Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 281 - 252 - 2013

Jurgita Čiginskaitė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00204-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

102.2; 121.3; 121.14; 122.4

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. balandžio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. Š., R. B. ir J. D. Š. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-515-921-2013 pagal pareiškėjų V. Š., R. B. ir J. D. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir

n u s t a t ė:

pareiškėjai prašė paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Š., R. B. ir J. D. Š. priėmė palikimą po savo motinos J. Š., gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, pradėdami jį faktiškai valdyti. Nurodė, kad mirusiosios J. Š. palikimą sudarė po jos mirties likęs turtas: dvi spintos, bufetas, dvi lovos, lova - fotelis, du stalai, viryklė, šaldytuvas, du vestuviniai auksiniai žiedai, auksinis žiedas su akute, auksinė grandinėlė su auksiniu pakabuku, dvi auksinės dantų karūnėlės, 1 800 rublių ir namų apyvokos reikmenys, buvę namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Utenoje. Nors pareiškėjai palikimą priėmė pradėdami valdyti mirusiosios turtą kaip savo, bet per šešis mėnesius nesikreipė į notaro biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, manydami, jog jis nebūtinas, kadangi motina nepaliko nekilnojamojo ar kilnojamojo registruotino paveldimo turto. Nurodė, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę motina J. Š. išreiškė savo valią, jog nori susigrąžinti jos tėvo J. D. turėtą nekilnojamąjį turtą, t.y. žemę. Jau po motinos mirties, vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsniu, 2004 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.9-86-9043, nuosavybės teisė buvo atkurta J. D. dukteriai, t. y. pareiškėjų mirusiai motinai. Mirusiosios nekilnojamąjį turtą sudaro 1420/9830 žemės sklypo dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti Švenčionių r. sav., Labanoro sen., Labanoro mstl. Kadangi mano, kad mirusiosios palikimą, t. y. kilnojamąjį turtą ir namų apyvokos reikmenis, pareiškėjai yra priėmę pradėję faktiškai jį valdyti ir prižiūrėti kaip savo, todėl kreipėsi į teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo - palikimo priėmimo fakto nustatymo, nes kitu būdu negali gauti paveldėjimo teisės liudijimo, be kurio negali paveldėti ir 2004 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.9-86-9043 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiai motinai tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą kaip neteismingą Utenos rajono apylinkės teismui. Išaiškino pareiškėjams, kad dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo jie turi teisę kreiptis į Švenčionių rajono apylinkės teismą. Teismas konstatavo, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškimai paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, išskyrus bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, palikimo priėmimo ir palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo (CPK 446 str.). Pareiškimo dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo teismingumas yra siejamas ne su palikimo atsiradimo vieta, tačiau su palikimo turto buvimo vieta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškime nurodyto palikimo turto pagrindinė dalis (1420/9830 žemės sklypo) yra Švenčionių r. sav., Labanoro sen., Labanoro mstl.

Atskiruoju skundu pareiškėjai prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-02-27 nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nutartyje neteisingai ir nepagrįstai nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškime nurodyto palikimo turto pagrindinė dalis yra Švenčionių r. sav., Labanoro sen., Labanoro mstl. Pareiškime pareiškėjai aiškiai išdėstė, jog mirusiosios J. Š. palikimą sudarė po jos mirties likęs turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Utenoje. Tuo metu galiojusio CPK 570 straipsnyje nurodyta, jog palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta, o jeigu ji nežinoma, - turto arba pagrindinės jo dalies buvimo vieta. Mano, jog dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo pareiškėjai teisingai kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą. Be to, teismo nutartyje klaidingai ir nepagrįstai yra nurodyti Civilinio proceso kodekso straipsniai, kuriais teismas rėmėsi: CPK 137 str. 1 d. iš viso nėra punktų; nėra nurodyta motyvų ar argumentų dėl CPK 209-291 str.; nepagrįstai nurodyta CPK 538 str. 2 d.

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuoja atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu civilinė byla tam tikram teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, spręsdamas, jog pareiškimas pateiktas teismui kaip neteismingas Utenos rajono apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų skundo teiginiais dėl bylos teismingumo.

Įvertinus pareiškėjų pateikto pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalyką matyti, jog pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, t. y. CPK 444 str. 2 d. 8 p. pagrindu ir siekia paveldėti mirusiosios nekilnojamąjį turtą – 1420/9830 žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Švenčionių r. sav., Labanoro sen., Labanoro mstl. Pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vadovavosi CPK 446 str., kuris reglamentuoja juridinių faktų nustatymo teismingumo klausimus. Minėtame straipsnyje aiškiai pasakyta, kad norint nustatyti palikimo priėmimo faktą į žemę, pareiškimai teismui paduodami pagal turto buvimo vietą. Priešingai nei teigia apeliantai, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad palikimo turto – žemės sklypo buvimo vieta yra Švenčionių r. sav., Labanoro sen., Labanoro mstl.

Atskirajame skunde nurodytus CPK straipsnius (CPK 137 str. 1 d. 2 p., 538 str. 2 d.), kaip netinkamai taikytus skundžiamoje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip aiškų rašymo apsirikimą, kuris nekeičia teisėtos ir pagrįstos nutarties esmės. Pažymėtina, kad teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje, atsisakydamas priimti pareiškimą kaip neteismingą Utenos rajono apylinkės teismui, tinkamai nurodė CPK 137 str. 2 d. 2 p. normą.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė