Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, finansinių reikalavimų tvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-204/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01428-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

2012 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės,,Elektrotinklas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios (ieškinio padavimo metu – bankrutuojančios) uždarosios akcinės bendrovės „Bildunga“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrotinklas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, finansinių reikalavimų tvirtinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė „Baltų tinklo prekyba“, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsniu.

Ieškovas kreipėsi į atsakovo restruktūrizavimo bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, priteisti ieškovui iš atsakovo 80 000 Lt; 2) pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2009 m. gegužės 18 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, priteisti ieškovui iš atsakovo 30 000 Lt; 3) patvirtinti ieškovo 110 000 Lt reikalavimą atsakovo restruktūrizavimo byloje.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 9 d. su VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligonine ir Alytaus apskrities viršininko administracija sudarė statybos rangos sutartį (toliau – statybos rangos sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti statybos darbus, o Alytaus apskrities viršininko administracija – atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas su atsakovu 2008 m. rugsėjo 15 d. sudarė statybos subrangos sutartį (toliau – statybos subrangos sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo statybos rangos sutarties objekte atlikti elektrotechnikos darbus. Ieškovas su atsakovu 2009 m. balandžio 24 d. sudarė papildomą susitarimą (toliau – papildomas susitarimas), kuriuo statybos subrangos sutartį papildė 2.2 punktu, kuriame nustatyta, kad, ieškovui dėl savo nemokumo ar kitų priežasčių negalint atsiskaityti su atsakovu už atliktus darbus, atsakovas įgyja reikalavimo teisę į ieškovo gautinas sumas už jo atliktus darbus pagal statybos rangos sutartį. Ieškovas įsipareigojo, atsakovui pareikalavus, per dešimt dienų pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį tokiai skolai, kuria ieškovas bus nesumokėjęs atsakovui už atliktus darbus. Kadangi ieškovas buvo finansiškai nepajėgus atsiskaityti su atsakovu už atliktus darbus, tai, atsakovui pareikalavus, ieškovas su atsakovu sudarė ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurias ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teises į 110 000 Lt sumą. Ieškovo nuomone, šiomis sutartimis buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių turtiniai interesai, nes atsakovas įgijo pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Atsakovas gautas 110 000 Lt sumos reikalavimo teises į skolininką Alytaus apskrities viršininko administraciją 2009 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. birželio 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimis perleido naujam kreditoriui – trečiajam asmeniui UAB „Baltų tinklo prekyba“. Ieškovo teigimu, ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovo finansinė padėtis buvo ypač sunki, įmonė buvo nemoki, dėl to jai buvo iškelta bankroto byla. Be to, tuo metu ieškovas turėjo daugiau pradelstų įsipareigojimų kitiems savo kreditoriams. Ieškovo teigimu, yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.66 straipsniu.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 29 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymų pripažinti negaliojančiomis 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartis, patvirtinti 110 000 Lt reikalavimą UAB „Elektrotinklas“ restruktūrizavimo byloje.

Teismas nurodė, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visetas. Actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą ir siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius. Teismas pažymėjo, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Ieškovo 2009 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, ieškovo turtas buvo 5 281 940 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 4 060 610 Lt, todėl, teismo nuomone, ieškovo turimo turto pakako skoloms padengti ir tokia ieškovo finansinė būklė yra nepakankama actio Pauliana institutui taikyti. Be to, teismas pažymėjo, kad sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana instituto pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Kadangi užsakovas neturėjo galimybės sumokėti ieškovui už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartį, o ieškovas neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakovu už atliktus darbus pagal statybos subrangos sutartį, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis. Teismas pažymėjo ieškovo pareigą atsiskaityti už atliktus darbus. Nenustatęs, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeisti kreditorių interesai, ir nustatęs, kad skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, teismas padarė išvadą, kad sudarydamos ginčijamus sandorius šalys buvo sąžiningos. Atmetęs ieškovo reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, teismas netenkino ieškovo prašymo patvirtinti 110 000 Lt reikalavimą atsakovo restruktūrizavimo byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – pripažino negaliojančiomis UAB „Bildunga“ ir UAB „Elektrotinklas“ 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartis, patvirtino BUAB „Bildunga“ 110 000 Lt reikalavimą UAB „Elektrotinklas“ restruktūrizavimo byloje.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius savo reikalavimus įrodinėjo aplinkybėmis, jog skolininkas (ieškovas), būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, be to, kitaip buvo pažeistos kreditorių teisės. Bylos duomenimis, ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. Ieškovo balanso duomenimis, ieškovo turtas 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 10 644 260 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 7 174 477 Lt, 2009 m. balandžio 30 d. ieškovo turtas buvo jau 7 658 470,30 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 7 174 477 Lt. Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla, nurodyta, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai (4 119 345 Lt) viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (5 858 667 Lt). Šie duomenys patvirtina, kad ieškovo turtinė padėtis ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo sunki ir įmonė faktiškai buvo nemoki. Praėjus mėnesiui po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovui buvo iškelta bankroto byla, tai reiškia, kad įmonė jau ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti ir kurie ketino ieškovui iškelti bankroto bylą. UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, atstovaudama ieškovo kreditoriaus UAB „Lankava“ interesams, 2009 m. kovo 27 d. pranešimu informavo ieškovą apie 76 995,54 Lt skolą ir apie ketinimą kreiptis į teismą, jeigu ieškovas per trisdešimt dienų jos neapmokės. Iš UAB „Balterma ir Ko“ ir UAB „Lankava“ pareiškimo teismui dėl bankroto bylos UAB „Bildunga“ iškėlimo matyti, kad UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, atstovaudama kito ieškovo kreditoriaus UAB „Balterma ir Ko“ interesams, 2009 m. balandžio 3 d. taip pat išsiuntė ieškovui analogišką pranešimą. Iš teismui pateikto ieškovo skolų sąrašo matyti, kad tiek 2009 m. balandžio 30 d., tiek 2009 m. gegužės 18 d. ieškovas turėjo daug skolų kitiems kreditoriams. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas, turėdamas didelės sumos pradelstų skolų kitiems kreditoriams ir būdamas faktiškai nemokus, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam savo kreditorių – atsakovui. Kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nes ieškovas nesilaikė Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, kuris galiojo ginčijamų sandorių sudarymo metu, 3 straipsnyje nustatytos mokėjimų eilės tvarkos, kuri taikoma, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. 2009 m. balandžio 24 d. papildomas susitarimas, kuriuo statybos subrangos sutartis papildyta 2.2 punktu, kuriame nustatyta, jog, ieškovui dėl savo nemokumo ar kitų priežasčių negalint atsiskaityti su atsakovu už atliktus darbus, ieškovas, atsakovui pareikalavus, įsipareigoja pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį tokiai skolai, kuria ieškovas bus nesumokėjęs atsakovui už atliktus darbus, buvo sudarytas prieš pat ginčijamų sandorių sudarymą, todėl negali būti vertinamas kaip ieškovo pareiga sudaryti ginčijamus sandorius. Pagal papildomą susitarimą ieškovas įsipareigojo pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovui pareikalavus, per dešimt dienų, tačiau pirmoji reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta jau per šešias dienas, tačiau ne nuo atsakovo pareikalavimo, o nuo papildomo susitarimo pasirašymo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad papildomo susitarimo pasirašymas patvirtina ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą. Sudarydamos papildomą susitarimą, šalys iš anksto numatė ieškovo pareigą sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį tuo atveju, jei ieškovas dėl savo nemokumo negalėtų atsiskaityti su atsakovu. Papildomo susitarimo tikslas – suteikti pirmenybę vienam ieškovo kreditorių (atsakovui) dėl ieškovo nemokumo. Ieškovui turėjo būti žinoma, kad dėl sunkios finansinės padėties jis negali atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir jo pareigos, nustatytos CK 1.5 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo (ieškovas) neturi kreditorių ir, ar sudarant sandorį, nebus pažeisti jų interesai. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga. Atsakovas yra verslininkas, kuriam jo veikloje keliami didesni reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui, todėl šią pareigą jis privalėjo vykdyti. Atsakovas ne tik nevykdė šios pareigos, tačiau ir pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo jam buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo reikalavimus prieš kitus ieškovo kreditorius.

Teisėjų kolegija sprendė, kad, konstatavus, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės (nes nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė vienam iš ieškovo kreditorių), ieškovas ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo, tiek ieškovas, tiek atsakovas nebuvo sąžiningi, yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovui esant faktiškai nemokiam, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo būti laikomasi Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos. Kadangi ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant šią tvarką, tai šie sandoriai yra niekiniai ir CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.

Atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad, taikant restituciją, atsakovo restruktūrizavimo byloje tvirtintinas ieškovo 110 000 Lt reikalavimas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nepagrįstai nustatė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, sandorių ieškovas neprivalėjo sudaryti, o sandorius sudariusios šalys buvo nesąžiningos. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nė vienos šių sąlygų ieškovas neįrodė, ieškovo turtinė padėtis po ginčo sandorių visiškai nepakito ir jokios įtakos kreditorių interesams neturėjo. Nesant nurodytų sąlygų viseto, actio Pauliana ieškinys negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Ginčo sandoriais ieškovas faktiškai atsisakė savo reikalavimo teisės į ginčo sumą mainais į tai, kad jam tokios pat sumos nereikės mokėti savo kreditoriui, dėl to po ginčo sandorių sudarymo ieškovo turtinė padėtis visiškai nepakito, tai atitiko kitų kreditorių interesus.

2. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad ieškovas, turėdamas dideles sumas pradelstų skolų kitiems kreditoriams (tarp jų ir darbuotojams) ir būdamas faktiškai nemokus, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam savo kreditorių. Iki bankroto bylos iškėlimo reikalavimo perleidimo sandoriai, kuriais mažinami skolininko finansiniai įsipareigojimai kreditoriui, nėra draudžiami. Vien konstatavimas, kad ieškovo būklė buvo bloga ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Ieškovo turimo turto ginčo sandorių sudarymo dieną pakako skoloms sumokėti ir tokia ieškovo finansinė būklė nepakankama actio Pauliana institutui taikyti. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas neprivalėjo jo sudaryti. Statybos rangos sutarties dalyvis (užsakovas) neturėjo finansinės galimybės ieškovui apmokėti už atliktus darbus statybos objekte, o ieškovas – atsiskaityti pagal statybos subrangos sutartį su atsakovu. Ieškovas privalėjo sudaryti 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartis 2009 m. balandžio 24 d. papildomo susitarimo pagrindu, vykdydamas sutartyse įtvirtintą ieškovo pareigą atsiskaityti už atsakovo atliktus darbus.

3. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šalių nesąžiningumo klausimą. Nenustačius, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, ir nustačius, jog skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, darytina išvada, kad šalys, sudarydamos sandorius, buvo sąžiningos. Atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie UAB,,Bildunga“ finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, nes šalis siejo subrangos sutartiniai santykiai. Šalys buvo sąžiningos, sudarius reikalavimo perleidimo sutartis, kitų UAB,,Bildunga“ kreditorių interesai nebuvo pažeisti.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas bankrutavusi UAB,,Bildunga“ prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Dėl skolininko nemokumo. Ieškovo teigimu, kasatorius neteisingai interpretuoja ir aiškina sąlygas, būtinas actio Pauliana taikyti, nepagrįstai susiaurindamas actio Pauliana taikymo galimybes. Ieškovas ieškinį grindė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Aplinkybę, kad sandorio sudarymo momentu ieškovas buvo nemokus, jis grindė 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. birželio 30 d. sudarytais įmonės balansais. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, pakanka įvertinti įmonės balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį, taip pat nustatyti, kad įmonė sandorių sudarymo momentu nevykdė įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė įmonės turto ir įsipareigojimų santykį, iš kurio akivaizdu, kad ginčo sandorių sudarymo dieną įmonė buvo nemoki.

Actio Pauliana ieškinys ir viena jo sąlygų – skolininko nemokumas – nesiejami išimtinai su bankroto bylos skolininkui kėlimu tam, kad būtų galima taikyti šią actio Pauliana sąlygą ir konstatuoti, jog įmonė, būdami nemoki, suteikė pirmenybę vienam kreditorių.

2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijamais sandoriais. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad ginčo sandoriai nepažeidė ieškovo kitų kreditorių teisių ir interesų. Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad sandorių sudarymo dieną turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Bendra kreditorių reikalavimų suma įmonei nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo ne sumažėjo, o padidėjo. Kreditorių teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais įrodo byloje esančios teismų nutartys dėl arešto ieškovo turtui taikymo, išrašai iš Turto arešto aktų registro, kreditorių pateiktų pareiškimų ir ieškinių dėl skolų iš ieškovo išieškojimo nuorašai.

Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ieškovas 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimis visiškai atsiskaitė su atsakovu, kuris yra žemesnės eilės kreditorius nei įmonės darbuotojai, toks atsiskaitymas pažeidė imperatyviąsias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas, ieškovo darbuotojų teises.

3. Dėl sandorių šalių nesąžiningumo. Kasatorius nepateikia argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, kad teismai netinkamai nustatė, jog ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – išrašai iš Turto arešto registro, 2008 m. gruodžio 31 d. balansas, kreditorių kreipimaisi į teismus, Kauno apygardos teisme 2009 m. gegužės 18 d. gautas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo – patvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo metu viešuosiuose registruose buvo paskelbta informacija apie ieškovo finansines problemas. Ieškovas, kaip verslininkas, kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, privalėjo išsiaiškinti, ar sudaromais sandoriais nepažeidžiami kitų kreditorių interesai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo suprastų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

4. Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorius. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad ginčo sandoriai privalėjo būti sudaryti, nes ieškovas turėjo pareigą atsiskaityti su atsakovu. Skola kitam kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos 2008 m. liepos 3 d. apžvalga dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo).

