Baudžiamoji byla Nr. 2K-84/2013 Teisminio proceso Nr. nesuteiktas Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1;
1.2.3.2; 1.2.14.3.2; 1.2.21.1; 1.2.27.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,
nuteistiesiems A. A., A. V.,
nuteistųjų gynėjams Ramūnui Mikulskui, Vitalijui Vasilionokui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B., A. A. ir A. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 25 straipsnio 4 dalį, 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams; 25 straipsnio 4 dalį, 234 straipsnio 1 dalį (1993 m. gruodžio 14 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams; 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus (už A. K. ir M. K. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (už G. M., P. S., G. T. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už D. S. nužudymą) laisvės atėmimu dvylikai metų; BK 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus (už A. G., V. ir G. K. nužudymą laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal 25 straipsnio 4 dalį, 289 straipsnį (už valstybės tarnautojo vardo pasisavinimą) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį (už didelės vertės svetimo turto pagrobimą plėšimo būdu) laisvės atėmimu dešimčiai metų; vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos; vadovaujantis 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę paskirta atlikti kalėjime; A. V. dėl kaltinimų pagal 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo redakcija) A. G. nužudymu ir pagal 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) D. K. nužudymu išteisintas;
A. A. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 25 straipsnio 4 dalį, 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams; 25 straipsnio 4 dalį, 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (už A. K. ir M. K. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (už G. M., P. S., G. T. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (už A. S. nužudymą) laisvės atėmimu aštuoniolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (už pasikėsinimą nužudyti V. M.) laisvės atėmimu trylikai metų, 25 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 1 dalį (už nesunkų sveikatos sutrikdymą J. M. (A.)) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (už svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu) laisvės atėmimu trejiems metams; BK 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už D. S. nužudymą) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 25 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį (už AB „Sema“ spirito pagrobimą) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už G. D. nužudymą) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už A. G. nužudymą) laisvės atėmimu penkiolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį, 289 straipsnį (valstybės tarnautojo vardo pasisavinimą) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (už didelės vertės svetimo turto sunaikinimą) laisvės atėmimu ketveriems metams, 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 1 dalį (už svetimo turto pagrobimą) laisvės atėmimu trejiems metams; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už S. J. nužudymą) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (už A. L. nužudymą) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus (už A. G., V. ir G. K. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos, BK 25 straipsnio 4 dalį, 289 straipsnį (už valstybės tarnautojo vardo pasisavinimą) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį (už didelės vertės svetimo turto pagrobimą plėšimo būdu) laisvės atėmimu dešimčiai metų; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 11 punktus (už E. B., G. L., R. N. ir A. L. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (už S. P. ir V. K. nužudymą) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos; vadovaujantis 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos; bausmę paskirta atlikti kalėjime; A. A. dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) D. K. nužudymu išteisintas;
D. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) už A. K. ir M. K. nužudymą laisvės atėmimu aštuoneriems metams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose; baudžiamasis procesas D. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnio 1 dalyje (1993 m. gruodžio 14 d. įstatymo redakcija), nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams; D. B. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus G. M., P. S. ir G. T. nužudymu, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį L. R. nužudymu, pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) šaunamųjų ginklų neteisėto įgijimu, laikymu ir nešiojimu 1994 m. rugsėjo 21 d.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. V., A. A., D. B. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimo, nuteistųjų A. A., A. V., nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. V. ir A. A. nuteisti už tai, kad su V. B., S. J., V. D. ir V. B. 1994 metų sausio-birželio mėnesiais Panevėžyje bendrai nusikalstamai veiklai sukūrė šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą „Tulpiniai“, kuriam vadovavo V. B., ir nuo 1994 metų liepos mėnesio iki 2001 m. lapkričio 23 d. dalyvavo jo veikloje įtraukdami naujus narius G. L., R. N., E. B., A. L. (tarp 1994 m. spalio mėnesio ir 1997 m. gegužės 13 d.), R. Č. (nuo 1995 m. kovo 1 d. iki gegužės 14 d.), D. S. (nuo 1997 m. balandžio iki gegužės 13 d.), pasitarimų metu parengdami bendrus nusikalstamos veiklos planus, pasiskirstydami vaidmenimis, įgydami transporto, ryšio priemones, policijos pareigūnų uniformas, reguliuotojo lazdeles, specialios paskirties mėlynos spalvos švyturėlius, svetimų transporto priemonių registracijos numerius, antrankius, parinkdami bei įrengdami ginklų, sprogmenų, sprogstamosios medžiagos laikymo slaptavietes, kelis kartus (tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis su V. B., S. J. ir R. Č. tarp 1994 m. birželio 1 d. ir rugpjūčio 31 d. Panevėžio rajone; 1994-1995 m. A. V. su V. B. per V. D. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų; tarp 1995 m. birželio 1 d. ir rugpjūčio 31 d. A. V. su V. B. ir V. D. iš A. B. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų sporto klube „Agatas“ Panevėžio rajone, Navaršonių kaime; nenustatytomis aplinkybėmis A. A. su V. B. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų) neteisėtai įsigydami šaunamųjų ginklų, didelės sprogstamosios galios ir didelį kiekį sprogmenų bei sprogstamųjų medžiagų, kuriuos laikė garaže (duomenys neskelbtini) iki 2001 m. liepos 12 d. 15.05 val., kol juos rado ir paėmė pareigūnai, ir kuriuos nešiojo keisdami ginklų slėptuvių vietas, kol sunaikino juos (duomenys neskelbtini), taip pat kuriuos nešiojo darydami sunkius nusikaltimus, ir įvairia sudėtimi padarė šiuos sunkius nusikaltimus:
A. V. ir A. A. su V. B., V. B., V. D. 1994 m. rugsėjo 21 d., apie 16 val., Pasvalio rajone, netoli Sereikonių kaimo, kelio Pasvalys-Panevėžys 21-ajame kilometre, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – iš važiuojančio automobilio iššaudami ne mažiau kaip 34 šūvius į važiuojančiuosius kitu automobiliu, nužudė tris asmenis – G. M., P. S., G. T. – ir pasikėsino nužudyti K. K. bei V. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. M. nevažiavo automobiliu kartu su G. M., o K. K. buvo suteikta medicinos pagalba;
A. A. su V. B., S. J., V. D. ir šiam susivienijimui nepriklausančiu tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu S., 1994 m. gruodžio 18 d., apie 10 val., Panevėžyje, Ramygalos g., tarp 62 ir 64 namų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – distanciniu sprogdiklio valdymo pultu susprogdinę iš anksto prie automobilio „Toyota“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pritvirtintą sprogmenį, nužudė A. S., pasikėsino nužudyti V. M., bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. M. po sprogimo liko gyvas, nesunkiai sutrikdė sveikatą J. M. (A.) ir sunaikino svetimą turtą;
A. V. ir A. A. su V. B., 1995 m. birželio 14 d., apie 23.55 val., Panevėžyje, Trakų g. 5 namo kieme, ne mažiau kaip 14 šūvių nužudė D. S.;
A. A. su V. B., S. J., R. Č., D. S., G. L., R. N., E. B., nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais B. S. ir V. G., 1997 m. gegužės 14 d., apie 12 val., Anykščių rajone, prie Rūkiškio kaimo, panaudoję peilį ir kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą bei šaunamąjį ginklą, fiziniu smurtu ir grasinimais tuoj pat jį panaudoti bei kitaip atimdami galimybę priešintis pagrobė AB „Sema“ autotraukinį-cisterną su spiritu ir vairuotojo Z. Š. dujinį pistoletą, iš viso didelės 101 096 Lt vertės turto;
A. A. su V. B., R. Č. ir D. S. Panevėžio rajone, Navaršonių kaime, sporto klube „Agatas“, 1997 m., tarp spalio 25 d. 23 val. ir spalio 26 d. 5 val., dviem šūviais į galvą nužudė G. D.;
A. A. su V. B., S. J., R. Č. ir D. S. 1997 m. lapkričio 18 d., apie 17.30 val., pasisavinę valstybės tarnautojo vardą, kelyje Pasvalys-Panevėžys, apie 900 metrų nuo sankryžos su keliu Paįstrys-J. Zikaro memorialinis muziejus, sustabdė automobiliu važiuojantį A. G., jį sulaikė ir nuvežė į sporto klubą „Agatas“ Panevėžio rajone, Navaršonių kaime, kur, tarp 1997 m. lapkričio 18 d. 19 val. ir lapkričio 19 d. 6.00 val. laikė, po to, diržu užveržę kaklą, nužudė; slėpdami nusikaltimo pėdsakus, sunaikino didelės 34 700 Lt vertės A. G. turtą, be to, pagrobė šio turėtus 3800 Lt;
A. A. su V. B. ir R. Č. 1999 m. kovo 5 d., apie 20.20 val., kavinėje „Damitra“ Panevėžyje, Nemuno g. 51, sudavus smūgį ranka į veidą, brezentine juosta užveržę kaklą nužudė S. J.;
A. A. su R. Č. ir D. S. 2000 m. naktį iš kovo 23 į 24 d., apie 00.00 val., Panevėžyje, Ateities g. 30 namo laiptinėje, dviem šūviais nužudė A. L.;
A. A. ir A. V. su V. B., R. Č., G. L., E. B., A. L., R. N. ir D. S. 2000 m. liepos 6 d., apie 22-23 val., pasisavinę valstybės tarnautojo vardą, automagistralėje Vilnius-Panevėžys, tarp 93 ir 98 km, sustabdė automobiliu važiavusius G. K., V. K. ir A. G., grasindami šaunamaisiais ginklais išlaipino juos iš automobilio, surakino antrankiais ir nugabeno į sodybą Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kur pagrobė G. K. 4000 Lt, paėmė G. ir V. K. banko korteles ir, grasindami nužudyti, laikydami surakintus antrankiais nukentėjusiuosius atskirai vieną nuo kito, išgavo banko mokėjimo kortelių kodus, taip vertė G. K. nurodyti pinigų laikymo vietas, o vėliau dėl to G. K. akivaizdoje, taip jam sukeldami dideles dvasines kančias, apvynioję ir verždami kaklą diržu itin žiauriai nužudė A. G.; po to, 2000 m. liepos 7 d., apie 7-8 val., nugabeno A. G. lavoną bei G. ir V. K. į mišką Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kur šūviais kiekvienam į galvą nužudė G. K. ir V. K.; siekdami paslėpti nusikaltimo pėdsakus, kirviu nukirto visų nužudytųjų galvas ir užkasė atskirai nuo kūnų tame pačiame miške, tyrimo nenustatytoje vietoje, o nuo 2000 m. liepos 7 d. 7.58 iki 13.50 val. Rygoje ir nuo 2000 m. liepos 9 d. 3.10 iki 3.37 val. Varšuvoje, pasinaudodami įvairiais bankomatais, išsigrynindami pinigus, pagrobė didelės 128 561,04 Lt vertės G. ir V. K. turto;
A. A. su V. B., R. Č. ir D. S., siekdami nuslėpti G. K., V. K. ir A. G. nužudymą, 2000 m. rugpjūčio mėnesį per savaitę Panevėžio rajone, miške šalia Panevėžio vandens valymo įrenginių, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, nužudė keturis asmenis – E. B., G. L., R. N. ir A. L.;
A. A. su V. B. ir V. B. 2000 m. lapkričio 5 d., apie 19 val., Panevėžio rajone, Plukių kaime, sodų bendrijos „Ekranas 1“ teritorijoje, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – ne mažiau kaip 35 šūviais iš keturių ginklų nužudė automobiliu važiavusius S. P. ir V. K.;
A. V. ir A. A. su V. B., V. B., V. D., padedant nusikalstamam susivienijimui nepriklausiusiam D. B., 1994 m. liepos 14 d., tarp 21 ir 23 val., Panevėžyje, Marijonų g., prie 31A namo, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – ne mažiau kaip 18 šūvių iš trijų šaunamųjų ginklų į automobiliu važiavusius A. K., M. K. ir M. J. nužudė du žmones – A. K. ir M. K.
D. B. nuteistas už tai, kad 1994 m. liepos 14 d., tarp 21 ir 23 val., Panevėžyje, prie Marijonų g. 31A namo, radijo ryšiu pranešdamas pasaloje su šaunamaisiais ginklais laukiantiems nusikalstamo susivienijimo, kuriam pats nepriklausė, nariams A. V., A. A., V. B., V. B. ir V. D. apie automobiliu privažiuojantį A. K. su keleiviais, padėjo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti du žmones – A. K. ir M. K.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui.
Nuteistasis A. A. skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu – naudojant prievartą, vaistus ir grasinant, be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai negali būti savarankiškas įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009). Dėl to nebuvo pagrindo tikėti nuteistojo V. B., D. S., V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais,kuriuos kategoriškai paneigia kiti byloje esantys liudytojų parodymai ir tarp šių parodymų esantys prieštaravimai, o jais remiantis pateiktas kaltinimas jam buvo suklastotas. Apeliaciniame skunde dėl bylos medžiagos apimties buvo nurodyti konkretūs bylos lapai, teismo posėdžių datos su liudytojų ir kaltinamųjų parodymais, kuriuose dėl konkrečių nusikalstamų veikų yra esminiai prieštaravimai: V. B. ir liudytojų M. J., J. L., A. G., L. K., V. G., V. M. ir G. G. parodymuose dėl A. K. ir M. K. nužudymo; V. B., V. B. ir liudytojų K. K., J. S., D. S., J. V., A. V., D. B., V. J., R. S. parodymuose dėl G. M., P. S., G. T. nužudymo; V. B. ir liudytojų J. M., V. D. parodymuose dėl A. S. nužudymo, pasikėsinimo nužudyti V. M., nesunkaus sveikatos sutrikdymo J. M. ir svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu; V. B. ir liudytojų E. V., D. S., R. Ž. parodymuose dėl D. S. nužudymo; D. S. ir liudytojų Z. Š., K. P., A. B. parodymuose dėl didelės vertės svetimo turto AB „Sema“ ir Z. Š. turto pagrobimo plėšimo būdu; V. B., D. S. ir liudytojų V. J., V. M. parodymuose dėl G. D. nužudymo; V. B., D. S. ir liudytojų A. G., V. G., S. V., J. P. parodymuose dėl A. G. nužudymo, valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo, didelės vertės svetimo turto sunaikinimo ir pagrobimo; V. B., D. S. ir liudytojų V. J. J., V. D., V. P., L. B., E. J., B. P., V. K., R. I., J. N., E. L., R. Š., V. K., G. S., V. G., V. G. parodymuose dėl S. J. nužudymo; D. S. ir liudytojų M. L., V. P., A. E., J. K., G. P., E. J., H. P. parodymuose dėl A. L. nužudymo; V. B., D. S. ir liudytojų A. K., B. Š., L., T. V., A. M., P. J., J. K., A. G., S. R., J. U., K. G., S. K., V. V. parodymuose dėl A. G., V. ir G. K. nužudymo, valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo, didelės vertės svetimo turto pagrobimo; V. B., D. S. ir liudytojų O. B., L. K., V. P., K.. parodymuose dėl E. B., G. L., R. N. ir A. L. nužudymo; V. B. ir liudytojų V. P., A. P., J. P., R. R., V. K., L. K., S. P., L. J., S. P., J. P., D. V., B. S., D. F. parodymuose dėl S. P. ir V. K. nužudymo; V. B. ir liudytojų V. J., A. B., A. S., L. T., E. D., V. P., R. S., A. Č. ir R. P. parodymuose dėl dalyvavimo ginkluotame šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamame susivienijime, neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis. Apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai nekonstatavo, jog prieštaravimų liudytojų ir nuteistųjų parodymuose nėra, bet, nurodė, jog patikrinti apeliacinio skundo motyvų dėl egzistuojančių prieštaravimų pagrįstumo nėra galimybės, neva dėl to, jog jie nebuvo konkretizuoti. Teismas byloje galimai dėl visuomenės informavimo priemonių (televizijos laidų, straipsnių spaudoje) ir su procesu susijusių pareigūnų reiškiamos nuomonės suformuoto požiūrio, taip pat ir savo suinteresuotumo, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir teisingumo principą. Teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingus sprendimus, kaltinančius įrodymus nepagrįstai išskyrė kaip teisingus, nesudarė galimybės pateikti teisinančių įrodymų, nevertino aplinkybių, dėl kurių nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, taip apribojo teisę į gynybą, nenurodė motyvų, kokie konkretūs įrodymai turi būti laikomi patikimais ir pakankamais kaltės dėl kiekvieno nusikaltimo įrodymais, netenkino pareikštų motyvuotų prašymų dėl liudytojų apklausos, V. B. sveikatos būklės ekspertizių atlikimo, nors siekdami pašalinti prieštaravimus byloje, privalėjo į juos atsižvelgti, taigi buvo šališki ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalies, 3 dalies b ir d punktų, BPK 1, 7, 10, 20, 22 straipsnių, 44 straipsnio, 51 straipsnio 5 dalies, 78, 271-292, 301, 305 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, netikrino jo apeliacinio skundo argumentų kaip nekonkrečių, taip pažeidė BPK 295 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 323 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6, 7 dalių nuostatas. Kasatorius A. A. pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinti visi kaltinimai dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, todėl lieka nepagrįsti kaltinimai dėl dalyvavimo žudant žmones, nes jis nedisponavo ginklais, kuriais padaryti šie nusikaltimai. Jis teigia, kad teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamo susivienijimo veiklą, išskyrus D. S. parodymus apie bendrą kasą, o kasatoriaus dalyvavimą jame grindė spėjimais apie kokių nors Naujųjų metų šventimą. Dėl to teismai netinkamai taikė BK 249 straipsnio nuostatas, nesilaikė teismų praktikos dėl nusikalstamo susivienijimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-668/2003, 2K-545/2006, 2K-471/2007, 2K-177/2008). Kasatorius A. A. taip pat nurodo, kad teismai, skirdami bausmę, neatsižvelgė į nepagrįstai ilgą bylos procesą ir nemotyvuotai atmetė jo prašymą sugrąžinti kratos metu paimtą brangią žmonos ir sūnaus dovaną pakabuką-žibintuvėlį, nors tai numato BPK 93 straipsnio 2 dalies, 108 straipsnio nuostatos.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. V. teigia, kad apeliacinio teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės bei jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų viseto analize, nėra pagrįsta. Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus D. S., V. B. ir V. B. parodymus. Šie asmenys parodymus davė arba siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, arba jų parodymai galėjo būti išgauti neteisėtomis priemonėmis. Be to, jų kaip bendrininkų parodymai turi būti vertinami kritiškai ir jie turi būti patvirtinti kitais įrodymais. Teismai nenurodė, kokie konkretūs įrodymai laikomi patikimais ir pakankamais kaltės įrodymais dėl kiekvieno nusikaltimo, o apsiribojo deklaratyviomis frazėmis ir abstrakčiais motyvais, kasatoriaus A. V. ir nuteistųjų A. A. ir D. B. bei V. B. parodymus vertino kaip gynybines versijas. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nemotyvuotai atmetė ne tik jo, bet ir kitų nuteistųjų bei gynybos prašymus iškviesti kaip liudytojus ir apklausti A. B. dėl ginklų įgijimo, J. G. dėl jos kraujo tyrimų, pareigūną A. G. dėl suklastoto rašto Nr. SP-3-1059, žurnalistą, kad nurodytų asmenį, suteikusį informaciją apie G. K., V. K., A. G. nužudymą su detalėmis, kurių per apklausas neįvardijo D. S., advokatą K. Stungį dėl jo neteisėto nušalinimo nuo baudžiamosios bylos, išreikalauti iš Mažeikių prokuratūros 2000 m. vykdytos G. K. apklausos protokolus, kaip jis buvo gąsdinamas ir persekiojamas dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo, ištirti V. B. fizinę būklę po 1994 m. gegužės 1 d. apšaudymo ir 2002-2003 m., netyrė, ar ikiteisminio tyrimo metu V. B. ir V. B. (miręs) nebuvo verčiami duoti parodymus prieš save, ar V. B. nebuvo girdomas psichotropiniais vaistais, neatsižvelgė, kad byloje nenustatyta G. ir V. K. mirties priežastis, nėra ginklų, kuriais jie nužudyti, balistinės ekspertizės. Taip apeliacinės instancijos teismas sąmoningai neištyrė nusikalstamo susivienijimo subūrimo, turint tikslą daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, ir kasatoriaus A. V. dalyvavimo jame ar ginklų ir šaudmenų įsigijimo aplinkybių, taip pat A. K. ir M. K. nužudymo, G. M., P. S. ir G. T. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. M. ir K. K., D. S. nužudymo, A. G., V. K. ir G. K. nužudymo, valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo ir didelės vertės svetimo turto pagrobimo aplinkybių. Dėl to šis teismas bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, apribojo jo teisę į gynybą ir buvo šališkas. Taip teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 10, 7, 20, 45 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalyje 44 straipsnio 7 dalies, 80 straipsnio, 242 straipsnio 1 dalies, 275 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320, 324, 305 straipsnių reikalavimus, nesilaikė teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008, 2K-2/2009, 2K-P-221/2008).
Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistasis D. B. teigia, kad nuosprendyje nurodyti įrodymai, išskyrus viename tyrimo etape nuteistojo V. B. ir velionio brolio V. B. duotus parodymus, visiškai nepatvirtina jo dalyvavimo nužudant A. K. ir M. K. Dėl to apeliaciniu skundu, nurodęs padarytus BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimus, jis prašė atlikti įrodymų tyrimą ir patikrinti: V. B. ir V. B. parodymų patikimumą ir pakankamumą; V. B. nurodyto A. K. ir M. K. nužudymo motyvo teisingumą, nes teismui nebuvo pateikta šio nusikaltimo tyrimo medžiaga, kurioje galimai yra kaltinimo pateikiamą nužudymo motyvą paneigiantys duomenys; V. B. parodymų, kad automobilis, į kurį buvo šaudoma, atsitrenkė į sieną, prieštaringumą įvykio vietos apžiūros duomenims ir J. L. parodymams, pagal kuriuos apšaudytas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį; ar V. B. po 1994 m. gegužės 1 d. patirto sužalojimo galėjo įvykio metu bėgti, šokinėti per aukštą tvorą, plaukti per upę; teismo įrodymais pripažintus tardymo eksperimento duomenis, nes V. B. nedavė parodymų apie garso slopintuvų naudojimą nužudymo metu, ir kad namų sąlygomis buvo atskirtos šovinių kulkos nuo tūtelės ir nupilta dalis parako naudojant spaustuvus ar reples. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu. Taip teismas pažeidė BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 181 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.
Nenagrinėtini kasacinių skundų argumentai, kuriuose deklaratyviai nurodomi pažeidimai, tačiau nekonkretizuojamas jų turinys. A. A. kasaciniame skunde nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo prieštaravimų tarp kaltinamųjų V. B., V. B. ir D. S. parodymų; V. B. ir liudytojų M. J., J. L., A. G., L. K., V. G., V. M. ir G. G. parodymų dėl A. K. ir M. K. nužudymo, taip pat prieštaravimų tarp nuteistųjų ir liudytojų parodymų dėl A. S. nužudymo, pasikėsinimo nužudyti V. M., nesunkaus sveikatos sutrikdymo J. M., dėl D. S., G. D., A. G., S. J., A. L., A. G., V. ir G. K., E. B., G. L., R. N., A. L., S. P., V. K. nužudymų bei kitų inkriminuotų nusikaltimų. Kasaciniame skunde teigiama, jog prieštaravimai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, pažymint konkrečius apklausos protokolus, kuriuose šie prieštaravimai, kasatoriaus manymu, nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo išnagrinėti visi esminiai skundo argumentai dėl nusikaltimų, už kuriuos nuteistas A. A.
Kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kai pagrindžiamas netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Minėti A. A. skundo, taip pat A. V., kasacinio skundo teiginiai nėra konkretizuoti, nenurodyta, kuo pasireiškė esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, ar kuri BK norma buvo pritaikyta neteisingai, nesvarstytini, nes juose nesuformuluoti bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindai.
Dėl A. A. kasacinio skundo argumentų
A. A. kasaciniame skunde teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymų išreikalauti medžiagą, skirti papildomas ekspertizės, neiškvietė ir papildomai neapklausė liudytojų, kuriuos prašė apklausti, atsisakė apklausti naujus liudytojus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus nuteistųjų prašymus dėl papildomo bylos aplinkybių tyrimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei išdėstė argumentus, kuriais remiantis šie prašymai buvo atmesti. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama D. S., V. B. bei V. B. parodymų patikimumui bei teisėtumui pripažįstant juos įrodymais byloje, patvirtinančiais nuteistųjų kaltę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos skundo motyvus, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas nuteistojo V. B. bei kaltinamojo (vėliau mirusio) V. B., taip pat ir nuteistojo D. S. parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Vadinasi, teismas, spręsdamas, ar ištirtus duomenis pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytais būdais ir ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės bylos Nr. 2K-430/2011, 2K-493/2011).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. B. ir D. S. buvo apklausti ir davė parodymus, taip pat buvo perskaityti jų bei V. B. parodymai, duoti parengtinio tardymo metu, iki naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo, todėl jų tuo metu negalėjo apklausinėti ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau tai nereiškia, kad duomenys, surinkti iki 2003 m. gegužės 1 d., negali tapti įrodymais. Pagal Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio nuostatą pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą atlikti tyrimo veiksmai nekartojami, jei prokuroras nenusprendžia kitaip. Pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis Baudžiamojo proceso kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Parengtinio tyrimo pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą metu priimti sprendimai (nutarimai, nutartys ir kiti) turi teisinę galią ir po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo, jei šis Įstatymas nenustato kitaip. Tai reiškia, jog įstatymo leidėjo valia pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis Baudžiamojo proceso kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.
Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma patikrinus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šiuos bylos duomenis vadovaudamasis leistinumo bei sąsajumo su kitais bylos duomenimis reikalavimais (parodymų patikrinimo vietoje, akistatų su kitais kaltinamaisiais, nusikaltimo vietos apžiūros bei kitais bylos duomenimis) ir, nenustatęs pažeidimų, vertinant šiuos bylos duomenis, pagrįstai pripažino įrodymais šioje byloje. Kasaciniame skunde sureikšminami nežymūs neatitikimai V. B., D. S. bei V. B. parodymuose siekiant paneigti jų įrodomąją vertę, tačiau būtent tokie nesutapimai patvirtina jų tikrumą, nes neįmanoma tiksliai atkartoti informacijos, kai buvo padaryta tiek daug nusikaltimų ir nuo jų padarymo praėjo didelis laiko tarpas. Teismai pagrįstai atmetė nuteistųjų teiginius, jog V. B. buvo apsvaigęs ikiteisminio bylos tyrimo metu duodamas parodymus apie nusikaltimo padarymą. Šią aplinkybę teismas aiškinosi, jokių duomenų, kurie patvirtintų neteisėtą poveikį V. B. psichinei būsenai, nėra. Skunduose itin akcentuojama, kad V. B., D. S. bei V. B. parodymai ikiteisminio bylos tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, tačiau įstatymas nedraudžia įtariamiesiems ir kaltinamiesiems keisti parodymus, jie šia teise ir pasinaudojo. Į parodymų pakeitimą yra atsižvelgiama juos vertinant. Teismai rėmėsi tais kaltinamųjų parodymais, kurie atitinka kitus bylos proceso metu gautus įrodymus. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog pripažįstant ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus įrodymais byloje buvo pažeisti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų, 301 straipsnio reikalavimai. Kaip jau buvo minėta, V. B., V. B. parodymai, parodymų patikrinimai buvo įtvirtinti galiojant senosios redakcijos Baudžiamojo proceso kodeksui, todėl pagal Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio nuostatą, šia procesine tvarka atlikti procesiniai veiksmai galėjo būti pripažįstami įrodymais byloje. Visų šių parodymų bei kitų procesinių veiksmų turinys buvo paskelbtas teismo posėdžio metu, todėl tai yra teisėti įrodymai byloje. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo pažeistas šalių rungimosi principas. Kaltinamiesiems buvo užtikrintos procesinės teisės, jie naudojosi gynėjų pagalba, reiškė prašymus kurių pagrįstumas buvo apsvarstytas įstatymo nustatyta tvarka, dalis prašymų buvo patenkinta, kiti motyvuotai atmesti, todėl įstatymų reikalavimai dėl proceso rungtyniškumo buvo įvykdyti. Kasacinės instancijos teismas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo proceso metu pareikštų prašymų pagrįstumo klausimo nesvarsto.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai A. A. veiksmus kvalifikavo pagal BK 249 straipsnio 2 dalį. Nors nuteistųjų nusikaltimai ir nusikalstama veikla padaryta dar prieš įsigaliojant naujajam Baudžiamajam kodeksui, tačiau teismai pagrįstai jų veikas kvalifikavo ne pagal 1961 m. BK 227 1 straipsnio 2 dalį, o pagal naujojo BK 249 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apžvalgoje pažymėta, jog esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo reikalavimu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK įtvirtintą sąvokos apibrėžimą. Galiojančiame Baudžiamajame kodekse nusikalstamo susivienijimo sąvoka sistemiškai apibrėžta keliose BK bendrosios dalies normose ir specialiojoje dalyje. BK 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra viena iš bendrininkavimo formų, o šio straipsnio 4 dalyje pateikiamas nusikalstamo susivienijimo apibrėžimas, kartu nurodant, kad nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. Be to, BK 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. BK 39¹ straipsnyje numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės tam tikrų asmenų, kurie aktyviai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Objektas, į kurį kėsinamasi nusikalstamu susivienijimu, yra visuomenės saugumas bendrąja prasme; dažniausiai pasitaikantys papildomi nusikalstamo susivienijimo objektai yra Lietuvos Respublikos ekonomika, verslo tvarka, finansų sistema, taip pat žmogaus gyvybė, sveikata, privati nuosavybė ar turtiniai interesai. Pažymėtina tai, kad nusikalstamo susivienijimo sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad asmens baudžiamoji atsakomybė siejama tik su pačios pavojingos veikos padarymu, padarinius paliekant už kvalifikacijai reikšmingos ribos, jie nėra būtini.
Kasacinio skundo teiginiai, kad byloje nėra surinkta duomenų, jog A. A. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje padarant nusikaltimus, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, nepagrįsti. Kaip išaiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalgoje, nusikalstamam susivienijimui pakanka vien tikslo daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, o tokio susivienijimo narių padarytos konkrečios nusikalstamos veikos, kurios gali būti įvairaus sunkumo, kvalifikuojamos savarankiškai, dažniausiai pagal realiosios sutapties taisykles. Dalyvavimo nusikalstamame susivienijime klausimais pasisakė ir kasacinės instancijos teismas 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje Nr. 2K-198/2005. Pažymėtina tai, kad veikos kvalifikacijai pagal šią BK 249 straipsnio 2 dalį neprivalu, jog nusikalstamo susivienijimo dalyviai tiesiogiai atliktų konkrečius veiksmus su nusikalstamo susivienijimo turimais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, būtinai naudotų juos padarydami kiekvieną nusikaltimą. Toks veikos kvalifikavimo pavyzdys nurodytas 2006 m. vasario 28 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-25/2006.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji sudarė nusikalstamą susivienijimą „Tulpiniai“, kurio veikla tęsėsi keletą metų, turėjo savo organizacinę struktūrą, kurio nariai tarpusavyje dalijosi užduotimis ir vaidmenimis; visu veiklos periodu jame dalyvavo ne mažiau kaip trys asmenys padarant keliolika labai sunkių bei kitų tyčinių nusikaltimų, panaudojant ginklus, sprogmenis bei sprogstamasis medžiagas. Nurodyti nusikalstamo susivienijimo požymiai ne tik atitinka būtinuosius BK 25 straipsnio 4 dalyje numatytus požymius, bet ir BK 249 straipsnio 2 dalies požymius. Teismai pagrįstai nurodė, jog išdėstytų įrodymų visuma ir tokios aplinkybės, kad buvo suformuotas didelis šaunamųjų ginklų ir sprogmenų arsenalas, kad šiuo arsenalu iš esmės disponavo tik V. B. ir R. Č., kurie ginklus skirstė konkretiems susivienijimo dalyviams bei konkrečių nusikalstamų veikų darymui, kad ginklai, sprogmenys buvo naudojami beveik visuose nagrinėjamuose nusikaltimuose, leidžia teigti, kad ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamosios medžiagos įgijimo momentu būtent buvo siekiama sukurti ginkluotą susivienijimą ir ginklais buvo disponuojama ketinant padaryti nusikalstamas veikas. Be jau minėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis, papildomi (individualūs) šio nusikalstamo susivienijimo požymiai yra bendra gaujos kasa, į kurią buvo skiriama dešimta dalis pajamų nuo nusikalstamos veiklos; nusikaltimų darymo metu naudotos radijo ryšio stotys, atskirai nusikaltimo darymui įsigyjamos „Labas“ mobiliojo ryšio kortelės, naudojamos policijos pareigūnų uniformos bei ženklai; padarytų nusikaltimų bendrininkų žudymas konspiracijos tikslais ir kitokie informacijos apie nusikaltimus bei padarytų nusikaltimo pėdsakų naikinimo būdai rodo šio nusikalstamo susivienijimo ne tik aukštą organizacinį lygį, bet ir išskirtinumą bei ypatingą žiaurumą.
Nepagrįsti A. A. kasacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes žiniasklaidos priemonėse bei valstybės pareigūnų pasisakymuose apie jų kaltę, dar nepasibaigus ikiteisminiam bylos tyrimui, buvo suformuota išankstinė teismo nuomonė. Visuomenės informavimo įstatymas įtvirtina visuomenės teisę žinoti apie tiriamas nusikalstamas veikas, kiek tai leidžia ikiteisminis tyrimas. Kasatoriaus teiginiuose nėra jokių duomenų apie tiesioginę reportažų ar komentarų įtaką teismo procesui, pasisakęs asmuo nebuvo susijęs su teismų sistema, todėl nėra pagrindo kalbėti apie konkrečią įtaką teisingam bylos procesui, o taip pat ir apie BPK 44 straipsnio 5, 6 dalies pažeidimus.
Dėl D. B. kasacinio skundo argumentų
Nuteistojo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jo nuteisimo kaip bendrininko nužudant A. K. ir M. K. sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis: viena dalis argumentų yra dėl įrodymų, kuriais remiamasi teismo nuosprendyje, nepatikimumo, antra – dėl bylos duomenų nepakankamumo bei motyvų nužudyti nebuvimo ir trečia – dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto neišsamaus jo skundo išnagrinėjimo. Kasatorius yra teisus, teigdamas, kad pagrindiniai ir tiesioginiai įrodymai, kuriais grindžiama D. B. kaltė padarius inkriminuojamą nusikaltimą, yra V. B. parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu bei V. B. parodymai bylos ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi šie duomenys yra gauti ne bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl jų patikimumui patikrinti turėjo būti skiriamas didelis dėmesys. Pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ištyrė visus šiuos duomenis, lygino su kitais bylos proceso metu gautais duomenimis, išdėstė motyvus dėl kai kurių neatitikimų tarp šių bei kitų bylos duomenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi V. B. parodymais bylos ikiteisminio tyrimo metu, nes šie parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių atitinka liudytojų M. J., O. P., R. A., A. G., L. M. parodymus. Vertinant V. B. ir V. B. parodymų patikimumą atkreiptinas dėmesys, kad tam tikros detalės nesutampa, tačiau tai tik patvirtina jų individualumą. Skunde reiškiamos abejonės dėl to, kad V. B. skirtingai nurodė nusikaltimo metu apšaudytos mašinos atsitrenkimo vietą, dėl V. B. gebėjimo bėgti po anksčiau patirto sužalojimo, taip pat spėjimai dėl įtakos V. B. ir V. B. parodymams. Į visus šiuos teiginius ir prielaidas išsamiai atsakė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tai, kad po šūvių, V. B. aiškinimu, automobilis atsitrenkė į sieną, o ne į kitą stovėjusį automobilį, kaip nustatyta byloje, teismai paaiškino tuo, jog buvo tamsus paros metas, be to, tai vyko ekstremaliomis aplinkybėmis, todėl streso metu įsiminimo procesas gali būti iškreiptas. Pažymėtina ir tai, kad ši aplinkybė bei nesutapimai dėl techninio ginklų ir šaudmenų paruošimo nusikaltimo darymui V. B. parodymuose bei kituose bylos duomenyse kaip tik patvirtina, jog V. B. davė parodymus laisvai niekieno neveikiamas, nes ikiteisminiam tyrimui, pagal įvykio vietos apžiūros duomenis bei liudytojų parodymus, buvo žinoma, kur atsitrenkė automobilis, todėl ši aplinkybė galėjo būti tikslinama pagal kaltinimą. V. B. dalyvavo daugelyje nužudymų, todėl, kolegijos manymu, tam tikros aplinkybės gali būti ir nevisai tikslios dėl informacijos kiekio. V. B. savo parodymuose, skirtingai nei V. B., nenurodo, kad D. B. dalyvavo aptariant A. K. ir M. K. nužudymo planą. Tai taip pat patvirtina, kad jis nebuvo veikiamas dėl parodymų turinio, ir aiškintina, tuo, kad norėjo sumažinti savo brolio D. B. bendrininkavimo nusikaltime laipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė prašymus ištirti V. B. fizinę būklę nusikaltimo padarymo metu, nes ši aplinkybė nekėlė abejonių, kadangi nusikaltimas buvo padarytas praėjus pusantro mėnesio po V. B. išrašymo iš ligoninės dėl patirto sužalojimo, apie tai yra byloje duomenys, kitų duomenų nepateikta. V. B. pervežimas ikiteisminio bylos tyrimo metu iš tardymo izoliatoriaus, kasaciniame skunde siejant šią aplinkybę su neleistina įtaka, yra niekuo neparemtas, todėl pagrįstai buvo atmestas. V. B. parodė, kad nužudyti A. K. paskatino jo asmeninis nesutarimas su juo ir kerštas įtarus, kad A. K. susijęs su pasikėsinimais į jį patį ir į jo draugus – S. J., D. K., Ž. P., ši aplinkybė ir paaiškina motyvą nužudyti A. K. Teismai, pagarsindami V. B. ir V. B. parodymus, nepažeidė BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų, nes V. B. parodymai buvo paskelbti kaip mirusio asmens, pagal procesinio veiksmo metu galiojusio 1961 m. BPK numatytą tvarką, o V. B. – siekiant patikrinti esamus byloje įrodymus. Įstatymas nereikalauja apklausti pareigūnus, kurie ikiteisminio tyrimo metu atliko apklausas, o tik nurodo tokią galimybę (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Įrodymai, kuriais teismas remiasi dėl D. B. dalyvavimo nužudant A. K. ir M. K., atitinka įstatymo reikalavimus, yra nuoseklūs ir kartu su parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros duomenimis bei liudytojų parodymais sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą, pagrindžiantį tai, kad D. B. atliko dalį iš BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų veiksmų – jis teikė priemones, atnešdamas į įvykio vietą ginklus ir radijo stotis, šalino kliūtis, suteikdamas informaciją per radijo stotį apie atvykstantį A. K. automobilį su žmonėmis, ir saugojo kitus bendrininkus, stebėdamas aplinką iki nusikaltimo tiesioginio įvykdymo pradžios. Todėl pirmosios instancijos teismas jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus.
Apeliacinės instancijos teismas bylą dėl D. B. skundo išnagrinėjo laikydamasis bendrųjų apeliacinio bylos nagrinėjimo nuostatų, visus esminius apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo, pateikdamas dėl jų motyvuotas išvadas.
Dėl A. V. kasacinio skundo argumentų
Skunde teigiama, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nebuvo sudarytos galimybės patikrinti, ar V. B. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save.
Reikalavimas nagrinėti bylas laikantis rungimosi principo yra įtvirtintas BPK 7 straipsnyje. Jame nustatyta, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Kasaciniame skunde nepateikta duomenų, kad A. V. buvo suvaržyta galimybė teikti įrodymus teisme ar dalyvauti jų tyrime. A. V. bei kitų nuteistųjų prašymai, pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, buvo nustatyta tvarka nagrinėjami, dalis prašymų dėl bylos proceso eigos buvo patenkinti, kiti motyvuotai atmesti. Kasacinės instancijos teismas nesvarsto pareikštų prašymų dėl A. V. nurodytų asmenų pripažinimo liudytojais ir jų apklausos bei kitų bylos duomenų ištyrimo pagrįstumo klausimo, nes tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. A. V. bylos nagrinėjimo teisme metu naudojosi gynėjo pagalba ir pats aktyviai dalyvavo teismo procese užduodamas klausimus, pareikšdamas prašymus ir nuomonę dėl klausimų, kylančių nagrinėjant bylą. Dėl to rungimosi principas nebuvo pažeistas. V. B. kasacinės instancijos teismui nustatyta tvarka nepareiškė prašymo dėl to, kad buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, įrodymų apie tai bylos proceso metu nebuvo gauta, todėl šis kasacinio skundo teiginys plačiau nenagrinėtinas. Į teiginius dėl V. B. fizinės būklės nužudant A. K. ir M. K. yra atsakyta anksčiau, todėl pakartotinai šis klausimas nenagrinėtinas. Dėl V. B. psichinės būklės yra byloje ekspertų išvados, įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti eksperto išvada teismui nebuvo pateikta, nuteistųjų teiginiai ir samprotavimai negali paneigti ar sukelti pagrįstų abejonių dėl kompetentingų specialistų, kurie nustatyta tvarka įspėti ir atsakingi už teisingos išvados pateikimą. Nesvarstytini kasacinio skundo teiginiai dėl J. G., dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalisto apklausos, nes pagal skunde išdėstytus argumentus tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, taip pat nenagrinėtinas teiginys dėl prašymo išreikalauti iš Mažeikių prokuratūros G. K. apklausos protokolą, nes nepateikta tiesioginių sąsajų su šioje byloje nagrinėjamais nusikaltimais. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl jo teisės į gynybą suvaržymo, neleidžiant pasirinkti pageidaujamą gynėją. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas tenkino A. V. skundą ir panaikino Generalinės prokuratūros nutarimą dėl gynėjo K. Stungio nušalinimo, todėl A. V. nebuvo kliūčių naudotis gynėjo pagalba ikiteisminio tyrimo metu. Šiam klausimui teismai skyrė didelį dėmesį, argumentai yra išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nesiremiama jokiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie gauti pažeidžiant ar netinkamai įgyvendinant A. V. teisę į gynybą. Nagrinėjant bylą teisme nuteistasis naudojosi gynėjo pagalba, buvo tenkinami nuteistojo prašymai dėl gynėjo paskyrimo. Ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo padaryta pažeidimų, kurie būtų iš esmės suvaržę nuteistojo teisę į gynybą bei paveikę teisę į teisingą bylos procesą, todėl deklaratyviais ir nepagrįstais laikytini kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 7 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų. Deklaratyvūs ir kasacinio skundo teiginiai apie iš esmės prieštaringus įrodymus, kuriais paremtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis. Šiuose teiginiuose nenurodoma, kuo pasireiškia esminiai prieštaravimai, tik išdėstyta subjektyvi nuomonė dėl teismo šališkumo atliekant įrodymų tyrimą bei vertinant bylos proceso metu gautus duomenis. Skunde keliamos abejonės dėl V. B., D. S., V. B. parodymų, kuriais remiamasi teismo nuosprendyje, patikimumo bei leistinumo. Argumentai apie šių įrodymų atitikimą procesinio įstatymo reikalavimams yra išdėstyti aptariant A. A. kasacinio skundo teiginius, todėl pakartotinai nenagrinėtini. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo šių asmenų parodymų turinį, lygino juos tarpusavyje bei su kitų įrodymų šaltinių duomenimis. Pažymėtina, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą davė labai išsamius ir konkrečius parodymus, kuriuos patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu dėl padarytų nusikaltimų aplinkybių, nurodė dalyvavusius asmenis – A. A., A. V., V. D., brolius B., kiekvieno jų vaidmenį nusikaltime ir nusikaltimų padarymo motyvus. Tai, kad vėliau jis aiškino, jog ne jo parašai ant apklausos protokolų, apklausų visai nebuvo, ne jis procesinių veiksmų nuotraukose, rodo tik desperatišką gynybos priemonių paiešką, o ne neteisėtą įtaką jam, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. V. B. parašė nuoširdų prisipažinimą dėl dalyvavimo nužudant A. K. 2002 m. rugpjūčio 8 d. papildomos apklausos metu kaip kaltinamasis apklaustas V. B. patvirtino prisipažinime nurodytas šio nusikaltimo aplinkybes. 2002 m. rugsėjo 3 d. parodymų patikrinimo vietoje metu V. B. pakartotinai paaiškino ir parodė A. K., M. K. nužudymo aplinkybes. Jau anksčiau minėti argumentai dėl parodymų individualumo patvirtina, kad jie duoti laisva valia. A. V. tyrimo metu buvo sudarytos sąlygos apklausti V. B., tačiau A. V. tyrimo metu atsisakė šalinti prieštaravimus tarp jo ir V. B. parodymų. 2002 m. spalio 23 d. V. B. buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė. Iš ekspertizės akto Nr. 138 matyti, kad V. B. tyrimo metu psichikos liga nesirgo, taip pat galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, galėjo suprasti su juo atliekamus veiksmus. D. S. parodymai savo turiniu yra nuoseklūs, atitinkantys kitus bylos duomenis. Kasaciniame skunde nėra argumentų, pagrindžiančių esminių prieštaravimų buvimą D. S. parodymuose. Šis įrodymų šaltinis nepriskiriamas prie BPK 301straipsnio 2 dalyje išvardytų įrodymų, kuriems keliami griežtesni reikalavimai jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, todėl įstatymo reikalavimų atitikimo aspektu D. S. parodymai yra visavertis ir patikimas įrodymas, kuriuo teismai pagrįstai rėmėsi savo sprendimuose. Skunde išdėstytos tik niekuo neparemtos prielaidos dėl D. S. suinteresuotumo duoti parodymus prieš A. V., todėl tai negali būti pagrindas paneigti ar suabejoti šių parodymų patikimumu. Skundo teiginiai dėl nusikalstamo susivienijimo požymių iš esmės atitinka nurodytuosius A. A. kasaciniame skunde, į kuriuos atsakant argumentai jau išdėstyti. Papildant pažymėtina ir tai, kad nusikalstamas susivienijimas „Tulpiniai“, kuriame vienas iš vadovų buvo A. V., ne tik ilgą laiką darė labai sunkius nusikaltimus, ši nusikaltėlių grupuotė palaikė griežtą vidinę drausmę, naudojo konspiracinius metodus, turėjo gausų ir įvairių ginklų arsenalą, ne tik nusikaltimų darymo metu, bet ir tarp jų, buvo pasiskirsčiusi užduotimis ir pareigomis. Be to, ši grupuotė palaikė ryšius ir su kitų miestų nusikaltėliais, tardavosi, pirko ginklus, organizacijos išlaikymo išlaidoms buvo naudojama bendra kasa, vadinama „dešimta“, bendrų susitikimų organizavimui ir nusikaltimų planų aptarimui buvo įsigyta nuošali sodyba. Visos šios aplinkybės yra išnagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose. Teismų išvados yra paremtos ne tik jau minėtais D. S., V. B., A. B. parodymais, tačiau ir liudytojų, kurie aptarnavo šios nusikalstamos struktūros veiklą teikdami technines, buitines ir kitokias paslaugas, parodymais, teismo proceso metu, o taip pat kratos, poėmio, daiktinių įrodymų apžiūros protokolų bei kitų procesinių veiksmų duomenimis. Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl A. K. ir M. K. nužudymo iš esmės yra tokie patys kaip ir nurodyti D. B. kasaciniame skunde, į kurį atsakant nutartyje išdėstyti argumentai, todėl pakartotinai nenagrinėtini. Kasacinio skundo teiginiuose dėl G. M., P. S., G. T. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. M. bei K. K. iš dalies perrašyti V. B., A. V., D. B. parodymai bei išdėstytas nesutikimas su nuteisimu. Nurodytas vienintelis argumentas, kad teismas negalėjo nuteisti A. V. remdamasis dabar jau mirusio V. B. apklausos dėl šių nusikaltimų metu duotais parodymais. Teismas šiuo įrodymų šaltiniu galėjo remtis, nes apklausa buvo atlikta pagal 1961 metų BPK nustatytą tvarką (Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 str. nuostata). Be to, D. B. parodymai nėra vienintelis ir A. V. kaltę lemiantis įrodymas. Išsami įrodymų analizė yra išdėstyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pateikiant motyvuotas išvadas, kurioms kolegija pritaria. A. V. pagrįstai nuteistas ir dėl D. S. nužudymo. Nors ir vienintelis A. V. kaltės įrodymas yra ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti V. B. parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių parodymų turinį kruopščiai patikrino, palygindamas su liudytojų parodymais apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat su ekspertų išvadomis dėl panaudotų ginklų bei padarytų sužalojimų. Visi šie duomenys sutapo. Nusikaltimo padarymo planas ir mechanizmas, kai į nusikaltimo vietą nusikaltimo vykdytojus pristato jų bendras, o po nusikaltimo padarymo pasišalinama atskirai pėsčiomis, siekiant neatkreipti dėmesio, atitinka ir kitų šios nusikalstamos grupuotės padarytų nusikaltimų mechanizmą (A. K. ir M. K. nužudymas). A. V. žinojo, kokiu tikslu pristato nusikaltimo vykdytojus į nusikaltimo padarymo vietą. Įrodymų pakankamumo klausimas nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisės taikymo aspektu A. V. pagrįstai pripažintas kaltu, dalyvavus nužudant D. S. Jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį, nes nusikalstamo susivienijimo dalyviai nepriklausomai nuo jų vaidmens nusikaltimo metu, jei jų veiksmus apjungė bendra tyčia, atsako kaip vykdytojai. Tokia teisės taikymo nuostata yra įtvirtinta teismų praktikoje nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose.
Kasacinio skundo teiginiai dėl G. K., V. K. bei A. G. nužudymo ir vėl grindžiami tais pačiais teiginiais apie D. S. ir V. B. parodymų nepatikimumą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos jų parodymams. Šie teiginiai plačiau nenagrinėtini, nes nutartyje buvo aptarti pasisakant dėl kitų nusikaltimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas G. K., V. K. ir A. G. nužudymo aplinkybes. Buvo išnagrinėti ne tik tiesiogiai su nusikaltimo padarymu susiję duomenys, bet ir kiti duomenys, patvirtinantys A. V. kontaktų su G. K. detales, susijusias su nužudytųjų asmenų buvimo vieta, susitikimais su kitais asmenimis, apranga bei kt. prieš juos pagrobiant. G. K., V. K. ir A. G. nužudymo aplinkybės yra grindžiamos ne tik D. S. ir V. B. parodymais bei jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, bet ir objektyvios kilmės įrodymais – biologinės (DNR) ekspertizės akto Nr.8260 išvadomis, kurios ne tik kad neprieštarauja, bet ir patvirtina V. B. parodymus, jog, pasmaugus A. G., iš lavono nosies ir burnos bėgo kraujas ir grindys išsikruvino. Tokias aplinkybes nurodė ir D. S., paaiškindamas, kad matė šalia negyvo A. G. galvos ant grindų kraujo klaną. G. K., V. K. ir A. G. nužudymo aplinkybės ir būdas iš esmės atitinka tas, kurias nurodė D. S. ir V. B., taip pat įvykio vietos apžiūros bei ekspertinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Nužudymo padarymo vietą ir jame dalyvavusius asmenis, be jau minėtų D. S. ir V. B. parodymų, netiesiogiai patvirtina nusikaltime dalyvavusių asmenų buvimo vieta ir laikas, kurie nustatyti ne tik liudytojų parodymais, bet ir telefoninio ryšio kontaktais pagal abonentų buvimo celes. Visi šie įrodymai sudaro neginčytiną įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį A. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme; sutampantys įvairių įrodymų šaltinių duomenys pateikia ir neginčytiną įrodomąjį pagrindą apie konkrečius A. V. veiksmus nužudant G. K., V. K. ir A. G. Apeliacine tvarka byla pagal A. V. skundą išnagrinėta laikantis apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, atsakant į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų D. B., A. A. ir A. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
