straipsniais, prašė iškeldinti atsakovus B. M., N. M. ir D. M. iš patalpų, esančių duomenys neskelbtini, o atsakovus B. M. ir M. M. – iš patalpų, esančių duomenys neskelbtini, su visa manta, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; taip pat iškeldinti visus atsakovus iš ūkinio pastato, esančio duomenys neskelbtini.
Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo butai Nr. 2 ir Nr. 3 su priklausiniais. Nuo 1979 m. bute Nr. 2 gyvena atsakovai. Jis neprieštaravo, kad jie naudotųsi butu, todėl tarp jų susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai (rašytinė sutartis nebuvo sudaryta). 1993 m. atsakovai savavališkai užėmė butą Nr. 3 ir ūkinį pastatą. 2005 m. balandžio 14 d. jis įspėjo atsakovus apie panaudos nutraukimą ir prašė išsikelti iš buto Nr. 2 bei iš savavališkai užimtų buto Nr. 3 ir ūkinio pastato, tačiau jie neišsikėlė.
Atsakovai priešieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiais UAB „Vaistinių valda“ vienintelio akcininko UAB „Kauno vaistinių centras“ 2006 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 3, 2006 m. vasario 1 d. UAB „Vaistinių valda“ ir UAB „Kauno vaistinių centras“ sudarytą priėmimo–perdavimo aktą, Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 02-01-1238 dėl žemės nuomos ir 2008 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2008-58; taikyti restituciją ir grąžinti UAB „Vaistinių valda“ priklausantį butą Nr. 2, esantį duomenys neskelbtini, UAB „Kauno vaistinių centras“ nuosavybėn; įpareigoti UAB „Kauno vaistinių centras“ sudaryti su jais buto Nr. 2, esančio duomenys neskelbtini, Kaune, pirkimo–pardavimo sutartį Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą kainą, ne didesnę nei buvusią 1998 m. liepos 1 d.
Atsakovai nurodė, kad 1979 m. Kauno teritorinėje gamybinėje įmonėje „Farmacija“ atsakovui B. M., kaip darbuotojui, buvo suteiktas butas Nr. 2, kuriame jis apsigyveno su šeima. Atsakovų teigimu, tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, todėl, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, jie turėjo teisę šį butą privatizuoti. Atsakovas B. M. įstatyme nustatyta tvarka atliko visus veiksmus šiai teisei įgyti, tačiau dėl AB „Kauno vaistinių centras“ (po reorganizacijos – UAB „Kauno vaistinių centras“, UAB „Vaistinių valda“) neteisėtų veiksmų šios teisės negyvendino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį; nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė (CK 6.478, 6.576 straipsniai, 1964 m. CK 298, 319 straipsniai). Kadangi atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų mokėję ieškovui mokesčius už naudojimąsi butu Nr. 2, tai teismas padarė išvadą, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad kiekvieno daikto neatlygintinio naudojimo (panaudos) sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs, kad apie panaudos sutarties nutraukimą atsakovai buvo įspėti, kad jie taip pat savavališkai užėmė butą Nr. 3 ir ūkinį pastatą, juos iš šių patalpų iškeldino. Dėl atsakovų priešieškinio teismas nurodė, kad ginčo patalpose atsakovai apsigyveno iki Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo, tačiau nė vienas iš jų nėra šių patalpų nuomininkas. Dėl to teismas konstatavo, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, atsakovai neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpas ir nėra teisinio pagrindo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik patikslino, kad atsakovai B. M., N. M. ir D. M. iškeldinami ne iš buto Nr. 3, o iš buto Nr. 2. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo butas Nr. 2 atsakovams nebuvo suteiktas laikantis apsigyvenimo jame metu galiojusio 1964 m. CK 319 straipsnio reikalavimų (nebuvo išduotas orderis, su namo buvimo vietos namų valdyba nesudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis). Esant ilgalaikiams naudojimosi gyvenamąja patalpa santykiams, nuomos faktui patvirtinti pakaktų duomenų apie nuomos mokesčio mokėjimą, tačiau atsakovai nepateikė jokių tai įrodančių duomenų ir šio mokesčio nemokėjimą faktiškai pripažino. Daugiau kaip 30 metų atsakovai neatlygintinai naudojosi butu Nr. 2, nesikreipė į teismą dėl nuomos teisinių santykių pripažinimo, todėl nėra jokio pagrindo panaudos teisinius santykius laikyti gyvenamosios patalpos nuoma, o atsakovų pozicija, kad, neimdami nuomos mokesčio, ieškovas ir jo teisių pirmtakai elgėsi aplaidžiai, nuomos teisinių santykių fakto savaime nesukuria. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovai nebuvo ginčo buto Nr. 2 nuomininkai, todėl nėra subjektai, kuriems pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį galėjo būti suteikta teisė privatizuoti šį butą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo namai, butai. Ginčo butas privačios nuosavybės teise priklauso ieškovui, o priešieškinio pagrįstumo atveju jis būtų grąžintas UAB „Kauno vaistinių centras“ nuosavybėn. Taigi pagal Butų privatizavimo įstatymo galimo privatizuoti būsto statuso jis ir tada neatitiktų. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovai B. M., N. M. ir D. M. gera valia išsikėlė iš savavališkai užimto buto Nr. 3 ir persikėlė į ginčo butą Nr. 2, pakeitė teismo sprendimo dalį į visų atsakovų iškeldinimą iš buto Nr. 2.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai B. M., N. M., B. M. ir M. M. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Kasatorių nuomone, teismai pažeidė CPK 185, 263, 265 straipsnius, netinkamai taikė butų privatizavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatorių teigimu, teismai nepagrįstai nustatė, kad jie nėra subjektai, kuriems pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį suteikta teisė privatizuoti butą. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pilietis, pageidavęs pirkti įmonės balanse esantį butą, kreipdavosi į atitinkamą organizaciją, prie pareiškimo pridėjęs taisyklių 18 punkte nurodytą susitarimą. Taigi, kasatorių nuomone, taisyklės a priori nereikalaudavo iš pareiškėjo įrodyti aplinkybę, kad jis yra buto nuomininkas, jeigu jis gyveno atitinkamos įmonės balanse esančiame žinybiniame bute. Teismai neįvertino to, kad, kasatoriui B. M. 1992 m. lapkričio mėnesį pateikus pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo, šį butą patikėjimo teise valdė Kauno teritorinė gamybinė įmonė „Farmacija“ ir kasatoriai jame gyveno jau 22 metus. Kasatorių nuomone, ši aplinkybė savaime patvirtina nuomos teisinių santykių buvimą tarp jų ir Kauno teritorinės gamybinės įmonės „Farmacija“. Aplinkybę, kad kasatoriai buvo ginčo buto nuomininkai, patvirtina ir byloje esanti Kauno miesto savivaldybės turto skyriaus 1996 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 1478-M. Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Kauno vaistinių centras“ neišsaugojo archyvinių dokumentų (1992 m. B. M. pareiškimo dėl buto privatizavimo, atsakovo valdybos 1996 m. spalio 15 d. posėdžio, kuriame turėjo būti svarstomas buto privatizavimo klausimas, protokolo) turėjo būti teismų įvertinta kasatorių naudai, t. y. jog labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus tiek, kiek tai susiję su priešieškinio reikalavimais pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį negaliojančia, nes kasatoriams nėra ginčijimo buto Nr. 2 savininkai, todėl neturi teisės į valstybinio žemės sklypo nuomą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasatorių teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis
Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismai, pažeisdami butų privatizavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai konstatavo, jog kasatoriai nėra subjektai, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymą turėjo teisę privatizuoti ginčo butą.
1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta asmens teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jo nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinąsias privatizavimo sąlygas: 1) butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L.. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje šalių esminis ginčas yra dėl antrosios būtinosios gyvenamųjų patalpų privatizavimo sąlygos, t. y. ar, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kasatoriai buvo subjektai, turintys teisę privatizuoti jų naudojamas gyvenamąsias patalpas – butą Nr. 2, esantį duomenys neskelbtini.
Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, imperatyviai nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir Butų privatizavimo įstatymą detalizuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse (Taisyklių 4 punktas). Taigi asmenims, kurie nebuvo jų naudojamų gyvenamųjų patalpų nuomininkai, negalėjo atsirasti subjektinės teisės privatizuoti jas pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Pagal 1964 m. CK normas, galiojusias kasatorių apsigyvenimo ginčo bute metu, gyvenamosios patalpos nuomininku buvo laikomas fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (321 straipsnis), kurioje įsipareigoja naudotis šia patalpa ir mokėti nuomos mokestį (319 straipsnis); gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija, turi būti sudaroma raštu (322 straipsnis). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2001 m. CK 6.576, 6.578, 6.579 straipsniuose.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad 1979 m. kasatoriui B. M., kaip darbuotojui, buvo leista apsigyventi su šeima ginčo bute, tačiau šis butas jam nebuvo suteiktas nuomos pagrindu, nes su juo nebuvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nebuvo išduotas buto orderis. Teismai taip pat nustatė, kad kasatoriai, gyvendami šiame bute daugiau kaip 30 metų, nemokėjo nuomos mokesčio ir iš jų nebuvo reikalaujama tokio mokesčio, o ieškovas tvirtina, kad dėl ginčo buto naudojimo tarp jo ir kasatorių susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Teismai, įvertinę šiuos nustatytus faktus, padarė pagrįstas išvadas, kad kasatoriai nebuvo ginčo buto nuomininkai ir visą laiką jame gyveno panaudos (neatlygintinio naudojimosi daiktu) pagrindu. Nustatę tokias aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kasatoriai nebuvo subjektai, kurie pagal šio įstatymo 4 straipsnį turėjo teisę privatizuoti ginčo butą.
Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“, bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, spręsdami dėl kasatorių teisės privatizuoti ginčo butą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės ir jų visumos pagrindu pripažino nustatyta aplinkybę, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kasatoriai nebuvo ginčo buto nuomininkai. Teismų procesiniai sprendimai tinkamai motyvuoti, juose išdėstyti argumentai visais su byloje nagrinėjamo ginčo esme susijusiais ir jam išspręsti reikšmingais klausimais.
Teisėjų kolegija, remdamasi šia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatyta aplinkybe, konstatuoja, kad kasatoriai, nebūdami ginčo buto nuomininkai, t. y. nesant vienos būtinųjų privatizavimo sąlygų, nustatytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, neįgijo subjektinės teisės privatizuoti jų naudojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nenustatyta teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. gegužės 2 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 69,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų M. M., B. M., B. M. ir N. M. į valstybės biudžetą iš kiekvieno po 17,34 Lt (septyniolika litų 34 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Gintaras Kryževičius
Zigmas Levickis
