Baudžiamoji byla Nr. 2K-25/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00696-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1.;
2.1.7.4. (S)
2013 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubausta 20 MGL (2600Lt) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios I. P. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
I. P. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d., 23 val., iki 2009 m. rugpjūčio 16 d., 00.30 val., viešoje vietoje Vilniuje, Grigiškėse, Vilniaus g., lauke prie daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. būdama automobilyje ėmė koliotis su pro šalį ėjusia nukentėjusiąja G. Š., pasakė jai,,dėjau aš ant tavęs“ ir be jokios priežasties kėsinosi šiai suduoti rankomis. Tokius pat veiksmus I. P. atliko ir prieš šalia buvusį nukentėjusįjį R. B., t. y. koliojosi necenzūriniais žodžiais, kėsinosi jam suduoti ranka. Tęsdama savo chuliganišką elgesį ir matydama, kad nukentėjusieji yra su šunimis, ji įsėdo į K. P. priklausantį automobilį „Daewoo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kryptingai ėmė važiuoti į nukentėjusiųjų pusę, gąsdindama juos užvažiavimu. R. B. paleidus iš rankų vedžiojamą vokiečių aviganių veislės šunį, I. P. ėmė kryptingai važinėti po veją, norėdama užvažiuoti ant šuns. Po eilinio manevro vairuojama mašina ji tyčia partrenkė nukentėjusiajai I. J. priklausantį vokiečių aviganių veislės šunį,,D.“. Nuo smūgio mašina šuo buvo suluošintas, jam buvo padarytas stiprus dubens sumušimas, virškinimo sistemos sutrikimas. Tokiais veiksmais I. P. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Nuteistoji I. P. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jai nutraukti. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistosios padarytą veiką ir paskyrė per griežtą bausmę. Be to, apylinkės teismo išvados iš esmės prieštaringos, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, nepašalino nuosprendyje esančių prieštaravimų, neišnagrinėjo visų apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų, neteisingai ir tendencingai vertino byloje esančius įrodymus. Taip pat, kasatorės manymu, teismai nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose (nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5, 3.1.6, 3.1.8 punktų nuostatomis), nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo.
Skunde aiškinama, kad I. P. buvo nuteista be jokių jos kaltės įrodymų vien dėl to, kad ji neįrodė savo nekaltumo. Vertindami bylos įrodymus teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes vadovavosi prieštaringais ir abejotinais įrodymais, jų teisingumo nepatikrino kitais proceso veiksmais, kaltinantiems įrodymams suteikė prioritetą. Nuosprendyje ir nutartyje teismai nepagrindė, kurie įrodymai patvirtina nuteistosios kaltę bei paneigia jos teiginius dėl nekaltumo, neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų ir nenurodė motyvų, kodėl vieniems įrodymams teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, neišnagrinėjo bei nepaneigė jokiais motyvais nuteistosios teiginių, nurodytų bylą nagrinėjant teismuose, kad tariami nukentėjusieji ir jų sena pažįstama liudytoja turėjo asmeninį suinteresuotumą apšmeižti I. P., atkeršyti jai už jų nurodymų dėl automobilio statymo nevykdymą ir nepagrįstai praturtėti nuteistosios sąskaita, be to, teismai nenurodė argumentų, kodėl viešoji tvarka buvo pažeista būtent šiurkščiai. Teismų sprendimai pagrįsti tik spėjimais, prielaidomis ir nepatikimais įrodymais – suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, su kuriais nuteistoji jau kurį laiką konfliktavo, nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kurie negali būti laikomi patikimais įrodymais.
Kasatorė skunde pateikia kasacinių nutarčių pavydžius ir tvirtina, kad jos padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių. Byloje neįrodyta, kad tarp I. P. veiksmų ir kilusių pasekmių buvo koks nors priežastinis ryšys, be to, nebuvo įrodytas ir įstatyme numatytų padarinių, būtinų viešosios tvarkos sutrikdymui kvalifikuoti, kilimas. Taip pat neįrodyta nuteistosios tyčia sutrikdyti viešąją tvarką, nes byloje nustatyta, kad konfliktas kilo ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl seniai kilusių ir ilgą laiką trukusių asmeninių nesutarimų su nukentėjusiaisiais. Nuteistoji pažymi, kad ji nepadarė nė vieno veiksmo, kuris teismų praktikoje laikomas kaip įžūlus elgesys – nepanaudojo fizinio smurto, neatliko vandališkų veiksmų, nesunaikino ir nesugadino turto.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistosios apeliacinio skundo, nes neatsakė į pateiktą argumentą, kad nukentėjusiųjų G. S. ir I. J. elgesys nebuvo nuoširdus, jos turėjo tikslą neteisėtai praturtėti – teisme jos pareiškė tas pačias materialines pretenzijas, kurios joms jau buvo atlygintos, ir jos tai patvirtino savo parašais. Dėl šios priežasties teismai turėjo šių liudytojų parodymus vertinti išskirtinai kritiškai, o ne jais iš esmės vadovautis grindžiant I. P. kaltę. Taip pat apygardos teismas nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nenustatė akivaizdžių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo bei nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Kasatorės manymu, šioje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad jos elgesys sukėlė tokius padarinius, dėl kurių jis negalėtų būti vertinamas kaip administracinės teisės pažeidimas, o tokiu elgesiu pažeisti interesai negalėtų būti ginami administracinės teisenos ir civilinio proceso tvarka. I. P. pritaikyta baudžiamoji atsakomybė yra aiškiai per griežta ir neproporcinga priemonė apginti įstatymų saugomas vertybes, nes jas apginti galima ir švelnesnėmis priemonėmis.
Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė aiškiai neteisingą bausmę – per didelę baudą, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šios klaidos neištaisė. Teismai neatsižvelgė į tai, kad I. P. niekada nebuvo teista, yra bedarbė, neturi jokių pajamų ir jokio turto bei jokio pragyvenimo šaltinio, tik valstybės skiriamas pašalpas vaikų išlaikymui, ji viena augina bei išlaiko du nepilnamečius vaikus, nukentėjusiesiems visa žala buvo atlyginta dar iki bylos nagrinėjimo teisme. Tokios didelės baudos paskyrimas neteisingas, aiškiai prieštarauja bausmės tikslams. Kasatorė pažymi, kad neigiamas pasekmes patirtų ne tik ji, bet ir jos nepilnamečiai vaikai, nes baudą ji turėtų mokėti iš valstybės paskirtų pašalpų vaikams.
Atsiliepimu į nuteistosios I. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad I. P. savo įžūliu elgesiu pažeidė viešąją tvarką, ir jos veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei paskyrė jai teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal pateiktą apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje esančius įrodymus, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo I. P. padarytą nusikalstamą veiką ir, nors nuleistoji savo kaltę neigia, jos kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo viešame posėdyje ištirtais bei įvertintais įrodymais. Teismas nutartyje išanalizavo I. P. parodymus ir pagrindė, kodėl juos vertina kritiškai ir laiko juos tik siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismas, pasisakydamas dėl apkaltinamojo nuosprendžio, pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
Nuteistosios I. P. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-249-2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padariniu gali būti ir gyvūnų sužalojimai.
Šioje byloje kasatorė viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties ėmė gąsdinti nukentėjusiuosius, grasino suduoti jiems smūgį, po to ėmė važiuoti link jų, o dar vėliau ėmė persekioti šunį ir užvažiavo ant jo, jį sužalodama. Tokie veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais kasatorė aiškiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Kasatorė teigia BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nesukėlusi. Tačiau tas faktas, kad gyvūnas buvo sužalotas, patvirtina, kad padariniai kilo.
Kaip jau buvo minėta, veikos kvalifikacijai pagal BK 284 straipsnį neturi įtakos kaltininko veikos motyvai. Jie gali būti ir asmeniniai. Svarbu, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje. Tai, kad nusikaltimais padarytas viešoje vietoje, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes jis padarytas gyvenamojoje aplinkoje, arti gyvenamųjų namų.
Kasatorė prašo padarytą veiką vertinti kaip administracinį nusižengimą ir kvalifikuoti pagal ATPK 174 straipsnį. Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo – sudėtis neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus). Dalis kasatorės padarytų veiksmų atitinka ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius, tačiau kasatorė padarė ir tokius veiksmus, kurių neapima šis ATPK straipsnis (važiavimas žmonių link, važiavimas gyvūnų link, užvažiavimas ant jų ir jų sužalojimas).
Be to, pažymėtina, kad vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų yra padariniai. Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Kaip jau buvo pažymėta, nakties metu persekiojant mašina, kuri yra padidinto pavojaus šaltinis, ir sužalojant gyvūną buvo pažeista viešoji tvarka ir rimtis, dėl to teisėjų kolegija laiko, kad teismų sprendimai yra teisėti ir jų keisti nėra pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės
Kasatorei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. BK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad už viešosios tvarkos pažeidimą kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. BK 55 straipsnis numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kasatorės padarytas nusikaltimas nesunkus, kasatorė teisiama pirmą kartą, todėl teismas pagrįstai skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę-baudą. BK 47 straipsnis numato, kad už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda nuo 1 iki 100 MGL dydžio. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kasatorei paskirta 20 MGL bauda yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijos vidurkį (50 MGL). Taigi teismas, skirdamas bausmę, bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė.
Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų
Kasatorė skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, iš esmės dėl neteisingo ir tendencingo byloje esančių įrodymų vertinimo.
Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl I. P. padarymo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek nuteistosios I. P., tiek nukentėjusiųjų R. B., G. Š. ir I. J. bei liudytojų L. S., M. M., M. G., E. B. parodymus, ištyrė rašytinę medžiagą. Nėra pagrindo teigti, kad kuriems nors bylos duomenims teismas būtų suteikęs prioritetinę įrodomąją reikšmę. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai – šių nuostatų apylinkės teismas taip pat nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, pateikė gana išsamius motyvus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus bei nurodė, kodėl juos atmeta.
Taigi, kolegija laiko, kad I. P. nuteisimas teismų sprendimuose grindžiamas ne prielaidomis ir spėjimais, kaip teigia kasatorė, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susietais įrodymais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistosios I. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
