D. M. pagal BK 129 str. 2 d., 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-58-719/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23903-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.1.6.4.1; 2.1.6.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Sauliui Kučiui,

nuteistajam M. B., jo gynėjai advokatei Renatai Janušytei,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Sauliaus Kučio ir nuteistojo M. B. gynėjos advokatės Renatos Janušytės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu D. M. ir M. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vandos V. Ž., P. Ž., K. Ž. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.

D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams bausmė.

M. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Plungės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir M. B. paskirta galutinė laisvės atėmimo devyneriems metams bausmė.

V. V. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai solidariai iš M. B. ir D. M. priteista 1748 Eur turtinei žalai ir 12 720 Eur neturtinei žalai atlyginti.

P. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam solidariai iš M. B. ir D. M. priteista 743,79 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

K. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai solidariai iš M. B. ir D. M. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

S. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai G. Ž. solidariai iš M. B. ir D. M. priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą S. K..

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš M. B. ir D. M. priteista 874,88 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. ir M. B. buvo išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą tuo, kad jie laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 19 d. 22.00 val. iki 2018 m. gegužės 20 d. 0.53 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, elgdamiesi įžūliai, be jokios dingsties nukentėjusiajam A. Ž. bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į krūtinės sritį bei du smūgius į dešinio dilbio nugarinį paviršių, taip nukentėjusiajam padarė krūtinės ląstos sumušimą, kuris pasireiškė kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose dešinėje pusėje ir dešinės pusės II–IV šonkaulių lūžiais, dešinio dilbio linijinio pobūdžio odos nubrozdinimus bei galvos sumušimą, kuris pasireiškė muštinėmis žaizdomis apatinėje lūpoje ir pasmakrėje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, viršutinėje lūpoje, kraujosruva po sausgysliniu šalmu pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, dėl to nukentėjusysis mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, jo komplikacija – galvos smegenų suspaudimas, taip bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė A. Ž.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. M. ir M. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas atsietai vertino byloje surinktus įrodymus, ignoravo jų visumą, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konsultacinę išvadą dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų mechanizmo laikė patikimu įrodymu, neatsižvelgdamas į visumą specialisto išvadose bei ekspertizės akte nurodytų aplinkybių ir neskirdamas pakankamo dėmesio konsultacinę išvadą paneigiantiems ekspertų parodymams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę skyrė neišsamiai konsultacinei išvadai ir taip netinkamai nustatė nukentėjusiojo mirtį lėmusias aplinkybes.

4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, taip pat vadovavosi D. M. ir liudytojos A. T. parodymais, kad A. Ž. vakaro metu buvo neblaivus ir ne kartą griuvo, dėl to galėjo patirti jam nustatytus sužalojimus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių asmenų, taip pat ir M. B. parodymai prieštarauja ne tik vieni kitiems, prieštaravimų esama ir tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų jų parodymų, šie prieštaravimai yra esminiai, jų pašalinti nėra galimybės, todėl galima vadovautis tik tomis pirmiau nurodytų asmenų parodymų dalimis, kurios neprieštarauja kitiems baudžiamosios bylos duomenims. Išvadą dėl A. Ž. galimo griuvimo lauke pirmosios instancijos teismas grindė ir liudytojo D. K. duotais parodymais, tačiau nustatyti prieštaravimai tarp jo, A. T. ir D. M. parodymų neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad byloje nustatytus sužalojimus A. Ž. patyrė griūdamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, baudžiamojoje byloje surinktais ir išsamiai ištirtais įrodymais paneigus versiją, jog nukentėjusysis įvykio vakarą susižalojo pats, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to griuvinėdamas, įvertinus teismo medicinos ekspertų nustatytą sužalojimų mechanizmą ir jų padarymo laiką, mirties laiką, darytina išvada, jog 2018 m. gegužės 19 d. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis prieš A. Ž. smurtavo kartu su juo alkoholinius gėrimus tą vakarą vartoję išteisintieji M. B. ir D. M.

6. M. B. ir D. M. inkriminuota nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie prieš nukentėjusįjį A. Ž. panaudoto fizinio smurto priežastis. Kadangi visi įvykio metu dalyvavę asmenys neigia buvus bet kokį konfliktą, neįmanoma nustatyti, kas tą vakarą išprovokavo kaltinime nurodytų smūgių sudavimą, o tai eliminuoja galimybę inkriminuoti nusikalstamą veiką padariusiems asmenims chuliganiškų paskatų aplinkybę, todėl M. B. ir D. M. veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas S. Kučys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daugiausia cituojama Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pM 182/2018(05), kurioje nurodyta, kad galimybė A. Ž. susižaloti pačiam griūnant mažai tikėtina – tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija ir jų pobūdis. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas N. Ratkus, pateikęs minėtą išvadą, nurodė, kad kategoriškai atmesti versiją, jog sužalojimai krūtinės ląstos srityje ir šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam padaryti griūnant tualete, nėra pagrindo, nors ši versija ir mažai tikėtina. Ši aplinkybė patvirtina eksperto išvados tikėtiną pobūdį ir nepašalina pagrįstų abejonių, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas pakaušio srityje galėjo atsirasti be jokio smurto, A. Ž. pargriuvus. Spręsdamas dėl D. M. kaltės, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis atskiromis specialisto paaiškinimų dalimis kaip įrodymų šaltiniu, neva patvirtinančiu kaltinimo iškeltas prielaidas apie A. Ž. mirties aplinkybes.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino kito svarbaus įrodymų šaltinio – gynybos iniciatyva pateiktos specialisto konsultacinės išvados – įrodomąją reikšmę, netinkamai vertino šį įrodymų šaltinį. Teismas nurodė, kad išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas P. P. neturėjo baudžiamosios bylos medžiagos ir pats jokių savarankiškų tyrimų neatliko, tiesiog savaip interpretavo jam pateiktas dvi specialisto išvadas ir jų priedus, tačiau šis argumentas nepagrįstas, nes D. M. gynusi advokatė ekspertui perdavė visą baudžiamosios bylos medžiagą. Apie tai, kad ekspertas turėjo tyrimo medžiagą, matyti iš to, jog išvadoje jis remiasi kraujosruvos po kietuoju galvos smegenų dangalu makro- ir mikrovaizdu, kuris nėra pridėtas prie kitų ekspertų išvadų. Taigi minėta konsultacinė išvada pateikta išsamiai įvertinus visus reikšmingus baudžiamosios bylos duomenis, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl šio įrodymų šaltinio nepatikimumo yra deklaratyvūs – konsultacinė išvada atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, vėlesniu ekspertizės aktu nepaneigus šios išvados teisingumo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo atsisakyti remtis šiuo įrodymų šaltiniu. Pažymėtina, kad, atlikdamas įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas neapklausė P. P. apie jo surašytą konsultacinę išvadą, nukentėjusiojo mirties priežastį, jos nustatymo galimybes. Tai tik patvirtina, kad teismas iš anksto kritiškai vertino gynybos teikiamus įrodymus ir net nebandė jų išsamiai ir visapusiškai ištirti.

7.3. Konstatuodamas nukentėjusiojo mirties priežastį ir jos atsiradimo mechanizmą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi abejonėmis, kurių neįmanoma pašalinti, ir jas vertino kaip pakankamas nuteistųjų kaltei pagrįsti. Tokia teismo pozicija šiurkščiai pažeidžia esmines baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir teismų praktikoje suformuluotas taisykles, reglamentuojančias asmens pripažinimą kaltu įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nesant galimybės pašalinti abejones dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, jį sukėlusios traumos mechanizmo, šias abejones apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti nuteistųjų naudai, kaip tai pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

7.4. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 182/2018(05) nurodyta, kad nukentėjusiojo A. Ž. mirtis galėjo įvykti pusantros–dvi paros iki lavono tyrimo pradžios, t. y. nuo 2018 m. gegužės 20 d. 8.40 val. iki 2018 m. gegužės 20 d. 20.40 val. Remiantis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nuteistieji D. M. ir M. B. bei liudytoja A. T. nukentėjusiojo namuose buvo 2018 m. gegužės 19 d. 22.00–0.00 val., po to išvyko. Byloje apklausti ekspertai nurodė, kad A. Ž. po 2018 m. gegužės 19 d. 0.00 val., kai liko vienas namuose, galėjo judėti ir atlikti aktyvius veiksmus, todėl, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, neabejotinai galėjo susižaloti griūdamas jau po to, kai nuteistieji išvyko. Taigi skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad visi A. Ž. nustatyti kūno sužalojimai padaryti 2018 m. gegužės 19 d. vakare – 2018 m. gegužės 20 d. naktį, t. y. tuo metu, kai jo namuose svečiavosi D. M., M. B. ir A. T., tėra prielaidos.

7.5. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kurioje dėstomi argumentai dėl byloje esančių netiesioginių D. M. kaltės įrodymų vertinimo, matyti, kad šie įrodymai nebuvo sujungti į vientisą loginę grandinę, sudarančią pagrindą konstatuoti neabejotinai įrodytą D. M. kaltę. Šie įrodymai buvo vertinami selektyviai ir tendencingai, remiantis ne jų turiniu, o teismo prielaidomis apie tai, kokį turinį atitinkami įrodymai galėtų aprėpti. Toks įrodymų vertinimas neatitinka kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui, ir papildomų sąlygų, nuosprendį grindžiant išimtinai netiesioginiais įrodymais. Byloje esančių įrodymų visuma, kurios dalį apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kaip tik paneigia D. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

7.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2018 m. gegužės 20 d., t. y. dieną po tariamo A. Ž. nužudymo, D. M. SMS žinute pranešė A. T., kad jis „neis, nevažiuos ir neskambins“ nukentėjusiajam, yra nelogiška. Pirma, iš A. T. ir D. M. bendravimo SMS žinutėmis turinio galima spręsti, kad D. M., iki tol rūpinęsis galima M. B. slapstymosi vieta, įsitikinęs, jog, pastarajam nusprendus nepasilikti pas A. Ž., jis yra saugus, pranešė, jog „neis, nevažiuos ir neskambins“ būtent M. B. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šis bendravimas kokiu nors būdu susijęs su nukentėjusiuoju. Antra, tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą paneigia D. M. elgesys. Kaip matyti iš D. M. priklausančio mobiliojo ryšio abonentinio numerio skambučių išklotinės analizės, 2018 m. gegužės 20 d. jis A. Ž. skambino tris kartus, taip pat skambino jam 2018 m. gegužės 21–22 d., o liudytoja N. Č. patvirtino, kad 2018 m. gegužės 21 d. ji D. M. vežė pas A. Ž., tačiau pastarojo namuose niekas neatidarė durų, o kai D. M. jam skambino – niekas neatsiliepė. Visi šie bylos duomenys paneigia apeliacinės instancijos teismo interpretacijas ir leidžia teigti, kad D. M. A. T. rašytos SMS žinutės ne tik neįrodo jokių nusikalstamų D. M. veiksmų prieš nukentėjusįjį, bet ir teismo buvo įvertintos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. atsietai nuo kitų įrodymų.

7.7. Kaip D. M. kaltę patvirtinantį įrodymą apeliacinės instancijos teismas nurodė ir byloje užfiksuotą 2018 m. birželio 20 d. nenustatyto asmens telefono pokalbį su A. T., tačiau jokių teiginių ar net užuominų apie galimai buvusius nusikalstamus veiksmus prieš A. Ž. šio pokalbio stenogramoje nėra. Priešingai, iš nenustatyto asmens žodžių matyti, kad D. M. ir jam neigia kokią nors savo kaltę bei teigia „užsiprašęs melo detektoriaus“ (šią pokalbio dalį apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nutylėjo).

7.8. Apeliacinės instancijos teismas formaliais motyvais atsisakė remtis poligrafo tyrimo duomenimis, tačiau kasacinio teismo praktikos analizė neleidžia teigti, kad poligrafo duomenys negali būti įvertinti priimant teismo baigiamąjį aktą, ypač jei tai yra vienas iš duomenų, paneigiančių asmens kaltę. Tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEtNzg4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81-788/2015">2K-81-788/2015</a>). Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atsižvelgė ir į poligrafo duomenis. O apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas net vertinti šiuos nuteistojo D. M. kaltę paneigiančius duomenis, tik dar kartą pademonstravo savo tendencingumą ir netinkamą bylos įrodomosios medžiagos vertinimą.

7.9. Kaip D. M. kaltę patvirtinančiu įrodymu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir byloje esančiais M. B. ir D. M. tarpusavio laiškais, tačiau jų turinys neįrodo jokių D. M. inkriminuotos veikos aplinkybių, priešingai – nuteistieji, bendraudami laiškais, tik patvirtina tą pačią poziciją, kurią išreiškė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kad jie yra nekalti ir neatliko prieš A. Ž. jokių jiems inkriminuotų veiksmų.

