Dėl finansinio reikalavimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ bankroto byloje patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-651/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02973-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (kolegijos pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. ir trečiojo asmens A. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. J., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „PGNT“, trečiajam asmeniui A. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,PGNT“ bankroto administratoriaus bei A. J. ir A. J. pareiškimus dėl finansinio reikalavimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,PGNT“ bankroto byloje patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi UAB „PGNT“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Litvinga“, ši nutartis įsiteisėjusi.

UAB „PGNT“ bankroto byloje buvo pareikšti administratoriaus ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, A. J. ir A. J. reikalavimai patvirtinti šių asmenų 3 012 579,18 Lt reikalavimą. Finansinis reikalavimas buvo grindžiamas keturiomis paskolos sutartimis, sudarytomis A. J. ir UAB „PGNT“: 2006 m. liepos 21 d. sutartimi dėl 15 000 Lt, 2006 m. rugpjūčio 18 d. sutartimi dėl 10 000 Lt, 2007 m. kovo 5 d. sutartimi dėl 25 000 Lt ir 2008 m. vasario 29 d. sutartimi dėl 2 000 000 Lt.

Kreditorius AB DNB bankas prašė teismo netvirtinti A. J. 3 012 579,18 Lt reikalavimo. Banko teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. J. faktiškai išdavė savo vadovaujamai UAB „PGNT“ daugiau kaip 2 000 000 Lt paskolas ir kad šios paskolos teisės aktų nustatyta tvarka buvo įtrauktos į UAB „PGNT“ buhalterinę apskaitą.

Patikslinę reikalavimą, A. J. ir A. J. prašė teismo: pripažinti A. J. ir BUAB „PGNT“ sudarytą paskolos sutarties Nr. PGNT-2008-02-29/1 dalį dėl 1 700 000 Lt paskolos iš 2 000 000 Lt paskolos suteikimo apsimestiniu sandoriu ir šiai sutarties daliai taikyti normas dėl skolos perkėlimo; patvirtinti kreditorių A. J. ir A. J. pareikštą 2 825 346,30 Lt reikalavimą BUAB „PGNT“; nurodė, kad UAB „PGNT“ ir V. V. 2007 m. rugsėjo 3 d. sudarė neterminuotą neviešos partnerystės susitarimą kartu įgyvendinti investicinį projektą, pagal kurį V. V. 2007 m. spalio 23 d. įnešė įmonei kaip paskolą 1 700 000 Lt. V. V. nusprendus pasitraukti iš projekto, įmonė privalėjo šiam grąžinti 1 700 000 Lt, tačiau neturėjo lėšų, todėl buvo susitarta įmonės įsipareigojimą V. V. perkelti A. J. 2008 m. vasario 23 d. buvo sudarytas įmonės, A. J. ir V. V. susitarimas dėl įmonės 1 700 000 Lt skolos perkėlimo A. J., t. y. A. J. vietoje įmonės įsipareigojo grąžinti šią skolą V. V., o įmonė įsipareigojo A. J. grąžinti 1 700 000 Lt. Šį sandorį šalys įformino kaip A. J. 2 000 000 Lt paskolos suteikimą įmonei pagal 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartį, nors iš tikrųjų tikroji šalių valia buvo įmonės 1 700 000 Lt skolos perkėlimas A. J. ir A. J. naujos 300 000 Lt paskolos suteikimas įmonei. Atitinkamai A. J. ir V. V. 2008 m. vasario 23 d. pasirašė paskolos sutartį, manydami, kad taip tinkamai įformina įmonės 1 700 000 Lt skolos perkėlimą A. J. 300 000 Lt sumą, kuri buvo paskolinta įmonei pagal 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartį, A. J. pasiskolino iš E. G. pagal 2008 m. vasario 23 d. sudarytą paskolos sutartį. Šią A. J. paskolintą 300 000 Lt sumą įmonė tą pačią dieną išdavė avansu A. J., kaip įmonės direktoriui, kad jis galėtų atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Ieškovas (kreditorius) AB DNB bankas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų UAB „PGNT“ ir A. J. 2006 m. liepos 21 d., 2006 m. rugpjūčio 18 d., 2007 m. kovo 5 d. ir 2008 m. vasario 29 d. sudarytas paskolos sutartis dėl 2 050 000 Lt paskolų UAB „PGNT“ suteikimo. Ieškovo teigimu, A. J. ir UAB „PGNT“ sudarytos paskolų sutartys yra fiktyvios, realiai paskolos nebuvo suteiktos. A. J. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis disponavo 2 050 000 Lt lėšomis. Anot ieškovo, įmonės buhalterė teismo posėdžio metu davė parodymus, kad ji niekada nematė įmonei perduodamų grynųjų pinigų, apie paskolos sutartis nieko nežinojo. Įmonės akcininkas buvo direktorius A. J., kuris atsispausdindavo ir surašydavo kasos pajamų orderius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi: A. J. ir A. J. bei BUAB „PGNT“ administratoriaus pareiškimus atmetė; AB DNB banko ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties, sudarytos A. J. ir UAB „PGNT“, dalį dėl 1 700 000 Lt paskolos suteikimo ir dėl 12 proc. metinių palūkanų negaliojančia nuo sudarymo momento, taip pat pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2006 m. liepos 21 d., 2006 m. rugpjūčio 18 d. sutartis, sudarytas A. J. ir UAB „PGNT“, dėl 10 000 Lt ir 15 000 Lt paskolų; atsisakė tvirtinti A. J. ir A. J. finansinį reikalavimą BUAB „PGNT“.

Teismas, įvertinęs A. J. paaiškinimų nenuoseklumą (pradžioje teigė apie 2 000 000 Lt paskolos suteikimą ir pinigų perdavimą), sprendė, kad vėlesnis reikalavimo pagrindo pakeitimas, A. J. teigiant priešingai, t. y. jog paskolos dalis dėl 1 700 000 Lt nebuvo suteikta ir pinigai nebuvo perduoti įmonei, liudija apie šio nesąžiningumą. Be to, teismo vertinimu, tokie A. J. paaiškinimai neatitinka bankroto byloje esančių rašytinių įrodymų: pateiktose 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartyse, kurių šalys – UAB „PGNT“ ir A. J., nurodyta, kad šios paskolos sutartys yra pinigų priėmimo–perdavimo aktas; griežtos atskaitomybės apskaitos dokumente (2008 m. vasario 29 d. kasos pajamų orderyje, kurį įmonės vardu pasirašė kaip kasininkas A. J.) nurodyta, kad įmonė gavo 2 000 000 Lt; įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo įregistruotas paskolos 2 000 000 Lt gavimas iš akcininko A. J. Iš kasos išlaidų orderio matyti, kad įmonė atsiskaitė su kreditoriumi V. V., o pinigus šiam išdavė A. J. Esant tokioms aplinkybėms, A. J. ir A. J. teisės negali būti ginamos, pripažįstant A. J. ir UAB „PGNT“ sudarytą paskolos sutarties dalį dėl 1 700 000 Lt paskolos suteikimo apsimestiniu sandoriu ir laikant ją skolos perkėlimo sandoriu. Įvertinęs tai, kad A. J. pripažino neperdavęs įmonei 1 700 000 Lt, bei kitus bylos duomenis, teismas konstatavo, kad 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalis dėl 1 700 000 Lt paskolos (iš bendros 2 000 000 Lt paskolos sumos) suteikimo yra niekinė, nes sudaryta neketinant sukurti teisinių padarinių (CK 1.86 straipsnis, 1.78 straipsnio 3, 5 dalys). Nurodęs, kad vadovui, kuris šiuo atveju buvo ir įmonės kasininkas, pagal įstatymą tenka pareiga užtikrinti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai įforminti, teismas sprendė, jog šios pareigos neįvykdęs A. J. negali remtis bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumais kaip įrodymais, patvirtinančiais reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad abejonių dėl sandorio teisėtumo kelia ir tai, jog A. J. nutylėjo faktą, kad dar 2009 metais gavo iš V. K. 1 540 000 Lt; A. J. nebuvo perdavęs BUAB „PGNT“ 2008 m. vasario 23 d. trišalio susitarimo, nors, įmonei iškėlus bankroto bylą, tokią pareigą turėjo. Teismas nustatė, kad A. J. neperdavė įmonės administratoriui nei 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties, nei visuotinio akcininkų susirinkimų sprendimo dėl šios sutarties sudarymo, įmonės apskaitoje iki 2011 m. palūkanos nebuvo fiksuojamos, nors sutarties 2 punkte nurodyta, jog palūkanos skaičiuojamos nuo sutarties sudarymo momento, o po 2011 m. buvo fiksuojamos kitokios nei pateiktoje sutartyje numatytos palūkanos (t. y. ne 12, o 15 proc.). Įvertinęs liudytojos T. L. parodymus bei kitus faktinius bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalis dėl 12 proc. dydžio metinių palūkanų už 2 000 000 Lt paskolą yra niekinė ir negaliojanti, nes sudaryta neketinant sukurti teisinių padarinių (CK 1.86 straipsnis, 1.78 straipsnio 3, 5 dalys). Teismas nustatė, kad A. J. taip pat neperdavė BUAB „PGNT“ administratoriui ir visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl kitų paskolų suteikimo įmonei, šiuos sprendimus A. J. pateikė tik ginčą nagrinėjant teisme. Teismas pažymėjo, kad A. J. perduotų bankroto administratoriui paskolos sutarčių turinys akivaizdžiai skiriasi nuo A. J. teismui pateiktų sutarčių, kuriose aiškiai nurodyta, kad pinigai įmonei paskolinti be procentų. Analogiškai nurodyta kasos pajamų orderyje, taigi buhalterinėje apskaitoje paskolos buvo apskaitomos be palūkanų. Atsižvelgęs į tai, kad A. J. turėjo sąžiningai įvykdyti prievolę dėl dokumentų perdavimo administratoriui, teismas šios prievolės įvykdymo nesąžiningumą traktavo A. J. ir A. J. nenaudai ir nesirėmė šių teismui pateiktomis 2006 m. liepos 21 d., 2006 m. rugpjūčio 18 d., 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutartimis; konstatavo, kad finansinis reikalavimas dėl palūkanų už suteiktas paskolas dalies yra nepagrįstas. Konstatavęs, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog 2008 m. vasario 29 d. įmonei realiai nebuvo suteikta 300 000 Lt paskola, teismas atmetė ieškovo reikalavimą 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalį dėl 300 000 Lt pripažinti negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pateiktose avanso apyskaitose nurodytus duomenis, iš kurių matyti, kad A. J. už jam atsiskaitytinai išmokėtas kaip paskolą gautas lėšas su įmone atsiskaitė. Teismas konstatavo, kad dėl tų pačių motyvų atmestinas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 25 000 Lt paskolos sutartį, kuri buvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl CK 2.134 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgęs į tai, kad iš kasos pajamų orderių matyti, jog 10 000 Lt ir 15 000 Lt įnešimas į įmonės kasą buvo A. J. įforminta kaip akcininko įnašas, bei kitus bylos duomenis, teismas laikė neįrodytu, kad 10 000 Lt ir 15 000 Lt sumos buvo perduotos įmonei paskolos pagrindu, todėl konstatavo 2006 m. liepos 21 d. ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartis esant niekines (CK 1. 86 straipsnis). Spręsdamas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovo nenuginčytai 325 000 Lt sumai (300 000 Lt + 25 000 Lt paskolos), teismas atsižvelgė į tai, kad A. J., būdamas įmonės vadovas, negrąžino įmonei jai priklausančių 1 540 000 Lt, gautų iš V. K., bet, kaip vėliau teigė A. J., ją panaudojo atsiskaityti pagal paskolos sutartį, sudarytą A. J. ir V. V., t. y. vykdant su UAB „PGNT“ veikla nesusijusią prievolę. Teismo vertinimu, tokie veiksmai paneigia A. J. ir A. J. teisę būti pripažintais įmonės kreditoriais 325 000 Lt reikalavimo sumai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo A. J. ir trečiojo asmens A. J. atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tvirtinti A. J. ir A. J. finansinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „PGNT“, ir klausimą išsprendė iš esmės – patvirtino kreditorių A. J. ir A. J. 25 000 Lt reikalavimą bankrutuojančiai UAB „PGNT“; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 15 000 Lt pagal 2006 m. liepos 21 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį suteikimas bendrovei nebuvo įformintas tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, nes šių lėšų įnešimo į bendrovės kasą pagrindu dokumentuose nenurodytos šios paskolos sutartys, kasos pajamų orderiuose bei sąskaitos išraše šių lėšų įnešimu atliktos ūkinės operacijos paskirtis nurodoma – akcininko įnašas. Pasisakydama dėl 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jos dalies – 1 700 000 Lt – perdavimo įmonei, o patvirtina tik likusios dalies – 300 000 Lt perdavimą. Nurodžiusi, kad iš 2008 m. kovo 29 d. kasos pajamų orderio matyti, jog UAB „PGNT“ tą pačią dieną šią sumą išdavė A. J., įvardijant šios ūkinės operacijos paskirtį – „avansas atsiskaitytinai“, ir konstatavusi, jog UAB „PGNT“ didžiosios knygos sąskaitų ir didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo išrašai, pagal kurių duomenis atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis vykdė ne A. J., o pati įmonė, nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad atsiskaitymai su įmonės kreditoriais buvo vykdomi panaudojant pagal nurodyta kasos išlaidų orderį A. J. išduotas lėšas – 300 000 Lt, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog įmonė 300 000 Lt sumą yra grąžinusi A. J., todėl kreditoriaus A. J. reikalavimas dėl šios dalies netvirtintinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendė, kad A. J. ir A. J. turi teisę būti pripažinti įmonės kreditoriais su 25 000 Lt reikalavimu 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutarties pagrindu. A. J. negrąžinimas įmonei jai priklausančių 1 540 000 Lt, gautų iš V. K., nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nurodyta suma neįskaitoma į 25 000 Lt reikalavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. J. ir trečiasis asmuo A. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties dalį, kuria atmestas jų atskirasis skundas, bei priimti naują sprendimą, kuriuo patvirtinti kasatorių 1 285 345,70 Lt reikalavimą BUAB,,PGNT“ bankroto byloje ir atmesti ieškovo AB DNB banko ieškinį. Kasatoriai savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Teismai netinkamai taikė CK 1.86 ir 1.87 straipsnius, t. y. 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartimi, 2008 m. vasario 28 d. trišaliu susitarimu netinkamai A. J., V. V. ir įmonės išoriškai išreikštam 1 700 000 Lt skolos perkėlimo sandoriui taikė tariamojo sandorio nuostatas, kaip sandorio, sudaryto tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, ir pripažino jį negaliojančiu nuo sudarymo dienos (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.86 straipsnis). Kasatorių teigimu, teismai turėjo taikyti apsimestinį sandorį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.87 straipsnis) ir taikyti taisykles sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų siekė sudaryti, jų valia buvo išreikšta sudaryti skolos perkėlimo sandorį. Pagal šį apsimestinį sandorį A. J., kaip fizinis asmuo, perėmė įmonės įsipareigojimą grąžinti 1 700 000 Lt įmonės skolą V. V., t. y. pasibaigė įmonės prievolė V. V., o įmonė įsipareigojo 1 700 000 Lt grąžinti A. J. Įmonė ketino vykdyti nekilnojamojo turto vystymo projektą (duomenys neskelbtini), nusprendė įsigyti pusę V. K. priklausančio žemės sklypo. Įmonė ir V. V. 2007 m. rugsėjo 3 d. sudarė neterminuotą neviešos partnerystės susitarimą kartu įgyvendinti investicinį projektą, susijusį su žemės sklypu. Pagal šį susitarimą projekto įgyvendinimui V. V. įsipareigojo skirti 1 700 000 Lt, juos perdavė įmonei pagal kasos pajamų orderį. 2008 m. vasario 28 d. trišaliu susitarimu perkelta įmonės skola, kurią vietoje įmonės V. V. įsipareigojo grąžinti A. J., įmonė laikoma atsiskaičiusia su V. V. ir skolinga nurodytą sumą A. J. Remdamiesi šiuo trišaliu susitarimu įmonė ir A. J. 2008 m. vasario 29 d. sudarė paskolos sutartį. 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalis dėl 1 700 000 Lt paskolos suteikimo laikytina dėl akių sudarytu sandoriu, nes jo metu A. J. tokios paskolos sumos nesuteikė, o perėmė įmonės skolą grąžinti V. V. 1 700 000 Lt, ir šis sandoris pripažintinas skolos perkėlimu, kuriam teismai turėjo taikyti CK šeštosios knygos VIII skyriaus nuostatas. V. V. 2012 m. gegužės 30 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. J. nėra grąžinęs visos perkeltos 1 700 000 Lt skolos ir palūkanų, o tik dalį – 1 540 00 Lt.

Kasatorių teigimu, skundžiamose nutartyse teismai netinkamai taikė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 14 straipsnio 2 dalį dėl akcininkų teisės padaryti įnašus akcinės bendrovės nuostoliams dengti. Pagal nurodytą teisės normą, dengiant bendrovės nuostolius akcininkų įnašais prieš tai yra priimamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas. Tokio sprendimo nebuvo priimta – 15 000 Lt pagal 2006 m. liepos 21 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį įneštos į bendrovės kasą lėšos buvo ne akcininko įnašai įmonės nuostoliams dengti, o paskolintos lėšos būtiniems einamiesiems mokėjimams atlikti. Pagal 2006 m. liepos 21 d. paskolos sutartį paskolintus 15 000 Lt bendrovė tą pačią dieną panaudojo grąžinti tokios pačios sumos avansinį mokėjimą R. G., 10 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį bendrovė panaudojo įvairiems būtiniems bendrovės einamiesiems mokėjimams. Kaip liudytoja apklausta bendrovės vyriausioji buhalterė T. L. teismo posėdyje patvirtino, kad bendrovėje trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo reikalingos akcininko paskolos. Ji nepatvirtino suteiktų paskolų vertinimo kaip akcininko įnašų bendrovės skoloms dengti. CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esant šioms įstatyme nurodytoms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskoliniai teisiniai santykiai. Dėl to teismai turėjo konstatuoti paskolinius teisinius santykius dėl 15 000 Lt ir 10 000 Lt paskolų ir pripažinti jų sumą – 25 000 Lt pagrįstu kreditorių finansiniu reikalavimu. Teismai 2006 m. liepos 21 d. ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartis pripažino niekinėmis nepagrįstai remdamiesi CK 1.86 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sudarydamos tariamąjį sandorį, šalys nori sudaryti išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, tačiau iš tikrųjų nenori ir nesiekia teisinių padarinių ir šio sandorio paprastai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2011">3K-3-28/2011</a>; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2006">3K-3-47/2006</a>). Pirmiau nurodytos paskolos suteiktos ir panaudotos bendrovės einamiesiems mokėjimams, ši lėšų panaudojimo paskirtis nepaneigta, dėl to teismams nebuvo teisinio pagrindo taikyti CK 1.86 straipsnį, reglamentuojantį tariamojo (tik dėl akių sudaryto) sandorio negaliojimą dėl paskolos sutarčių nuo jų sudarymo dienos.

Teismų konstatuota, kad A. J. 2008 m. vasario 29 d. paskolintus 300 000 Lt įmonė tą pačią dieną išdavė avansu A. J., tačiau neatsižvelgta į tai, kad šios lėšos panaudotos atsiskaityti už įmonei suteiktas prekes ir paslaugas. Lėšų išmokėjimas atitiko Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktą, kuriame reglamentuojama, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas; išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Bendrovės didžiosios knygos sąskaitos išrašas, kasos knyga, avanso apyskaita, jų duomenys patvirtina, kad 300 000 Lt lėšos panaudotos A. J., kaip bendrovės direktoriaus, atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, atlikti einamuosius mokėjimams už įmonei suteiktas paslaugas ir prekes, išmokėti bendrovės darbuotojams darbo užmokestį.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar neginčo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje 300 000 Lt paskolos A. J. suteikimas 2008 m. vasario 29 d. bendrovei ir tą pačią dieną tokio paties dydžio bendrovės lėšų išdavimas A. J. įvertintas kaip priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Kasatorius pažymi, kad UAB „PGNT” yra bankrutuojanti, todėl reikalavimų įskaitymas negalimas. Dėl šios priežasties teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti įskaitymą ir atsisakyti tvirtinti kreditorių 300 000 Lt reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje sprendė patvirtinti kreditorių reikalavimą pagal 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutartį, kuria paskolinti 25 000 Lt, tačiau nemotyvavo 12 proc. metinių palūkanų nepriteisimo. Taip nesilaikyta CPK 270 ir 331 straipsnių reikalavimų tinkamai motyvuoti sprendimo (nutarties) išvadas pagrindžiant įrodymais bei įstatymais ir kitais teisės aktais bei teisiniais argumentais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas šiuos esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Teismai konstatavo faktus, kad UAB „PGNT” 2008 m. vasario 29 d. grąžino trečiajam asmeniui V. V. l 700 000 Lt paskolą ir išmokėjo 300 000 Lt A. J., tačiau nepatvirtino apie A. J. 1 700 000 Lt paskolos įmonei suteikimą. Įmonės apskaitos dokumentai nepatvirtina ūkinių operacijų dėl sandorių, kuriuos įrodinėja kasatoriai, realumo. Paskolų neperdavus, paskolos sutartys laikytinos nesudarytomis pagal CK 6.870 straipsnį. Po 2008 m. vasario 23 d. trišalio susitarimo pasirašymo UAB „PGNT” 2008 m. vasario 29 d. grąžino V. V. l 700 000 Lt paskolą. Dėl to UAB „PGNT” piniginė prievolė V. V. pasibaigė jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Šie atsiskaitymai padaryti iki bankroto bylos iškėlimo, kada dar negaliojo įmonės prievolių įskaitymų draudimas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo 12 proc. metinių palūkanų už 25 000 Lt paskolos nepriteisimą tuo, kad pagal 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutartį, kuri buvo BUAB „PGNT” bankroto administratoriaus perimta su įmonės dokumentais ir apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje, A. J. suteikė UAB „PGNT” beprocentę 25 000 Lt paskolą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo

Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta UAB,,Vaiba“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2009">3K-3-369/2009</a>; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta UAB,,Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>).

Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius. Nepaisant administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta UAB,,Norekso nekilnojamasis turtas“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-188/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinantis dokumentas savaime (arba vien tik jis) nepatvirtina reikalavimo pagrįstumo. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta UAB,,Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytu ir pagrįstu kreditorių A. J. ir A. J. 25 000 Lt reikalavimą bankrutuojančiai UAB „PGNT“, šio dydžio reikalavimą teismas patvirtino, taip pat pripažino nepagrįstu ir atmetė likusią kreditorių prašomą patvirtinti finansinio reikalavimo dalį. Kreditoriai grindė prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą atsakovo A. J. ir UAB „PGNT“ 2006 m. liepos 21 d., 2006 m., rugpjūčio 18 d., 2007 m. kovo 5 d. ir 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartimis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, tirdami paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, iš bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos pajamų orderių, didžiosios knygos sąskaitos išrašų duomenų) nustatė, kad pagal 2007 m. kovo 5 d. ir 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartis bendrovei atitinkamai perduota 25 000 Lt ir 300 000 Lt paskolos lėšų. Kita lėšų dalis bendrovei arba nesumokėta, arba bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose neįvardyta lėšomis, gautomis pagal paskolos sutartis. Teismai nutartyse pripažino negaliojančiomis ab initio 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalį dėl 1 700 000 Lt paskolos ir 12 proc. metinių palūkanų, taip pat 2006 m. liepos 21 d. ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. sutartis dėl 10 000 Lt ir 15 000 Lt paskolos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad 2008 m. vasario 28 d. trišaliu susitarimu perkelta įmonės 1 700 000 Lt skola, kurią vietoje įmonės V. V. įsipareigojo grąžinti A. J., ir dėl to teismai turėjo taikyti skolos perkėlimą reglamentuojančias CK šeštosios knygos VIII skyriaus normas kartu pripažinti A. J., kaip naujojo kreditoriaus, reikalavimą. Vertindama aptariamą kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos kitokios, nei teigiama kasaciniame skunde, faktinės aplinkybės, patvirtinančios ne bendrovės 1 700 000 Lt skolos perkėlimą, o jos pasibaigimą. Byloje nustatyta, kad UAB,,PGNT“ pagal 2008 m. vasario 29 d. kasos išlaidų orderį grąžino V. V. 1 700 000 Lt. Įvykdžius prievolę tinkamai, ji laikoma pasibaigusia (CK 6.123 straipsnis), taigi pasibaigė ir bendrovės pagal šią prievolę pareigos kreditoriui. Dėl to įvykdžiusi prievolę bendrovė neturi pareigos antrą kartą ją vykdyti, atitinkamai tai reiškia, kad kasatoriai neturi 1 700 000 Lt reikalavimo teisės. kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai netinkamai taikė CK 1.86 ir 1.87 straipsnius.

Kitu kasacinio skundo argumentu teigiama, kad dengti bendrovės nuostolius akcininkų įnašais nebuvo priimto visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo ABĮ 14 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, 15 000 Lt pagal 2006 m. liepos 21 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį įneštos į bendrovės kasą lėšos buvo ne akcininko įnašai įmonės nuostoliams dengti, o paskolintos lėšos būtiniems einamiesiems mokėjimams atlikti. Teisėjų kolegija su aptariamu kasacinio skundo argumentu negali sutikti, šis argumentas teisiškai nepagrįstas, nes prieštarauja byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad 15 000 Lt pagal 2006 m. liepos 21 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį suteikimas bendrovei nebuvo įformintas tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, nes šių lėšų įnešimo į bendrovės kasą pagrindu dokumentuose nenurodytos šios paskolos sutartys, kasos pajamų orderiuose bei sąskaitos išraše šių lėšų įnešimu atliktos ūkinės operacijos paskirtis nurodoma – akcininko įnašas. Dėl to kolegija pritaria Lietuvos apeliacinio teismo išvadai, kad nurodytos 15 000 Lt ir 10 000 Lt lėšos bendrovės vadovo ir akcininko sumokėtos ne kaip paskola, o kaip akcininko įnašas bendrovės nuostoliams dengti ir dėl to šiam akcininkui neatsirado reikalavimo teisės į nurodytas sumas.

Dėl 300 000 Lt paskolos dalies pagal 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartį pažymėtina tai, kad, kaip pirmiau nurodyta, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartimis konstatuotas atsakovo A. J. 300 000 Lt paskolos lėšų bendrovei suteikimas pagal šią paskolos sutartį. Pagal 2008 m. vasario 29 d. kasos išlaidų orderį bendrovė tokio paties dydžio, t. y. 300 000 Lt sumą, išdavė A. J. įvardijus šios ūkinės operacijos paskirtį –,,avansas atsiskaitytinai“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 300 000 Lt panaudota įmonės reikmėms, tai patvirtino ir bankroto administratorius, teigdamas, kad įmonės apskaitoje nėra užfiksuotos 300 000 Lt A. J. skolos įmonei už jam perduotas lėšas, o A. J. pateikti finansiniai dokumentai atitinka bankroto administratoriui perduotus finansinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šios sumos perdavimą kaip paskolos grąžinimą. Su tokia išvada bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija negali visiškai sutikti. Byloje pateikti įrodymai – bendrovės didžiosios knygos sąskaitos išrašai, kasos pajamų orderiai – patvirtina A. J., kaip bendrovės vadovo, disponavimą bendrovės lėšomis, taip pat ir atliekant atsiskaitymus bendrovei su trečiaisiais asmenimis. Bendrovės pagal kasos išlaidų orderį išmokėjimas pinigų darbuotojui atsiskaityti už jos išlaidas, apmokėti jos sąskaitas, neprieštaravo Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktui, kuriame reglamentuojama, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas; išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Po to, kai bendrovės vadovui A. J. buvo išrašytas kasos išlaidų orderis 300 000 Lt sumai, pagal bendrovės didžiosios knygos sąskaitų išrašus A. J. laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. nurodyta suma apmokėjo bendrovės sąskaitas faktūras ir papildė banko sąskaitą. Dėl to bendrovės sąskaitoms apmokėti A. J. skirtos ir šiam tikslui panaudotos lėšos nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažintos A. J. suteiktos bendrovei paskolos grąžinimu. Paskolos sutartis nepasibaigė jos tinkamu įvykdymu, t. y. paskolos grąžinimu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), todėl konstatuotina, kad 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties pagrindu kreditoriai įgijo teisę į 300 000 Lt reikalavimo patvirtinimą paskolos gavėjo bankroto byloje.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu; jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (1 dalis); jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė (3 dalis). Šios įstatymo nuostatos suponuoja tai, kad sutartinę prievolę į palūkanas už paskolą sukuria šalių susitarimas. Tais atvejais, kai tokio susitarimo nėra, o iš sutarties turinio, šalių ketinimų sudarant sutartį ir jos vykdymo veiksmų matyti, kad šalys tapo saistomos neatlygintinių paskolinių santykių, sutartinės prievolės mokėti palūkanas neatsiranda. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje palūkanos už paskolas nebuvo fiksuojamos, įmonės finansininkė patvirtino nebuvusi informuota apie palūkanas už paskolas, bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dalį dėl 12 proc. metinių palūkanų niekine ir negaliojančia, kaip sudarytą neketinant sukurti teisinių padarinių. Byloje taip pat nustatyta, kad A. J. 2006 m. liepos 21 d., rugpjūčio 18 d. perdavė bendrovei kaip akcininko įnašus atitinkamai 15 000 Lt ir 10 000 Lt, 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutarties pagrindu suteikė bendrovei 25 000 Lt beprocentę paskolą. Taigi A. J., būdamas bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas, ne kartą teikė bendrovei lėšas, jas teikė neatlygintinai, t. y. be palūkanų. Tokia įprastinė lėšų teikimo bendrovei praktika, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, teikia pagrindą išvadai ir dėl 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutarties dėl 300 000 Lt paskolos neatlygintinumo. Dėl to konstatuotina, kad A. J. ir A. J. neturi teisės į palūkanas pagal 2008 m. vasario 29 d. paskolos sutartį dėl 300 000 Lt paskolos.

Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas 25 000 Lt reikalavimą 2007 m. kovo 5 d. paskolos sutarties pagrindu, nutartyje nurodė, kad ši paskola buvo beprocentė, t. y. kad jos šalių susitarimu buvo sulygta dėl palūkanų pagal šią paskolos sutartį nemokėjimo. Taigi palūkanų pagal šią sutartį nepriteisimas apeliacinės instancijos teismo yra motyvuotas. Nurodyta apeliacinės instancijos teismo konstatuota faktinė bylos aplinkybė atitinka bylos duomenis.

Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas apskųsta nutartimi nepagrįstai atsisakė tvirtinti kreditorių A. J. ir A. J. finansinio reikalavimo 300 000 Lt dalį bankrutuojančiai UAB „PGNT“, dėl to yra pagrindas pakeisti apskųstą nutartį bei teismo tvirtinamą nurodytų kreditorių finansinį reikalavimą padidinti iki 325 000 Lt (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 34,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, tai nurodytos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintai ir atmestai jo daliai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Valstybės naudai iš A. J. priteistina 12,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš A. J. – 12,97 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi likusi patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai ji nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį pakeisti. Patvirtinti kreditorių A. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini) bei A. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 325 000 (trijų šimtų dvidešimt penkių tūkstančių) Lt finansinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,PGNT“ bankroto byloje.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 12,98 Lt (dvylika litų 98 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš A. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 12,97 Lt (dvylika litų 97 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis