Baudžiamoji byla Nr. 2K-16/2013
Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00336-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.4.4.1.; 1.1.4.5.1.; 1.2.14.1.2.2.; 1.2.22.3;
2.6.7.1. (s)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl Č. B. turto pagrobimo, įsibraunant į patalpą) areštu dvidešimčiai parų; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl Č. B. turto sugadinimo ir sunaikinimo) areštu dvidešimt penkioms paroms; pagal BK 254 straipsnio 1 dalį (dėl Č. B. šaunamojo ginklo pagrobimo) areštu trisdešimčiai parų; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl J. V. turto pagrobimo, įsibraunant į patalpą) areštu dešimčiai parų; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto sunaikinimo ir sugadinimo) areštu dvidešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė areštas keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 49 straipsnio 5 dalimi, paskirtą bausmę – areštą nustatyta atlikti poilsio dienomis. Procesas dėl civilinių ieškinių nutrauktas, nes žala atlyginta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalis, kurioje M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl Č. B. turto sugadinimo ir sunaikinimo) bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto sugadinimo ir sunaikinimo), panaikinta; vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, M. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl Č. B. turto sugadinimo ir sunaikinimo) bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto sugadinimo ir sunaikinimo) ir ši baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta; panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. B. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalies, 5 dalies 1, 2 punktų, 6 dalies pagrindu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, M. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė areštas trisdešimčiai parų.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. nuteistas už tai, kad jis:
veikdamas bendrininkų grupe su V. K., įsibrovęs į gyvenamąjį namą, pagrobė Č. B. priklausančius daiktus (meškerę su rite ir valu) bei šaunamąjį ginklą: 2011 m. birželio 28 d., apie 20 val., atėjo prie Č. B. priklausančios sodybos, (duomenys neskelbtini), kur, M. B. likus stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų padaryti nusikaltimo, V. K. išėmus lango stiklą, abu įsibrovė į gyvenamojo namo vidų, kur pagrobė Č. B. priklausančius daiktus – meškerę su rite ir valu 180 Lt vertės bei šaunamąjį ginklą Čekijos pramoninės gamybos 6 mm kalibro lygiavamzdį revolverį „Koro Brno“ Nr. 646740, skirtą šaudyti 6 mm kalibro Floberto šoviniais, priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, 700 Lt vertės, t. y. už tai, kad padarė nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje;
veikdamas bendrininkų grupe su V. K., toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, įsibrovę į Č. B. priklausantį namą, sunaikino ir sugadino jos 1250 Lt vertės turtą: tyčia bendrais veiksmais išpylė namo viduje rastus maisto produktus (4 Lt vertės ryžius, 12 Lt vertės kavą, 4 kg 15 Lt vertės cukrų, 4 Lt vertės majonezą, 2 pakelius 6 Lt vertės makaronų, 4 Lt vertės pomidorų padažą), ištepliojo 15 Lt vertės skystį odiniams batams valyti, išbarstė 20 Lt vertės vaistus ir taip juos sunaikino, po to name rastą tepalą išpylė ant trijų kėdžių bei šiuo tepalu ir name rastu rašalu išpiešė bei ištepliojo namo sienas, lubas, grindis, duris, langus, krosnį, lovos užtiesalus, taip sunaikino 10 Lt vertės batų tepalą, 5 Lt vertės rašalą bei sugadino bendros 600 Lt vertės tris kėdes, namo sienas, lubas, grindis ir krosnį, bendros 500 Lt vertės, ir 40 Lt vertės lovos užtiesalus, suplėšė name buvusią drobę, sulaužė nuotraukos rėmą, taip sunaikino 10 Lt vertės drobę ir 5 Lt vertės nuotraukos rėmą, t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje;
veikdamas bendrininkų grupe su V. K., įsibrovė į J. V. priklausantį namą ir pagrobė turto bendros 70 Lt vertės: 2011 m. liepos 23 d., apie 20 val., valtimi Neries upe atplaukė prie J. V. priklausančios sodybos, (duomenys neskelbtini), kur, M. B. likus stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų padaryti nusikaltimą, V. K. išėmė lango stiklą ir įlipęs į namo vidų išspyrė namo duris, pro kurias į vidų pateko M. B.. Įsibrovę į namo vidų jie pagrobė prožektorių „Philips“, 20 Lt vertės, 20 Lt vertės spintos spyną ir 30 Lt vertės dviračio užraktą, tuo padarydami nukentėjusiajam J. V. 70 Lt žalą., t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje;
veikdamas bendrininkų grupe su V. K., toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku tyčia sunaikino bei sugadino J. V. priklausantį 1 778 Lt vertės turtą: V. K. išėmė ir sudaužė, taip jį sunaikindamas, lango stiklą, 35 Lt vertės, įlipo į namo vidų ir išspirdamas namo duris sugadino įėjimo durų spyną, 60 Lt vertės. Taip M. B. ir V. K. įsibrovė į namo vidų ir bendrais veiksmais tyčia išpylė ant grindų namo virtuvėje rastus 1 kg miltų, 8 Lt vertės, 1 1 aliejaus, 20 Lt vertės, 1 kg druskos, 5 Lt vertės, 5 kg vaismedžių balinimo miltelius, 20 Lt vertės, ir taip juos sunaikino. Tęsdami nusikalstamą veiką, prie namelio stovinčioje metalinėje spintoje dalį rasto tepalo (be vertės) išpilstė ant grindų, taip sugadindami grindis, 25 Lt vertės, kita dalimi rasto tepalo (be vertės) apipylė name buvusią sofą-lovą, 200 Lt vertės, antklodę „Dormeo“, 200 Lt vertės, 2 medines kėdes, bendros 100 Lt vertės, drabužius, 200 Lt vertės, 4 rankšluosčius, bendros 160 Lt vertės, 4 pagalves, bendros 200 Lt vertės, 10 kv. m. kiliminės dangos, 200 Lt vertės, 2 vnt. lovos užtiesalų, bendros 20 Lt vertės, paklodę, 10 Lt vertės, tapetus, 100 Lt vertės, apipylė bei peiliuku subadė pripučiamą čiužinį, 85 Lt vertės, ir taip sunaikino tepalą (be vertės) bei sugadino grindis ir kitus minėtus daiktus, bendros 1 530 Lt vertės, po to išsituštino į 2 vnt. moteriškų skrybėlių, bendros 100 Lt vertės, taip jas sugadindami, t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalį, kurioje palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalis, kurioje jis pripažintas kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, ir šią nuosprendžio dalį pakeisti – jį išteisinti arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pripažinę jį kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 254 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymo bendrininkų grupe, netinkamai pritaikė bendrininkavimą reglamentuojančias BK normas, iš esmės neanalizavo aplinkybių, į ką buvo nukreipta bendrininkų tyčia, neįvertino aplinkybių dėl galimo vieno iš bendrininkų eksceso, dėl to naikintina nuosprendžio dalis, kurioje jis pripažintas kaltu dėl vagystės ir šaunamojo ginklo pagrobimo.
Kasaciniame skunde pažymima, kad, siekiant nustatyti bendrininkavimą, būtina konstatuoti, kad: 1) darant nusikalstamą veiką dalyvauja du ar daugiau asmenų; 2) asmenų veika yra bendra; 3) asmenys yra susitarę vykdyti nusikalstamą veiką kartu; 4) asmenų tyčia yra bendra; 5) kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar asmenimis. Tik egzistuojant visiems pirmiau nurodytiems objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, kasatoriaus nuomone, galima konstatuoti bendrininkavimą. Tačiau BK 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Neįrodžius, kad tyčia apėmė visus veiksmus, konstatuojamas ekscesas.
Anot kasatoriaus, iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad prieš M. B. ir V. K. įlendant tiek į Č. B., tiek į J. V. priklausančias sodybas, jie neturėjo tikslo vogti (2011 m. spalio 7 d. V. K. apklausos protokole yra aiškiai nurodyta, kad lįsdami į sodybą jie tikslo vogti neturėjo. Šias aplinkybes patvirtina ir M. B. apklausos protokolas (b.1.65, 66)). Atitinkamai M. B. apklausos protokolas (b. l. 100, 101) patvirtina, kad jis neturėjo tikslo vogti taip pat ir prieš lendant į J. V. sodybą ir kad būtent V. K. išsinešė prožektorių iš J. V. sodybos. Šias aplinkybes patvirtina ir akistatos protokolas, iš kurio matyti, kad būtent V. K. išsinešė atitinkamus daiktus iš abiejų sodybų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad žemesniųjų instancijų teismai iš esmės nenustatė ir neįvertino, koks buvo bendrininkų susitarimas ir į ką buvo nukreipta bendrininkų tyčia. Priešingai, bylos medžiaga parodo, kad bendrininkų galėjo būti susitarta tik dėl įlindimo į sodybas su tikslu jose pasiautėti ir pan., bet jokiu būdu ne grobti svetimą turtą. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės neįvertino šių aplinkybių ir nepasisakė dėl to, ar vagystė ir šaunamojo ginklo pagrobimas nėra laikytinas V. K. ekscesu. Nurodoma, kad bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog M. B. ir V. K. įlindus tiek į vieną, tiek į kitą sodybą, buvo imtasi turto niokojimo ir gadinimo veiksmų. Taigi tiek M. B., tiek V. K. duoti parodymai bei šių asmenų veiksmai liudijo būtent siekį sunaikinti ar sugadinti nukentėjusiesiems priklausantį turtą, o ne jį pagrobti. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo bendrininkų sutarimo ir tyčios, nukreiptos į turto pagrobimą, todėl šie veiksmai priskirtini tik nuteistajam V. K., nes būtent jis atliko nurodytus veiksmus. Kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismai neanalizavo bendrininkų tyčios ir galimo eksceso, todėl netinkamai pritaikė bendrininkavimą reglamentuojančias teisės normas ir taip jį nepagrįstai nuteisė.
Kasatorius skunde teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai neišnagrinėjo esminių bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, o būtent nenustatė, kada ir kam kilo tyčia pagrobti turtą, o po to, konkrečiai, kada ir kam kilo tyčia pagrobti šaunamąjį ginklą. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nurodyta, kad bendrininkai gali būti atsakingi tik esant susitarimui ir bendrai tyčiai, tačiau šios bendros tyčios nustatyta nebuvo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai iš esmės grindžiami tik prielaida, nes abu kaltinamieji dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme, jie abu neva atsakingi už atsiradusius padarinius, tačiau tai tik prielaida, nes vien tai, kad nuteistieji kartu dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme, savaime neleidžia daryti išvados, kad jų abiejų siekis buvo pagrobti svetimą turtą.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo nuosprendžio dalies dėl to, jog šioje byloje kaip precedentu negalima vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-571/2004. Pažymima, kad teismas formaliai nurodė, jog abiejų bylų aplinkybės skiriasi, detaliau dėl to nepasisakydamas. Tačiau su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija kasatorius nesutinka ir nurodo, kad byloje Nr. 2K-571/2004 teismas nagrinėjo situaciją, kai nusikalstamas veikas bendrai atliko keli asmenys, o būtent šaunamąjį ginklą atėmė vienas iš nuteistųjų. Nagrinėdamas šią situaciją, teismas konstatavo, kad: „<...> nesant susitarimo tarp nuteistųjų, šaunamojo ginklo ir šaudmenų grobimą galima inkriminuoti tik tiesiogiai tai padariusiesiems <...>“. Kasatorius teigia, kad akivaizdu, jog nurodytos aplinkybės yra identiškos ir šioje byloje, t. y. šaunamąjį ginklą iš sodybos išsinešė V. K., o bendrininkų susitarimo dėl to nebuvo, tą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius daro išvadą, kad žemesniųjų instancijų teismai negalėjo jam inkriminuoti šaunamojo ginklo pagrobimo, nes dėl to nebuvo bendrininkų susitarimo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo M. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime teigiama, kad kasacinis skundas nepagrįstas, todėl tenkinti kasatoriaus prašymų nėra pagrindo. Nurodoma, kad, nors kasatorius ir neigia bet kokį išankstinį susitarimą ir bendrininkavimą su V. K., tačiau byloje surinkti ir teismo išnagrinėti bei visapusiškai įvertinti įrodymai, taip pat ir nusikaltimo aplinkybės patvirtina, kad tarp nuteistųjų M. B. ir V. K. buvo susitarimas ne tik sugadinti ir sunaikinti, bet ir pagrobti nukentėjusiųjų turtą. Susitarimą tarp M. B. ir V. K. rodo jų konkliudentiniai veiksmai, abiejų veiksmų bendrumas, suderintumas ir kryptingumas iki nusikaltimų, nusikaltimų darymo metu ir po jų. M. B. ir V. K. veiksmai akivaizdžiai buvo sutartiniai: jie kartu padarė ne tik nusikaltimus, susijusius su Č. B. turto vagystėmis bei jo sunaikinimu ir sugadinimu, bet maždaug po mėnesio vėl abu kartu pakartotinai padarė analogiškus nusikalstamus veiksmus, įsibrovę į J. V. sodybą. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne vien iš subjektyvių paties kaltininko paaiškinimų, bet ir iš kitų objektyvių bylos duomenų: atliktų veiksmų, jų pobūdžio ir intensyvumo, būdo, pastangų ir kt. Pažymėtina, kad V. K. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, o M. B. už jį beveik dvejais metais vyresnis, tačiau jis nei žodžiais, nei veiksmais nesiekė sustabdyti V. Kanclerį, o aktyviai veikė kartu su juo. Teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad M. B. ir V. K. nusikalstamas veikas padarė veikdami kartu bei pritardami vienas kito veiksmams, kad abu atliko vykdytojų vaidmenis ir veikė bendrininkų grupe. Kasatoriaus argumentus dėl neįrodytos jo kaltės, padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, paneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados. Kasatoriaus argumentai, kad šaunamojo ginklo ir kitų daiktų pagrobimas iš Č. B. ir J. V. gyvenamųjų namų šioje baudžiamojoje byloje turi būti vertinamas kaip vykdytojo (V. K.) ekscesas, o pats kasatorius yra kaltas tik dėl nukentėjusiųjų turto sugadinimo ir sunaikinimo, taip pat laikytini nepagrįstais. Atsiliepime nurodoma, kad vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksnius, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu M. B. savo apeliacinį skundą palaikė tik iš dalies ir ginčijo tik pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo, pagrobiant svetimą turtą bei šaunamąjį ginklą, tyčios turinį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiais klausimais yra pasisakyta, pripažinta, kad M. B. kaltumas dėl padarytų nusikaltimų tinkamai įrodytas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. M. B. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos, teismo nuosprendis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 24 straipsni 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad M. B. ir V. K., veikdami bendrai, įsibraudami į patalpą: 1) slapta pagrobė Č. B. priklausančio turto už 180 Lt ir jai priklausantį šaunamąjį ginklą; 2) slapta pagrobė J. V. priklausančio turto už 70 Lt.; 3) tyčia sunaikino ir sugadino Č. B. turto už 1250 Lt, J. V. turto už 1778 Lt. Teismas nustatė, kad abu nuteistieji atliko nusikaltimų vykdytojo vaidmenį, todėl padarė išvadą, kad jie veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), ir tai įvertino kaip abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš aptariamos BK normos turinio matyti, kad susitarimo laikas neaktualus, o vaidmenų pasiskirstymas joje nenumatytas.
Nuteistasis M. B. kasaciniame skunde neigia susitarimą su V. K. pagrobti svetimą turtą ir ginklą, teigdamas, kad tai padarė vienas V. K., t. y. kad tai buvo šio nusikaltimo vykdytojo ekscesas. Šioje byloje teismas nustatė, kad abiejų nuteistųjų susitarimas nebuvo konkretus: nenustatyta, kad jie iš anksto buvo susitarę, kokį turtą ir kokiu būdu užvaldys, sunaikins ar sugadins. Įsibraudami į kitiems asmenims priklausančias patalpas jie turėjo tik bendrą nusikalstamą ketinimą. Tai reiškia, kad abu kaltinamieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkai atsako pagal faktiškai atsiradusius padarinius. Todėl teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, abiejų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal tas pačias BK specialiosios dalies normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai bendrininkų susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra konkretus. Tik esant konkrečiam nusikalstamam susitarimui jo vykdytojas gali nuo susitarimo nukrypti.
Kasatorius skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes tvirtindamas, kad jie su V. K. grobti svetimo turto nebuvo susitarę, norėjo tik pasiautėti. Pagrįsdamas šį teiginį kasatorius skunde analizuoja įrodymus, pateikdamas savą jų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas susitarimo tarp nusikaltimų bendrininkų buvimas, paliekami nenagrinėti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimo buvimą M. B. ginčijo ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei iš kitų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji atliko suderintus įsibrovimo į kitiems asmenims priklausančias patalpas veiksmus, bendrai grobė, naikino ir gadino svetimą turtą, nes matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies nuostatos šioje byloje pritaikytos tinkamai. Esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, nepadaryta. Iš nuteistojo M. B. apeliacinio skundo ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad visus šio apelianto prašymus ir skundo esminius argumentus teismas nuosprendyje aptarė, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prašymas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto sunaikinimą ir sugadinimą, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnis), buvo patenkintas, o prašymas išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį – motyvuotai atmestas.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad keisti ar naikinti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistojo M. B. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vladislovas Ranonis
Valerijus Čiučiulka
