Dėl netesybų ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-636/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-01713-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 40.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Novrita“ dėl netesybų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą savivaldybių turto privatizavimo santykiuose ir skolininko (atsakovo) atleidimą nuo civilinės atsakomybės reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas ir atsakovas 2010 m. birželio 28 d. sudarė sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn 15 154 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Šnipiškių ūkis“ akcijų, sudariusių 100 procentų privatizuojamos bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal Sutarties 5 punktą atsakovas įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo jos pasirašymo dienos, t. y. iki 2010 m. liepos 7 d. (imtinai), atsiskaityti su ieškovu, sumokant privatizuojamos bendrovės pardavimo kainos ir pradinio įnašo (100 000 Lt, sumokėto 2010 m. balandžio 7 d.) skirtumą – 8 501 001 Lt. Atsakovas 2010 m. birželio 30 d. raštu informavo ieškovą, kad AB „City Service“ 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido atsakovui dalį (8 501 001 Lt) reikalavimo teisės į ieškovą, kylančią iš 2002 m. birželio 13 d. sutarties. Pirmiau nurodytu raštu atsakovas taip pat informavo ieškovą, kad jis įskaito vienarūšius priešpriešinius šalių tarpusavio reikalavimus, taip patvirtindamas, kad tinkamai įvykdė 2010 m. birželio 28 d. Sutarties 5 punkto reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija (toliau – ir Privatizavimo komisija) 2010 m. liepos 12 d. posėdyje nutarė nepritarti tokiam įskaitymui ir atsiskaitymui už privatizuojamą objektą bei 2010 m. liepos 15 d. raštu informavo atsakovą, kad, Privatizavimo komisijai nepritarus įskaitymui, Turto valdymo ir paslaugų departamentas neturi teisinio pagrindo rengti privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės pardavimo ir priėmimo akto. Atsakovas, gavęs ieškovo raštą, tą pačią dieną, t. y. 2010 m. liepos 15-ąją, sumokėjo ieškovui Sutartyje nustatytą sumą.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo priteisti iš atsakovo 136 016,02 Lt delspinigių, 14 999,03 Lt palūkanų ir 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas; nurodė, kad privatizavimo objekto pardavimo kainos ir pradinio įnašo skirtumą atsakovas pervedė pavėlavęs, t. y. ne 2010 m. liepos 7 d., kaip buvo numatyta Sutartyje, o 2010 m. liepos 15 d., todėl privalo sumokėti Sutarties 6 punkte numatytus delspinigius bei palūkanas, apskaičiuotas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Spręsdamas, ar Privatizavimo komisija turėjo teisėtą pagrindą nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui ir atsiskaitymui už privatizuojamą objektą įskaitymo būdu, teismas nurodė, kad ginčo teisiniam santykiui taikytinos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančios teisės normos; pažymėjo, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo sandorį būtų galima įvykdyti CK 6.130 straipsnyje nurodytu būdu (įskaitymu), tačiau šis prievolės įvykdymo būdas turi būti taikomas tik laikantis valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų, tarp jų – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą” (toliau – ir Sprendimas Nr. 245) nuostatų. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytas sprendimas ne įteisino galimybę atsiskaityti už privatizuojamą turtą savivaldybės skolomis, bet įgyvendino Civiliniame kodekse numatytą vieną sandorių pasibaigimo pagrindų – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, esant savivaldybės tarybos sprendime nurodytoms sąlygoms.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovo reikalavimas pagal 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartį nelaikytinas vienarūšiu priešpriešiniu reikalavimu. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti traktuojamos kaip skirtingi juridiniai asmenys atsiskaitymo su trečiaisiais asmenimis santykiuose. Atsižvelgęs į tai, kad AB „City Service“ perleido atsakovui reikalavimą į skolą pagal sutartį, pasirašytą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento, o atsakovo skola ieškovui atsirado pagal sutartį, pasirašytą Vilniaus miesto savivaldybės, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atlikti įskaitymą Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu, atsiskaitant pagal Sutartį, nes atsakovo reikalavimo teisė, kylanti iš 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutarties, laikytina vienarūšiu priešpriešiniu reikalavimu Vilniaus miesto savivaldybės turimai reikalavimo teisei.

Teismas nurodė, kad privatizavimo sandoriui taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme (toliau – VSTPĮ) ar sandoryje nenustatyta kitaip; pažymėjęs, kad nei VSTPĮ, nei šalių sudarytoje Sutartyje nėra nuostatos, jog privatizavimo sandoriui Civilinio kodekso nuostatos netaikomos, sprendė, kad vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kaip atsiskaitymas už privatizuojamos bendrovės akcijas pagal Sutartį, yra teisėta ir tinkama atsiskaitymo priemonė, kuriai pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovo 2010 m. birželio 30 d. raštas „Dėl reikalavimo perleidimo ir reikalavimų įskaitymo“ patvirtina, kad jis laiku ir visiškai atsiskaitė su ieškovu už privatizuojamos bendrovės akcijas.

Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios įskaitymą, nustato atvejus, kai įskaitymas yra draudžiamas, tačiau tarp jų nėra draudimo įskaityti reikalavimus savivaldybei. Priešpriešiniam vienarūšiam reikalavimui, kurio terminas suėjęs, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo; prievolė baigiasi nepriklausomai nuo to, ar kita jos šalis pritaria įskaitymui, todėl, teismo vertinimu, Privatizavimo komisijos nutarimas nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, atsiskaitant už privatizuojamą objektą pagal Sutartį, yra neteisėtas ir nesukeliantis įskaitymui teisinių padarinių. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad ieškovas, kaip stipresnioji sandorio šalis, remdamasis Privatizavimo komisijos protokoliniu nutarimu, atsisakė parengti atsakovui privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą, todėl atsakovas 2010 m. liepos 15 d. atliko mokėjimo pavedimą pagal Sutartį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pervedė ieškovui 8 501 001 Lt, o ieškovas tą pačią dieną atsakovui pervedė 4 000 000 Lt, t. y. sumokėjo dalį atsakovo reikalavimų, įgytų pagal reikalavimo perleidimo sutartį, pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas dėl finansinių sunkumų neturi galimybės laiku atsiskaityti su savo kreditoriais, o kreditoriai, turėdami teisėtą pagrindą įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, verčiami šia įstatymo jiems suteikta teise nesinaudoti, neturėtų būti pagrindas ieškovui siekti formaliais pagrindais gauti papildomos naudos. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra neteisėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės galiojimo, dėl to, kad pagal Sutarties 5 punktą atsakovas su ieškovu privalėjo atsiskaityti iki 2010 m. liepos 7 d. imtinai, tačiau Sutartyje nustatytą UAB „Šnipiškių ūkis“ akcijų pirkimo kainą sumokėjo 2010 m. liepos 15 d., padarė išvadą, kad atsakovas praleido Sutartyje nustatytą terminą, tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju svarbu, ar dėl pavėluoto atsiskaitymo yra atsakovo kaltė.

Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš AB „City Service“ įsigijo 8 501 001 Lt reikalavimą į ieškovą, remdamasi CK 6.130 – 6.140 straipsniais, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ nuostatomis, teisėjų kolegija sprendė, kad jos leidžia šalims atsiskaityti už privatizuojamą objektą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu; nurodė, kad tokio atsiskaitymo būdo nedraudė ir šalių sudaryta Sutartis. Nustačiusi, kad atsakovas įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus ir apie tai tinkamai informavo ieškovą 2010 m. birželio 30 d., t. y. per Sutarties 5 punkte nustatytą terminą, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal Sutartį laikė įvykdyta tinkamai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas objektyviai, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, manydamas, jog prievolę pagal Sutartį įvykdė tinkamai 2010 m. birželio 30 d. įskaitymu, o apie ieškovo 2010 m. liepos 12 d. nepritarimą įskaitymui sužinojęs tik 2010 m. liepos 15 d., t. y. pasibaigus Sutarties 5 punkte nustatytam terminui, neturėjo galimybės įvykdyti prievolę ieškovui sumokant Sutartyje nustatytą sumą iki 2010 m. liepos 7 d. Atsakovas, operatyviai reaguodamas į ieškovo 2010 m. liepos 15 d. raštą, tą pačią dieną sumokėjo jam Sutartyje nustatytą sumą.

Nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, remdamasi bylos medžiaga teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl šalių vienarūšių priešpriešinių reikalavimų egzistavimo ir atsakovo galimybės atsiskaityti su ieškovu už privatizuojamą objektą pirmiau nurodytu būdu.

Nurodžiusi, kad netesybos, tarp jų – delspinigiai, negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise, nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo sąmoningą delsimą, t. y. subjektyvų žinojimą, jog jis pažeidė Sutartyje nustatytą terminą atsiskaityti; be to, neįrodžius, kad atsakovas, 2010 m. liepos 15 d. sumokėdamas pinigus ieškovui, veikė nesąžiningai, konstatavo, kad taikyti atsakovui civilinę atsakomybę netesybų forma bei kompensuoti dėl prievolės pavėluoto įvykdymo ieškovo galimai patirtus nuostolius priteisiant jam kompensuojamas palūkanas būtų neproporcinga priemonė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo savivaldybių turto privatizavimo santykiuose. Įprastuose civiliniuose santykiuose reikalavimo įskaitymo institutas aiškintinas kaip vienašalis sandoris, nereikalaujantis skolininko pritarimo (sutikimo), tačiau šiuo atveju dėl savivaldybės turto privatizavimo teisinio reguliavimo specifikos spręstina, kad vienarūšio reikalavimo įskaitymas savivaldybės turto privatizavimo sandoriuose taikytinas su išlygomis, kurias suponuoja specialiosios teisės normos –VSTPĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai (toliau – Nuostatai). Tokią išvadą suponuoja iš privatizavimo sandorių gaunamų lėšų specifinė prigimtis (privatizavo fonde privalo būti tik gryni pinigai, kurie į jį patenka tik iš turto privatizavimo sandorių) ir panaudojimo tikslas (tikslinis panaudojimas), t. y. iš esmės reikalavimo įskaitymo instituto taikymas turėtų būti vertinamas kaip specifinis, nes finansinių išteklių, gaunamų iš privatizavimo, reguliavimas labai artimas valstybės biudžeto teisiniams santykiams, kuriems apskritai taikytinas draudimas įskaityti reikalavimus valstybei (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal VSTPĮ 7 straipsnio 5 dalį privatizavimo lėšos turi būti pervedamos į specialią sąskaitą ir naudojamos konkretiems savivaldybių tarybų patvirtintiems tikslams ir šios pajamos, kaip ir biudžeto pajamos, yra planuojamos. Savivaldybės turto privatizavimo atveju, kai įstatymas reglamentuoja atsiskaitymą pinigais ir lėšų pervedimą į specialią sąskaitą bei specialų (tikslinį) privatizavimo fondo lėšų planavimą, apskaitą ir naudojimą, ypač aktualu tai, kad valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo būtinųjų sandorio sąlygų nustatymui ir lėšų panaudojimui yra taikomas specialus reguliavimas, siekiant užtikrinti viešąją valstybės, savivaldybės finansinių išteklių tvarką.

Teismams, neatlikus sisteminės ginčą reguliuojančių teisės aktų analizės, nebuvo pagrindo spręsti, kad vienarūšių reikalavimų įskaitymas viešosios nuosavybės privatizavo sandoriuose šiuo konkrečiu atveju yra galimas. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atliktas reikalavimo įskaitymas atitiko šiam institutui keliamus kriterijus, inter alia, kad reikalavimai yra vienarūšiai, kartu paneigtina apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, Privatizavo komisijai nepripažinus, kad atsakovo prievolė yra įvykdyta vienarūšio reikalavimo įskaitymu, dėl to yra ieškovo kaip kreditoriaus kaltė, šalinanti atsakovo sutartinę atsakomybę.

Savivaldybės skolos kreditoriams ir skolininkų įsipareigojimai pagal turto privatizavimo sandorius iš esmės yra skirtingos teisinės prigimties, todėl negali būti laikomi vienarūšiais. Privatizavimo sąmatoje numatoma, kokiai programai bus naudojamos lėšos, gautos iš privatizuojamo turto, t. y. privatizavimo fondo lėšos privalomos naudoti tik patvirtintoms programoms finansuoti. Taikant reikalavimų įskaitymo institutą akivaizdu, kad lėšos į atskirą privatizavimo fondą nėra surenkamos ir tik iš privatizavimo fondo numatytos finansuoti programos nėra finansuojamos. Teismai neatsižvelgė į tai, kad: ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą atsirado savivaldybės turto privatizavimo teisinių santykių pagrindu, kurie susiję su savivaldybės biudžeto planavimu ir vykdymu, t. y. su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais; 2010 m. birželio 21 d. sutartimi AB „City service“ perleido atsakovui reikalavimo teisę, kylančią iš 2002 m. birželio 13 d. sutarties dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos objektų turto priežiūros, eksploatacijos, avarijų likvidavimo ir remonto bei šilumos ir karšto vandens tiekimo. Darytina išvada, kad tam, jog atsakovo skolinis reikalavimas galėtų būti laikomas vienarūšiu CK 6.130 straipsnio prasme, atlyginimo pagal pirmiau nurodytą sutartį finansavimo šaltiniu turėjo būti numatytos privatizavimo fondo lėšos (atitinkama programa) ir tokiai reikalavimo įskaitymo galimybei turėjo būti pritarta Privatizavimo komisijoje (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ 3.2 punktas). Kadangi ieškovo ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai kyla iš skirtingų teisinių santykių, Privatizavimo komisija pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas prievolę įvykdė netinkamai, o teismai neteisingai sprendė dėl taikytinos teisės ir nepagrįstai nenustatė atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų.

Sutartyje buvo aiškiai įtvirtinta atsiskaitymo už įsigyjamas akcijas tvarka, kuri atitinka ir specialias teisės normas, taikomas tokio pobūdžio sandoriams. Nuostatų 48 ir 50.1 punkto sąlygos buvo nustatytos šalių sudarytoje Sutartyje, pagal kurią šalys susitarė dėl konkretaus atsakovo piniginės prievolės įvykdymo būdo – 8 501 001 Lt sumokėjimo į ieškovo nurodytą sąskaitą (Sutarties 5 punktas). Pagal CK 6.39 straipsnio 1 dalį skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu, nei aptartas sutartyje ar įstatymuose, būdu. Dėl to nepagrįsti teismų argumentai, kad Sutartyje nebuvo nustatytas draudimas taikyti vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymą, kas leido skolininkui atsiskaityti už akcijas įskaitymu ir manyti, kad atsiskaityta (prievolė įvykdyta) nepraleidus termino, o įvykdžius prievolę pasibaigus jos terminui, išvengti civilinės atsakomybės taikymo. Nei Sutartyje, nei objekto (UAB „Šnipiškių ūkis“ akcijų) privatizavimo programoje (VSTPĮ 10 straipsnis) nebuvo nustatyta sąlygos, kad atsiskaitymas už privatizuojamą objektą galimas kitokiu, nei Sutarties 5 punkte nustatytu būdu ir tvarka. Galiojant Sutarčiai, atsakovas privalėjo tinkamai vykdyti prisiimtą prievolę laiku atsiskaityti už privatizuojamą objektą Sutarties 5 punkte nustatytu būdu ir tvarka – pervedant 8 501 001 Lt į ieškovo nurodytą sąskaitą. VSTPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už privatizuojamą objektą mokama pinigais, ir įtvirtinama taisyklė, jog pirkimo tvarka ir terminai yra nustatomi privatizavimo sandoryje. Taigi šalims susitarus ir privatizavimo sutartyje aiškiai numačius konkretų prievolės įvykdymo būdą ir tvarką, teismams nebuvo pagrindo teigti, kad Sutartyje nebuvo draudimo prievolę įvykdyti vienašaliu įskaitymu.

2. Dėl skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl atsakovo sąžiningumo ir paties ieškovo veiksmų, dėl kurių atsakovas atleistinas nuo civilinės atsakomybės, nors šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas netinkamai taikė CK 6.259 straipsnio nuostatas, nesilaikė šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuotų kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Parama“ v. UAB „Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007, 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. M. v. N. I. personalinė įmonė „Viknata“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2008">3K-3-120/2008</a>). Teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas, neatsižvelgęs į ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, atsakovo veiksmus, nepagrįstai nutartį motyvavo jo sąžiningumu – sprendė, kad atsakovas subjektyviai negalėjo suvokti, jog prievolę įvykdė netinkamai, nes ieškovas tik 2010 m. liepos 15 d. apie tai informavo.

Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti nei atsakovo sąžiningumo, nei ieškovo kaltės. Apie 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį atsakovas ieškovą informavo po Sutarties pasirašymo, be to, atsakovui buvo žinomos tiek Sutarties, tiek sprendimo Nr. 245 nuostatos. Esant nurodytoms aplinkybėms, paties atsakovo veiksmai laikytini nesąžiningais. Nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovo kaltę dėl atsakovo pasirinkto prievolės įvykdymo būdo ir tvarkos.

Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad netesybos šiuo atveju leistų ieškovui pasipelnyti, nes netesybos taip pat pripažįstamos privatizavimo lėšomis (VSTPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo kaltės, nenustatinėjo šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo, priežastinio ryšio tarp ieškovo tariamos kaltės ir atsakovo negalėjimo įvykdyti prievolės nustatytu terminu, todėl priėmė neteisėtą nutartį, kuria be teisinio ir faktinio pagrindo atleido atsakovą nuo sutartinės atsakomybės.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus:

Ieškovas, klaidingai interpretuodamas specialiąsias teisės normas, nepagrįstai nurodo, kad savivaldybės skolos kreditoriams ir skolininkų įsipareigojimai pagal turto privatizavimo sandorius iš esmės yra skirtingos teisinės prigimties, todėl negali būti laikomi vienarūšiais. Reikalavimai yra vienarūšiai tada, kai abiejų prievolių dalykas yra tas pats. Nepagrįsti kasaciniame skunde nurodyti motyvai, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai neanalizavo, nenurodė motyvų ir argumentų dėl CK 6.130 straipsnio taikymo galimybės nagrinėjamo ginčo atveju. Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal VSTPĮ 21 straipsnio 6 dalį privatizavimo sandoriui taikomos Civilinio kodekso nuostatos, nes šiame įstatyme ir Sutartyje nenustatyta kitaip. Išvada, kad vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kaip atsiskaitymas už privatizuojamos bendrovės akcijas pagal Sutartį, yra teisėta ir tinkama atsiskaitymo priemonė, kuriai pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, pagrįsta.

Paneigtini ieškovo argumentai apie tai, kad savivaldybės finansinių išteklių, gaunamų iš privatizavimo, reguliavimas labai artimas valstybės biudžeto teisiniams santykiams, kuriems apskritai taikytinas draudimas įskaityti reikalavimus valstybei. CK 6.134 straipsnyje, detalizuojančiame atvejus, kai negalimas įskaitymas, nėra draudimo įskaityti reikalavimus savivaldybei. Savivaldybių nenurodymas CK 6.134 straipsnyje, draudimo nebuvimas kituose įstatymuose aiškiai patvirtina, kad reikalavimus savivaldybėms galima įskaityti.

Atliktas įskaitymas atitiko visas įstatymo nustatytas sąlygas (atsakovo ir ieškovo reikalavimai buvo priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini, apibrėžti, atliktas įskaitymas neatitiko nė vieno iš CK 6.134 straipsnyje nustatytų draudžiamų atvejų). Teise atsiskaityti už privatizavimo objektą, įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, subjektai gali pasinaudoti, vadovaudamiesi CK 6.130, 6.131 straipsniais, VSTPĮ nuostatomis.

Vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nepakeitė šalių sutarto prievolės įvykdymo būdo, nes atsakovo turėtas reikalavimas ieškovui buvo piniginis, t. y. vienarūšis; atsiskaitymas, atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nereiškia, kad be kreditoriaus sutikimo buvo pakeistas prievolės įvykdymo būdas, pažeidžiant CK 6.39 straipsnio 1 dalį, nes atsakovas įgyvendino atsiskaitymo pinigais prievolės pasibaigimo būdą – įskaitydamas priešpriešinį vienarūšį reikalavimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas ginčas dėl skolininko galimybės įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus savivaldybės turto privatizavimo santykiuose.

Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo savivaldybių turto privatizavimo santykiuose

Privatizacija, tai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teise valdomo turto perėjimas privačion, fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka. Privatizavimo sandoris – vienas iš valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Valstybės ir savivaldybių turtinius santykius reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – VSTVNDĮ). Šio įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu. Tai reiškia, kad subjektai, įgyvendinantys viešosios nuosavybės teisę, privalo vadovautis pirmiau nurodytu principu. VSTVNDĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas jį privatizuojant pagal įstatymus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo santykius reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas. Ginčo santykiams taikytina VSTPĮ redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus (2 straipsnio 1 dalis). Pagal VSTPĮ 1 straipsnį privatizavimo sandoris – tai remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybė ar savivaldybė įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje numatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju privatizavimo objektas – 100 procentų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Šnipiškių ūkis“ akcijų – ieškovo buvo parduotas atsakovui viešo aukciono būtu. VSTPĮ nustatyta, kad viešas aukcionas – privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju. Viešame aukcione gali būti parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Viešame aukcione gali būti parduodami tik akcinių ar uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketai ir ilgalaikis materialusis turtas. Jei objekto privatizavimo sąlygos buvo nurodytos, sudarant privatizavimo sandorį jos negali būti keičiamos (VSTPĮ 15 straipsnio 1, 2 dalys). Mokėjimo už privatizavimo objektą tvarka ir terminai nustatomi privatizavimo sandoryje (VSTPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo Nr. A421-28(2.14.1.7-TR2) 4 punkte šalys susitarė dėl privatizavimo kainos; 5 punkte nustatė atsiskaitymo tvarką, t. y. kad pirkėjas nustatytą lėšų sumą privalo pervesti į pardavėjo nurodytą sąskaitą; 6 punkte numatė pirkėjo netinkamo prievolės įvykdymo teisinius padarinius. Byloje nenustatyta, kad šalių pasirašytoje Sutartyje būtų nustatyta teisė pirkėjui atsiskaityti už įsigyjamą privatizavimo objektą kita, nei Sutartyje įtvirtinta tvarka, o pardavėjui – priimti kitokį atsiskaitymą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad vykdant privatizavimo sandorį šalys privalo laikytis Sutarties sąlygų, VSTPĮ, VSTVNDĮ nuostatų, CK normų, kiek privatizavimo santykių nereglamentuoja specialieji įstatymai bei sandorio nuostatos.

Nagrinėjamu atveju VSTPĮ 21 straipsnio 6 dalies nuostata, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip, kuria rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškintina taip, kad savivaldybė, sudarydama ir vykdydama privatizavimo sandorį, t. y. tokiu būdu įgyvendindama viešosios nuosavybės teisę, privalo vadovautis inter alia viešosios teisės principu, kuris atspindi, kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tai, jog viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti jų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyme apibrėžtų įgaliojimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. IĮ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-154/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-154/2008">3K-3-154/2008</a>). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad, sudarydama ginčo privatizavimo sandorį, savivaldybė neturėjo teisės priimti kitokio pirkėjo atsiskaitymo nei sumokant sandoriu nustatytą sumą į savivaldybės sąskaitą. Tokia taisyklė nustatyta ir VSTPĮ 15 straipsnyje, reglamentuojančiame privatizuojamo objekto pardavimo viešo aukciono būdu taisykles. Kaip buvo minėta, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei objekto privatizavimo sąlygos buvo nurodytos, sudarant privatizavimo sandorį jos negali būti keičiamos (VSTPĮ 15 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas sudarė Sutartį pagal atsakovo paraišką dalyvauti viešame aukcione, kuriame jis buvo pripažintas laimėtoju. Taigi tiek pardavėjas, tiek pirkėjas, sudarydami privatizavimo sandorį viešo aukciono būdu, privalėjo griežtai laikytis visų privatizavimo sąlygų, tarp jų – nustatytos atsiskaitymo už įsigyjamą objektą tvarkos. Atsakovas, dalyvaudamas nuosavybės į savivaldybių turtą perėjimo santykiuose, turėjo suprasti, kad šie pirmiausia yra reguliuojami viešosios teisės normų ir įgyvendinami užtikrinant viešosios teisės principo laikymąsi.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas netinkamo privatizavimo sandorio nuostatų vykdymas lėmė ieškovo nuostolių atsiradimą. Atsakovas, vienašališkai pažeisdamas Sutarties 5 punkto nuostatas, kuriomis šalys, vadovaudamosi VSTPĮ įtvirtintomis normomis, susitarė dėl atsiskaitymo už privatizuojamą objektą būdo, prisiėmė riziką dėl kilsiančių padarinių. Atsakovas, būdamas verslininkas, turėjo įvertinti sudaromo sandorio specifiką ir teisinio reglamentavimo ypatumus. Kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje, verslininkams, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Varta“ v. bankrutuojanti UAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2010">3K-3-94/2010</a>; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2013">3K-3-47/2013</a>). Šalys Sutarties 6 punkte nustatė, kad, uždelsęs sumokėti Sutarties 5 punkte nustatytais terminais, pirkėjas įsipareigoja mokėti 0,2 proc. delspinigius nuo privatizavimo objekto sandorio vertės už kiekvieną uždelstą dieną. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovas nesumokėjo privatizavimo objekto kainos nustatytomis sąlygomis ir terminais, tačiau netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, jog atsakovas turėjo teisę atlikti priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įskaitymas, kaip tinkamas būdas atsiskaityti už privatizuojamą objektą, nėra nustatytas nei VSTVNDĮ, nei VSTPĮ ar Sutartyje, todėl, laikantis viešosios teisės principo (VSTVNDĮ 81 straipsnis), toks atsiskaitymas negalimas.

Dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo

Ieškovas reikalauja priteisti delspinigius, palūkanas, mokėtinas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Konstatavusi, kad atsakovas neteisėtai atliko vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, taigi netinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti už privatizuojamą objektą Sutartyje nustatytu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl to jam kyla sutartinė pareiga sumokėti netesybas. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Ši CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tais atvejais, kai kreditorius prašo už prievolės netinkamą įvykdymą ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios įskaitomos į nuostolių atlyginimą: priteisiamas nuostolių atlyginimas, o jų dydžiu sumažinama netesybų suma.

Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymo nustatytas netesybas) santykio bei taip konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes būtų paneigtas sutarčių laisvės principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDAvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-400/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-400/2005">3K-3-400/2005</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzgvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-378/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-378/2005">3K-7-378/2005</a>; kt.). Netesybų įskaitymo esmė ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą. Taigi CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnyje įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies tvarka ir pagrindais. Šios normos nuostatos dėl netesybų ir nuostolių santykio netesybų mažinimui reikšmingos tuo, kad teismas netesybas gali sumažinti tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Dėl to šalių susitarimuose, taip pat preliminariojoje sutartyje numatytos netesybos gali būti didesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Jei sutartimi sulygtos netesybos viršija kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, teismas, vertindamas sutartimi sulygtų netesybų dydį, turi teisę mažinti prašomas priteisti netesybas, taikydamas ne CK 6.73 straipsnio 1 dalį, CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jei nustatomi šios normos taikymo pagrindai. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pareiga – formuoti vienodą teismų praktiką. Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2007">3K-3-85/2007</a>; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2007">3K-7-304/2007</a>).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo teismo priteisti tiek netesybas, tiek palūkanas. Ieškovo prašomos priteisti palūkanos už skolininko piniginės prievolės įvykdymo praleidimą – 14 999,03 Lt, delspinigiai – 136 016,02 Lt, apskaičiuoti įvertinus laiko tarpą, kurį atsakovas pavėlavo įvykdyti prievolę, ir Sutarties 6 punkte šalių nustatytą delspinigių skaičiavimo tvarką. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, sprendžia, kad palūkanos už skolininko piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą įskaičiuotinos į netesybų sumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų ginčijęs mokėtinų delspinigių dydį bylos nagrinėjimo metu ar savo procesiniuose dokumentuose. Taigi teisėjų kolegija vertina, kad nėra priežasties spręsti, jog ši suma yra nepagrįsta, todėl ji priteistina ieškovui, į ją įskaičiavus palūkanas už skolininko piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.

Ieškovas reikalauja priteisti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. [Kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo]. Tokiu atveju procesinės palūkanos turi būti priteisiamos kreditoriaus naudai tik nuo civilinės bylos pagal tokį ieškinį iškėlimo momento (CK. 6.37 straipsnio 2 dalis), nes tik joje buvo pareikštas prašymas jas priteisti. Priteisiant procesines palūkanas būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteistos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos jos turi būti priteisiamos. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), kurią sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-283/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-283/2012">3K-3-283/2012</a>). Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasi CK nuostatomis, susiformavusia kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui yra teisinis pagrindas priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų; Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimti procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Novrita“ 136 016,02 Lt ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis; 6.210 straipsnio 2 dalis; CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei (kodas 111109233) iš atsakovo UAB „Novrita“ (kodas 302494807) 136 016,02 Lt (vieną šimtą trisdešimt šešis tūkstančius šešiolika litų 02 centų) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 136 016,02 Lt (vieną šimtą trisdešimt šešis tūkstančius šešiolika litų 02 ct) nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė