I. Š. pagal BK 182 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66582-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 2.1.7.4.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. (I. Š.) gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. buvo nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį. Iš I. Š. nukentėjusiojo A. K. naudai priteista 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo I. Š., nukentėjusiojo A. K. ir Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Gedvydo Vaivados apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. Š. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, į tinklalapį www.aruodas.lt įkėlė skelbimą dėl neva parduodamo namo, būtent: melagingai nurodęs, kad parduoda sau nuosavybės teise priklausančius namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), už 170 000 Eur, ir melagingai pranešdamas nukentėjusiajam A. K. dėl faktinių ir teisinių kliūčių parduoti namą ir žemės sklypą nebuvimo, o tai turėjo lemiamą įtaką A. K. apsisprendimui 2017 m. spalio 13 d. perduoti I. Š. 5000 Eur grynųjų pinigų sumą per jo interesams pagal notaro patvirtintą 2016 m. lapkričio 16 d. įgaliojimą atstovaujančią motiną N. T. ir 2017 m. lapkričio 7 d. banko pavedimu pervesti į I. Š. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 60 000 Eur sumą už neva parduodamą namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gavęs pinigus jų negrąžino, panaudodamas juos savo reikmėms, ir namo su žemės sklypu nepardavė, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 65 000 Eur.

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro G. Vaivados ir nukentėjusiojo A. K. apeliaciniai skundai atmesti, nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas tenkintas: I. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 17 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, lėmusios I. Š. išteisinimą pagal kaltinimą sukčiavimu, pagrįstos nepakankamai išsamia bylos duomenų analize ir palieka abejonių dėl jų patikimumo ir atitikties bylos duomenims. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu vertinant įrodymus ir motyvuojant išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalis), dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nuteistojo I. Š., nukentėjusiojo A. K. ir Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro G. Vaivados apeliaciniai skundai buvo atmesti. Iš I. Š. A. K. priteista 350 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo I. Š. gynėja advokatė G. Leškevičienė prašo skundžiamus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą I. Š. nutraukti. Arba apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Šioje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis, kadangi žemesniųjų instancijų teismai netinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ydingai interpretavo teismų praktiką ir padarė klaidingą išvadą, kad I. Š. padarytoje veikoje yra nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą lėmė žemesniųjų instancijų teismų padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai. Teismai nesilaikė išsamaus aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų visumos vertinimo principų, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, neatsižvelgė į visas aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą I. Š. veikoje konstatavo remdamiesi selektyviu, fragmentiniu byloje esančių duomenų vertinimu, o ne tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjo I. Š. apeliacinį skundą, netyrė esminių šio skundo argumentų ir dėl jų priimtoje nutartyje nieko nepasisakė, nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliaciniame skunde keltų klausimų aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, neišdėstęs tinkamų ir aiškių išvadų dėl esminių paduoto apeliacinio skundo motyvų, tinkamai nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

5.2. Tai, ar I. Š. panaudojo apgaulę nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu ir ar būtent ši apgaulė lėmė nukentėjusiojo veiksmus – 65 000 Eur perdavimą I. Š. bei įveikė bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį, nagrinėjamoje byloje yra esminis klausimas – ši aplinkybė sudaro pagrindinį I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 182 straipsnio 2 dalis) sudėties būtinąjį požymį. Be to, esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, todėl teisingas jos konstatavimas lemia tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai neatskleidė I. Š. naudotos esminės apgaulės – esminio sukčiavimo požymio mechanizmo ir turinio, iš teismų priimtų sprendimų neaišku, kokią esminę apgaulę, lėmusią svetimo turto perleidimą I. Š., pastarasis panaudojo.

5.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. Š. iš viso neketino parduoti namo ir įdėjo melagingą skelbimą dėl namo pardavimo, tikėdamasis, kad atsiras pirkėjas, kuris be pirkimo–pardavimo sutarties perves jam pinigus, o jis po to namo neparduos ir pinigus pasisavins, deklaratyvi ir nepagrįsta byloje esančių įrodymų visumos vertinimu. Teismas nenurodė jokių įrodymų, pagrindžiančių šią išvadą, kad I. Š. „iš esmės net neketino namo parduoti“. Bylos duomenys patvirtina, kad iš tikrųjų namas realiai ir ilgą laiką buvo pardavinėjamas, antai I. Š. įgaliojimas N. T. parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir namą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas dar 2016 m. lapkričio 16 d., skelbimai tinklalapyje www.aruodas.lt apie parduodamą namą buvo dedami ilgą laiką, pirmą kartą skelbimas su pradine 210 000 Eur kaina buvo įkeltas 2015 m. gegužės mėnesį, po to kaina buvo mažinama, 2017 m. vasario mėn. kaina buvo sumažinta iki 200 000 Eur, 170 000 Eur kaina buvo nustatyta tik 2017 m. rugsėjo mėn., kai namo daugiau nei dvejus metus už didesnę kainą parduoti niekaip nepavyko. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog buvo keli skelbimai apie namo su žemės sklypu pardavimą, neturi jokios reikšmės šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, yra nepagrįsta, nes būtent šios aplinkybės patvirtina faktą, kad skelbimas apie namo su žemės sklypu pardavimą nebuvo melagingas, namas ir žemės sklypas iš tikrųjų buvo parduodami ir ilgą laiką pardavinėjami, tarp N. T., veikusios pagal I. Š. įgaliojimą, ir nukentėjusiojo A. K. 2017 m. spalio 13 d. sudaryta rezervacijos sutartis nebuvo apgaulinga ar fiktyvi, nukentėjusysis nebuvo suklaidintas dėl jokių esminių aplinkybių, susijusių su namo pardavimu, t. y. jis nebuvo suklaidintas nei dėl parduodamo namo, nei dėl namo savininko, t. y. I. Š., tapatybės, nei dėl jo įgalioto asmens – N. T. tapatybės, nei dėl aplinkybės, kad namas yra įkeistas bankui. Taigi jokia esminė apgaulė nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo panaudota. Nagrinėjamos bylos kontekste sukčiavimas galėtų būti pripažįstamas tuo atveju, jeigu namas realiai iš viso nebūtų buvęs parduodamas arba būtų buvęs parduodamas kitų asmenų, kurie neturėtų teisės to daryti, arba dėl objektyvių priežasčių negalėtų būti parduodamas (pavyzdžiui, jis tuo metu būtų buvęs areštuotas), tačiau jokių tokių aplinkybių nebuvo.

5.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad turtas neva buvo parduodamas už žymiai mažesnę kainą nei vidutinė rinkos vertė, tai, kad skelbime nurodyta, jog nori namą parduoti greitai, t. y. nurodytos aplinkybės, kurios daro skelbimą patrauklų, o kartu potencialiam pirkėjui sukelia ir spaudimą veikti greitai, nesigilinant į visus sandorio niuansus, yra niekuo nepagrįsta prielaida, juolab kad anksčiau aptarti bylos duomenys patvirtina, jog už didesnę kainą namo daugiau nei dvejus metus niekas nepirko, todėl skelbime nurodyta kaina buvo reali, o ne žymiai mažesnė nei vidutinė rinkos vertė. Be to, namo pirkimas daugumai žmonių yra vienas svarbiausių pirkinių gyvenime, todėl joks skelbimo „patrauklumas“ negali lemti ir nelemia potencialaus pirkėjo paskatos elgtis neapgalvotai. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorį, pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose paties nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais, yra itin reikšmingas. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį, t. y. baudžiamąją atsakomybę užtraukianti apgaulė turi būti tokia, nuo kurios nebuvo galima apsisaugoti „normaliu apdairumu“ ar „normaliu protingumu“, tai reiškia, kad tokia apgaulė turi viršyti įprasto protingumo nukentėjusiojo sugebėjimus. Teismų praktikoje sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-7-255/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017). O byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagal kurias būtų galima spręsti, kad nukentėjusysis A. K. dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių būtų silpnoji (pažeidžiama) šalis, tai yra toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti ir kuriam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus visa apimtimi nebūtų taikytinas.

5.5. Sprendžiant, ar I. Š. veikoje yra sukčiavimo požymių, nebuvo įvertinta paties nukentėjusiojo A. K. asmenybė, nors bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. K. yra išsilavinęs, aukštąjį išsilavinimą ir didelę gyvenimišką patirtį turintis žmogus, maža to, turėjo į pagalbą pasikvietęs nekilnojamojo turto agentę, todėl nukentėjusiojo elgesys dieną prieš numatomos notarinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą pervedant didelę pinigų sumą vertintinas kaip itin nerūpestingas, neatitinkantis apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus. Norėdamas įmokėti dalį pinigų už perkamą namą iki notarinės sutarties pasirašymo, nukentėjusysis, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, šiuos pinigus turėjo įnešti ne į I. Š., o į notaro depozitinę sąskaitą. Taigi šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog lemiamą įtaką susidariusiai nukentėjusiajam nepalankiai situacijai turėjo ne I. Š. panaudota apgaulė, skelbimo „patrauklumas“, o paties nukentėjusiojo A. K. nerūpestingas ir neatidus elgesys. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė būtų panaudota kaip poveikio nukentėjusiojo sąmonei ir valiai priemonė, kad šis perduotų savo turtą dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengtų turtinės prievolės arba ją panaikintų (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>). Būtent pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-697/2018). Esminės apgaulės požymis, rodantis sukčiavimo buvimą kaltininko veiksmuose ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė I. Š. apgaulė, lėmusi esminę šios bylos aplinkybę – nukentėjusiojo A. K. apsisprendimą pervesti didelę pinigų sumą, tai yra 60 000 Eur, į I. Š. sąskaitą, o ne į notaro depozitinę sąskaitą iki notarinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, žemesniųjų instancijų teismų priimtuose sprendimuose visiškai neatskleista, nenurodyti jokie argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl apgaulė vertinama kaip esminė, ir tai padaryta ne be priežasties. Pažymėtina, kad tokios apgaulės nebuvo ir jokie I. Š. padaryti veiksmai nukentėjusiojo A. K. apsisprendimui dėl turto perdavimo iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo esminės ir lemiamos įtakos neturėjo.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad nukentėjusysis nė vienos apklausos metu negalėjo detalizuoti, kokiais konkrečiais I. Š. ar N. T. veiksmais jis buvo skatinamas iš anksto pervesti pinigus. Svarbu ir tai, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog su I. Š. jis nė karto nebuvo susitikęs, taip pat nė karto su juo nekalbėjo telefonu, todėl lieka neaišku, kokie I. Š. kryptingi veiksmai lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą iš anksto pervesti didelę pinigų sumą į I. Š. banko sąskaitą. Iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad jokie I. Š. veiksmai nelėmė nukentėjusiojo apsisprendimo išvakarėse prieš pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą pervesti 60 000 Eur pinigų sumą į pastarojo sąskaitą, tai nukentėjusysis padarė savo iniciatyva, kad mokėjimas kitą dieną būtų įskaitytas. Apklausta liudytoja N. T. parodė, kad ji niekada neprašė nukentėjusiojo pervesti pinigų anksčiau, o būtent pats nukentėjusysis skubėjo pervesti pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartyje nurodytas įpareigojimas papildomai aptarti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su išankstiniu pinigų pervedimu, negalėjo būti vykdomas vienpusiškai, tačiau dėl minėtų N. T. parodymų apeliacinės instancijos teismas savo priimtoje nutartyje nieko nepasisakė, jų iš viso nevertino, kaip ir nukentėjusiojo A. K. iš anksto paruošto ir N. T. pinigų pervedimo dieną duoto pasirašyto vekselio, pagal kurį N. T. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti A. K. 60 000 Eur sumą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, rodo, jog teisėjų vidinis įsitikinimas, pagal kurį buvo vertinami įrodymai, nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o toks vienpusiškas ir selektyvus įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

5.7. Taip pat pažymėtina ir tai, kad byloje turėjo būti neginčijamai nustatyta, jog I. Š. iš anksto žinojo, kad nukentėjusysis A. K. prieš notarinės nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir namo) pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą perves į jo sąskaitą didelės vertės turtą – 60 000 Eur, ir tokiu būdu turėjo turėti išankstinį ketinimą šiuos pinigus pasisavinti, o namo ir žemės sklypo neparduoti. Kaltė (jos forma, rūšis), kaip ir bet koks kitas nusikaltimo sudėties požymis, privalo būti ne preziumuojama, o nustatyta ir įrodyta patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. spalio 13 d. A. K. ir N. T. pasirašė rezervacijos sutartį, kurią parengė pats nukentėjusysis ir pasirašė ją laisva valia, t. y. buvo susipažinęs su visomis sutarties sąlygomis, jas suprato ir su jomis sutiko, suvokė, kad likusius pinigus už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą turi sumokėti tik notarinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog I. Š. likusius pinigus už parduodamą turtą galėjo tikėtis gauti tik notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, todėl negalėjo turėti išankstinės tyčios pasisavinti didelės vertės svetimą turtą, o namo neparduoti.

5.8. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo „išreikalaujama išvakarėse pervesti į nuteistojo banko sąskaitą 60 000 Eur, puikiai žinant, kad kitą dieną (2017 m. lapkričio 8 d.) pas notarą nebus galimybės pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, nes nuo 2017 m. spalio 7 d. negalioja banko leidimas parduoti įkeistą turtą“, deklaratyvi, nemotyvuota ir nepagrįsta visų byloje esančių reikšmingų duomenų analize. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad I. Š. žinojo, jog sutartą notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną banko leidimas parduoti įkeistą turtą jau bus pasibaigęs, jų nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas taip pat netyrė ir nevertino reikšmingų aplinkybių, iš kurių matyti, kad I. Š. nežinojo, jog banko leidimas parduoti turtą sutartą dieną sudaryti notarinę sutartį jau negaliojo, šį dokumentą turėjo nukentėjusysis ir jį pastarasis pateikė notarui, sutarties sudarymo laiką su notaru taip pat derino pats nukentėjusysis, o tai patvirtina I. Š. parodymus, kad aplinkybė, jog minimo banko leidimo terminas yra pasibaigęs, jam tapo žinoma tik N. T. 2017 m. lapkričio 8 d. sutartu laiku nuvykus į Vilniaus miesto 6-ąjį notarų biurą pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, ten ji apie tai buvo informuota ir tuomet pranešė jam telefonu. Be to, tą pačią dieną, tai yra 2017 m. lapkričio 8 d., hipotetinis kreditorius AB „Swedbank“ I. Š. prašymu išdavė naują leidimą dėl įkeisto turto pardavimo ir pakartotinio įkeitimo, tačiau apie tai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nutylima.

5.9. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikrų sutarties sąlygų pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ir pan., apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad I. Š. sąmoningai sudarė tokią situaciją, kuri būtų esmingai apsunkinusi nukentėjusiojo galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: nukentėjusiajam I. Š. asmenybė, gyvenamoji vieta buvo žinomos, dėl šių aplinkybių nukentėjusysis nebuvo suklaidintas, jokie neteisingi duomenys, dėl kurių nukentėjusiojo pažeistų teisių nebūtų buvę galima atkurti be teisėsaugos institucijų įsikišimo, nukentėjusiajam nurodyti taip pat nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei nurodoma žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose, I. Š. po pinigų pervedimo niekur nedingo, elektroniniais laiškais bendravo tiek su nukentėjusiuoju, tiek su jo žmona, dėjo pastangas susidariusią situaciją išspręsti taikiai, pripažino skolą, neginčijo jos dydžio, 2017 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į banką su prašymu dėl banko nurašytų 26 500 Eur grąžinimo A. K., bandė tartis su nukentėjusiuoju dėl galimybės grąžinti pinigus dalimis, tačiau nukentėjusysis nesutiko ir net nesulaukęs termino, iki kada pagal rezervacijos sutartį I. Š. buvo įsipareigojęs sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį (2017 m. gruodžio 1 d.), 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą. Tai, kad I. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, taip pat patvirtina, kad jis niekur nedingo ir nesislapstė, jį buvo galima surasti be teisėsaugos institucijų pagalbos. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad dėl I. Š. veiksmų buvo sumenkinta nukentėjusiojo galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, iš esmės grindė tuo, jog priverstinio skolos išieškojimo vykdymo metu AB „Swedbank“ nesutiko, kad būtų išieškoma iš įkeisto turto, dėl to namo pardavimas ir tokiu būdu nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimas priklausė išskirtinai nuo banko sprendimų, tačiau, kaip minėta pirmiau, pagal kasacinio teismo praktiką nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo apsunkinimą civilinėmis priemonėmis, kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijų, turi lemti sąmoningi kaltininko veiksmai, jo panaudota apgaulė, o ne išorinės nuo paties kaltininko valios niekaip nepriklausančios aplinkybės. Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjczLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-273/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-273/2014">2K-273/2014</a>), tačiau žemesniųjų instancijų teismai nenurodė jokių sąmoningų I. Š. veiksmų, kurie būtų lėmę, kad nukentėjusiojo galimybės ginti savo teises civilinio proceso priemonėmis būtų apsunkintos, tai, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis sėkmingai ir padarė. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad negalima baudžiamojo proceso naudoti kartojant civilinį procesą ir sprendžiant tai, kas jau buvo išspręsta civilinėje byloje.

5.10. Taigi, nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai ir neteisėtai nuteisė I. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, kadangi tarp I. Š. ir nukentėjusiojo A. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl I. Š. veika atitinka civilinės teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį. Teismai kruopščiai nepatikrino visų duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų, neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, todėl jų įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat nepateikė aiškių ir detalių motyvų dėl veikos kvalifikavimo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo I. Š. apeliaciniame skunde keltų klausimų aspektu, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nenurodė išsamių motyvų, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, taip, be kita ko, padarydamas ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Visi šie pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą bei, pripažįstant I. Š. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, suponavo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys).

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo su I. Š. namo pirkimo–pardavimo aplinkybėmis susijusius faktus, t. y. atsižvelgė į tai, kad namas buvo parduodamas už mažesnę nei rinkos kainą, kad namas nuosavybės teise priklausė būtent I. Š., o ne jo tėvui L. Š., kad jokių kliūčių sudaryti ir vykdyti sandorį nėra, taip pat į tai, kad banko leidimas parduoti įkeistą turtą yra pasibaigęs ir reikalingas naujas banko leidimas parduoti įkeistą turtą, šio leidimo pateikimo prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą aplinkybes. Taip pat į tai, kad, gavęs pinigus už parduodamą namą, dar esant nepasirašytai pirkimo–pardavimo sutarčiai, I. Š. į sąskaitą gautus pinigus pradėjo leisti savo nuožiūra ir savo reikmėms. Visos šios aplinkybės išsamiai išnagrinėtos ir nurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties 12–16 punktuose, todėl kartoti nurodytas aplinkybes nėra pagrindo.

6.2. Teismas tinkamai vertino I. Š. veiksmus kaip apgaulę, nes tiek nuosprendyje, tiek nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad I. Š. suvokė, jog sąmoningai, tyčia apgaule esmingai klaidina nukentėjusįjį dėl ketinimo parduoti turtą ir taip neteisėtai bei neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą – 65 000 Eur, numatė, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė. Be to, jis savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų pasunkintas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad I. Š. praėjus ilgam laikui po turto užvaldymo nukentėjusiajam sumokėjo 5000 Eur ir dalį skolos išieškojo antstoliai, ir nurodė, kad šios aplinkybės jo kaltės nešalina. Teismo išvada, kad visas I. Š. elgesys rodo, jog jis siekė neteisėtai apgaule įgyti A. K. turtą ir jį įgijo, yra teisėta ir pagrįsta. I. Š. ne tik išsaugojo namą su žemės sklypu ir apgaule gavo nukentėjusiojo A. K. pinigus, o A. K. prarado pinigus ir negalėjo įsigyti namo su žemės sklypu. Taigi I. Š. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jam paskirta tinkama bausmė, kurios keisti nėra pagrindo. Kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos ir savo duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.3. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, taigi pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartį nėra.

7. Nukentėjusysis A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Kasaciniame skunde nesutinkant su apkaltinamuoju nuosprendžiu keliamas vienintelis teisės taikymo klausimas, t. y., kasatoriaus įsitikinimu, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnyje, sudėties. Šį argumentą bandoma pagrįsti tuo, kad nėra nustatyta, kad I. Š. turėjo išankstinį tikslą pasisavinti pinigus, o namo ir žemės neparduoti ir kad nukentėjusysis buvo neatidus ir nerūpestingas ir iš esmės pats kaltas, kad perdavė pinigus I. Š., kurių jis negrąžino ir nesiruošia grąžinti. Šiuo atveju nėra jokių teisiškai reikšmingų motyvų, kurie pagrįstų, kad jo veiksmuose nebuvo nustatyta BK 182 straipsnio nusikaltimo sudėtis.

7.2. Pažymėtina, kad šiame baudžiamajame procese vartojamas terminas „civiliniai teisiniai santykiai“ yra sąmoningas bandymas klaidinti. Turtinio pobūdžio sukčiavimai dažnai padaromi būtent civilinių teisinių santykių metu sudaryto sandorio pagrindu, nes tai yra teisinė forma. Nuteistojo iniciatyva sumokėti pinigai kaip jo kredito grąžinimas lėmė, kad nuteistasis negali jokia teisine forma atgauti šių pinigų. Neįmanomas ir civilinis procesas prieš kredito įstaigą, kadangi nukentėjusiojo ir kredito įstaigos nesieja joks civilinis teisinis santykis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaule išvilioti pinigai, panaudoti kreditui dengti, reiškia ir tai, kad nusikaltimu gauti pinigai realiai yra realizuoti ir legalizuoti. I. Š. bylos nagrinėjimo metu buvo paprašytas pateikti informaciją, kur ir kam jis pervedė pinigus, apgaule išviliotus iš nukentėjusiojo, t. y. pagrįsti tris banko pavedimus po 9500 Eur į Olandiją, Belgiją ir Jungtinę Karalystę. Tačiau I. Š. viešame teismo posėdyje atsisakė tai padaryti, dar kartą pabrėždamas, kad neva jokio sukčiavimo nėra ir nebuvo, o „tik civiliniai santykiai“. Pažymėtina, kad nukentėjusysis buvo atidus ir rūpestingas, kreipėsi pagalbos į nekilnojamojo turto agentę, tačiau dėl itin rafinuotos apgaulės buvo apgautas.

7.3. Nepritartina kasacinio skundo argumentui, kad būtent nukentėjusysis buvo pats kaltas atidavęs savo gyvenimo santaupas nuteistajam. Tuo atveju, jeigu būtų įvykusi klaida dėl pirkimo–pardavimo dėl nuteistojo, nuteistasis galėjo grąžinti tai, ką buvo gavęs iš nukentėjusiojo, – nebūtų kilęs joks įtarimas dėl nusikaltimo, nes visi asmenys būtų sąžiningai ir atvirai deklaravę savo ketinimus. Tačiau nuteistasis pasislėpė, nesiekė bendrauti ir teikė gerai apgalvotą versiją apie „civilinius teisinius santykius“, net nenurodydamas, kur paslėpė pasisavintus pinigus. Vertinant, ar susiklostę santykiai galėtų būti pripažinti kaip civiliniai teisiniai santykiai, reikšmingiausia aplinkybė būtų sutarties šalių sąžiningumo aspektas ir sandorio skaidrumas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nuteistojo pateikiamos versijos apie „šeimos sprendimą neparduoti namo“ (nors turtas priklauso nuteistajam), nuteistojo dingimas tik tuomet, kai nukentėjusysis pervedė pinigus, nukentėjusiojo pinigų pervedimo į užsienio jurisdikcijas aplinkybės iškart po jų gavimo, nenurodant ir slepiant, kur ir dėl kokių priežasčių pinigai buvo pervesti, neturėjimas banko leidimo sudaryti sandorį dėl turto pardavimo ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad už nuteistąjį kreditas vis dėlto grąžinamas jo artimųjų lėšomis, rodo, kad susiklosčiusia situacija buvo pasinaudota nukentėjusiajam apgauti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Kasatorė teigia, kad nuteistojo veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, neatskleistas naudotos apgaulės mechanizmas ir turinys, be to, neįvertinta, kad lemiamą įtaką susidariusiai situacijai šiuo atveju turėjo būtent paties nukentėjusiojo nerūpestingas ir neatidus elgesys.

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnis) sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis (BK 182 straipsnio 2 dalis). Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia (sukčiavimo subjektyvusis požymis). Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-976/2020, 2K-303-693/2019, 2K-108-788/2018 ir kt.).

11. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-976/2020, 2K-179/2013, 2K-7-255/2012, 2K-538/2010). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>). Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje nurodytų padarinių, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg1LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-185-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-185-696/2017">2K-185-696/2017</a>).

12. Taigi tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-788/2021, 2K-76-788/2020, 2K-7-152-895/2019, 2K-31-788/2017, 2K-152/2015, 2K-161/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-7-255/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-788/2021, 2K-76-788/2020).

13. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, detaliai išnagrinėjo visus bylos duomenis, papildomai įvertino aplinkybes, susijusias su išankstiniu pinigų pervedimu, ir padarė motyvuotą išvadą dėl nuteistojo naudotos apgaulės, kuri pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl nuteistojo ketinimų vykdyti susitarimą parduoti turtą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atskleidė esminės apgaulės požymį ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis I. Š. neketino sudaryti ir vykdyti sandorio. Teismas įvertino tai, kad įdedant skelbimą dėl namo ir žemės sklypo pardavimo buvo nurodyta žymiai mažesnė nei rinkos kaina turto vertė, taip pat tolesnius kryptingus nuteistojo veiksmus – reikalavimą nukentėjusiajam sutarties pasirašymo išvakarėse pervesti į nuteistojo sąskaitą 60 000 Eur žinant, kad kitą dieną pas notarą nebus galimybės pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, nes nebegalioja banko leidimas parduoti įkeistą turtą. Kaip nustatė teismas, ši aplinkybė buvo iš anksto žinoma nuteistajam, kadangi nurodytas dokumentas nukentėjusiojo atstovei R. L. buvo pateiktas tik vakare prieš sandorio sudarymo dieną. Nuteistojo pateiktą priežastį, dėl kurios jis negalėjo sudaryti sandorio (parduoti namo), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė tik gynybine versija, o ne teisiškai reikšminga sandorio sudarymo kliūtimi, kadangi tik jis, o ne jo tėvas, buvo teisėtas ir vienintelis ketinamo parduoti namo savininkas. Nuteistojo veiksmai po pinigų gavimo iš nukentėjusiojo taip pat pagrįstai įvertinti kaip reikšmingi nustatant tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Kaip matyti iš bylos, sutartą dieną pas notarą nepavykus pasirašyti sutarties (dėl jau minėto nebegaliojančio banko leidimo parduoti įkeistą turtą), nuteistojo ryšys su nukentėjusiuoju nutrūko, ir nors vėliau buvo bendraujama elektroniniais laiškais, apeliacinės instancijos teismas tokį bendravimą pagrįstai įvertino tik kaip siekį toliau apgaule išlaikyti užvaldytą turtą, o ne aplinkybę, šalinančią nuteistojo kaltę. Byloje taip pat nustatyta, kad po to, kai paaiškėjo, kad turtas vis dėlto nebus parduotas dėl nuo nuteistojo valios priklausančių faktinių ir teisinių kliūčių (neva dėl nuteistojo tėvo nesutikimo parduoti namą ir žemės sklypą ir nebegaliojančio banko leidimo parduoti įkeistą turtą), nuteistasis I. Š. negrąžino nukentėjusiajam A. K. jo pervestų pinigų, o gautus 60 000 Eur iš karto panaudojo asmeniniams tikslams – kreditui padengti, namo paskolai ir pervedė į kitas tris nuteistojo banko sąskaitas užsienyje, iš šių sąskaitų vėliau jie buvo paimti grynaisiais pinigais.

14. Nagrinėjamoje byloje kasatorė taip pat akcentuoja, kad iš anksto pervesdamas pinigus nukentėjusysis elgėsi nerūpestingai, kadangi tai darė savanoriškai, niekieno neverčiamas ir prieš sutarties pasirašymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pirmą kartą nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka, 2021 m. kovo 9 d. nutartyje taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog svarbu atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės paskatino nukentėjusįjį pervesti į I. Š. banko sąskaitą 60 000 Eur dieną prieš pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą pas notarą. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes, susijusias su išankstiniu pinigų pervedimu, papildomai ištyrė ir įvertino: išanalizavo nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, įvertino juos kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (skelbime nurodyta patraukli turto kaina, nuteistojo siekis turtą parduoti greitai). Pažymėtina, kad nukentėjusiajam pervedus pinigus į I. Š. banko sąskaitą pirkimo–pardavimo sutartis kitą dieną turėjo būti pasirašyta pas notarę, o nei faktinės, nei teisinės kliūtys pasirašyti minėtą sutartį nukentėjusiajam nebuvo žinomos. Taigi nukentėjusysis turėjo pagrįstą pagrindą tikėti I. Š. ketinimu parduoti jam turtą ir šiuo atveju neveikė neracionaliai, visiškai neprotingai, nebuvo nepateisinamai patiklus. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, išankstinis pinigų pervedimas buvo nuteistojo I. Š. ir jo įgaliotosios atstovės N. T. kryptingais veiksmais skatinamas veiksmas, be to, nukentėjusiajam banke atliekant pinigų pavedimą kartu dalyvavo ir nuteistojo įgaliotoji atstovė N. T., ji tą pačią dieną jam išdavė paprastąjį neprotestuotiną 60 000 Eur sumos vekselį. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusysis buvo nepateisinamai patiklus ar elgėsi visiškai nerūpestingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo panaudota apgaulė įveikė minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį.

15. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiojo galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tas faktas, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNDk1LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-495/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-495/2022">2K-26-495/2022</a>, 2K-7-25-495/2020, 2K-170-895/2018, 2K-385-942/2017). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, nukentėjusiajam inicijavus, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimu už akių iš I. Š. jam buvo priteista 65 000 Eur suma ir kitų patirtų nuostolių bei proceso išlaidų atlyginimas. Tačiau net ir po nurodyto teismo sprendimo I. Š. ilgą laiką teismo priteistų lėšų nemokėjo ir žalos neatlygino. Tik bylą antrą kartą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, t. y. beveik po ketverių metų nuo įvykių, vykdant vykdomąsias bylas A. K. naudai buvo išieškota dalis priteisto žalos atlyginimo. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu nukentėjusiajam būtų grąžinta ir likusi neatlyginta turtinė žala. Taigi šiuo atveju buvo sudaryta tokia situacija, kai nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas.

16. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, daro bendrą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurios leistų suabejoti dėl nuteistojo tyčios apgaule gauti turtinę naudą ar rodytų išskirtinai civilinį teisinį neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo pobūdį, nenustatyta. Pažymėtina, kad visos pirmiau nurodytos ir aptartos teismų nustatytos aplinkybės: nuteistojo prašymas iš anksto, t. y. dieną prieš pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą pas notarą, pervesti pinigus į jo banko sąskaitą, delsimas pateikti dokumentą dėl banko leidimo parduoti įkeistą turtą, kuris sutarties pasirašymo dieną buvo negaliojantis, ryšio su nukentėjusiuoju nutraukimas ir, nors vėliau buvo pradėta susirašinėti elektoriniais laiškais, pinigų nukentėjusiajam negrąžinimas, leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė ir sąmoningai, tyčia apgaule esmingai klaidino nukentėjusįjį dėl ketinimo parduoti turtą, taip neteisėtai ir neatlygintinai savo naudai įgijo svetimą turtą, numatė, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs žalą, ir to norėjo bei siekė.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad I. Š. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo sudėties požymiai, todėl, kvalifikavus I. Š. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

18. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad I. Š. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgė į pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 9 d. nutartyje konstatuotus procesinius pažeidimus, atliko dalies įrodymų tyrimą, t. y. ištyrė gynėjos prašymu prie bylos pridėtą ieškinio civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTE2NS00NTAvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1165-450/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1165-450/2018">e2-1165-450/2018</a> turinį, prie bylos pridėjo dokumentus dėl žalos atlyginimo ir iš antstolio gautus išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymus, dar kartą ištyrė byloje esančius duomenis, patvirtinančius turto savininką, taip pat liudytojų parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų (BPK 320 straipsnis), motyvuotai ir pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai I. Š. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

19. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasaciniame skunde nurodytus pagrindus ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos ir esminių BPK pažeidimų, turinčių įtakos teismų sprendimų teisėtumui, tirdami ir vertindami įrodymus šioje byloje teismai nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. Š. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė