A. K. pagal BK 222 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-61-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00004-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2.1.7.4.1; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovui advokatui Mantui Šriupšai,

išteisintojo gynėjui advokatui Dainiui Žiedui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį bei proceso išlaidų atlyginimo priteisimo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

A. K. dėl kaltinimų pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš A. K. priteista J. G. 830 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. būdamas UAB „G“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius ir, pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis, atlikdamas kasininko pareigas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) būdamas atsakingas už UAB „G“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. netinkamai organizavo UAB „G“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, t. y. nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nes A. K., veikdamas per UAB „G“ buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę I. G. (buvusi pavardė K), nesuvokiančią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterei I. G. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. vykdant direktoriaus ir kasininko A. K. nurodymus ir išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus bei įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), tai yra apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais įforminus neįvykusias iš viso 7987,26 Eur sumos ūkines finansines operacijas, nes realiai pinigai A. L., A. B., M. A. nebuvo išmokėti, taip pat kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, A. K. nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto – privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ turto, įsipareigojimų dydžio, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato M. Šriupšos apeliacinį skundą atmetė, o nuteistojo A. K. gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinį skundą tenkino – panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei proceso išlaidų atlyginimo priteisimo ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį: A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); nukentėjusiojo J. G. turėtų proceso išlaidų atlyginimo iš A. K. nepriteisė. Kita Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nukentėjusiojo J. G. patirtų išlaidų atlyginimas advokato, atstovavusio jam apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti iš išteisintojo A. K. nepriteistas.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors už visą buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio vadovas, tačiau nagrinėjamu atveju visą UAB „G“ buhalterinę apskaitą savo nuožiūra tvarkė buhalterė I. G., o A. K. buvo labiau tik oficialus UAB „G“ vadovas (neatmestina, kad realiai įmonei vadovavo J. G.), buhalterės nurodymu pasirašinėjęs jam pateiktus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog, įmonės buhalterei I. G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus ir įrašius į buhalterinę apskaitą iš viso 7987,26 Eur sumos grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), A. K. veiksmuose buvo tyčia siekiant apgaulingai tvarkyti UAB „G“ buhalterinę sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai ir neteisingai, jo veiksmuose nesant būtinojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Sigutė Borščienė prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas teismui padarius esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai buvo išteisintas A. K..

4.2. Tiriamuoju laikotarpiu UAB „G“ įformino grynųjų pinigų gavimą septyniasdešimt dviem (72) pajamų orderiais, kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų ir kasininko parašų, ir šešiasdešimt dviem (62) kasos išlaidų orderiais, kuriuose nėra pinigų gavėjo, direktoriaus ir kasininko parašų. UAB „G“ darbo užmokestį apskaičiuodavo vyriausioji buhalterė I. G., kuri duomenis perduodavo bendrovės direktoriui A. K.. Direktorius A. K. spręsdavo, kokiu būdu turi būti mokamas darbo užmokestis – mokėjimo pavedimu per banką ar grynaisiais pinigais. Mokėjimo pavedimų buhalterė nedarė, taip pat netvarkė mokėjimo nurodymų, kad būtų pervesti pinigai. Buhalterė duodavo sąrašus direktoriui, todėl jis turėjo žinoti, koks darbo užmokestis išmokamas darbuotojams. Darbo užmokestis buvo išmokamas ne tik grynaisiais pinigais, bet ir banko pavedimais, taip pat dienpinigiai buvo ir banko pavedimai. Sumos, kurios išmokėtos kasos pajamų orderiais, buvo įtrauktos kaip lėšos į kasos knygą ir įtraukta į buhalteriją kaip išmokėtos lėšos iš kasos. Į kasą buvo įnešami grynieji pinigai iš banko, jie buvo nurašyti darbuotojams darbo užmokesčiui išmokėti, jų visuose kasos išlaidų ar pajamų orderiuose nebuvo gavėjo, mokančio asmens ir direktoriaus parašų.

4.3. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punktą – kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius; pagal 5 punktą – pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: eurai – žodžiais, centai – skaitmenimis; pagal 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Minėtų taisyklių 30 punktas nurodo, kad už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir šių taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ turto, įsipareigojimų dydžio, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., ir už tokią veiką A. K. taikytina baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

4.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami tuos pačius baudžiamojoje byloje pripažintus įrodymus, priėmė priešingus sprendimus dėl A. K. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, todėl esant tokioms skirtingoms teismo išvadoms reikalinga patikrinti ir nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

4.5. Teismų išvados skiriasi dėl vieno nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymio aiškinimo ir taikymo – tyčios (ne)buvimo A. K. veiksmuose. Apygardos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir konstatavęs, kad A. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai ir neteisingai, nes jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties (būtinojo požymio – tyčios), visiškai nevertino A. K. veiksmų pagal pateiktą kaltinimą dėl aplaidaus apskaitos vedimo. Pagal A. K. inkriminuotus veiksmus tokia veika gali būti padaroma ir tyčia, ir dėl neatsargumo, ir kyla klausimas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnis) atribojimo nuo aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis), šio klausimo apeliacinės instancijos teismas visai nesprendė.

4.6. Objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo apskaitos tvarkymo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma. Todėl tokiais atvejais teismai turi motyvuoti savo išvadas dėl kaltės formos nustatymo, tai šioje byloje nebuvo padaryta. Nustatęs, kad nuteistojo veika pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai kvalifikuota (BPK 369 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nespręsti dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai atlikti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo kontrolę, nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), netinkamai motyvavo procesinį sprendimą ir padarė prieštaringas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 331 straipsnis), nenurodė, kokiais motyvais grindžia kaltės formos nustatymą A. K. veikoje, todėl neaišku, kodėl veika nekvalifikuota būtent pagal tą BK straipsnį, pagal kurį A. K. byla buvo perduota nagrinėti teismui.

4.7. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Šis pažeidimas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 ir 4 punktus), nes nuosprendyje nepasisakė dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio l dalį. Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pakartotinai nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi padaryti motyvuotas išvadas dėl visų A. K. inkriminuotų faktinių aplinkybių įrodytumo ir kvalifikavimo.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį su pakeitimais: pakeisti nuosprendžio dalį, kuria A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skirta 100 MGL bauda, ir skirti 300 MGL dydžio baudą; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir iš civilinio atsakovo A. K. priteisti J. G. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria J. G. prašymas dėl išlaidų atlyginimo tenkintas iš dalies, iš A. K. J. G. priteista 830 Eur išlaidų atlyginimo, ir priteisti visų J. G. patirtų proceso išlaidų atlyginimą; kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Taip pat paduotame kasaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas: Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Šiaulių apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo naujausios formuojamos teismų praktikos ir padarė esminių BPK pažeidimų, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino BK 222 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėtį ir skirtingai taikė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to kasacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl BK 222 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėties ir BPK 20 straipsnio 4–5 dalių taikymo bei kitų kasaciniame skunde nurodytų motyvų.

5.2. A. K. veiksmuose yra visi BK 222 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai, o tikslas, remiantis kasacinės instancijos teismo suformuota praktika, nėra būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymis.

5.2.1. Byloje esančioje 2019 m. liepos 16 d. specialisto išvadoje dėl UAB „G“ ūkinės finansinės veiklos nustatyta, jog nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. UAB „G“ direktoriaus pareigas vykdė A. K., kuris tuo metu atliko kasininko pareigas. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad buvo padaryti Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 13 straipsnio 3 dalies pažeidimai, dėl kurių negalima iš dalies nustatyti UAB „G“ turto ir įsipareigojimų dydžio. Taigi, A. K. veiksmuose esant visiems nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiams, jis apeliacinės instancijos teismo išteisintas nepagrįstai ir neteisėtai.

5.2.2. A. K. apgaulingai apskaitai tvarkyti panaudojo nekaltą asmenį, t. y. vyriausiąją buhalterę I. G., atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinančią apie tai, kad iš bendrovės banko sąskaitos išimti grynieji pinigai, A. K. nurodyti kaip darbuotojams išmokėtas darbo užmokestis, realiai jiems nebuvo išmokėti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. K. veikė kaip tarpinis vykdytojas, todėl jis yra tinkamas nusikalstamos veikos subjektas.

5.2.3. UAB „G“ vadovas ir kasininkas buvo būtent A. K., kuris įmonės buhalterei ir nurodydavo išrašyti kasos išlaidų orderius ir įforminti darbo užmokesčio išmokėjimą įmonės darbuotojams. Apie tai, kad darbo užmokestis darbuotojams nebus išmokamas, žinojo tik pats A. K.. Jis grynuosius pinigus iš kasos išimdavo pagal kasos išlaidų orderius ir neva perduodavo kitiems asmenims, kurie, bylos duomenimis, tų pinigų nėra gavę. Taigi, be atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėjo būti vertinama ir tai, ar nėra įmonės lėšų pasisavinimo. Būtent tai ir apibūdina A. K. tyčios buvimą ir kryptingumą. Apie šiuos A. K. veiksmus žinoti įmonės buhalterė negalėjo, kadangi, kaip jau minėta, kasininkas buvo būtent A. K.. Jis vienintelis turėjo prieigą prie UAB „G“ banko sąskaitos, iš jos išimdavo pinigus ir įnešdavo į kasą, juos išmokėdavo ir apie tai informuodavo buhalterę.

5.2.4. Be to, A. K. buvo ne tik UAB „G“, bet ir jam priklausančios UAB „D“ vadovas, jos vadovas jau ilgą laiką yra iki šiol. Taigi akivaizdu, kad jis turėjo pakankamai patirties valdydamas įmonę ir privalėjo žinoti, kaip turi būti tinkamai organizuojama ir vedama įmonės buhalterinė apskaita.

5.2.5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties, buvo būtina spręsti ir išsamiai įvertinti, ar A. K. veiksmuose nėra kito nusikaltimo, nustatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties, kadangi specialisto išvadoje yra aiškiai nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai ir padariniai – negalėjimas iš dalies nustatyti bendrovės „G“ turto ir įsipareigojimų dydžio.

5.2.6. Dar ikiteisminio tyrimo metu, kai A. K. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, jis savo kaltę pripažino ir prašė procesą baigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Dėl šių aplinkybių išsamiai nepasisakius kasacinės instancijos teismui, bus formuojama ydinga teismų praktika, kai už kompetentingos institucijos specialisto išvadoje nustatytus pažeidimus nebus taikoma atsakomybė nei įmonės vadovui, nei įmonės buhalteriui.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, išdėstė nelogiškus ir painius argumentus.

5.3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, be pagrindo rėmėsi išimtinai tik prieštaringais kaltinamojo A. K. parodymais, ignoruodamas kompetentingos institucijos specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes. Taip padarė nepagrįstą išvadą, kad visą UAB „G“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė I. G., o A. K. buvo labiau tik oficialus vadovas (neatmestina, kad įmonei vadovavo J. G.), buhalterės nurodymu pasirašinėjęs jam pateiktus dokumentus. Tokia teismo pozicija yra visiškai neargumentuota ir prieštaringa byloje nustatytoms aplinkybėms.

5.3.2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai interpretavo nukentėjusiojo J. G. ir liudytojų parodymus, o tai turi būti laikoma esminiais BPK 20 straipsnio 4–5 dalių pažeidimais. Pažymėtina, kad nors nukentėjusysis J. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teismuose aiškiai parodė, kad pagal išrašytus ir jo nepasirašytus kasos išlaidų orderius pinigų grynaisiais iš įmonės niekada nėra gavęs, visuomet pasitikėjo A. K. ir laukė, kadangi A. K. aiškino, jog ateityje verslas seksis geriau, šiuo metu įmonėje nėra pinigų, už ką išmokėti. Po kurio laiko, kai pradėjo nebepasitikėti A. K., kaip akcininkas atleido jį iš direktoriaus pareigų. Taigi J. G. parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs viso proceso metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius jo parodymus interpretavo savaip, teigdamas, kad toks J. G. elgesys atrodo neįtikinamas (nuosprendžio 46 punktas).

5.3.3. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo specialisto išvadoje nurodytus duomenis, o tai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat yra esminis proceso pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-317/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-317/2011">2K-317/2011</a>). Specialisto išvadoje aiškiai nustatyta, kad įmonės vadovas ir kasininkas buvo būtent A. K., todėl, remiantis tiek pirmiau nurodyta teismų praktika, tiek Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, už tinkamą buhalterinę apskaitą buvo atsakingas jis, kaip įmonės vadovas, ir įmonės buhalterė, tačiau šiuo atveju įmonės buhalterė tik formaliai vykdė A. K. nurodymus ir apie jo daromas nusikalstamas veikas nežinojo.

5.3.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai (liudytojų parodymai). Dar ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 20 d. kaip liudytoja apklausta UAB „G“ buhalterė I. G. parodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d., vykdydama direktoriaus ir kasininko A. K. nurodymus, ji įrašė į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur), kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą. Nurodytos sumos šiems asmenims išmokėtos tikrai nebuvo, ir kiti buhalterijoje išrašyti kasos pajamų orderiai dėl įneštų sumų į kasą yra formalūs dokumentai, kurie buvo išrašomi A. K. nurodymu, sudengiant dokumentinius – buhalterinius, vairuotojų išmokamų komandiruotpinigių arba avansinių apyskaitų neatitikimus.

5.3.5. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta I. G. taip pat parodė, kad kiekvienam išrašytam orderiui būdavo direktoriaus nurodymas. Į apskaitą įtraukdavo pirminius nepasirašytus dokumentus, dauguma dokumentų buvo nepasirašyti, nors ji A. K. ir sakė, kad reikia parašų. Taigi įmonės buhalterė I. G., išrašydama kasos išlaidų orderius, tik vykdė įmonės vadovo nurodymus ir neturėjo tyčios daryti nusikalstamas veikas. O įmonės vadovas A. K. veikė tyčia, suprato, kad apgaulingai tvarkė UAB „G“ buhalterinę apskaitą, klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad lėšos yra išmokamos įmonės darbuotojams, tačiau realiai lėšos išmokamos nebuvo. Taip A. K., klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus, apgaulingai vedė UAB „G“ buhalterinę apskaitą.

5.3.6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu A. K., kai buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, savo kaltę pripažino iš dalies ir prašė procesą baigti teismo baudžiamuoju įsakymu. A. K. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog tinkamai nesugebėjo sukontroliuoti buhalterinės apskaitos tvarkymo, tai yra išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus ir įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams. Paaiškino, kad dėl to nuoširdžiai gailisi. Gailisi dėl netinkamai atliktų savo tiesioginių pareigų ir įtarime išvardytų aplinkybių pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Pageidauja, kad baudžiamosios bylos tyrimas būtų baigtas baudžiamuoju įsakymu, bylos nenagrinėjant teisme, skiriant jam baudą. Taigi ikiteisminio tyrimo metu A. K. pripažino faktines aplinkybes, kad netinkamai atliko savo kaip įmonės vadovo ir kasininko pareigas. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu A. K. taip pat patvirtino, kad įmonėje už kasą buvo atsakingas jis. Nurodė, jog suvokia, kas yra kasa ir kasininkas, tačiau į kasininko funkcijas nesigilino, taip pat negalėjo paaiškinti, kur buvo kasa ir kaip iš jos būdavo išmokami pinigai.

5.3.7. Visai tai patvirtina, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo teisines išvadas dėl A. K. išteisinimo grindė neįvertinęs visų proceso metu surinktų su byla susijusių įrodymų, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ir įrodymų tarpusavio ryšio, neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi neatsakė į išsamius nukentėjusiojo J. G. ir jo atstovo advokato M. Šriupšos apeliacinio skundo argumentus, o dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal apeliaciniame skunde nurodytus BK straipsnius (BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį) pasisakė tik formaliai.

5.4.1. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį A. K. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 5 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje suklastojo dokumentą (patvirtinimą), kuriame buvo nurodytas tikrovės neatitinkantis faktas apie tai, kad „J. G. patvirtino, kad iš viso, per du kartus, bankiniu pavedimu A. K., gyv. (duomenys neskelbtini), paskolintos lėšos (iš viso 14 500 Eur, keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, 2016-11-02 6 000 Eur ir 2016-11-14 8 500 Eur), dalimis, grynaisiais pinigais jam yra grąžintos. Jokių finansinių pretenzijų A. K. jis neturi“, ir šį suklastotą dokumentą nuo suklastojimo momento laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki pateikdamas šį suklastotą dokumentą savo atstovaujančiam advokatui, o pastarasis šį suklastotą dokumentą, kaip priedą prie atsakovo A. K. vardu surašyto atsiliepimo į ieškinį dėl skolos ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, 2019 m. gegužės 5 d. per Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO pateikė prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjamos elektroninės civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNjAyNS02NDEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-6025-641/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-6025-641/2019">e2-6025-641/2019</a>.

5.4.2. Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-67(19) nustatyta, jog tirti pateiktame 2017 m. kovo 21d. patvirtinime pasirašė ne J. G., o kitas asmuo. Nors nenustatyta, kad pasirašė būtent A. K., ir nėra kitų duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad šį patvirtinimą suklastojo (pasirašė) A. K., tačiau tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą, tačiau ir tas, kas žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. A. K. žinojo, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas yra suklastotas, tačiau vis tiek jį laikė ir panaudojo. O apie tokį žinojimą patvirtina pirmiau nurodytos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNjAyNS02NDEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-6025-641/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-6025-641/2019">e2-6025-641/2019</a> nustatytos aplinkybės.

5.4.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiausiai civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNjAyNS02NDEvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-6025-641/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-6025-641/2019">e2-6025-641/2019</a> buvo baigta patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovas A. K. įsipareigoja sumokėti J. G. 14 500 Eur skolą ir 1150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš viso 15 650,00 Eur. A. K., savo noru sudarydamas taikos sutartį su J. G., pripažino, jog paskolos negrąžino ir yra jam skolingas 14 500 Eur. Vadinasi, A. K., žinodamas, kad J. G. paskolos nėra grąžinęs, suvokė, kad 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas, kuriame nurodyta, kad J. G. 14 500 Eur paskola yra grąžinta grynaisiais pinigais, yra suklastotas, tačiau vis tiek laikė šį dokumentą ir panaudojo pateikdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Dėl tokių A. K. veiksmų kilo padarinių – buvo apsunkintas civilinės bylos nagrinėjimas, iškilo grėsmė J. G. neatgauti savo teisėtai paskolintų lėšų. A. K. veikė tiesiogine tyčia, suprato savo neteisėtus veiksmus ir jų norėjo. Tokie A. K. veiksmai atitinka teismų praktiką, kai asmuo pripažįstamas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo motyvų turėjo išsamiai pasisakyti, tačiau to nepadarė, tik formaliai juos atmetė, dėl to darytina išvada, kad nepatikrino bylos tiek, kiek buvo to prašoma apeliaciniame skunde, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą.

5.4.4. Taip pat manytina, kad A. K. veiksmai turėjo būti papildomai kvalifikuojami ir pagal kitus straipsnius, nei buvo pareikštas kaltinimas, todėl nukentėjusysis ir jo atstovas pateikė teismui prašymą, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, A. K. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį.

5.4.5. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad buvo išrašyti iš viso 7987,26 Eur sumos kasos išlaidų orderiai dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. kasos išlaidų orderiais tyčia atvaizdavo neįvykusias ūkines operacijas ir padarė nusikaltimą, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 67 punktas), tačiau A. K. veiksmų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nekvalifikavo. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad nurodytos sumos orderiuose nurodytiems asmenims išmokėtos nebuvo (nuosprendžio 69, 71 punktai), tačiau darė išvadą, jog A. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, kadangi byloje nėra nustatyta, koks buvo UAB „G“ kasos likutis 2018 m. gruodžio 19 d., iš direktoriaus pareigų atleidus A. K.. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, kadangi A. K. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatytų, kad A. K. pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tuomet aktualu tai, kad proceso metu visi apklausti liudytojai patvirtino, jog atlyginimas jiems buvo mokamas banko pavedimais, o ne grynaisiais, vadinasi, iš įmonės išlaiduoti grynieji pinigai buvo pasisavinti ir tokiais veiksmais buvo padaryta BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde buvo prašoma A. K. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl įmonės lėšų pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderius, tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

5.4.6. Kaip liudytoja apklausta UAB „G“ buhalterė I. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kasos išlaidų orderiai buvo rašomi direktoriaus nurodymu, siekiant sudengti buhalterinius neatitikimus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad nors orderiuose buvo rašoma, kad žmonės pinigus gavo, realiai jie jų negaudavo. Liudytoja nurodė, kad kasos pajamų orderiais būdavo dengiami pinigų trūkumai, t. y. jų kasoje nebuvo. Visa tai rodo, jog būtent A. K. pateikdavo įmonės buhalterei visus duomenis ir tyčia buhalterinę apskaitą vedė apgaulingai bei pasisavino įmonės lėšas ta suma, kuria buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai. Be to, aktualu ir tai, kad jei buhalterinė apskaita būtų buvusi vedama tinkamai, tuomet nebūtų buvę poreikio dengti pinigų trūkumus.

5.4.7. Išdėstyti duomenys patvirtina, kad A. K., būdamas UAB „G“ vadovas, ne tik apgaulingai tvarkė UAB „G“ buhalterinę apskaitą, bet ir klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jog lėšos yra išmokamos J. G. ir kitiems asmenims, tačiau realiai lėšos išmokamos nebuvo, ir pasisavino UAB „G“ priklausančias lėšas.

5.4.8. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3 išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su tokia pozicija buvo nesutinkama ir ji buvo skundžiama apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atmetė skundo motyvus ir dėl jų išsamiai nepasisakė. O bylos duomenimis nustatyta, kad iš UAB „G“ išrašant kasos išlaidų orderius J. G. buvo išlaiduotos šios lėšos: 2016 m. lapkričio 25 d. – 4750 Eur, 2017 m. sausio 28 d. – 300 Eur, 2017 m. vasario 28 d. – 480 Eur, iš viso 5530 Eur. Pažymėtina, jog šiuose kasos išlaidų orderiuose nėra J. G. parašų. J. G., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, patvirtino, kad šių lėšų nėra gavęs. Be to, J. G. parodė, o A. K. patvirtino, kad pinigai J. G. pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d., 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius išmokėti nebuvo. Visa tai rodo, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo šiuos apeliacinio skundo motyvus išnagrinėti itin atidžiai ir nustatyti, ar šios lėšos buvo pasisavintos A. K., tačiau to nepadarė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. Borščienės ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. atstovo advokato M. Šriupšos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-358-942/2017).

8. Iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. atstovo advokato M. Šriupšos kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl A. K. parodymų patikimumo ir jų vertinimo (kasacinio skundo 27–28, 34 punktai), neva netinkamai interpretuotų nukentėjusiojo J. G. parodymų apie tai, kad iš pradžių jis pasitikėjo A. K. ir dėl to nereiškė pretenzijų dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio (kasacinio skundo 27 punktas), dėstomi I. G. parodymai apie įmonės darbuotojams išmokėtas sumas bei tai, ką ji pasakė A. K. ir kokius nurodymus iš jo gaudavo (kasacinio skundo 31–32, 58 punktai). Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 222 straipsnio taikymo

9. Tiek prokurorės, tiek ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai išteisino A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir kartu padarė esminių BPK pažeidimų netinkamai vertindamas įrodymus. Kaip nurodyta pirmiau, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, patikrina skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

11. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a>).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadaryta. Pagal nuteistojo A. K. gynėjo ir nukentėjusiojo J. G. atstovo apeliacinius skundus patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. nevertino tarpusavyje A. K., liudytojų, nukentėjusiojo parodymų, nepatikrino minėtų įrodymų sąsajos su ekspertizės akte nurodytomis išvadomis ir specialistės paaiškinimais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą (ištyrė dokumentus, pateiktus A. K. kartu su atsiliepimu į nukentėjusiojo J. G. atstovo apeliacinį skundą, papildomai apklausė išteisintąjį A. K., nukentėjusįjį J. G., liudytoją I. G.), aptarė ir įvertino pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklaustų A. K., liudytojų I. G., A. L., A. B., M. A. parodymus, specialistės R. Černiuvienės paaiškinimus, kitus reikšmingus bylai dokumentus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek jų visumą, jų pagrindu suformulavo pagrįstas išvadas ir motyvuotai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas bei baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir priimdamas naują nuosprendį – A. K. išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas nurodė tokį sprendimą pagrindžiančias aplinkybes ir įrodymus, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

13. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.).

14. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286/2010">2K-286/2010</a>, 2K-7-304-976/2016, 2K-123-1073/2020, 2K-10-648/2022).

15. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pirmiau nurodytus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad visą UAB „G“ buhalterinę apskaitą savo nuožiūra tvarkė buhalterė I. G., o A. K. buvo labiau tik oficialus UAB „G“ vadovas, buhalterės nurodymu pasirašinėjęs jam pateiktus dokumentus. Būtent buhalterė I. G. tvarkė kasos knygą, išrašydavo kasos išlaidų ir pajamų orderius, „sudangstydavo“ buhalterijoje atsiradusius neatitikimus dėl grynųjų pinigų panaudojimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-7-7541 nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimai UAB „G“ buhalterinėje apskaitoje buvo padaryti UAB „G“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog, įmonės buhalterei I. G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus ir įrašius į buhalterinę apskaitą iš viso 7987,26 Eur grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), A. K. taip tyčia siekė apgaulingai tvarkyti UAB „G“ buhalterinę apskaitą. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos, esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso normas ar kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida.

Dėl BK 223 straipsnio taikymo

17. Prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog A. K. veiksmuose nebuvo tyčios siekiant apgaulingai tvarkyti UAB „G“ buhalterinę apskaitą, nepagrįstai nevertino A. K. veiksmų pagal pateiktą kaltinimą dėl aplaidaus apskaitos vedimo (BK 223 straipsnis) ir nesprendė šios veikos atribojimo nuo apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnis) klausimo.

18. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, – tai Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas.

19. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjktODk1LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69-895/2018">2K-69-895/2018</a>, 2K-109-942/2019, 2K-4-458/2021).

20. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcwLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-370-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-370-139/2016">2K-370-139/2016</a>). Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai).

21. Nagrinėjamoje byloje A. K. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo UAB „G“ direktorius ir, pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis, atliko kasininko pareigas, o I. G. dirbo įmonės buhaltere, kuri, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, savo nuožiūra tvarkė visą UAB „G“ buhalterinę apskaitą. Taigi, kaip nurodyta pirmiau minėtose Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatose, kai ūkio subjekte yra darbuotojas, šiuo atveju – buhalterė, būtent ji yra atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ir dokumentų išsaugojimą. Pažymėtina, kad tokiu atveju A. K., kaip įmonės vadovo, baudžiamoji atsakomybė būtų galima tik tuo atveju, jeigu jis veiktų kaip bendrininkas kartu su tiesiogiai buhalteriją tvarkančiu asmeniu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. O pagal teismų praktiką, suformuotą kasacinės instancijos teismo nutartyse, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-322/2008, 2K-P-305/2009, 2K-429-788/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjktODk1LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69-895/2018">2K-69-895/2018</a>, 2K-322-1073/2019). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas padarant neatsargų nusikaltimą, taip pat ir BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcwLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-370-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-370-139/2016">2K-370-139/2016</a>).

22. Atsižvelgiant į tai, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, jog nenustačius A. K. tyčios padaryti BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką turėjo būti svarstoma jo atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, neturi teisinio pagrindo ir dėl to yra atmestini.

Dėl BK 183, 300 straipsnių taikymo

23. Nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas M. Šriupša kasaciniame skunde teigia, kad A. K. turėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų ir suklastoto 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo) bei 183 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „G“ turto pasisavinimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia kasatoriaus pozicija neteisinga.

24. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir motyvuotai į juos atsakė. Žemesniųjų instancijų teismai nenustatė, kad buhalterinė apskaita apskritai buvo tvarkoma apgaulingai. Be to, pagal bylos duomenis, A. K. pats nerašydavo nei kasos išlaidų, nei pajamų orderių, juos rašė buhalterė, jokių nurodymų buhalterei dėl dokumentų turinio neduodavo, taigi sutiktina su teismų išvadomis, kad šiuo atveju teigti, jog A. K. klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra pagrindo. Taip pat, kaip pagrįstai pažymėjo teismai, byloje nėra jokių duomenų, tokių duomenų nepateikė ir kasatorius, kad A. K. pasisavino UAB „G“ priklausančias lėšas, dėl ko jam reikėtų taikyti BK 183 straipsnio 1 dalį. Taigi šie kasatoriaus argumentai taip pat atmestini.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

25. Nukentėjusiojo atstovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nebuvo atsakyta į esminius jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su A. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl visų jam inkriminuotų veikų), 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose. Teismų praktikoje ne kartą pasakyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kodėl atmetami kaip nepagrįsti nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę dėl dokumento suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat, pateikdamas nors ir glaustus, tačiau aiškius ir logiškus motyvus, nurodė, kodėl nesutinka su nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentais, jog A. K., klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus, pasisavino UAB „G“ priklausančias lėšas (BK 183 straipsnio 1 dalis), ir tai, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3 ir dėl 15 000 Eur neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje. Taigi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad nukentėjusiojo atstovo apeliacinis skundas buvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas, pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir padarytos motyvuotos bei pagrįstos išvados, iš kurių aišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas laikė, jog A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra padarytos.

Dėl nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato M. Šriupšos kasacinio skundo argumentų, susijusių su A. K. paskirta bausme, pareikštu civiliniu ieškiniu ir proceso išlaidų atlyginimu

27. Kasaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, kuri, kasatoriaus nuomone, yra per švelni, ir skirti didesnę – 300 MGL dydžio baudą bei priteisti J. G. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo pagrįstai yra išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), taip pat išteisintas dėl BK 300 straipsnio 1 dalies (su kuo buvo siejamas neturtinės žalos atsiradimas J. G.), šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

28. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl proceso išlaidų ir, atsižvelgdamas į tai, kad nuosprendžiu priimtinas procesinis sprendimas A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato M. Šriupšos prašymą dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo pagrįstai atmetė.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai netenkintini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Sigutės Borščienės ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos kasacinius skundus.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis