R. S. pagal BK 140 str., 187 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-496-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00026-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

gynėjui advokatui Mariui Zabitai,

išteisintajam R. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) T. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį, R. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu R. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam T. J. padarytą 829 Lt (240,09 Eur) turtinę žalą, 187 straipsnio 1 dalį – keturiems mėnesiams įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam T. J. padarytą 829 Lt (240,09 Eur) turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė R. S. paskirta laisvės apribojimas šešiems mėnesiams įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam T. J. padarytą 829 Lt (240,09 Eur) turtinę žalą

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d., apie 21.00 val., Šiaulių r., Tvibių k., lauko keliuke kilus konfliktui, nukentėjusiajam T. J. sukėlė skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Nukentėjusiajam T. J. vaizdo kamera bandant užfiksuoti R. S. veiksmus, nukreiptus prieš jį, R. S. tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam į veidą, taip sukeldamas jam skausmą ir padarydamas kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje bei dešinės akies viršutiniame voke.

R. S. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d., apie 21.00 val., Šiaulių r., Tvibių k., lauko keliuke kilus konfliktui, sugadino nukentėjusiojo T. J. turtą. Nukentėjusiajam T. J. vaizdo kamera bandant užfiksuoti R. S. veiksmus, nukreiptus prieš jį, R. S. tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam į veidą, kartu kliudydamas ir nukentėjusiojo laikytą 755 Lt (218,66 Eur) vertės vaizdo kamerą „Sony DCR-SR75E“, kuri dėl suduoto smūgio iškrito ir buvo sugadinta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, „tačiau neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. J. duotais parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir, be to, prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai“, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes byloje surinktų įrodymų visuma neįrodo, jog būtent R.S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą T. J. ir sugadino jam priklausantį turtą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir R. S. išteisino neįrodžius jo dalyvavimo padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis (privatus kaltintojas) T. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir buvo šališkas, nes išteisinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neišanalizavęs bei neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, kai kuriems įrodymams (specialisto išvadai, liudytojo A. R. parodymams, elektrotechnikos įrenginių gedimų nustatymo aktui) neteikdamas reikšmės.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nenurodydamas, kuo konkrečiai jo parodymai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, vaizdo įraše užfiksuotai situacijai, liudytojų K. K., J. J., D. B., M. K. parodymams, tik deklaratyviai konstatavo juos esant prieštaringais. Kartu kasatorius, išdėstęs specialisto J. Sakalo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, liudytojų K. K., J. J. parodymus, teigia, kad nors šių liudytojų parodymai prieštarauja specialisto J. Sakalo paaiškinimams dėl galimo jo sužalojimo mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių ir šių prieštaravimų nepašalino. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymu nepripažino policijos pareigūno A. R. teisme duotų parodymų apie tai, kad jam nuteistasis sakė nenorėjęs tyčia sudaužyti vaizdo kameros, nors šie duomenys buvo gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Kasatorius skunde, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl jo kreipimosi į teismą praėjus net šešiems mėnesiams po įvykio, tvirtina, kad jis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka kreipėsi nepraleidęs terminų, nesuėjus senaties terminui, ir pabrėžia, jog „privataus kaltintojo teisė yra pasirinkti, kada teikti skundą teismui dėl teisių pažeidimo“. Kartu kasatorius pažymi, kad per tą laiką niekas nepasikeitė, nes jo sužalojimo faktą kitą dieną po įvykio užfiksavo specialistas, o vaizdo kameros gedimai išaiškėjo tik atidavus ją remontuoti.

Kasatorius nurodo, kad dėl patirto smurto jis kreipėsi į specialistą kitą dieną po įvykio, t. y. 2013 m. spalio 1 d., o, gavęs specialisto išvadą, 2013 m. spalio 2 d. – į Šiaulių rajono policijos komisariatą, kuriame 2013 m. spalio 14 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą informuojant jį (kasatorių), kad jis su skundu turi kreiptis į teismą. Pasak kasatoriaus, jis bandė susitarti su R. S. dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, tačiau, nepavykus susitarti, apsisprendė kreiptis su skundu į teismą. Kasatoriaus teigimu, jeigu R. S. būtų jam atlyginęs padarytą turtinę žalą ir jo atsiprašęs už savo veiksmus, jis nebūtų inicijavęs teismo proceso. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dar tą patį vakarą po incidento iki atvykstant policijos pareigūnams jie buvo susitaikę ir susitarę dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, tačiau vėliau R. S. atsisakė tai daryti ir pradėjo neigti ką nors padaręs.

Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) T. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) T. J. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant R. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde dėsto apeliacinės instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes, specialisto J. Sakalo paaiškinimų, liudytojų K. K., J. J. parodymų turinį ir teigia, kad: liudytojų K. K., J. J. parodymai prieštarauja specialisto J. Sakalo paaiškinimams dėl galimo jo sužalojimo mechanizmo; apeliacinės instancijos teismas įrodymu nepagrįstai nepripažino policijos pareigūno A. R. teisme duotų parodymų apie tai, kad jam nuteistasis sakė nenorėjęs tyčia sudaužyti vaizdo kameros; jis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka kreipėsi nepraleidęs terminų, nesuėjus senaties terminui; dėl patirto smurto jis kreipėsi į specialistą kitą dieną po įvykio, t. y. 2013 m. spalio 1 d., o, gavęs specialisto išvadą, 2013 m. spalio 2 d. – į Šiaulių rajono policijos komisariatą, kuriame 2013 m. spalio 14 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą informuojant jį (kasatorių), kad jis su skundu turi kreiptis į teismą; jis bandė susitarti su R. S. dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, tačiau, nepavykus susitarti, apsisprendė kreiptis su skundu į teismą; dar tą patį vakarą po incidento iki atvykstant policijos pareigūnams jis su R. S. buvo susitaikęs ir susitaręs dėl padarytos turtinės žalos atlygino, tačiau vėliau R. S. atsisakė tai daryti ir pradėjo neigti ką nors padaręs ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių ištyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti kilusias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė išteisintąjį R. S., nukentėjusįjį T. J., peržiūrėjo byloje esantį vaizdo įrašą, pridėjo prie baudžiamosios bylos nukentėjusiojo T. J. atstovo advokato H. Oseckio pateiktas nuotraukas ir dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus, turinčius esminės reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungė juos į vientisą loginę grandinę, o išteisinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis, kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiančius įrodymus.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nurodė, kad byloje nebuvo paneigti R. S., liudytojų K. K., J. J. parodymai apie tai, jog nukentėjusysis T. J. buvo nukritęs dėl nelygaus paviršiaus įvykio vietoje, taip pat kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina to, jog nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti tyčiniais R. S. veiksmais ir joje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad „T. J. priklausanti vaizdo kamera buvo sugadinta būtent nagrinėjamo įvykio metu ir kad ją sugadino būtent R. S.“. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad „byloje surinktų įrodymų visuma, neįrodo, jog būtent R. S. 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 21.00 val. Šiaulių rajone, Tvibių kaime, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą T. J. ir sugadino jam priklausantį“ turtą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais; teismas, spręsdamas, ar duomenys gauti teisėtais būdais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas – „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūno A. R. parodymai apie tai, jog pokalbio metu R. S. jam minėjo, kad tyčia sudaužyti vaizdo kameros nenorėjo, negali būti pripažįstami įrodymais, nes „šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, kadangi minėtų liudytojo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, taip pat nėra duomenų, kad jie buvo gauti BPK numatytu būdu, nes pokalbis nėra procesinis veiksmas“. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad R. S. sutikimas atlyginti padarytą žalą ir išlaidas advokatui neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad taip asmuo pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir tai yra įrodymas, patvirtinantis jo kaltę.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) T. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas

Jonas Prapiestis