Baudžiamoji byla Nr. 2K-460-895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00131-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7;
1.1.8.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, R. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš R. K. nukentėjusiajai J. P. priteista 899,50 Lt (t. y. 260,51 Eur) turtinės ir 32 200 Lt (t. y. 9325,76 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartimi nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Stungio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 31 d., laikotarpiu nuo 19.59 val. iki 20.12 val., tiksliai nenustatytu laiku, savo namo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia vieną kartą iš neteisėtai laikyto ginklo – fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinio pistoleto Nr. TPH 5049, savadarbiu būdu perdirbto pakeičiant jo vamzdį bei pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro „Brauningo“ pistoletų šoviniais ir šovė į J. P., taip nukentėjusiajai padarydamas šautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį šautine šūvio įėjimo žaizda krūtinės kairėje pusėje, kiauriniu širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, šautine šūvio išėjimo žaizda nugaros kairėje pusėje, tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, dėl to nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė J. P..
R. K. nuteistas ir už tai, kad nuo nenustatyto laiko iki 2010 m. kovo 31 d. 23 val. savo namuose Biržuose, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis – fabrikinės gamybos 8 mm kalibro „IŽ-79-8“ modelio dujinį pistoletą Nr. TPH 5049, savadarbiu būdu perdirbtą pakeičiant jo vamzdį bei pritaikant jį šaudyti 7,65 mm kalibro „Brauningo“ pistoletų šoviniais, ir 5 šaudmenis – 7,65 mm kalibro „Brauningo“ šovinius, skirtus šaudyti iš įvairių modelių 7,65 mm kalibro pistoletų bei pistoletų–kulkosvaidžių.
Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas advokatas Egidijus Losis kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus – nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą (BPK 20 straipsnis), dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos R. K. teisės į teisingą procesą, išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą ir šie pažeidimai lėmė neteisingų teismų sprendimų priėmimą. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, neužtikrino R. K. teisės į veiksmingą apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis), nes perrašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus stengėsi pateisinti nuosprendžio pagrįstumą, o ne atlikti objektyvų ir nešališką apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų ištyrimą.
Kasatoriai teigia, kad teismai pažeisdami nekaltumo prezumpciją nuteisė R. K. dėl J. P. nužudymo ir neteisėto disponavimo ginklu, nors byloje nėra jokių duomenų dėl R. K. kaltės. Teismų sprendimai buvo grindžiami ne išsamia ir nešališka bylos duomenų analize, o prielaidomis, išankstiniu nusistatymu dėl R. K. kaltumo. Kaltinimo suformuluota ir teismų padaryta prielaida, kad J. P. ketino palikti R. K., negali būti vertinama kaip žmogžudystės motyvas, nes J. P. su R. K. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tokiam teismų išankstiniam nusistatymui įtakos galėjo turėti ankstesni R. K. teistumai bei liudytojo Nr. 1 (taikytas anonimiškumas) parodymai, kad R. K. konflikto metu nušovė draugę, nes ji pasakė, kad turi kitą.
Ikiteisminio tyrimo prielaidą dėl R. K. motyvo nužudyti J. P. teismai grindė prielaidomis: 1) J. P. mirė nuo šautinės žaizdos R. K. namuose, jiems vieniems esant namuose; 2) J. P. ketino nutraukti santykius su R. K. ir išsikelti gyventi pas E. S., todėl R. K. turėjo motyvą ją nužudyti; 3) po patirto sužalojimo iki mirties J. P. jokių veiksmų atlikti nebegalėjo, todėl prieš mirtį negalėjo perstatyti pistoleto saugiklio į saugią padėtį; 4) nusižudyti J. P. buvo įmanoma tiek kaire, tiek dešine, tiek abiem rankomis, tačiau kaire ranka tai padaryti buvo nepatogu; 5) ant rankšluosčio rasti R. K., J. P. kraujo, šūvio pėdsakai. Kasatorių nuomone, nei viena iš šių aplinkybių, nei jų visuma neleidžia atmesti J. P. savižudybės versijos ir daryti išvadą dėl J. P. nužudymo. Duomenys (įrodymai), kuriais grindžiamos šios prielaidos, neatitinka įrodymams keliamo sąsajumo kriterijaus ir nepatvirtina ir nepaneigia aplinkybės, kad J. P. nusižudė ar buvo nužudyta.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad visos byloje padarytos išvados, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, suformuotos prielaidų pagrindu, bet jas paneigia bylos medžiaga.