7.10. D. M. kaltės įrodymu apeliacinės instancijos teismas pripažino ir liudytojo G. V. parodymus apie tai, kad D. M., sulaikytas ir vežamas į areštinę, paklausus apie nužudytąjį, pasakė kažką panašaus į „kiek mušiau, niekada neužmušiau“. Tačiau ši D. M. neva išsakyta frazė negali būti pripažinta įrodymu, nes liudytojo parodymai apie nuteistojo tariamai jam nurodytas aplinkybes niekur neužfiksuoti (nei procesiniuose dokumentuose, nei tarnybiniuose pranešimuose), taip pat jų negalima patikrinti kitais BPK nustatytais veiksmais. Taigi jie nėra laikytini įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Juo labiau kad apeliacinės instancijos teismas šio duomenų šaltinio tiesiogiai net neištyrė – neapklausė ikiteisminio tyrimo pareigūno. Be to, nors byloje nustatytas faktas, kad tarp D. M. ir A. Ž. praeityje įvyko konfliktas ir jo metu nuteistasis D. M. sumušė nukentėjusįjį, vėliau jie susitaikė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo G. V. parodymus apie tariamai D. M. išsakytą frazę, teisingai įvertino šią aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis vertino atsietai nuo kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir tai turėjo esminę įtaką teismo išvadų patikimumui.

7.11. Apeliacinės instancijos teismas smulkiai aprašė neatitikimus tarp D. M., M. B. ir A. T. parodymų ir laikė juos vienu iš nuteistojo D. M. kaltės įrodymų, tačiau vertindamas šiuos parodymus teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikrus jų neatitikimus lėmė natūralios priežastys: buvo vėlus paros metas, liudytoja A. T. nestebėjo nukentėjusiojo veiksmų, kiti išgertuvių dalyviai buvo stipriai apsvaigę ir taip pat negali atsiminti visų įvykio aplinkybių. Tam tikri neatitikimai tarp asmenų parodymų nėra pakankami nuteistųjų kaltei pagrįsti. Juolab kad jų nurodomos aplinkybės apie 2018 m. gegužės 19 d. įvykius A. Ž. namuose nepaneigtos jokiais įrodymų šaltiniais.

7.12. Apeliacinės instancijos teismas taip pat suabejojo D. M. pateikta nukentėjusiojo griuvimo lauke versija, nes tokiu atveju, nukentėjusiajam grįžus į namus, juose turėjo likti kraujo pėdsakų. Tačiau teismas nutylėjo labai svarbią aplinkybę, kad namas po įvykio nebuvo užrakintas ir užplombuotas, nes mirusiojo motina ir namo savininkė V. V. Ž. nusprendė jame likti nakvoti. Pastaroji teisme patvirtino, kad sutvarkė namo vidų, todėl neabejotina, kad ji galėjo panaikinti ir jame esančius kraujo pėdsakus. V. V. Ž. teiginys teismo posėdžio metu, kad jokių kraujo pėdsakų ji nematė, savaime nereiškia, kad jų nebuvo, nes kartais juos pastebėti gali tik specialistai. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytos esminės klaidos lėmė tai, kad buvo negrįžtamai prarasta galimybė ištirti autentišką įvykio vietą ir galimai rasti D. M. parodymus patvirtinančius įrodymus, tačiau tai negali sukelti neigiamų pasekmių nuteistajam, šis faktas negalėjo būti ignoruojamas vertinant jo parodymų teisingumą, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas.

7.13. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl A. Ž. galimo griuvimo lauke grindė ir liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagal kuriuos 2018 m. gegužės 19 d. apie 22.00 val. jis iš savo kiemo matė prie A. Ž. namo laiptų ant šono nugara į jį gulintį vyrą – apie 30 metų amžiaus, vilkintį tamsios spalvos šortus ir šviesios spalvos marškinėlius trumpomis rankovėmis. Nors apeliacinės instancijos teismui iškilo abejonių dėl šio įrodymų šaltinio turinio, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad šias abejones pašalintų.

7.14. Taip pat pažymėtina, kad ant D. M. drabužių ir batų A. Ž. kraujo nerasta. D. M. nebuvo apžiūrėtas ir nebuvo tirta, ar nėra sužalojimų ant jo krumplių ir kitų kūno dalių, kurias jis galėjo susižaloti, smūgiuodamas nukentėjusiajam.

7.15. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino daugelį byloje esančių įrodymų, nuosprendį grindė duomenimis, kurių turinys nesudaro logiškos ir nuoseklios įrodymų grandinės, rėmėsi prielaidomis apie D. M. galimai atliktus veiksmus. Taip teismas padarė esminius įrodymų vertinimo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir esminius apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų pažeidimus (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Neapklausus teismo posėdyje visų liudytojų ir ekspertų, nesuteikus kaltinamajam teisės užduoti jiems klausimus, buvo pažeistas ir teismo proceso rungtyniškumo principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje.

7.16. Apeliacinės instancijos teismo prielaida apie nuteistųjų bendrą veikimą neatitinka nei individualios, nei bendrininkų baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Iš skundžiamo nuosprendžio lieka neaišku, kaip buvo išreikštas bendrininkų susitarimas nužudyti nukentėjusįjį ir jų bendra tyčia, o abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai, kad vien prieš nukentėjusįjį naudotas smurtas, nesant absoliučiai jokių duomenų, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, ir faktas, jog nuteistieji bei liudytoja A. T. spėjamą nužudymo laiką buvo pas nukentėjusįjį, nėra pakankami nusikalstamam asmenų bendrininkavimui pagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat nėra aišku nei kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, nei kokie veiksmai atskleidžia būtinuosius bendrininkavimo požymius, išreikštus konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje nebuvo nustatyta nei kokiu laipsniu, nei kokiu intensyvumu pasireiškė kiekvieno iš tariamų bendrininkų dalyvavimas nukentėjusiojo nužudyme. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų baudžiamąją atsakomybę.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėja advokatė R. Janušytė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

8.1. Byloje liko daug nepašalintų abejonių dėl M. B. kaltės. Nors teismo medicinos ekspertizių metu buvo nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis galėjo mirti susižalojęs griūdamas, nebuvo atlikti jokie veiksmai, kad būtų galima paneigti arba patvirtinti šią versiją. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad M. B. mušė nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nukentėjusiajam į dešinį dilbį spyrė arba D. M., arba M. B., tačiau jokių tai pavirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas nenustatinėjo šios aplinkybės, nebuvo paimti D. M. ir M. B. padų lyginamieji pavyzdžiai, nebuvo tiriama, ar pado reljefas nukentėjusiojo dešiniajame dilbyje gali būti vieno iš nuteistojo batų pėdsakas. Šios aplinkybės rodo, kad nebuvo panaudotos visos procesinės priemonės tiesai nustatyti.

8.2. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas neteisingai, nesiremdamas byloje esančiais įrodymais, nustatė nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo laiką. Teismas iškreipė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 182/2018(05) konstatuotą sužalojimų nukentėjusiajam padarymo laiką ir nurodė, kad sužalojimai buvo padaryti 2018 m. gegužės 19 d. vakare – 2018 m. gegužės 20 d. naktį, nors apie 2018 m. gegužės 19 d. vakarą išvadoje net neužsimenama. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusysis patyrė mirtinus sužalojimus 2018 m. gegužės 19 d. vakare. Šią išvadą teismas padarė remdamasis prielaidomis. Aplinkybė, kada tiksliai nukentėjusysis patyrė sužalojimus, papildomai nustatoma nebuvo, tačiau nėra pagrindo abejoti specialisto išvadoje nustatytu faktu, kad tai įvyko 2018 m. gegužės 20 d. naktį, t. y. tuo metu, kai M. B. jau nebuvo nukentėjusiojo namuose.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir liudytojo D. K. parodymus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie yra nenuoseklūs. Šis liudytojas visose apklausose kategoriškai nurodė, kad 2018 m. gegužės 19 d. apie 22.00 val. matė prie A. Ž. namo laiptų ant žemės gulintį žmogų. Pažymėtina, kad teismas bylą nagrinėjo paviršutiniškai ir versijos, kad nukentėjusysis galėjo pats susižeisti griūdamas, netikrino vien dėl to, kad liudytojas D. K. negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti šios aplinkybės, nors ekspertizės akte buvo nurodyta tikimybė, kad nukentėjusysis galėjo mirti nuo sužeidimų, patirtų atsitrenkiant į plataus paviršiaus daiktą. Teismas nesiaiškino, koks tai galėjo būti paviršius, ar nukentėjusiojo lavonas buvo velkamas, ar jis sukniubo iškart po smūgio, ar po kurio laiko. Šios aplinkybės įrodo, kad teismas nesiekė nustatyti tiesos, buvo paneigta nekaltumo prezumpcija, nes turėdamas išankstinį įsitikinimą apie nukentėjusiojo mirties aplinkybes teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kurie patvirtina vienintelę versiją – nužudymą. Apeliacinės instancijos teismas preziumavo, kad nukentėjusysis galėjo kristi tik vieną kartą ir tai galėjo nutikti tik tuomet, kai neatpažintos tapatybės lauke gulintį žmogų matė liudytojas D. K., tačiau iki mirties momento nukentėjusysis galėjo nugriūti daug kartų. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta ir tiksli nukentėjusiojo mirties valanda, todėl nėra aišku, ar po to, kai D. M., M. B. ir A. T. išvyko, nukentėjusysis dar vartojo alkoholinius gėrimus ir ar tai galėjo išprovokuoti dar didesnį girtumą ir koordinacijos praradimą.

8.4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad M. B. apie bylos aplinkybes davė nuoseklius parodymus, jis visą laiką teigė nematęs nukentėjusiojo sužaloto ar kruvino, tokią versiją patvirtina ir byloje surinkti įrodymai – įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo pėdsakų. Jų nebuvo rasta ir ant M. B. daiktų, nors pagal ekspertizės aktų išvadas nukentėjusiajam padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, todėl jis turėjo kraujuoti, o tai reiškia, kad mušimo atveju nukentėjusiojo kraujo, seilių pėdsakų turėjo būti rasta ir ant M. B. daiktų, drabužių, kūno ir t. t. M. B. nekaltumą patvirtina jo rašytas laiškas D. M. E. L. vardu, jame M. B. rašė: „Kas tau yra gal rimtai su galvą nedraugaujį. Prisimink ką aš tau sakiau ir ką kalbėjom važiuojant į Panevėžį. Niekada nekreipk dėmesio kas tau ką kalbą apie mus, tu save žinai aš save žinau ir būkim ramus. Ir be to pats sakai ir puikei žinai, kad mes nieko nesam padare.“ Be to, baudžiamojo proceso metu abiem nuteistiesiems buvo atlikti psichofiziologiniai tyrimai, jų metu nustatyta, kad jie sakė tiesą, neigdami savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Byloje nėra nė vieno įrodymo (nei tiesioginio, nei netiesioginio), įrodančio M. B. kaltę įvykdžius nužudymą.

8.5. Byloje taip pat nėra nė vieno įrodymo, kad veika buvo padaryta bendrininkaujant. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrininkavimą (BK 24, 25 straipsniai), pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisakoma apie M. B. atliktus veiksmus. Jis nuteistas tik todėl, kad likus apytiksliai parai iki nukentėjusiojo mirties buvo jo namuose, gėrė ten alkoholinius gėrimus su D. M. ir anksčiau buvo teistas, t. y. nėra charakterizuojamas teigiamai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė M. B. Byloje nenustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusysis visą laiką buvo viename kambaryje ir matė vienas kito veiksmus, byloje nėra įrodymų, kad M. B. ir D. M. smūgiavo nukentėjusiajam į veido arba galvos sritį ir dėl to nukentėjusysis galėjo patirti mirtiną traumą dėl šių smūgių arba pargriūti ir tokiu būdu patirti mirtiną traumą. Nuosprendyje nėra atskleistas bendrininkavimo faktas, nėra aišku, kodėl teismas nusprendė, kad nukentėjusįjį mušė du asmenys. Tiriant šią bylą nebuvo apžiūrėti M. B. krumpliai ir kitos kūno vietos, kuriose turėjo matytis sumušimai nuo smūgių, jeigu jis būtų mušęs nukentėjusįjį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo D. M. gynėjo advokato S. Kučio ir nuteistojo M. B. gynėjos advokatės R. Janušytės kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

10. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas nuosekliai nurodo, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Kaip matyti iš abiejų nuteistųjų gynėjų kasacinių skundų turinio, kasatoriai, nesutikdami su D. M. ir M. B. nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, didžiąją dalį dėstomų argumentų skiria teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų vertinimui, pateikdami jų savąjį vertinimą. Tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019). Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.

Dėl kasacinių skundų teiginių dėl Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir bendrininkavimo

12. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje pripažindamas surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindamas, padarė esminius įrodymų vertinimo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies (apkaltinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai) nuostatas.

13. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

14. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Tinkamu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

15. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, kad šis teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų D. M. ir M. B. kaltės padarius nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

16. Darydamas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas jame išdėstė ne visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vertindamas įrodymus, darė klaidų dėl jų turinio, padarė įrodymų vertinimo spragų, dėl to iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remdamasis šis teismas padarė išvadas dėl nuteistųjų kaltės.

17. Nustatydamas A. Ž. mirties priežastį, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir plačiai analizavo specialisto išvadas, konsultacinę išvadą, komisinės teismo medicinos ekspertizės aktą, ekspertų N. Ratkaus ir J. Rybalko paaiškinimus (nuosprendžio 21–28 punktai) ir konstatavo, kad A. Ž. negalėjo susižaloti pats dėl girtumo griuvinėdamas. Atsižvelgus į tai, padarė motyvais nepagrįstą išvadą, kad 2018 m. gegužės 19 d. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis prieš A. Ž. smurtavo kartu su juo alkoholinius gėrimus tą vakarą vartoję M. B. ir D. M. (nuosprendžio 25 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįmanoma tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo mirtį sukėlęs kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko jam pargriuvus ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą pagrindą, ar nuo jam suduotų smūgių į galvos paviršių (nuosprendžio 29 punktas), tačiau padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirtį lėmusių sužalojimų negalėjo pasidaryti pats. Neigdamas nuteistųjų ir liudytojos A. T. keliamą versiją, kad A. Ž. galėjo susižaloti pats dėl girtumo griuvinėdamas, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, daro išvadą, kad jei A. Ž. parkrito tualete ar lauke ir grįžo į virtuvę, ypač turint omenyje tai, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, ant paviršių turėjo likti kraujo pėdsakų, tačiau jų rasta nebuvo, o duomenų, kad kažkas juos galėjo pašalinti iki įvykio vietos apžiūros atlikimo, byloje nėra. Tokia išvada padaryta neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykio vietos apžiūros metu virtuvėje ant viryklės rasta kepurė su dėmėmis, panašiomis į kraują. Iš lavono nosies, burnos pribėgę kraujo, skysčio. Patalpose grumtynių žymių nesimato (1 t., b. l. 14–35). Iš papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad virtuvėje, šalia plautuvės, rastas peilis, ant kurio rankenos yra dėmė, panaši į kraują, spintelėje po plautuve rastas baltos spalvos plastikinis kibiras su šiukšlėmis, ant kurio viršutinio krašto rasta raudonai rudos spalvos dėmė, panaši į kraują (1 t., b. l. 36–68). Atkreiptinas dėmesys, kad A. Ž. namuose rastas negyvas 2018 m. gegužės 21 d. Pagal specialisto S. G. paaiškinimus, akivaizdžių nužudymo požymių nesimatė, patalpos nebuvo užplombuotos, nes patalpose buvo moteris, galimai motina, kuri ten ruošėsi nakvoti. Kaip parodė tyrėja L. J., ji nuvyko į įvykio vietą tik kitą dieną – 2018 m. gegužės 22 d. ir ten rado žuvusiojo A. Ž. motiną, kuri atvažiavusi tvarkė namus. Ir tik šią dieną A. Ž. namai buvo užplombuoti. Kaip parodė liudytojas O. K., jis tyrėjos pavedimu atliko papildomą įvykio vietos apžiūrą 2018 m. gegužės 23 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po įvykio, turėdamas tikslą įvykio vietoje surasti kraujo dėmes, tačiau jų nerado. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas šias svarbias aplinkybes ir jų nevertino, nemotyvuotai konstatuodamas, kad kraujo pėdsakų niekur nebuvo rasta, nesiimdamas priemonių išsiaiškinti, ar jų negalėjo pašalinti žuvusiojo motina, ar jos nebuvo tinkamai fiksuojamos ir tiriamos, ir pan.

18. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir skundžiamame nuosprendyje jokių tiesioginių nuteistųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų nenurodė. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas bei sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tokių reikalavimų nesilaikė.

19. Kaip vieną iš netiesioginių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nurodo 2018 m. gegužės 20 d. D. M. SMS pranešimą A. T. ir šios atsakymą, kurį apeliacinės instancijos teismas interpretavo kaip A. T. informaciją, kad M. B. yra užsirakinęs namuose ir kol kas viskas yra gerai (nuosprendžio 26 punktas). Nors kokią reikšmingą šiai bylai aplinkybę patvirtina ar paneigia toks pranešimas, apeliacinės instancijos teismas neatskleidžia. Pažymėtina, kad teismo manymas, jog D. M. atsakė A. T., kad jis „neina, nevažiuoja ir neskambina“ nukentėjusiajam, o ne kitam asmeniui (pvz., M. B.), pagrįstas ne įrodymais, o prielaidomis. Kaip pagrįstai nurodoma nuteistojo D. M. gynėjo advokato S. Kučio kasaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šis bendravimas kokiu nors būdu susijęs su nukentėjusiuoju A. Ž..

20. Kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, kitas netiesioginis įrodymas yra 2018 m. birželio 20 d. nenustatyto asmens (prisistačiusio nuo M. B.) telefoninis pokalbis su liudytoja A. T. apie tai, kad baiminamasi, jog D. M. be gynėjos bendrauja su teisėsaugos pareigūnais. Lieka neaišku, kodėl tokį telefoninį pokalbį apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nuteistųjų kaltės įrodymą ir kaip tai pagrindžiantį motyvą nurodo tai, kad jei asmenys nebūtų atlikę jokių neteisėtų veiksmų, jiems nebūtų jokio pagrindo raminti vienam kitą ar prašyti mažiau kalbėti. Pateikdamas tokį vertinimą, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisako dėl aptariamo pokalbio metu išsakytų frazių – „ir dėl visko aš net nesijaučiu kaltas, esu ramus, kad tiek tu, tiek aš nieko nepadarėm“, tokių frazių nevertina bendrame telefoninio pokalbio kontekste.

21. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodymu ir rėmėsi D. M. po pastarojo sulaikymo jau policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje pasakyta fraze, jog jis daug kartų mušdavo A. Ž., bet šis nemirdavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti tai patvirtinantys kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų G. V. ir L. J. parodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal pareigūnų parodymus, D. M. tuo metu jau buvo sulaikytas, taigi jis turėtų būti laikomas įtariamuoju (BPK 21 straipsnio 2 dalis), dėl to įgijo įtariamojo procesines teises ir pareigas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai įtariamojo pasakytas frazes liudytojų apklausos metu iš esmės pateikė kaip įtariamojo parodymus, nors įtariamasis duoda parodymus per apklausą, kurios metu būtina laikytis BPK 188 ar 189 straipsnyje nustatytos apklausos tvarkos. Šiuo konkrečiu atveju šios tvarkos nagrinėjamoje byloje nebuvo laikomasi. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013), o „neformalūs“ pareigūnų pokalbiai su įtariamuoju negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-9-719/2021 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, ar tokie duomenys gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 4 dalis), tačiau to nepadarė. Paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas kai kuriose bylose taip pat yra įvertinęs neformalius pareigūnų pokalbius, aplankant suimtąjį ir bendraujant su juo nedalyvaujant gynėjui, ir pažymėjęs, kad tokia praktika kelia susirūpinimą dėl pareiškėjo gynybos teisių ir teisės neduoti parodymų prieš save apsaugos (2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09).

22. Nors abu nuteistieji ir liudytoja A. T. nuo pirmųjų apklausų kategoriškai neigė, kad jiems esant pas A. Ž. prieš pastarąjį buvo naudojamas smurtas, ir kėlė versijas, kad A. Ž. susižalojo pats pargriūdamas dėl girtumo, apeliacinės instancijos teismas tokių parodymų nepripažino įrodymais ir didelį dėmesį skyrė nuteistųjų parodymų nenuoseklumui bei prieštaravimams atskleisti, iš esmės darydamas išvadą, kad šių parodymų neteisingumas yra vienas įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę. Tokia išvada yra nepagrįsta. Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

23. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Šiame kontekste pažymėtina, kad bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: 1) dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; 2) jų veikos bendrumas; 3) susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2011, 2K-10/2012, 2K-55/2012 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik jų dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatinėjo jokių bendrininkavimo požymių ir nemotyvavo jų buvimo. Konstatavęs, kad nors nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris išteisintasis į kurią konkrečiai kūno vietą sudavė smūgius nukentėjusiajam, teismas padarė išvadą, kad abu nuteistieji atliko smurtinius veiksmus ir sudavė smūgius A. Ž. į gyvybei svarbias kūno vietas, tačiau kokiais įrodymais remdamasis padarė tokią išvadą, nenurodė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistųjų veika inkriminuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį tinkamai nenustačius nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų šios veikos požymių, neišanalizavus nusikalstamų veikų mechanizmo, tyčios susiformavimo momento ir kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų dėl fizinio smurto panaudojimo.

24. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, todėl šios instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą – ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017). Šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Tokio procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl daromų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-697/2017, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-112-895/2019).

25. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, kad šis teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų D. M. ir M. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir dėl pirmiau aptartų motyvų nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų, kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

26. Detaliau dėl aptartų skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Pažymėtina, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, laikydamasis pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų reikalavimų, turi patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo įvertinti įrodymus, skirti didesnį dėmesį nustatant bendrininkavimo požymius ir įvertinti, ar visi duomenys atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas