P. J. pagal BK 281 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-519-507/2015

Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-00717-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. gynėjo advokato Vytauto Griežės kasacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta treji metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams.

Iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo nukentėjusiajam L. M. priteista 8 625 Lt (2 498 Eur) neturtinei žalai ir 4 876,80 Lt (1 412,42 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Iš P. J. L. M. priteista 15 375 Lt (4 453 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 7 000 Lt (2 027 Eur) jam atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo P. J. gynėjo advokato Vytauto Griežės apeliacinis skundas atmestas

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

P. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 4 d., 17:59 val., vairuodamas automobilį „Nissan Primera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodamas juo Vilniuje, Geležinio Vilko gatve, kryptimi nuo Gerosios Vilties g. link S. Konarskio g., ties namu Nr. 25, buvo neatsargus, apsisukimo manevrą pradėjo ne iš kairės kraštinės padėties, prieš tai tinkamai neįsitikinęs, kad tai bus saugu ir kad nekliudys kitiems eismo dalyviams, dėl to sudarė kliūtį ir sukėlė pavojų paskui jį ta pačia kryptimi arčiau ašinės linijos važiavusiam motociklui „Yamaha YZF-R6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo L. M., ir su juo susidūrė. Tokiais savo veiksmais P. J. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 112 punktų reikalavimus ir sukėlė L. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo P. J. gynėjas advokatas V. Griežė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir nuteistąjį P. J. išteisinti.

Kasatoriaus teigimu, teismų priimti sprendimai nepagrįsti ir neteisingi dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, visų pirma būtina nustatyti, kokios kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės buvo pažeistos, taip pat priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151/2011">2K-151/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-402/2012">2K-402/2012</a>, Nr. 2K-353-2013).

KET 111 punkte nustatyta, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu), vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) ženklinimo linijos gali šį reikalavimą pakeisti. KET 112 punkte numatyta, kad kai dėl savo gabaritų ar kitų priežasčių transporto priemonė negali pasukti (apsisukti) iš kraštinės padėties, sukti leidžiama ir ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, jeigu tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kasatoriaus nuomone, teismai, padarę išvadas, kad P. J. apsisukimo manevrą pradėjo ne nuo atitinkamos važiuojamosios dalies krašto, netinkamai aiškino minėtuose Kelių eismo taisyklių punktuose naudojamą „važiuojamosios dalies krašto“ sąvoką ir nepagrįstai jo veiksmuose konstatavo eismo taisyklių pažeidimą. Kasatorius nurodo, kad Kelių eismo taisyklėse nėra konkretaus sąvokos „važiuojamosios dalies kraštas“ apibrėžimo. KET 3 punkte nustatyta, kad eismo juosta, tai kelių horizontaliojo ženklinimo linijomis ir (arba) kelio ženklais pažymėta arba nepažymėta išilginė važiuojamosios kelio dalies juosta, kurios pločio pakanka automobiliams važiuoti viena eile. Pagal šiame punkte išdėstytos teisės normos prasmę eismo juostoje pagal jos plotį leistinas tik vienos transporto priemonės eismas, todėl darytina išvada, kad KET 111 punkte naudojama sąvoka „važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamas kraštas“ aiškintina kaip kraštinė eismo juosta, skirta važiuoti atitinkama posūkio (apsisukimo) kryptimi. Kitoks sąvokos „važiuojamosios dalies kraštas“ aiškinimas būtų nelogiškas ir nepagrįstas (pvz., aiškinant lingvistiniu būdu, kad vairuotojas privalo pradėti posūkio (apsisukimo) manevrą nuo pat važiuojamosios dalies krašto, nepaliekant jokio tarpo tarp transporto priemonės ir važiuojamosios dalies krašto). Pagal transporto priemonių judėjimo specifiką transporto priemonei judant į priekį ir atliekant posūkį, jos galinio rato bei galinės dalies judėjimo trajektorija yra arčiau posūkio spindulio centro, nei priekinio rato ir priekinės dalies. Dėl to atitinkamoje situacijoje vairuotojas, prieš posūkio manevrą pasitraukęs prie pat važiuojamosios dalies krašto, pavyzdžiui, besiribojančio su šaligatviu, nepaliekant jokio tarpo arba palikus minimalų tarpą, atlikdamas posūkį galine transporto priemonės dalimi gali užvažiuoti ant šaligatvio, kliudyti ant šaligatvio esančius pėsčiuosius, kelio ženklus ir pan. Toks eismo dalyvio elgesys būtų nesaugus, o toks KET 111 punkte įtvirtintos taisyklės aiškinimas būtų nepriimtinas. Taigi, pasak kasatoriaus, KET 111 punkte vairuotojui nustatytas reikalavimas prieš sukant į dešinę, į kairę arba apsisukant pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, aiškintinas kaip reikalavimas atitinkamą manevrą atlikti iš kraštinės eismo juostos posūkio ar apsisukimo kryptimi.

Pagal byloje nustatytas eismo įvykio aplinkybes P. J. automobilį važiavo Vilniuje, Geležinio Vilko gatve, kryptimi nuo Gerosios Vilties g. link S. Konarskio g. Šia kryptimi yra dvi eismo juostos, nepažymėtos brūkšnine kelio ženklinimo linija. Važiuojamosios dalies plotis yra 7,40 m, taigi vienos eismo juostos plotis sudaro 3,70 m. Pagal apeliacinės instancijos teismo išvadą, P. J. apsisukimo manevrą pradėjo automobiliui esant apie 2 m atstumu nuo ašinės linijos, skiriančios priešingų krypčių eismo juostas. Automobilio „Nissan Primera“ plotis yra 1,71 m. Taigi, pasak kasatoriaus, įvertinus eismo juostos plotį, automobilio plotį bei apeliacinės instancijos teismo nustatytą atstumą nuo kairiojo automobilio krašto iki ašinės kelio linijos, darytina išvada, kad prieš pradedant apsisukimo manevrą P. J. vairuojamas automobilis buvo antrojoje eismo juostoje, dešinėje šios juostos pusėje. Antroji eismo juosta šiame kelyje yra kraštinė kairioji eismo juosta, iš kurios leistinas posūkio į kairę arba apsisukimo manevro atlikimas, o tai, kasatoriaus teigimu, rodo, kad P. J. veiksmai atitiko KET 111 punkte keliamus reikalavimus atliekant apsisukimo manevrą – jis nepažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių, taigi jo veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Taip pat kasatorius nurodo, kad atliekant posūkio ar apsisukimo manevrą KET 111 punkte nustatytomis sąlygomis, t. y. iš kelio važiuojamosios dalies krašto, vairuotojams nekeliamas KET 112 punkte numatytas reikalavimas nekliudyti kitoms transporto priemonėms, nors paprastai toks manevras savaime sukelia kliūčių kitoms transporto priemonėms, nes posūkis ar apsisukimas susijęs su transporto priemonės greičio sulėtinimu. Taigi, pasak kasatoriaus, nors P. J. vairuojamas automobilis apsisukdamas sudarė kliūtį iš paskos važiuojančiam motociklui, tačiau jis eismo saugumo taisyklių nepažeidė, nes apsisukimą atliko pagal KET 111 punkto reikalavimus iš važiuojamosios dalies krašto (kraštinės eismo juostos). Be to, kasatorius pažymi, kad pagal byloje esančią specialisto V. Mitunevičiaus išvadą Nr. VM2013-24, kuri, kasatoriaus nuomone, yra patikimiausia, P. J. vairuojamas automobilis apsisukimo manevrą pradėjo būdamas 1,5 m atstumu nuo ašinės kelio linijos, o tai dar įtikinamiau patvirtina, kad apsisukimo manevras buvo atliktas KET 111 punkte nustatytomis sąlygomis. Teismai netinkamai aiškino KET 111 punkte vairuotojams nustatyto reikalavimo „pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies krašto“ esmę, padarė nepagrįstą išvadą, kad šis reikalavimas pažeistas ir P. J. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip KET 112 punkto pažeidimą.

Kasatorius nurodo, kad byloje buvo pateiktos keturios specialistų bei ekspertų išvados, kurios dėl apsisukimo manevro pradžios vietos bei motociklo greičio eismo įvykio metu tarpusavyje skyrėsi: 2011 m. gruodžio 27 d. specialisto V. Matusevičiaus išvadoje Nr. 11-1793(11) nurodyta, kad automobilis apsisukimo manevro pradžioje buvo 3 m atstumu nuo kelio ašinės linijos, motociklo greitis buvo 78 km/h; 2013 m. balandžio 9 d. IĮ „Impulsana“ specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje Nr. VM2013-24 nustatyta, kad automobilis apsisukimo manevro pradžioje buvo 1,5 m. atstumu nuo kelio ašinės linijos, motociklo greitis buvo 92 km/h; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. sausio 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-2022(13) nurodyta, kad automobilis apsisukimo manevro pradžioje buvo 2 m atstumu nuo kelio ašinės linijos, motociklo greitis buvo 77 km/h; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 8 d. ekspertizės akte Nr. 11-1873(14) – kad automobilis apsisukimo manevro pradžioje buvo 2,3 m atstumu nuo kelio ašinės linijos, motociklo greitis buvo 76 km/h. Apeliacinės instancijos teismas patikimiausiomis pripažino ekspertizės aktuose pateiktas išvadas, tačiau, vertindamas išvadų patikimumą, teismas atsižvelgė ne į visus jose pateiktus duomenis, neišsiaiškino esančių prieštaravimų. Pagal bylos duomenis, motociklo vairuotojas L. M. sureagavo intensyviai stabdydamas motociklą, kai automobilis pradėjo apsisukimo manevrą. Tokiu atveju, pasak kasatoriaus, laikas nuo motociklo vairuotojo sureagavimo iki transporto priemonių susidūrimo ir nuo automobilio apsisukimo manevro pradžios iki transporto priemonių susidūrimo turi sutapti. Tik specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje, modeliuojant eismo įvykio kilimo mechanizmą, buvo nurodytas laikas, kurį užtruko kiekvienos transporto priemonės vairuotojas atitinkamai nuo automobilio apsisukimo manevro pradžios ir sureagavimo į šį manevrą iki transporto priemonių susidūrimo. Specialisto išvadoje abiejų transporto priemonių judėjimo laikas atitinkamose atkarpose beveik sutampa: automobilio judėjimo laikas nuo apsisukimo manevro pradžios iki transporto priemonių susidūrimo užtruko 3 sekundes (išvados 11 lapas), automobiliui pradėjus apsisukimo manevrą 1,5 m atstumu nuo kelio ašinės linijos, motociklo judėjimo laikas nuo motociklo vairuotojo sureagavimo iki transporto priemonių susidūrimo truko 2,9 sekundes (išvados 9 lapas), motociklui važiuojant 92 km/h greičiu. Specialisto V. Matusevičiaus išvadoje ir LTEC 2014 m. sausio 27 d. ekspertizės akte duomenys apie tai, kiek laiko kiekviena transporto priemonė užtruko ekspertų sumodeliuotomis eismo įvykio kilimo sąlygomis, nėra. LTEC 2014 m. spalio 8 d. ekspertizės akte pateikti tam tikri duomenys apie automobilio judėjimo laiką atskiruose judėjimo etapuose, iš kurių galima paskaičiuoti laiką, kuris truko nuo automobilio apsisukimo manevro pradžios iki transporto priemonių susidūrimo. Iš ekspertizės akte pateiktų modeliavimo duomenų matyti, kad automobilis atkarpą nuo tikėtinos automobilio padėties persirikiavimo dešiniau pradžios momento (ekspertizės akto 14 pav., akto 8 lap.), pažymėto 1 man, iki nustatytos automobilio padėties motociklo atsitrenkimo momento, pažymėto 1 imp (sum), įveikė per 3,91 s (duomenys apie laiką akto 9 lap.), o atkarpą nuo tikėtinos automobilio padėties persirikiavimo dešiniau pradžios momento, pažymėto 1 man, iki tikėtinos automobilio padėties apsisukimo pradžios momento, pažymėto 1 aps, įveikė per 2,23 s. Iš šių duomenų, pasak kasatoriaus, darytina išvada, kad automobilis atkarpą nuo tikėtinos automobilio padėties apsisukimo pradžios momento 1 aps iki nustatytos automobilio padėties motociklo atsitrenkimo momento 1 imp (sum) įveikė per 1,68 sekundės (3,91–2,23 s). Duomenys apie motociklo judėjimo laiką nuo motociklo vairuotojo sureagavimo momento iki transporto priemonių susidūrimo ekspertizės akte nepateikti. Tačiau galima paskaičiuosi, kad motociklas, važiuodamas ekspertizės akte nustatytu 76 km/h greičiu per 1 sekundę nuvažiuoja 21,11 m (76 000 m : 3600 s). Tokiu atveju motociklas ekspertizės išvadoje nustatytą 54,7 m atstumą nuo motociklo vairuotojo sureagavimo į automobilio apsisukimo manevrą vietos iki transporto priemonių susidūrimo vietos nestabdydamas pastoviu 76 km/h greičiu turėjo įveikti per 2,59 s (54,7 m : 21,11 m). Tai, pasak kasatoriaus, žymiai viršija automobilio sugaištą laiką (1,68 s) įveikiant atstumą nuo apsisukimo momento pradžios iki susidūrimo vietos, todėl toks dviejų transporto priemonių susidūrimo mechanizmas nėra įmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal faktines aplinkybes motociklas buvo stabdomas bei nuvirtęs slydo, dėl to motociklo greitis tik mažėjo, motociklo įveiktos atitinkamos atkarpos įveikimo laikas turi būti dar didesnis ir dar labiau skirtis nuo automobilio sugaišto laiko įveikiant atstumą nuo apsisukimo momento pradžios iki susidūrimo vietos. Taigi, ekspertų išvadoje pateiktas eismo įvykio mechanizmo susidarymas laiko atžvilgiu, kasatoriaus teigimu, yra logiškai neįmanomas. Turint omenyje, kad pagal ekspertų skaičiavimuose nustatytą 13,69 km/h mažiausią automobilio judėjimo greitį apsisukimo metu (ekspertizės akto 9 lap.) automobilis per vieną sekundę nuvažiuoja 3,80 m (13690 m : 3600 s), toks laiko neatitikimas labai reikšmingas. Tačiau teismai, vertindami specialistų ir ekspertų išvadų patikimumą, visiškai neatsižvelgė į jose pateikto eismo įvykio mechanizmo įmanomumą abiejų transporto priemonių judėjimo laiko atžvilgiu, tiksliau, į tokių išvadų prieštaringumą arba nebuvimą. Kasatorius nurodo, kad neišnagrinėjęs ekspertizės aktuose išdėstyto eismo įvykio mechanizmo galimumo laiko atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ekspertizės aktų išvadas laikė patikimomis ir jomis remdamasis nustatė, kad automobilio apsisukimo manevras buvo pradėtas apie 2 m atstumu nuo kelio ašinės linijos. Specialistų išvadų ir ekspertizės aktų vertinimas nebuvo paremtas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, visų pirma būtina nustatyti, kokios kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės buvo pažeistos, taip pat priežastinį ryšį tarp padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo. Teismai pripažino, kad motociklo vairuotojas L. M. taip pat pažeidė kelių eismo saugumo taisykles. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastimi ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151/2011">2K-151/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-402/2012">2K-402/2012</a>). Kasatoriaus teigimu, net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad P. J. pradėjo apsisukimo manevrą automobiliui esant apie 2 m atstumu nuo kelio ašinės linijos ir taip pažeidė KET 112 punkto reikalavimus, teismų išvados, kad nuteistojo veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, yra neteisingos, nepagrįstos ir neparemtos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nei specialistų išvadose, nei ekspertizės aktuose nėra pateikta išvados, ar būtų kilęs eismo įvykis, jeigu apsisukimo manevrą automobilio vairuotojas butų pradėjęs nuo kraštinės (specialisto ir ekspertų vertinimu) važiuojamosios dalies padėties, t. y. automobiliui esant arčiau nei 2 m iki kelio ašinės linijos, kai motociklo vairuotojas važiavo ekspertų nustatytu 76-78 km/h greičiu. Teismai taip pat nenagrinėjo tokios situacijos. Be to, visų teismo specialistų bei ekspertų išvadose vienareikšmiškai nustatyta, kad motociklo vairuotojas L. M., važiuodamas leistinu 60 km/h greičiu, techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Nissan Primera“ turėjo net ir tuo atveju, jei jis savo vairuojamą motociklą stabdytų neintensyviai. Taigi, pasak kasatoriaus, jeigu nukentėjusysis nebūtų pažeidęs taisyklių, eismo įvykis nebūtų įvykęs, todėl būtent jo padarytas pažeidimas laikytinas būtinąja eismo įvykio kilimo sąlyga. Tačiau teismai padarė išvadą, kad būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga buvo KET 112 punkto reikalavimams prieštaraujantys P. J. veiksmais, nes net ir motociklui važiuojant leistinu greičiu, nuteistasis apsisukimo manevru būtų sudaręs eismo saugumui keliančią kliūtį, į kurią reaguodamas L. M. butų priverstas reaguoti motociklo stabdymu, o vykdant KET 112 punkto reikalavimus, šis manevras tokių pasekmių sukelti neturėtų. Kasatoriaus teigimu, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad motociklo vairuotojas stabdyti motociklą būtų turėjęs ir tuo atveju, jeigu P. J. apsisukimo manevrą būtų pradėjęs ne 2 m atstumu nuo kelio ašinės linijos, o žymiai arčiau ašinės linijos, nes motociklo greitis buvo daug didesnis už pradedančio posūkį automobilio greitį ir, kad neatsitrenktų į lėtai važiuojantį automobilį, motociklo vairuotojas neišvengiamai turėtų stabdyti, jeigu motociklo vairuotojui nebuvo galimybės persirikiuoti į dešiniau esančią eismo juostą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal KET 133 punkto nuostatas vairuotojas privalo ne tik neviršyti leistino greičio, bet pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pagal KET 134 punkto reikalavimus jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pagal minėtus KET reikalavimus reagavimas į atsiradusias kliūtis ar grėsmę eismo saugumui lėtinant greitį ar stabdant transporto priemonę yra vairuotojo pareiga, nepriklausomai nuo to, ar kliūtys atsiranda kitam eismo dalyviui pažeidus eismo saugumo taisykles, ar nesant pažeidimo, ar dėl kitų, nuo eismo dalyvių nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Jeigu vairuotojas gali kliūtį numatyti ar pastebėti, jis privalo imtis KET 133, 134 punktuose numatytų priemonių. Šių įpareigojimų nesilaikymas pateisinamas tik tuo atveju, jei vairuotojas negali iš anksto numatyti ar pastebėti kliūčių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad P. J. automobiliu visą laiką važiavo Geležinio Vilko gatvės antrąja eismo juosta ir iki pat apsisukimo manevro pradžios iš antrosios eismo juostos nebuvo išvažiavęs. Pagal paties nukentėjusiojo L. M. parodymus, jis važiavo motociklu ta pačia antrąja eismo juosta, matė priekyje važiuojantį automobilį „Nissan Primera“, tarp jų nebuvo kitų transporto priemonių, motociklas artėjo prie minėto automobilio. Taigi, pasak kasatoriaus, L. M. galėjo pastebėti, kad automobilis važiuoja žymiai lėčiau už jo vairuojamą motociklą, ir iš anksto galėjo numatyti, kad lėčiau judantis automobilis gali tapti kliūtimi jo kelyje, todėl privalėjo elgtis pagal KET 133, 134 punktuose nustatytus reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad neintensyvus stabdymas nekelia grėsmės eismo saugumui ir nėra išskirtinis reikalavimas eismo dalyviui, viršijantis eismo saugumo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Reikalavimas sulėtinti greitį ar sustabdyti transporto priemonę, pastebėjus kliūtį kelyje, yra įprastinė eismo saugumo taisyklėmis nustatyta transporto priemonės vairuotojo pareiga. Dėl to laikytinos teisiškai nepagrįstomis teismų išvados, kad P. J. veiksmai sudarant kliūtį kelyje yra būtinąja eismo įvykio kilimo sąlyga. Kasatorius pažymi, kad specialisto V. Matusevič išvadoje (išvados 4 p.) ir LTEC 2014 m. sausio 28 d. ekspertizės akto išvadose (išvados 17, 18 p.) taip pat analogiškai pasisakyta dėl motociklo vairuotojo pareigos stabdyti pastebėjus kliūtį kelyje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose visiškai neanalizavo ir nevertino aplinkybės, jog automobilio vairuotojas P. J., ruošdamasis apsisukti, iš anksto buvo įjungęs įspėjamąjį posūkio signalą. Tai patvirtina paties nuteistojo parodymai, LTEC specialisto išvada Nr. 11-1702(11), taip pat liudytojai K. S., E. J.. Pagal bylos duomenis, motociklo vairuotojas L. M. nereagavo į posūkio signalą, nesilaikė KET 9 punkte eismo dalyviams keliamų reikalavimų imtis visų būtinų atsargumo priemonių, vairavo motociklą, viršydamas leistiną greitį, ir intensyviai stabdyti pradėjo tik automobiliui pradėjus apsisukimo manevrą. Pagal KET 9, 133, 134 punktų reikalavimus motociklo vairuotojas turėjo reaguoti ir lėtinti greitį anksčiau, t. y. kai pamatė įjungtą automobilio posūkio signalą. Nors prieš pat apsisukimą automobilis pasitraukė šiek tiek dešiniau, tačiau, esant įjungtam kairiojo posūkio signalui ir automobiliui važiuojant lėtai, motociklo vairuotojas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad automobilis atliks kitokį, nei apsisukimas, manevrą. Taip pat, pasak kasatoriaus, motociklo vairuotojas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jis gali dideliu greičiu antra eismo juosta pravažiuoti ta pačia eismo juosta lėtai važiuojantį automobilį iš kairės pusės, atstumui tarp kelio ašinės linijos ir automobilio kairiojo krašto esant apie 2 m. Automobilis iki pat apsisukimo manevro pradžios nebuvo palikęs antros eismo juostos, o, remiantis KET nuostatomis, toje pačioje eismo juostoje lygiagrečiai kelių transporto priemonių eismas nėra galimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pateiktus išaiškinimus motociklas yra tokia pati transporto priemonė, kaip ir automobilis, ir motociklininkams keliami vienodi KET reikalavimai važiuoti viena eile su kitomis transporto priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-398/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-398/2012">2K-398/2012</a>). Kasatoriaus teigimu, remiantis šiuo išaiškinimu laikytina nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad P. J. vairuojamam automobiliui prieš pat apsisukimo manevrą esant ne mažesniu nei 2 m atstumu nuo kelio vidurio nebuvo pagrindo jam manyti, kad iš kairės negali pravažiuoti kita transporto priemonė. Kasatoriaus nuomone, būtent motociklo vairuotojo veiksmai pažeidžiant Kelių eismo taisykles ir laikytini būtinąja eismo įvykio kilimo sąlyga.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiais, kad teismai netinkamai aiškino Kelių eismo taisyklėse naudojamą „važiuojamosios dalies krašto“ sąvoką ir kad P. J. nepažeidė KET 112 punkto. Teismai nustatė, kad nuteitasis P. J. galėjo sukti jo vairuojamam automobiliui esant ir ne prie pat priešpriešines eismo juostas skiriančios linijos, tačiau yra nustatytas faktas, kad pasukęs vairuojamą automobilį P. J. ne tik kad sudarė kliūtį ir užtvėrė kelią L. M. vairuojama motociklui, bet ir sukėlė jam pavojų.

Atsiliepime pažymima, kad nurodydamas, jog P. J. vairuojamas automobilis prieš pradedant apsisukimo manevrą buvo antrojoje eismo juostoje, t. y. pripažindamas, kad nežymėtoje kelio dalyje, S. Konarskio gatvės link, yra dvi eismo juostos, kasatorius teigia, kad nuteistasis apsisukimą atliko nepažeisdamas KET 111 punkto, ir nurodo, kad ta pati kelio dalis turi būti vertinama kaip viena kelio juosta. Byloje nustatyta, kad kelio dalyje, kurioje įvyko eismo įvykis, nors nebuvo sužymėta galima važiuoti dviem eismo juostomis. Prokuroro teigimu, ir kitose skundo vietose, modeliuodamas galimas eismo įvykio situacijas, kurios nėra nustatytos, kasatorius nurodo, kad toje pačioje juostoje lygiagretus transporto priemonių eismas yra draudžiamas, t. y. eismo įvykio aplinkybes, kelio dalį, kuriame įvyko eismo įvykis, vertina dvejopai: ir kaip vienos eismo juostos, ir kaip dviejų eismo juostų ta pačia kryptimi. Taigi, pasak prokuroro, neaišku kokias teismo nustatytas aplinkybes kasatorius nori paneigti ar patvirtinti, lingvistiniu būdu aiškindamas sąvoką „važiuojamosios dalies kraštas“.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs visų byloje atliktų ekspertizių aktų patikimumą, nustatė specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje, kuria remiasi kasatorius, esančius neatitikimus ir prieštaravimus, todėl, pasak prokuroro, pagrįstai jo duotos išvados nelaikė patikimu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Priimtoje nutartyje teismas nurodė, kodėl V. Mitunevičiaus išvadoje nustatytų faktų nelaiko patikimais: atliekant tyrimą jam nebuvo pateikti papildomos įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, atliekant skaičiavimus nenurodyta dalis duomenų. Dėl to, prokuroro nuomone, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Atsiliepime nurodoma, kad teiginiais, jog eismo įvykio priežastis buvo ne P. J. veiksmai, o nukentėjusiojo L. M. viršytas leistinas greitis, kad jis turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, kad L. M. galėjo pastebėti ir numanyti, kad lėčiau už jo vairuojamą motociklą važiuojantis automobilis gali tapti kliūtimi jo kelyje, be to, specialistai nepateikė išvados ar eismo įvykis būtų įvykęs jei P. J. apsisukimo manevrą būtų pradėjęs nuo kraštinės – kairės važiuojamosios dalies krašto, t. y. mažesniu nei 2 metrų atstumu, kasatorius analizuoja galimą situaciją, tačiau ne byloje nustatytas eismo įvykio aplinkybes. KET yra nurodyta, kad jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Jei byloje būtų nustatyta tokia įvykio situacija, L. M. turėjo arba sustoti prieš P. J. automobilį arba jį apvažiuoti iš dešinės pusės, tačiau byloje yra nustatyta priešinga: P. J. prieš apsisukimo į kairę pusę manevrą, vairuojamą automobilį pasuko į dešinę pusę, t. y. traukėsi nuo motociklo dešiniau dar padidindamas atstumą nuo priešpriešines eismo juostas skiriančios juostos, todėl nesudarė nuketėjusiajam pagrindo manyti, kad gali staiga pasukti į kairę pusę ir taip sudaryti galimą kliūtį. Pats nuteistasis yra parodęs, kad jis, prieš atlikdamas manevrą, pastebėjo paskui jo vairuojamą automobilį maždaug už 100 metrų važiuojantį automobilį, tačiau negalvojo, kad gali sudaryti jam kliūtį. Tokie P. J. parodymai, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir neįvertino situacijos kelyje, t. y. veiksmų saugumu įsitikino ne prieš pat apsisukimo manevrą, o prieš tam tikrą laiką, nes dar suko vairuojamą automobilį į dešinę pusę ir neįvertino, kad ir L. M. tuo metu artėja prie jo vairuojamo automobilio, o po to, sukdamas į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu. Prokuroras taip pat pažymi, kad nors kasatorius skunde daug kur akcentuoja nukentėjusiojo viršytą leistiną greitį, tačiau viršytas greitis savaime eismo saugumui pavojaus nekelia.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai, konstatavę, jog abu eismo dalyviai pažeidė KET ir techniniu požiūriu abiejų veiksmai turėjo įtakos kilusiam eismo įvykiui, tinkamai nustatė būtinąją padarinių kilimo sąlygą – tai P. J. veiksmai, kuriais jis pažeidė KET 112 punktą, nes L. M. važiuojant leistinu greičiu, jis, P. J. sudarius kliūtį kelyje, būtų priverstas stabdyti motociklą. P. J. turėjo objektyvią galimybę stebėti link jo artėjantį motociklą ir jei būtų buvęs pakankamai atidus, vykdydamas KET 112 punktą, kliūties, nepriklausomai nuo motociklo judėjimo greičio, L. M. nebūtų sudaręs.

Prokuroro nuomone, nėra pagrindo manyti, kad teismai netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė BK 281 straipsnio 3 dalį. Priešingai nei teigiama skunde, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. M., atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, tenkindami nuteistojo ir jo gynėjo prašymus, kruopščiai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino visas byloje tiriamo kelių eismo įvykio faktines aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesų metu buvo paskirtos ir atliktos visos įmanomos nuteistojo ir jo gynėjo pageidautos ekspertizės ir net eksperimentas faktinėms eismo įvykio aplinkybėms, priežastims bei priežastiniam ryšiui su kilusiomis pasekmėmis nustatyti. Nuteistojo gynėjo prašymu teismo posėdžiuose taip pat buvo išsamiai, kruopščiai ir detaliai apklausti visi savo išvadas dėl eismo įvykio pateikę ekspertai bei specialistai. Todėl, pasak nukentėjusiojo, byloje esantys duomenys visiškai paneigia gynėjo kasacinio skundo argumentų išvadas, jų pagrindus. Viso baudžiamojo teismo proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas nesugebėjo paaiškinti ir nepaneigė nei kaltinamajame akte, nei apkaltinamajame nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų kelių eismo įvykio faktinių aplinkybių, priežasčių, lėmusių eismo įvykį, ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių bei įrodymais pagrįstų nuteistajam nepalankių išvadų. Nukentėjusiojo teigimu, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas iš esmės grindžiamas vien subjektyvia nuomone ir spėjamojo pobūdžio prielaidomis, bet ne įrodymais pagristais faktais ar faktinėmis aplinkybėmis. Tai vaizdžiai atspindi kasacinio skundo turinio argumentai, kuriais bandoma nepagrįstai, vien hipotetinėmis interpretacijomis nuginčyti įrodymais pagrįstas įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuotas faktines eismo įvykio aplinkybes, nors, vadovaujantis BPK normų bei Lietuvos teismų praktikos nuostatomis, tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nukentėjusiojo teigimu, nė vienas kasaciniame skunde nurodytas nuosprendžio panaikinimo pagrindas (netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei Kelių eismo taisyklės, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, netinkamai nustatytas priežastinis ryšys) neatitinka faktinių įvykio aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Tariami įsiteisėjusio nuosprendžio panaikinimo pagrindai kasaciniame skunde išvardyti vien formaliai ir chaotiškai, neatskleidžiant jų turinio esmės, nepagrindžiant byloje esančiais įrodymais bei proceso metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atsiliepime pažymima, kad apeliacinis procesas vyko ne vieną dieną, įrodymai buvo nagrinėjami, tikrinami ir tiriami iš esmės paties kasatoriaus prašymu, apeliacinės instancijos teismui papildomai kantriai ir kruopščiai renkant naujus įrodymus. Nei procese dalyvavęs kasatorius, nei nuteistasis prašymų ar protestų teismams neturėjo ir nereiškė. Kasaciniame skunde nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių ar bent galinčių kelti pakankamai pagrįstus įtarimus dėl teisėjų šališkumo ir (ar) suinteresuotumo proceso baigtimi šioje byloje. Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neva pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, tačiau jis pats savo skunde vadovaujasi tais pačiais byloje surinktais įrodymais ir nepaneigia proceso metu nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių, lėmusių skundžiamų teismų sprendimų priėmimą. Nukentėjusiojo teigimu, visi šie formalūs ir nepagrįsti kasacinio skundo argumentai patvirtina akivaizdų kasacinio skundo surašymui keliamų reikalavimų nepaisymą, neatsakingumą ir netoleruotiną atsainumą, taip pat byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių bei teismų priimtų procesinių sprendimų turinio nežinojimą arba visišką jų ignoravimą. Skunde neatskleistas nė vienas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reikalaujamas pažeidimo faktas bei esmė, nenurodyta, kuo pasireiškė šių nuostatų pažeidimai. Kasatorius savo skunde iš esmės absoliučiai nesilaikė kasaciniam skundui privalomų baudžiamojo proceso normų keliamų reikalavimų, t. y. nepateikė, nenurodė, neatskleidė ir nepagrindė nė vieno BPK reikalavimų pažeidimo, išskyrus tariamas, išskirtinai hipotetines deklaracijas apie tariamus, tačiau realiai neegzistuojančius BPK pažeidimus. Taigi, pasak nukentėjusiojo, kasatoriaus argumentai, susiję su nuorodomis į neva netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą bei neva esminius BPK pažeidimus, yra absoliučiai nepagrįsti, neteisingi ir niekiniai. Kasacinio skundo teiginiai, neva pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų, esmingai prieštarauja tikrovei ir akivaizdžioms faktinėms aplinkybėms išsamiai ir detaliai konkrečiai išdėstytoms ir aprašytoms skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje.

Nuteistojo P. J. gynėjo advokato V. Griežės kasacinis skundas atmestinas.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba proceso metu padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nagrinėjamoje byloje paduoto kasacinio skundo turinio, nors kasaciniame skunde tai aiškiai neakcentuojama, matyti, kad jis grindžiamas netinkamu BK 281 straipsnio 3 dalies taikymu, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimais, dėl šių pažeidimų neteisingai darytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio konstatavimo tarp nuteistojo veiksmų bei atsiradusių padarinių.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kaip bylą išnagrinėjęs teismas turi vertinti įrodymus: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, t. y. kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėdamas kasacinį skundą, kuriame teigiama, jog buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu. Tačiau BPK nenumato galimybės kasacinio proceso metu iš naujo tirti, vertintini įrodymus, iš naujo nustatinėti bylos faktines aplinkybes.

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikimo BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams, negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Tačiau kasaciniu pagrindu nepripažįstami teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių (žr., pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ypatingas dėmesys skiriamas proceso metų tirtų specialisto išvadų ir ekspertizės aktų analizei. Kasatoriaus teiginiai, kad viena iš specialisto išvadų yra patikimesnė už kitas išvadas (ekspertizės aktus), niekaip negali reikšti, kad teismai, vertindami šiuos įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitų BPK nuostatų pažeidimų. Kasaciniame skunde nedėstomi teisiniai argumentai, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai buvo tiriami pažeidžiant BPK nustatytą šių įrodymų tyrimo tvarka teismo posėdžiuose, kad teismų sprendimuose neteisingai perteikiamas šių įrodymų turinys, kad nepašalinti (neaptarti) esminiai ar akivaizdūs prieštaravimai tarp atskirų įrodymų ar pan. Kasaciniame skunde iš esmės vien tik reiškiama nuomonė, kad teismai turėjo remtis vienais įrodymais (ypač specialisto išvada VM2013-24) ir negrįsti išvadų nepatikimais, kasatoriaus manymu, kitais įrodymais. Išnagrinėjus tokius kasacinio skundo teiginius konstatuoti, jog byloje buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nėra pagrindo.

Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad nuteistasis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nes apsisukimo manevrą jis atliko nepažeisdamas KET 112 punktą, kaip kad nustatė teismai, o laikydamasis KET 111 punkto reikalavimų, susiję ne su teisės taikymo, o su kasacinės instancijos teisme nenagrinėtų faktinių aplinkybių nustatymo klausimu. KET 111 punkte numatyta, kad „prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto“, o 112 punktas numato, kad „kai dėl savo gabaritų ar kitų priežasčių transporto priemonė negali pasukti (apsisukti) iš kraštinės padėties, sukti leidžiama ir ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, jeigu tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams“. Į klausimą, ar nuteistasis apsisukimo manevrą pradėjo, būdamas prie važiuojamosios dalies krašto (KET 111 punktas), ar tai darė ne nuo važiuojamosios dalies krašto (KET 112 punktas), atsakoma, išsiaiškinus faktinę aplinkybę – transporto priemonės atstumą nuo važiuojamosios dalies krašto prieš manevrą. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs BPK nustatyta tvarka ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą, kad nuteistojo automobilis prieš manevrą buvo ne mažesniu atstumu nei 2 metrai nuo kelio vidurio (šiuo atveju tuo pačiu ir nuo važiuojamosios dalies krašto), pagrįstai sprendė, kad tokiu atveju turėjo būti laikomasi KET 112 punkto reikalavimų. Nėra jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuojama, kad teismui darant minėtas išvadas būtų padaryta teisės taikymo klaida.

Pagrindu tenkinti kasacinį skundą nelaikytini ir kasacinio skundo teiginiai, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nukentėjusiojo L. M. veiksmai išsamiai analizuoti, jo rizikingas elgesys pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad vertinant nukentėjusiojo elgesį būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai ar būtų netinkamai taikytas baudžiamais įstatymas.

Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde suformuluotas prašymas išteisinti nuteistąjį negalėtų būti tenkinamas net ir padarius išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra padarytos teisės taikymo klaidos. Kasacinės instancijos teismui įgaliojimai priimti nuosprendžius nėra suteikti. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas kasacine tvarka visais atvejais baigiamas vienos iš BPK 382 straipsnyje numatytų nutarčių priėmimu. Kasacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kasacine tvarka apskųstame apkaltinamajame nuosprendyje nuteistojo kaltumas konstatuotas netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą ar padarant esminių BPK pažeidimų, gali ne išteisinti nuteistąjį, o bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo P. J. gynėjo advokato Vytauto Griežės kasacinį skundą.

Teisėjai

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda