Baudžiamoji byla Nr. 2K-484/2011
Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00123-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5.3; 1.1.6.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria nuteistojo V. D. apeliacinis skundas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio atmestas.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui M. G.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 140 straipsnio 2 dalį (už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui V. P.) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įpareigojant V. D. viešai atsiprašyti mažamečių nukentėjusiųjų ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,
n u s t a t ė :
V. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 12 d., apie 7.50 val., Kelmės r., Kražių mstl., S. Dariaus ir S. Girėno g. 2, Kražių gimnazijos 2-oje klasėje tyčia ranka prispaudė mažamečio M. G. (gim. 2001 m. sausio 21 d.) galvą prie suolo bei vieną kartą ranka sudavė jam į galvą, taip sukeldamas mažamečiui M. G. fizinį skausmą.
Taip pat V. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 16 d., apie 7.50 val., Kelmės r., Kražių mstl., S. Dariaus ir S. Girėno g. 2, Kražių gimnazijos 2-oje klasėje tyčia ranka prispaudė mažametį V. P. (gim. 2001 m. kovo 10 d.) prie suolo, sugriebęs ranka už kaklo jį smaugė bei ne mažiau kaip tris kartus sudavė ranka per nugarą, taip sukeldamas mažamečiui V. P. fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius mano, kad teismai turėjo taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nepagrįstai to nepadarė.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neatleido kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nusprendęs, kad nebuvo nuoširdaus prisipažinimo, tačiau sutiko, kad kitos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis prisipažino nuoširdžiai, tačiau konstatavo, kad nusikalto ne pirmą kartą. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino įstatymo sąvoką „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tokia norma įtvirtinta ir Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje, be to, BPK 335 straipsnyje nustatyta, kad pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Taigi neįsiteisėjęs teismo nuosprendis negali sukelti jokių teisinių pasekmių, tačiau apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavo V. D. kaltę ne dėl vieno nusikaltimo padarymo, taip užkirsdamas kelią jam būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kitais BK nustatytais pagrindais. Kasatoriaus įsitikinimu, vieno ar kelių nusikaltimų padarymo fakto konstatavimas, nesant dėl to įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatoms bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio 1 daliai. Pasak kasatoriaus, konstitucinės jurisprudencijos prasme BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte sąvoka „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ turi reikšti, kad asmuo nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką anksčiau.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad taikyti nuteistajam BK 40 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant šių sąlygų visumai: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo svarstyti V. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo, nes nėra visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, nes nuteistojo nusikalstamas veikimas neatitinka šio straipsnio 2 dalies 1 punkto sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“. Kasatorius su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad konstitucinės jurisprudencijos prasme BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąvoka „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ reiškia tai, kad asmuo nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą anksčiau. Tačiau šis teiginys, prokurorės manymu, yra neteisingas. Remiantis teismų praktika, asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Iš bylos duomenų matyti, kad V. D. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, kurias pagal faktinį turinį apima du atskiri nusikalstami poelgiai; padarytos nusikalstamos veikos nėra susijusios vieningu nusikalstamu sumanymu ir nesudaro idealiosios sutapties. Dėl to, prokurorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįsta.
Nuteistojo V. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai neturėjo pagrindo atleisti V. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. D. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, padarytas 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 16 d. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiu atveju negalima laikyti, jog asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-75/2011, 2K-305/2011, 2K-P-82/2010, 2K-P-85/2008).
Be to, nagrinėjamu atveju nėra ir kitos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas suprantamas kaip teisingų ir išsamių paaiškinimų, atskleidžiančių veikos padarymo aplinkybes, davimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Visiškas kaltės pripažinimas turi būti susijęs su gailėjimusi dėl padarytos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.
Bylos duomenimis, V. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neprisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas, kaltino kaimo bendruomenę ketinimais išardyti jo šeimą, susidoroti su juo, nukentėjusiųjų neatsiprašė, teismui pasiūlius susitaikyti, tai daryti atsisakė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks V. D. elgesys nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką. Pateiktą raštišką prisipažinimą teismas pripažino deklaratyviu, nenuoširdžiu, tokį kaltinamojo elgesį laikė kaip siekimą būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus raštiškas prisipažinimas pirmosios instancijos teisme ir visiškas kaltės pripažinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką, nes tai jis padarė tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