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl skolininko nemokumo sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B., A. B. ir R. Š., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Balmeto Medis“ v. „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir J. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Viena šio ieškinio sąlygų yra ta, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį skolininkas sudarė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Tai reiškia, kad skolininko sudaromas sandoris turi pažeisti bent vieno kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl skolininko nemokumo šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įmonė sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, nevykdė savo įsipareigojimų, o įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais dėl nemokumo, kaip teisinės actio Pauliana sąlygos, nuostatas teismai taikė tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentai nepatvirtina įstatymo pažeidimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl nemokumo sampratos teisiškai nepagrįsti.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, kaip skolininko nesąžiningumo aplinkybės actio Pauliana atveju

Skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Tai – skolininko žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai atsiskaito. Toks skolininko veiksmas reiškia jo nesąžiningumą, o tam tikromis aplinkybėmis yra uždraustas baudžiamojo įstatymo. BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokumo atveju, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o patenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai ir taip padaroma žala likusiems kreditoriams, tokia veika yra vertinama kaip skolininko nesąžiningumas. Esant visoms baudžiamosios atsakomybės sąlygoms ji užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija vertina, kad pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas.

Teismų praktikoje pasisakyta, kad, vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. R. S., J. Ch., Z. G., bylos Nr. 3K-3-221/2002).

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus. Įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių susitarimo, reglamentuoja įstatymai (pavyzdžiui, CK 6.55 straipsnis, Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi argumentais, kad skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovui esant faktiškai nemokiam, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo būti laikomasi Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos. Teisėjų kolegija vertina, kad šie argumentai atitinka teisines actio Pauliana taikymo nuostatas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, jeigu sudarytu sandoriu yra pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl pirmenybės suteikimo vienam kreditoriui kaip kreditorių teisių pažeidimo aplinkybės ir skolininko nesąžiningumo aplinkybės yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, UAB „Acumen“, bylos Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-7-541/2004; kt.).

Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B., E. B., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialas, bylos Nr. 3K-3-425/2000).

Tais atvejais, kai teismas sprendžia, ar skolininko pareiga sudaryti sandorį ateityje kyla iš preliminariosios sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, svarbu nustatyti, ar tai yra organizacinio pobūdžio derybų metu sudaryta sutartis, kuri būtų vertinama kaip preliminarioji, taip pat kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, preliminariosios sutarties ir pagrindinės sutarties sudarymo momentus. Jeigu sutartimi yra numatyta ateityje sudaryti sandorį, tai savaime nereiškia, kad ji yra preliminarioji sutartis. Tokia sutartis yra sudaroma kaip organizacinė sutartis derybų metu, kuria šalys nustato sąlygas, nuostatas ar įsipareigojimus, kuriais siekiama pasirengti pagrindinės sutarties sudarymui ir įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo sutartį sudariusias šalis siejo statybos subrangos sutartis. Ji 2009 m. balandžio 24 d. papildomu susitarimu buvo papildyta 2.2 punktu, kuriame nustatyta, jog užsakovui dėl savo nemokumo ar kitų priežasčių negalint atsiskaityti už atliktus darbus, vykdytojui pareikalavus, užsakovas įsipareigoja pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį tokiai skolai, kurios užsakovas bus nesumokėjęs už atliktus darbus. Papildomame susitarime nenurodyta aplinkybių nei dėl vykdomų derybų, nei dėl pasirengiamųjų organizacinio pobūdžio veiksmų ir aplinkybių, kurios reikalingos pagrindinei – reikalavimo perleidimo – sutarčiai sudaryti, todėl nėra teisinio pagrindo ją kvalifikuoti kaip preliminariosios sutarties.

Būtinumas sudaryti sutartį gali būti kildinamas ne tik iš preliminariosios sutarties, bet ir iš kitos sutarties ar savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalies išimtis). Skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditoriaus interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Antai kasaciniame teisme yra pareikšta nuomonė, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Teisėjų kolegija vertina, kad turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susiklosčiusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija argumentavo, kad sudarydamos papildomą susitarimą šalys iš anksto numatė ieškovo pareigą sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį tuo atveju, jei ieškovas dėl savo nemokumo negalėtų atsiskaityti su atsakovu; kad papildomo susitarimo tikslas – suteikti pirmenybę vienam ieškovo kreditoriui. Teisėjų kolegija vertina, kad šios apeliacinio instancijos teismo išvados ir argumentai atitinka sandorio sudarymo nebūtinumo nuostatas pagal actio Pauliana ir nekonstatuoja materialiosios teisės normos pažeidimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl būtinumo sudaryti ginčijamus sandorius pagal faktines aplinkybes, taip pat dėl sandorio šalių sąžiningumo. Jeigu nenustatyti kasacijos pagrindai, tai teismo nutarties nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasaciniame teisme patirta 49,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. pažymoje,,Apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu“. Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės,,Elektrotinklas“ (j. a. k. 300003316) 49,43 Lt (keturiasdešimt devynis litus 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas