Baudžiamoji byla Nr. 2K-17/2013
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00881-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.5.1.; 2.1.7.4. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato V. K. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nuteistas ir T. P., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė:
E. K. nuteistas už tai, kad jis ir T. P., veikdami bendrai, sukčiavimo tikslu, 2009 m. kovo 27 d. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmoką už automobilį „Audi A6“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) registruotą V. G. vardu, apdraustą 2009 m. vasario 12 d. AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimo liudijimu Nr. CB129050527, bei draudimo išmoką už automobilį „VW Passat“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) registruotą E. B. vardu, apdraustą 2008 m. balandžio 3 d. UADB „ Ergo Lietuva“ pagal transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. 851-0274589:
sukčiavimo tikslu E. K. ir T. P. kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“, reg. Vilnius, Geležinio Vilko g. 6A, su prašymais dėl nuostolių, patirtų 2009 m. kovo 27 d. kelyje Plutiškės–Marijampolė dėl tariamai įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrus E. K. vairuojamam automobiliui „Audi A6“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir T. P. vairuojamam automobiliui „VW Passat“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintos abi transporto priemonės, atlyginimo ir prašė išmokėti draudimines išmokas. E. K. draudimo bendrovei pateikė 2009 m. kovo 27 d. eismo įvykio deklaraciją, kurią buvo užpildęs kartu su T. P., prašymą „Dėl žalos pagal polisą Nr. 1022910“, E. K. bei T. P. paaiškinimus su juose nurodytais melagingais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie 2009 m. kovo 27 d. įvykusį eismo įvykį. T. P. draudimo bendrovei pateikė 2009 m. kovo 27 d. eismo įvykio deklaraciją, prašymą „Dėl žalos pagal polisą Nr. 851-0274589“, E. K. bei T. P. paaiškinimus su juose nurodytais melagingais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie 2009 m. kovo 27 d. įvykusį eismo įvykį, tačiau E. K. ir T. P. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes draudimo bendrovė UADB „Ergo Lietuva“ atlikusi įvykio tyrimą nustatė, kad automobilių „Audi A6“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009 m. kovo 27 d. eismo įvykio metu tų automobilių vairuotojų E. K. ir T. P. nurodytomis aplinkybėmis. Taip E. K. ir T. P. pasikėsino bendrai įgyti savo naudai 13 155 Lt ir 8 875 Lt draudimines išmokas iš UADB „Ergo Lietuva“.
Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartį, E. K. išteisinti ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo, kad nagrinėdami bylą abiejų instancijų teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Gynėjas skunde pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Tačiau, anot kasatoriaus, šiuo atveju abiejų instancijų teismai, analizuodami byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, remdamiesi surinktais bei teisme ištirtais įrodymais padarė neteisingą, nepagrįstą išvadą. Taip ignoravo faktines bylos aplinkybes ir atsietai bei nepagrįstai vertindami įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir tai padarė esminę įtaką teismo išvadai dėl E. K. ir T. P. kaltumo klausimo. Skunde pažymima, kad specialisto E. Sokolovskio 2009 m. gegužės 18 d. išvadoje Nr. ES-17-09 nurodyta, jog automobilių sugadinimų analizė įgalina teigti, kad jie negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009 m. kovo 27 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, o buvo padaryti kitomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas E. Sokolovskis. Jis be kitų aplinkybių nurodė, kad automobilių kontakto paneigti negali, tačiau esminiai apgadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis. Kilus abejonių dėl specialisto išvados, teismas paskyrė eismo įvykio teismo ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad automobilių sugadinimai tokia apimtimi, kokia užfiksuota nuotraukose ir nurodyta vairuotojų, buvo padaryti ne tarpusavio kontakto metu. Taigi, iš esmės nė vienas ekspertas nepaneigė paties eismo įvykio buvimo fakto, bet visą dėmesį skyrė padarytų automobilių sužalojimų apimčiai ir pobūdžiui. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad automobiliai kaltinamųjų nurodytomis aplinkybėmis negalėjo susidurti, todėl kaltinamųjų veiksmai – kreipimasis į draudimo bendrovę, siekiant gauti draudimo išmokas pagal draudimo sutartis – vertintini kaip pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas E. K. apeliacinį skundą, įrodymų visumos iš naujo nevertino, apsiribojo vieno iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų, atlikusių ekspertizę, Henriko Vaitiekūno apklausa, kurios metu šis paaiškino apie automobiliams padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą. Klausimų apie tai, ar automobiliai buvo susidūrę, ar kuris nors sužalojimas galėjo būti padarytas susidūrimo metu, teismas neuždavė. Jokio dėmesio bylos įrodymų tyrimui bei vertinimui apeliacinės instancijos teismas neskyrė, nors, siekdamas pašalinti visus prieštaravimus, galėjo paskirti pakartotinę autotechninę ekspertizę. Nepaisant įrodymų trūkumo bei esamų prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad esminiai automobilio,,Audi A6“ apgadinimai buvo padaryti ne E. K. nurodytomis aplinkybėmis.
Nuteistojo E. K. gynėjas mano, kad nagrinėjamu atveju sukčiavimo sudėtis būtų tuomet, jeigu būtų nustatyta, kad eismo įvykis buvo imituotas, tariamas, o automobiliai sudaužyti kituose įvykiuose, tačiau teismai tokios veikos neįrodė. Skunde pažymima, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo mėginta gauti duomenų iš policijos informacinių sistemų, ar šioje byloje minimi automobiliai dalyvavo anksčiau kituose eismo įvykiuose, ar buvo apgadinti, ir, jei buvo, tai kaip. Kasatorius nurodo, kad priimdami sprendimus teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyto išaiškinimo. Nagrinėjamu atveju teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį, rėmėsi neišsamiu ikiteisminiu tyrimu, jo trūkumų nepašalino, savo išvadas grindė specialisto išvados ir ekspertizės akto duomenimis, specialisto bei eksperto paaiškinimais, nepašalino jose esančių esminių prieštaravimų, neuždavė jiems klausimų, galėjusių turėti lemiamą reikšmę vertinant įrodymus, neskyrė naujos autotechninės ekspertizės ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės aktas buvo parengti vadovaujantis tyrimais, kurie buvo atlikti remiantis ne kelių policijos pareigūnų (profesionalų), o pačių eismo įvykio dalyvių paskubomis, susijaudinus, būnant streso emocinės būsenos nubraižyta įvykio schema. Ikiteisminio tyrimo metu ar vėliau įvykio vietos apžiūra nebuvo atliekama. Vienintelis objektyvus su minimu eismo įvykiu sietinas byloje esantis dokumentas yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie įvykio metu buvusias oro sąlygas. Teismai turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, tačiau to nepadarė ir ekspertų išvadų kritiškai nevertino. Taigi, teismai nagrinėjo tik tai, kas reikšminga draudimo bendrovei išmokant draudimo išmoką, būtent automobiliams padarytus apgadinimus, jų mastą bei pobūdį, o sukčiavimo sudėčiai ir tiesioginei tyčiai lemiamą reikšmę turinčio paties eismo įvykio buvimo ar nebuvimo nenagrinėjo visiškai. Gynėjas skunde nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog po eismo įvykio E. K. skambino į policiją, pranešė apie eismo įvykį, tačiau policijos pareigūnai atvykti atsisakė, nurodė jo dalyviams patiems nubraižyti įvykio schemą ir užpildyti deklaraciją. Tą eismo įvykio dalyviai ir padarė. Kadangi po eismo įvykio E. K. automobilis važiuoti negalėjo, jis iš įvykio vietos buvo išvežtas specializuotos įmonės transportu. Šios aplinkybės byloje yra įrodytos. E. K. kreipėsi į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Šis jo prašymas išplaukė iš draudimo sutarties. Kadangi įvyko tikras eismo įvykis, buvo sugadinti automobiliai, tai atsirado ir civiliniai teisiniai santykiai: draudėjui teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo, o draudikui - pareiga išmokėti žalos atlyginimą. Tokiu atveju draudiko specialistai apskaičiuoja žalos dydį ir pateikia draudėjui susipažinti. Draudėjui ir draudikui nesutikus su žalos apskaičiavimu, nesutarimai (ginčas) sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Nuteistojo E. K. gynėjas pažymi, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, gynėjas mano, jog E. K.veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, todėl E. K. dėl kaltinimų išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo E. K. gynėjo kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, jog iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad šiuose procesiniuose dokumentuose buvo pateiktos išsamios ir pakankamai motyvuotas išvados tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek ir dėl nuteistojo E. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Priešingai, negu teigia kasatorius, teismų sprendimuose yra išdėstyti faktiniai duomenys, įrodymai (tarp jų ir iš esmės analogiškos specialisto E. Sokolovskio bei eksperto H. Vaitiekūno išvados bei paaiškinimai teisme), kuriais remiantis buvo padaryta išvada, kad esminiai automobilio „Audi“ apgadinimai buvo padaryti ne E. K. nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis. Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pateikdamas draudimo bendrovei žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie eismo įvykio aplinkybes, jo kilimo sąlygas bei priežastis ir apdraustam automobiliui „Audi“ padarytus apgadinimus, E. K. siekė pagal draudimo sutartį neteisėtai gauti 13 155 Lt dydžio draudimo išmokas, tačiau negavo jų dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes draudimo bendrovė, nustačiusi, kad E. K. nurodytomis įvykio aplinkybėms jo automobiliui konstatuoti apgadinimai negalėjo būti padaryti, atsisakė jam išmokėti priskaičiuotą draudiminę išmoką. Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas apgaulės būdu įgyti UAB „Ergo Lietuva“ 13 155 Lt dydžio draudimo išmoką.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Iš kasacinio skundo turinio (kuriame, pakartojant iš esmės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jo ginamojo E. K. kaltumas padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo nustatytos aplinkybės tvirtinant, kad nuteistųjų E. K. ir T. P. deklaruotas eismo įvykis buvo ne imituotas, o tikras (paminit skambutį telefonų policijai, automobilių išvežimą iš įvykio vietos ir kt.), paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nepažeistas, visi prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalyje bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Jeigu teismas nusprendžia apeliacinį skundą atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje turi nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavo įrodymus ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Taip byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Todėl nepagrįstas nuteistojo E. K. gynėjo skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas E. K. apeliacinį skundą, įrodymų visumos iš naujo nevertino, o apsiribojo ekspertizę atlikusio Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto H. Vaitekūno apklausa, kurios metu pastarasis paaiškino apie automobiliams padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą.
Byloje nustatyta, kad E. K. ir T. P., kreipdamiesi į draudimo bendrovę UADB,,Ergo Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, pateikė šiai bendrovei žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie eismo įvykio aplinkybes, jo kilimo sąlygas, priežastis ir automobiliams padarytus apgadinimus, taip pasikėsindami apgaule savo naudai įgyti 13 155 Lt ir 8 875 Lt draudimines išmokas, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nes draudimo bendrovė atsisakė išmokėti prašomas pinigų sumas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo E. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. K. gynėjo advokato V. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vladislovas Ranonis
Valerijus Čiučiulka