1. Specialisto išvados vienareikšmiškai nurodo, kad J. P. galėjo nusižudyti. Teismas nepagrįstai suabejojo visomis specialisto išvadomis ir suteikė didesnę įrodomąją galią specialisto išvados Nr. MK91/10(01) teiginiui, kad J. P. nusižudyti galėjo kaire ranka. Tačiau šioje specialisto išvadoje nurodoma, kad: „J. P. galėjo susižaloti pati, laikydama ginklą tiek kaire ranka, tiek dešinėje rankoje, arba laikydama abiem rankomis“, todėl koncentravimasis ties kaire ranka nepagrįstas.
Teismų išvada, jog mažai tikėtina, kad nedidelio ūgio, liekna mergina, neturinti patirties šaudant iš ginklų, būtų sugebėjusi nusižudyti ir sąmoningai pasirinkusi tai padaryti kairiąja ranka, pasak kasatorių, nelogiška, negalinti paneigti bylai reikšmingos aplinkybės, kad J. P. buvo pakankamai fiziškai pajėgi pasinaudoti ginklu.
Teismai neįvertino J. P. neblaivumo (2,2 promilės girtumas) ir to, kad ant J. P. kūno nerasta jokių pėdsakų, kad prieš ją buvo naudojamas smurtas, o tai neabejotinai turėjo būti ginantis, jei ją būtų puolęs R. K..
2. Specialisto išvadoje nustatyta, kad ant R. K. rankų, galvos, drabužių šūvio pėdsakų nebuvo, tačiau teismai, siekdami paneigti minėtą aplinkybę, padarė išvadą, kad jis nusišluostė rankas į rankšluostį, todėl ant jo nebebuvo šūvio pėdsakų, t. y. veiką jis padarė, nors duomenys rodo, kad nepadarė. Tokio R. K. tariamai padarytos veikos mechanizmo nepatvirtina jokie bylos duomenys, tai tik sukeltos abejonės dėl R. K. nekaltumo, kuriomis grįsti apkaltinamieji nuosprendžiai.
3. Teismai R. K. pripažino kaltu dėl J. P. nužudymo ir neteisėto disponavimo ginklu vien prielaidos, kad jis turėjo motyvą ją nužudyti, pagrindu. Tai reiškia, kad nuteistasis nesugebėjo įrodyti, nepaisant objektyvių duomenų, kad ginklas buvo J. P. rankinėje, kad jis ginklo nelaikė ir neturėjo. Byloje nenustatytos kitos aplinkybės, be minėtos prielaidos, kad namuose buvo laikomas ginklas, ar jis buvo nešiojamas R. K.. Namuose nebuvo rasta nei ginklo laikymo vieta, nei ginklo pėdsakų. Pasak kasatorių, ginklo laikymo (turėjimo) fakto prokuroras neįrodinėjo, o įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam, tai lėmė nekaltumo prezumpcijos pažeidimą per se, o in dubio pro reo principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad J. P. žūties liudytojų nėra, todėl tiesioginių įrodymų nebuvo surinkta. J. P. mirties aplinkybių atkūrimas ir įrodinėjimas vyko tik remiantis pėdsakais, išlikusiais ant daiktų, R. K. ir žuvusiosios kūno ir tai buvo daroma siekiant įrodyti, kad R. K. nužudė J. P. atmetant R. K. nekaltumą patvirtinančius duomenis. Teismai tirdami ir vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra neteisingos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas teiginiu, jog J. P. po šūvio pati nebūtų galėjusi pistoleto saugiklio grąžinti į saugią padėtį, nes įvykio vietos apžiūra nebuvo atlikta tinkamai: prieš apžiūrint ginklą (taip pat ir saugiklio padėtį) ginklas pareigūnų buvo nešiojamas iš įvykio vietos į automobilį ir atgal, todėl negalima daryti vienareikšmės išvados dėl ginklo saugiklio padėties tapatumo su saugiklio padėtimi mirus J. P., t. y. tai nėra patikimas įrodymas. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad J. P. yra dešiniarankė, o ne kairiarankė, ir kad įvertinus eksperimento rezultatus bei teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytą sužalojimo padarymo mechanizmą, darytina išvada, kad taip J. P. nusižudyti turėjo būti itin nepatogu ir sudėtinga, pasak kasatorių, grindžiami selektyviai atrinktais duomenimis, nepašalinus prieštaravimų tarp specialisto išvadų, kuriose nurodoma, kad J. P. galėjo nusižudyti, ir eksperimento, kurio rezultatai nei patvirtino nei paneigė specialistų nustatytas aplinkybes, dėl to kad J. P. galėjo nusižudyti pati.
Kasatorių nuomone, eksperimentas atliktas pažeidžiant jo atlikimo tvarką, nes eksperimento protokole nurodoma, kad eksperimentu norima patikrinti įvykio aplinkybes, tačiau nenurodoma kokias; protokolo įžanginėje dalyje atliktos korekcijos (užtušuotas tekstas), kurios neaptartos; protokole nenurodyti tyrimo veiksmo dalyviai; eksperimento metu neišanalizuotos visos situacijos, kuriomis galėjo nusišauti J. P.; eksperimento klausimai formuluojami netinkamai. Eksperimente dalyvavusių specialistų išvados nepagrįstos objektų tyrimais (BPK 89 straipsnis), o tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kurie yra pertekliniai ir rodo atlikto procesinio veiksmo nepatikimumą, tendencingumą. Matyti, kad specialistų išvada norėta patvirtinti kaltinimo poziciją, kad R. K. nušovė J. P., tačiau išvada prieštarauja visų specialistų išvadoms, kad J. P. galėjo nusišauti pati.
Pasak kasatorių, eksperimento rezultatai subjektyvūs, jie nei paneigia, nei nepatvirtina bylos aplinkybių, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, negali būti įrodomąją reikšmę byloje turinčiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas turėjo nurodyti, kodėl netiesioginių įrodymų grandinė laikytina patikima, kodėl atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatoriai nurodo, kad po J. P. mirties 2010 m. lapkričio 22 d. Biržų apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir atnaujintas pagal J. P. skundą Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi, nustačius, kad neatlikti būtini procesiniai veiksmai, kuriuos atlikus kaltinančių R. K. duomenų nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo organizavimas jį atnaujinus buvo nukreiptas ne į baudžiamojo proceso tikslus ir paskirtį, bet turint tikslą paneigti R. K. teisinančius duomenis, sukuriant prielaidas, iškraipant bylos duomenis, klaidinant teismą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad R. K. paskirta bausmė yra per griežta, nes buvo pagrindas švelninti R. K. paskirtą laivės atėmimo bausmę dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės, kadangi baudžiamasis procesas trunka ilgiau nei penkerius metus. R. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu vykdė pareigūnų nurodymus ir nevilkino ikiteisminio tyrimo.
Kasatoriai nurodo, kad R. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teismo buvo netirti, į juos neatsakyta, nepašalintos abejonės, t. y. R. K. neužtikrinta Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnyje garantuojama teisė į apeliaciją.
1. Teismai neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl specialistų išvadose esančių duomenų, kad J. P. nusišovė.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai ir nemotyvuojant J. P. ir E. S. parodymus preziumavo kaip teisingus, jų neanalizuojant įrodymų sąsajumo, patikimumo aspektais. Kasatoriai mano, kad J. P. galėjo apkalbėti R. K., nes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pabrėžė, kad ji nepritarė dukros ir R. K. bendravimui, yra neigiamai prieš jį nusistačiusi.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad J. P. nusišovė užsirakinusi patalpoje iš vidaus, o R. K. išgirdęs šūvį išlaužė duris iš kitos pusės, t. y. ignoravo įvykio vietos apžiūros nuotraukas, kuriose matomos neseniai laužtų durų žymės, besimėtančios atplaišos.
Pasak kasatorių, R. K. nuteisimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį lėmė ne tik nekaltumo prezumpcijos ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimus, bet ir teisės į efektyvią gynybą pažeidimą. R. K. buvo nuteistas remiantis J. P. nuomone, kad J. P. neturėjo ginklo, ir specialisto išvada, kad J. P. rankinėje ginklo pėdsakai yra, bet jų nepakanka, daryti išvadą, kad ginklas buvo nešiojamas. J. P. parodymai, kad galbūt J. P. jai sakė, kad pas R. K. matė ginklą, kasatorių nuomone, negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes iš Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 22 d. nutarimo Leisti naudoti gautą informaciją kitame procese, matyti, kad buvo rasti tikėtina R. K. lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šoviniai ir optiniai taikikliai, todėl neaišku, apie kokį ginklą tariamai J. P. buvo pasakojusi J. P..
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo stebimas nacionaliniais ir tarptautiniais aktais užtikrintos teisės į apeliaciją imitavimas, iš esmės siekiant pateisinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, prielaidomis paneigti vienareikšmiškai teisinančius bylos duomenis. Pasak kasatorių, iš nuteistojo R. K. buvo atimta teisė į efektyvią gynybą, o neatsakymas į apeliacinio skundo argumentus rodo, kad teismas buvo šališkas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas pagrįstą, motyvuotą nutartį, įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei atliko įrodymų tyrimą. Vertindamas apeliaciniuose skunduose deklaruotą pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė ir atmetė šiuos teiginius nurodydamas, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas, buvo tiriamos abi J. P. mirties priežastys, tiek nužudymo, tiek savižudybės, buvo apklausti visi galimi liudytojai, kurių parodymai buvo patikrinti teisme, gynėjas ir teisiamasis galėjo užduoti klausimus, o kai kurių, kaip, pvz., įslaptinto liudytojo Nr. l parodymai, nebuvo vertinti kaip įrodymai ir nuosprendis šiais parodymais nebuvo grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino eksperimento teisėtumą, kuriame dalyvavo ne tik teismo medicinos specialistas, bet ir balistikos specialistas J. Mincevičius, kuris apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po įvykio buvo aptikta stebėtinai mažai šūvio pėdsakų, tarp jų ir ant J. P. rankų, kurių turėjo būti ir ant R. K. kūno, rūbų ir plaukų. Todėl akivaizdu, kad J. P. iš karto mirus nuo šautinės žaizdos, ji negalėjo pašalinti šūvio pėdsakų, o kambaryje, t. y. įvykio vietoje, nieko daugiau, išskyrus R. K., nebuvo. Teismai nustatė, kad po įvykio R. K. iki pranešimo apie įvykį turėjo apie 13 minučių, kai kėlė nuo žemės J. P. kūną, blaškėsi, daužė langus, susipjaustė rankas į stiklus, braukė rankomis per plaukus, šluostėsi rankšluosčiu kraują, siekdamas panaikinti šūvio pėdsakus. Pasak prokuroro, nužudymo motyvas nustatytas liudytojų apklausomis ir specialistų išvadomis. Teismai aptarė durų laužimo pėdsakus, kurie nepatvirtina J. P. savižudybės versijos.
Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl R. K. pasirinktos gynybinės versijos, kad J. P. jo namuose nusišovė, ir dėl to ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą buvo atlikti visi galimi veiksmai, paskirti specialistų tyrimai, todėl daryti išvadą, kad tyrimas ir teismai vyko nepateisinamai ilgą laiką, nėra teisinga. Bausmė R. K. paskirta atsižvelgiant į visas aplinkybes ir jo asmenybę sankcijos ribose ir mažinti bausmę nėra pagrindo. Prokuroro nuomone, kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus yra nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio.
Nukentėjusioji J. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato E. Losio kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš R. K. išlaidas valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos jai suteikimą – atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad R. K. nužudė jos dukrą J. P., t. y. tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nukentėjusioji teigia, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jos dukra J. P. pati nenusišovė, nes augino ketverių metų dukrą ir su ja ketino išvykti gyventi į Vilnių pas dukters tėvą E. S.. Ji teigia, kad J. P. 2010 m. kovo mėn. pabaigoje Vilniuje buvo pasiūlytas darbas. Pasak nukentėjusiosios, J. P. ateities planai nebuvo susiję su R. K., todėl jis turėjo motyvą ją nužudyti iš pykčio dėl nutrūkstančių santykių. Nors R. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, savo kaltę dėl J. P. nužudymo neigė, tačiau jo gynybinė versija, kad ji rankinėje atsinešė pistoletą ir pati nusišovė, paneigta objektyviais bylos duomenimis: liudytojų parodymais, ekspertų išvadomis. Nukentėjusioji teigia, kad jos dukra J. P. niekada neturėjo ginklų, bet minėjo, kad mačiusi pas R. K. paslėptą ginklą, todėl tikėtina, kad R. K., nušovęs J. P. ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, padėjo ginklą šalia gulinčios dukros, daužė langų stiklus, kad, susižalojus ranką ir ją aptvarsčius, ant jos neišliktų šūvio pėdsakų. Ji mano, kad R. K. savo iškeltai versijai, kad J. P. atsinešė ginklą ir pati nusišovė, patvirtinti, inscenizavo durų laužimą ir galėjo įdėti ginklą į J. P. rankinę, o po to padėti jį prie jos.
Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad šioje byloje nuteistasis R. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, kritika. Būtent kasaciniame skunde, neigiant tokias teismų išvadas, ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiama sava J. P. mirties versija. Antai kasaciniame skunde iš esmės pagrindinis dėmesys skiriamas teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pagal kurias J. P. nužudė R. K., paneigti, iškeliant versiją, jog J. P. nusižudė. Šiuo atveju bandoma sumenkinti byloje ištirtų duomenų, ypač specialistų išvadų, tardymo eksperimento rezultatų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kartu ir naujai įvertinti byloje surinktus įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.
Taigi, šioje byloje kasacinis skundas bus nagrinėjamas ta apimtimi, kuria jame teigiama, kad: 1) teismai, pripažindami R. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių; 2) buvo pažeista nuteistojo teisė į apeliaciją 3) R. K. buvo paskirta per griežta bausmė, nes atsižvelgiant į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, buvo pagrindas ją švelninti.
Dėl BPK numatytų įrodymų vertinimo taisyklų laikymosi ir apeliacinio proceso
Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Antai iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama specialistų išvadomis, tardymo eksperimento rezultatais, liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Vieni įrodymai buvo gretinami su kitais ir buvo daromos motyvuotos išvados, pagal kurias buvo paneigta nuteistojo iškelta versija dėl J. P. savižudybės. Būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą dėl R. K. kaltės nužudžius J. P.. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai buvo šališki, pažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, – deklaratyvūs, faktiškai pagrįsti tik nesutikimu su teismų išvadomis, todėl taip pat atmestini.
Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-240/2014 ir kt.). Paminėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas. Taigi, nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista nuteistojo teisė į apeliaciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl R. K. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, nesilaikė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.
Dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į baudžiamojo proceso trukmę
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad R. K. paskirta bausmė yra per griežta, nes buvo pagrindas švelninti R. K. paskirtą laivės atėmimo bausmę dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-503/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-503/2010">2K-503/2010</a>). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka EŽTK reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>).
Pažymėtina, kad bausmės sumažinimas pripažįstamas viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, kita vertus, šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę, atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje, daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-503/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-503/2010">2K-503/2010</a>).
Nagrinėjamoje byloje, vertinant, ar baudžiamojo proceso trukmė buvo pernelyg ilga, atsižvelgtina į tai, kad buvo tiriama ir nagrinėjama sudėtinga nužudymo byla, kurioje, siekiant teisingai išsiaiškinti J. P. mirties aplinkybes buvo būtina atlikti nemažai pakankamai sudėtingų, ilgai trunkančių procesinių veiksmų, pvz., ekspertizių. Kartu išsamiai turėjo būti patikrinta kaltininko R. K. iškelta versija dėl J. P. savižudybės. Tikrinant šią versiją taip pat turėjo būti atliekami sudėtingi, nemažai laiko reikalaujantys procesiniai veiksmai. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje proceso trukmė nėra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir dėl to turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė. Būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, skiriant bausmę R. K. o apeliacinės instancijos teismui šį sprendimą palikus nepakeistą, buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės: padarytas labai sunkus baigtas nusikaltimas, sukėlęs sunkius, negrįžtamus padarinius; R. K. pripažintas pavojingu recidyvistu; jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Taigi darytina išvada, kad teismai skirdami R. K. bausmę, laikėsi baudžiamajame įstatyme nustatytų bausmės skyrimo taisyklų, o jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.
Dėl išlaidų priteisimo už teisinės pagalbos suteikimą
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusioji, nužudytosios motina J. P. prašo priteisti iš R. K. išlaidas valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos jai suteikimą – atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad nukentėjusioji nėra tas subjektas, pagal kurios prašymą būtų sprendžiamas išlaidų už teisinės pagalbos suteikimą priteisimas valstybės naudai. Todėl jos prašymas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Viktoras Aidukas
Armanas Abramavičius
