Baudžiamoji byla Nr. 2K-497-511/2015
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02001-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.9.6
1.2.14.5.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 50 MGL (6250 Lt, 1810 Eur) dydžio bauda, 182 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 40 MGL (5000 Lt, 1448 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 70 MGL (8750 Lt, 2534 Eur) dydžio bauda.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendis pakeistas:
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos nuorodos, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (turėtų būti – 1 ar 2 dalyje), nuteistieji E. A., A. Č. ir V. N. padarė veikdami bendrininkų grupe;
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistųjų E. A., A. Č., V. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje (turėtų būti – 1 ar 2 dalyse), jie padarė veikdami bendrininkų grupe;
nuteistojo E. A. veika iš BK 183 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 40 MGL (1448,10 Eur, 5000 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. A. paskirta 50 MGL (1810,12 Eur, 6250 Lt) dydžio bauda.
Be to, pritaikius BK 72 straipsnio 5 dalį, iš E. A. nutarta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 8601,90 Lt (2491,28 Eur).
Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuteisti ir A. Č., V. N. bei UAB „V“, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas E. A. įmonės vadovu, 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su G. L. (G. L.), dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, UAB,,V“ direktoriumi A. Č., turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti svetimą turtą – UAB „V“ pinigines lėšas, sukčiauti mokesčių sumokėjimo srityje, iš anksto susitarė su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, kad jie pagamins netikrus E. A. įmonės dokumentus, kad E. A. įmonė bendrovei „V“ pardavė prekių, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus. G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, su A. Č. iš anksto susitarė, kad jis A. Č. pateiks E. A. pasirašytus netikrus E. A. įmonės dokumentus, pagal kuriuos E. A. įmonė bendrovei „V“ pardavė prekių, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus. A. Č., 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, perdavė UAB „V“ rekvizitus bei duomenis apie prekių pavadinimus, kiekius ir kitus duomenis, kurie turėtų būti įrašyti į netikrus E. A. įmonės dokumentus. G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, iš A. Č. gavęs minėtus duomenis, juos perdavė E. A. ir nurodė surašyti netikrus E. A. įmonės dokumentus. E. A. 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste surašė netikrus E. A. įmonės dokumentus: 2005 m. gruodžio 1 d. serija EAI Nr. 0000058, 2005 m. gruodžio 5 d. serija EAI Nr. 0000059, 2005 m. gruodžio 9 d. serija EAI Nr. 0000061 kasos pajamų orderių kvitus: 2005 m. gruodžio 1 d. serija EAK Nr. 0000013, 2005 m. gruodžio 5 d. serija EAK Nr. 0000014, 2005 m. gruodžio 9 d. serija EAK Nr. 0000016, kuriuose buvo nurodyti aiškiai melagingi duomenys, kad E. A. įmonė pardavė, o UAB „V“ nupirko prekių už 25 805,71 Lt, UAB,,V“ už prekes E. A. įmonei grynaisiais pinigais sumokėjo 25 805,71 Lt ir šiuos dokumentus pasirašė, o po to juos perdavė G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas. Po to G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, minėtus dokumentus davė A. Č. Šis, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, būdamas UAB,,V“ kasininku ir pats saugodamas bendrovės grynus pinigus, savo parašu patvirtino minėtuose E. A. įmonės dokumentuose įrašytus netikrus duomenis, iš UAB,,V“ kasos pasisavino 25 805,71 Lt, o siekdamas pateisinti šių pinigų paėmimą nurodė UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB,,Apskaita visiems“ darbuotojai D. Ž. duomenis iš E. A. įmonės dokumentų įtraukti į UAB „V“ buhalterinę apskaitą. Taip E. A., kartu su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, A. Č., UAB „V“ vardu imitavę prekių pirkimą iš E. A. įmonės bei UAB „V“ atsiskaitymą su E. A. įmone, pasisavino A. Č. žinioje buvusį UAB „V“ turtą – kasoje buvusius grynuosius pinigus – 25 805,71 Lt. Šiuos pinigus A. Č. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dalimis pasidalijo su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, o šis su E. A.
E. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad, būdamas E. A. įmonės vadovu, 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, UAB,,V“ direktoriumi A. Č., turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti svetimą turtą – UAB „V“ pinigines lėšas, sukčiauti mokesčių sumokėjimo srityje, iš anksto susitarė su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, kad jie pagamins netikrus E. A. įmonės dokumentus, pagal kuriuos E. A. įmonė bendrovei „V“ pardavė prekių, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus. G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, su A. Č. iš anksto susitarė, kad jis A. Č. pateiks E. A. pasirašytus netikrus E. A. įmonės dokumentus, pagal kuriuos E. A. įmonė bendrovei „V“ pardavė prekių, o atsiskaitymas bus imituojamas klastojant atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus. A. Č. 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, perdavė UAB „V“ rekvizitus bei duomenis apie prekių pavadinimus, kiekius ir kitus duomenis, kurie turėtų būti įrašyti į netikrus E. A. įmonės dokumentus. G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, iš A. Č. gavęs minėtus duomenis, juos perdavė E. A. ir nurodė surašyti netikrus E. A. įmonės dokumentus. E. A. 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste surašė netikrus E. A. įmonės dokumentus: 2005 m. gruodžio 1 d. serija EAI Nr. 0000058, 2005 m. gruodžio 5 d. serija EAI Nr. 0000059, 2005 m. gruodžio 9 d. serija EAI Nr. 0000061, kasos pajamų orderių kvitus: 2005 m. gruodžio 1 d. serija EAK Nr. 0000013, 2005 m. gruodžio 5 d. serija EAK Nr. 0000014, 2005 m. gruodžio 9 d. serija EAK Nr. 0000016, kuriuose buvo nurodyti aiškiai melagingi duomenys, kad E. A. įmonė pardavė, o UAB „V“ nupirko prekių už 25 805,71 Lt, iš jų 3936,47 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), bei šiuos dokumentus pasirašė, o po to juos perdavė G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas. Po to G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, minėtus dokumentus davė A. Č. Šis, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad minėtos E. A. įmonės vadovo E. A. pasirašytos PVM sąskaitos faktūros yra netikros, kaip UAB „V“ direktorius patvirtino dokumentuose įrašytus aiškiai melagingus duomenis savo parašu. A. Č., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtus E. A. įmonės dokumentus perdavė UAB „V“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB,,Apskaita visiems“ darbuotojai D. Ž. ir nurodė duomenis iš jų įtraukti į UAB „V“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaraciją, PVM deklaraciją pateikti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui. D. Ž., nežinodama, kad pateiktose E. A. įmonės PVM sąskaitose faktūrose nurodyti melagingi duomenys ir paminėti dokumentai yra netikri, nurodytos prekės faktiškai pirkėjai UAB „V“ parduotos nebuvo, įtraukė jų duomenis į UAB „V“ buhalterinę apskaitą, išskirtą PVM sąskaitose faktūrose PVM sumą įtraukė į UAB „V“ PVM deklaraciją: PVM deklaracijos už 2005 m. gruodžio mėnesį 22 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ ir 30 eilutėje,,Atskaitomas pirkimo ir importo PVM“ nurodydama 3936 Lt didesnę pirkimo PVM sumą, negu UAB „V“ faktiškai buvo įsigijusi prekių su pirkimo PVM ir turėjo teisę atskaityti pirkimo PVM, 31 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas (-) PVM“ įrašė 3936 Lt mažesnę UAB „V“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą. D. Ž. UAB „V“ PVM deklaraciją už 2005 m. gruodžio mėnesį 2006 m. sausio 24 d. pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, esančiam Klaipėdoje, Taikos pr. 28, ir taip E. A. kartu su G. L., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir A. Č. apgaule UAB „V“ naudai įgijo turtinę teisę į 3936 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 3936 Lt PVM.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu perkvalifikuodama E. A. veiką iš BK 183 straipsnio 1 dalies į 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį, taip pat panaikindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe – ir pašalindama nuorodas į ją iš nuosprendžio aprašomosios dalies, nurodė, kad UAB „V“ turto pasisavinimo objektyviuosius požymius galėjo realizuoti tik A. Č., nes jo žinioje buvo UAB „V“ turtas, tuo tarpu E. A. veiksmai turi būti vertinami kaip padėjėjo, nes nors UAB „V“ turtas jam nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje, tačiau jis savo veiksmais padėjo nusikalstamų veikų vykdytojui A. Č. pasisavinti svetimą turtą. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė galima tik tada, kai yra du vykdytojai, todėl, esant tik vienam vykdytojui, A. Č. ir E. A. bendrininkavimas neatitinka bendrininkų grupės apibrėžimo.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad jis yra nuteistas dėl veikų, kurioms suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl teismai netinkamai pritaikė BK 95 straipsnį, padarė esminių BPK pažeidimų. Šioje byloje jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 1 dalį už veikas, padarytas 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėn. BK 182 straipsnio 1 dalies ir 183 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos bausmės ir jų trukmė (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) rodo, kad abi nusikalstamos veikos pagal BK 11 straipsnio 3 dalį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) priskirtinos prie nesunkių nusikaltimų. Dėl to, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl šių veikų yra penkeri metai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl pirmiau nurodytų veikų jam buvo priimtas 2012 m. sausio 25 d., t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos praėjus daugiau nei penkeriems metams, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Kasatorius pažymi, kad tada, kai padaromos kelios nusikalstamos veikos, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai, terminai nesusilieja, įtakos tam neturi aplinkybė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl išvada dėl naujos nusikalstamos veikos, nutraukiančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eigą, padarymo galima tik tada, kai dėl naujos nusikalstamos veikos yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Už naujas nusikalstamas veikas, padarytas 2006 m. sausio – 2008 m. sausio mėnesiais jis yra nuteistas kitoje byloje 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu, tačiau naujų nusikalstamų padarymas nenutraukė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eigos dėl veikų, už kurias jis nuteistas šioje byloje, nes pirmosios instancijos teismui priimant 2012 m. sausio 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje, kitoje byloje nuosprendis dar nebuvo priimtas (nuosprendis dėl naujų nusikalstamų veikų buvo priimtas tik 2014 m. balandžio 9 d.) ir jis nebuvo įsiteisėjęs. Kasatorius pažymi, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto įtvirtinimas grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po veikos padarymo, nes priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės veiksmingumas, prevencinė reikšmė (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, o baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Jei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas sueina ikiteisminio tyrimo metu, byla turi būti nutraukiama prokuroro nutarimu, o jei terminas sueina nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, byla turi būti nutraukta teisėjo ar teismo nutartimi (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014). Nutraukti bylą yra nagrinėjančio bylą teismo pareiga, bet ne teisė, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo bylą nutraukti, o to nepadarydamas, iš esmės pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo pažeidimo neištaisė, jo pateikto prašymo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti neanalizavo, todėl taip pat iš esmės pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 327 straipsnį.
Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 182 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, nes jo padaryta veika negali būti vertinama kaip juridinių asmenų valdomo, valstybės biudžetui priklausančio turto įgijimas apgaule. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje (kaip ir apskritai už sukčiavimą), būtina nustatyti, kurią iš alternatyvių sukčiavimą apibūdinančių veikų labiausiai atitinka kaltininko nusikalstamas elgesys. Pažymėtina, kad mokesčiai, tarp jų ir PVM, pačia bendriausia prasme tai mokesčio įstatyme mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). PVM yra įtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą ar tarifą, todėl PVM mokėtojas iš pirkėjo (vartotojo) gauna ir tą pinigų sumą, kurią kaip PVM privalo sumokėti į valstybės biudžetą. Vis dėlto vien tai, kad PVM sumoka vartotojas ir šis mokestis yra skirtas valstybei, nereiškia, kad pinigų suma, kuri kaip PVM turėjo būti asmens sumokėta į valstybės biudžetą, kol ji dar nesumokėta, jau laikytina tik tokio asmens valdomu valstybei priklausančiu turtu. Dėl to, esant valstybės teisei reikalauti, kad PVM būtų sumokėtas į valstybės biudžetą, mokėtina PVM suma paprastai tampa valstybės nuosavybe tik tada, kai toks reikalavimas yra įvykdomas, t. y. pinigai sumokami į valstybės biudžetą. Šioje byloje jis nuteistas už tai, kad panaudodamas suklastotus dokumentus apgaule įgijo teisę į 3936 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir panaikino prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 3936 Lt PVM, tačiau tokia kaltinimo formuluotė yra ydinga teisės požiūriu, nes iškreipia pirmiau aptartą mokesčio kaip piniginės prievolės valstybei prasmę ir neatitinka teisinės nuosavybės sampratos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, negali vienu metu būti kvalifikuojamos ir kaip sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą; šiuo atveju į valstybės biudžetą dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei priklausančio, turto įgijimas apgaule (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012).
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį ir nutarė iš jo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio ir turėjo nutraukti bylą, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroro pareikštas prašymas taikyti turto konfiskavimą negalėjo būti patenkintas. Be to, nutraukus baudžiamąją bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo, jis negali būti pripažintas kaltu ir jam negali būti skiriama bausmė, o savo ruožtu ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (baudžiamoji byla Nr. 1A-246/2006). Kasatorius pažymi ir tai, kad visos lėšos, kurias teismas pripažino gautomis iš nusikalstamos veiklos, buvo panaudotos UAB „V“ veikloje, šios bendrovės reikmėms tenkinti ir jokia žala įmonei nebuvo padaryta, todėl tokia veika negali būti laikoma turto pasisavinimu ir negali būti pagrindas turto konfiskavimui taikyti. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę, neatsižvelgė ir į tai, kad jis jokių lėšų ar turto iš jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos negavo.
Kasatorius nurodo, kad byloje padaryta ir kitų BPK pažeidimų. Antai teisės požiūriu prieštaringa formuluotė įvardijant kaltinamajam inkriminuojamo sukčiavimo aplinkybes nedera su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai, todėl buvo pažeistos BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatos. Be to, buvo pažeisti BPK 305, 331 straipsnių reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neatliktas išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo veikos kvalifikavimui, nagrinėjimas, todėl pažeista ir BPK 20 straipsnio 5 dalis.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo nuteistojo E. A. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vadovaujantis šiomis BPK nuostatomis darytina išvada, kad kasacinio proceso paskirtis patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK ir BPK normas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami. Apeliaciniame skunde klausimai dėl senaties taikymo ir netinkamai suformuluotų kaltinimų, pažeidusių E. A. teisę į gynybą, nebuvo keliami, todėl šie kasacinio skundo argumentai laikytini nenagrinėtinais.
Prokuroras pažymi, kad E. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Veranda“ turto, grynųjų pinigų 25 805,71 Lt, pasisavinimo. Nusikalstamu būdu užvaldytos lėšos buvo E. A. padaryto nusikaltimo rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių. Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-511/2010). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdų užvaldytas turtą grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2011). Šioje byloje nustatyta, kad E. A., padarydamas nusikalstamą veiką, praturtėjo 8601,90 Lt (2491,28 Eur) suma, o šių pinigų pas jį neradus, apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą konfiskuoti atitinkamą pinigų sumą iš E. A.
Prokuroras pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius skundo teiginius ir argumentus, todėl skundžiami nuosprendžiai, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo padarytus pakeitimus, yra teisėti ir pagrįsti.
Nuteistojo E. A. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų ir BK 95 straipsnio taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, jog tuo atveju, kai įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti, be kita ko, ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kasacinės instancijos teismas nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę pats apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja kasaciniame skunde keliamą klausimą bylos nutraukimo BK 95 straipsnio pagrindu, nors šis klausimas nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teismo nebuvo nagrinėtas.
Kasatorius teigia, kad jis Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnio 1 dalį, nes buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šį teiginį kasatorius grindžia tuo, kad, nagrinėjamoje byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį, dėl naujų veikų kitoje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs ir net nebuvo priimtas, todėl nagrinėjamoji byla jam turėjo būti nutraukta. Kasatoriaus teigimu, šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.
Teisėjų kolegija su šiais kasatoriaus argumentais nesutinka.
Kasatoriui priėmė apkaltinamąjį nuosprendį už nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje, padarytus 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais.
Pagal šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios BK 95 straipsnio redakcijos (nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir per šio straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Pagal teismų praktiką, ar kaltinamasis padarė ar nepadarė nusikalstamą veiką, gali konstatuoti tik išnagrinėjęs bylą teismas.
Kasatorius apkaltinamojo nuosprendžio senaties taikymo klausimą sieja su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo laiku, tačiau kasaciniame skunde nutyli aplinkybę, kad jis buvo pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 25 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 203 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu. Ši aplinkybė nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo žinoma.
Informacinės sistemos LITEKO duomenims, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2011 m. birželio 2 d. Vadovaujantis BPK 29 straipsnio 2 dalimi, teismo baudžiamasis įsakymas yra teismo nuosprendžio rūšis. Šiuo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad paskutinis nusikalstamo veiksmo laikas, darant tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (suklastoto dokumento pateikimas), padarytas 2009 metais. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, nes naujų nusikalstamų veikų padarymas, konstatuotas teismo baudžiamuoju įsakymu, pertraukė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą dėl 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėn. E. A. padarytų veikų. Tuomet BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas penkerių metų senaties terminas nagrinėjamoje byloje pagal BK 95 straipsnio 4 dalį skaičiuojamas iš naujo ir baigiasi 2014 m. Akivaizdu, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendis priimtas nepraleidus BK 95 straipsnyje numatyto senaties termino. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus keliamas klausimas, susijęs su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu, kuriuo E. A. nuteistas už veikas, padarytas 2006 m. sausio mėn. – 2008 m. rugsėjo 26 d., skaičiuojant senaties terminą nebėra aktualus, nes šiuo atveju senaties termino eigą nutraukė po šių veikų padarytas nusikaltimas.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį, nuspręsdamas iš jo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
Kasatorius teigia, kad visos lėšos, kurias teismas pripažino gautomis iš nusikalstamos veiklos, buvo panaudotos UAB „V“ veikloje šios bendrovės reikmėms tenkinti ir jokia žala įmonei nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių iš naujo nenustatinėja, tačiau, vadovaudamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nepadaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad padedant E. A., A. Č. pasisavino savo žinioje buvusį UAB „V“ turtą – 25 805,71 Lt grynųjų pinigų, kuriuos jis tiksliai nenustatytomis dalimis pasidalijo su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, o šis su E. A..
Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo nebuvo galima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys nepareikštas ir nenustatyta, kad užvaldytas turtas būtų grąžintas nukentėjusiam, tačiau nustatyta, jog nusikaltimą padarę asmenys, taip pat ir E. A., šiuos nusikalstamu būdu įgytus grynuosius pinigus pasidalijo, taigi, taip neteisėtai praturtėjo. Kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo įmanoma nustatyti, kokiomis dalimis trys bendrininkai tarpusavyje pasidalijo minėtą turtą, teismas nusprendė išieškoti iš E. A. vieną trečdalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią pinigų sumą – 8601,90 Lt. Neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatydamas viso konfiskuotino turto vertę ir atitinkamai nustatydamas iš nuteistojo išieškotino turto dalį, BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nenukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2010, 2K-138/2014).
Dėl BK 182 straipsnio taikymo ir nenagrinėtinų skundo argumentų.
Kasatorius teigia, jog jam netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnis, nes veikos negali vienu metu būti kvalifikuojamos ir kaip sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą; kartu teigiama, kad kasatoriaus veiksmai negali būti vertinami, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto įgijimas apgaule.
Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas, nes iš nuosprendžių matyti, kad, nuteisiant kasatorių pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto įgijimas apgaule kaip šios veikos požymis jam nebuvo inkriminuotas. E. A. nuteistas ne už turto, bet už turtinės teisės į 3936 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų įgijimą ir turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 3936 Lt PVM panaikinimą apgaule.
Dėl sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnyje, teisėjų kolegija pažymi, jog šis nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Byloje nustatyta, jog veikos, už kurią pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas E. A., objektyvioji pusė pasireiškė tuo, kad nuteistieji imitavo prekių pardavimus, klastojant prekių pardavimo ir atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentus, patvirtinančius, jog E. A. įmonė bendrovei „V“ pardavė prekes, nors iš tikrųjų jokios prekės nebuvo parduotos. Šių suklastotų dokumentų duomenys buvo įtraukiami į UAB „V“ buhalterinę apskaitą, o suklastotose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos PVM sumos įtraukiamos į UAB „V“ PVM deklaraciją. Taigi UAB „V“ PVM deklaracijoje buvo nurodyta 3936 Lt didesnė pirkimo PVM sumą, negu UAB „V“ faktiškai buvo įsigijusi prekių su pirkimo PVM ir atitinkamai 3936 Lt mažesnė UAB „V“ valstybės biudžetui mokėtina PVM suma. Po to deklaracija buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nusistovėjusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais sukčiavimas pasireiškia fiktyvios atskaitos būdu į biudžetą mokėtinos PVM sumos sumažinimu ir tokia veika laikoma turtinės prievolės išvengimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju E. A. skundo argumentai kasatoriaus veikos kvalifikavimo ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pagrįstumo nepaneigia.
Kasatorius teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 305 ir 331 straipsnių reikalavimų pažeidimų yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija negali teisės taikymo aspektu atsakyti į teisiškai neargumentuotus kasatoriaus teiginius, todėl šią skundo dalį palieka nenagrinėtą (BPK 376 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. A. kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
