Dėl administracinių aktų ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 50.8; 121.19.2; 121.20 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. F. ir R. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. F. ir R. R. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), P. Š., N. Š., Kęstučio Bieliausko įmonei, trečiasis asmuo AB SEB bankas, dėl administracinių aktų ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 02-05-7545 išnuomoti atsakovams P. Š. ir N. Š. 0,4774 ha žemę (duomenys neskelbtini), ir dvi 2002 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su P. Š. ir N. Š.; 2) pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2004 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 02-05-5843 išnuomoti atsakovui Kęstučio Bieliausko įmonei 0,2231 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 2004 m. liepos 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį su Kęstučio Bieliausko įmone. Ieškovai nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais ieškovams ir O. L., kuri yra mirusi (paveldėtojai – ieškovai), grąžinta natūra dalis žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Nurodytų sprendimų 4 punktuose nustatyta, kad nuosavybės teisės į negrąžintą žemę bus atkurtos vėliau, sudarius su pastatų savininkais nuomos sutartį, bet ne vėliau kaip 2004 m. spalio 1 d. Anot ieškovų, ginčijamuose įsakymuose nepagrįstas nuomos termino nustatymas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 31.4 papunktį – šiuo aspektu įsakymai nemotyvuoti. Kadastro duomenimis, atsakovams P. Š. ir N. Š. priklausančių sandėlių užstatytas plotas yra tik apie 0,0947 ha, tačiau buvo išnuomotas penkis kartus didesnis sklypas – 0,4774 ha. Nemotyvuojant šios įsakymo dalies, pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Be to, nustatant 99 metų nuomos terminą, neatsižvelgta į statinių nusidėvėjimo duomenis. Ieškovai nurodė, kad, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos paprašius pateikti 2002 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, buvo pateiktas šios sutarties projektas ir tik šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikė nuomos sutartį. Ginčijamos sutarties 18 punkte buvo numatytas sutarties nutraukimas atkuriant nuosavybę pretendentams, tačiau atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, jau prasidėjus teisminiam ginčui, pakeitė šią sutarties sąlygą. O ginčijamame 2004 m. liepos 8 d. įsakyme nepagrįstas nuomos terminas (20 metų), taip pat nepagrįsta, kodėl Kęstučio Bieliausko įmonei buvo suformuotas tokio dydžio sklypas. Kadastro duomenimis, sandėlių užstatytas plotas yra tik 0,0330 ha, tačiau išnuomotas septynis kartus didesnis sklypas – 0,2231 ha.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiais: Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 02-05-7545, dvi 2002 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakovu P. Š. ir atsakove N. Š., Kauno apskrities viršininko 2004 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 02-05-5843 ir 2004 m. liepos 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį su Kęstučio Bieliausko įmone. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – KAVA) 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 02-05-7545 99 metams valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 0,4774 ha žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalis – 0,3593 ha buvo išnuomota P. Š. ir 0,1181 ha – N. Š. Šių įsakymu pagrindu 2002 m. gruodžio 30 d. su P. Š. ir N. Š. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys. KAVA 2004 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 02-05-5843 Kęstučio Bieliausko įmonei 20 metų valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis išnuomotas 0,2231 ha žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo pagrindu 2004 m. liepos 12 d. su Kęstučio Bieliausko įmone sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Teismas pažymėjo, kad ginčijamų įsakymų priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 31.4 punkte buvo nustatyta, jog nuomotojas sprendime dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo privalo nurodyti valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvus. Teismas konstatavo, kad KAVA, priimdama ginčijamus įsakymus ir sudarydama ginčijamas nuomos sutartis, pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas, nes nenurodė valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvų. Nustatęs, kad buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos, teismas ginčijamus įsakymus ir sandorius pripažino negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų Kęstučio Bieliausko įmonės, P. Š. ir N. Š. apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nustatė, kad P. Š. ir N. Š. išnuomotuose žemės sklypuose yra šiems jungtinės nuosavybės teise priklausantys statiniai (pastatas – kiemo rūsys, kurio plotas 430.89 kv. m, ir pastatas – mašinų aptarnavimo stotis, kurio plotas 447.98 kv. m), o Kęstučio Bieliausko įmonei išnuomotame žemės sklype yra šiai nuosavybės teise priklausantis statinys (pastatas – garažas, kurio plotas – 288.41 kv. m, po rekonstrukcijos – 339,34 kv. m). Kolegija konstatavo, kad ginčijami įsakymai yra individualūs teisės aktai, jie negali būti prilyginami sandoriams, todėl sandorių negaliojimo pagrindais negali būti pripažinti negaliojančiais. Kolegija pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatyti pagrindai, kada turi būti panaikintas skundžiamas aktas (ar jo dalis), t. y. jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą; 4) skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Kolegija sprendė, kad byloje nenustatyti išvardyti pagrindai, kuriais galima būtu panaikinti ginčijamus įsakymus. Remdamasi Žemės įstatymo 9, 23 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 29.1 punktu, kolegija, atsižvelgusi į tai, kad visi atsakovai turi jiems išnuomotoje žemėje nuosavybės teise priklausančių pastatų, padarė išvadą, jog jie turėjo neginčytiną teisę į valstybinės žemės nuomą; nurodė, kad pagal teisės aktus žemės nuomos terminas yra nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kuriomis motyvuojant susitariančiosios šalys gali derinti termino trukmę. Kolegijos vertinimu, susitarimas dėl termino yra laisvas šalių valios derinimas (išreiškimas), kuris šiuo atveju gali būti ribojamas tam tikromis teisės aktuose nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ieškovai (šalių susitarimo atžvilgiu kaip tretieji asmenys) neturi pagrindo kvestionuoti šalių susitarimo dėl nuomos sutarties termino. Kolegija pažymėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos paaiškinimus, kad priimant ginčijamus įsakymus buvo nurodyti visi teisės aktai, atsakovų prašymai, į kuriuos buvo atsižvelgta priimant įsakymą ir kurie apėmė nuomos termino nustatymo motyvus. Atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, teisėtų lūkesčių, interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinį ieškovų nurodytu argumentu – jog nenurodyti valstybinės žemės nuomos termino nustatymo motyvai. Nurodžiusi, kad pagal teisės aktus yra išnuomojami naudojami žemės sklypai užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, t. y. faktiškai naudojami žemės sklypai, bei nustačiusi, jog atsakovai naudojasi nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir prie jų esančia žeme, byloje pateikti žemės sklypų planai, kurie patvirtina faktiškai naudojamų žemės sklypų ribas ir plotus, kolegija, pažymėjusi, kad ieškovai nepagrindė savo argumentų dėl nepagrįstai didelių žemės sklypų atsakovams išnuomojimo, padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad atsakovams išnuomoti per dideli žemės sklypai. Kolegija taip pat konstatavo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog ginčijami įsakymai ir nuomos sutartys pažeidžia jų teises; nurodė, kad, nepanaikinus ginčijamų įsakymų, kurių pagrindu buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, nėra įstatyme nurodyto pagrindo pripažinti negaliojančiomis ginčijamas valstybinės žemės nuomos sutartis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 02-05-7545 ir 2002 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties su P. Š. ir N. Š., o kitą bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įtraukiant į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Domas“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad susitarimas dėl valstybinės žemės nuomos termino yra laisvas šalių valios derinimas ir kad valstybinės žemės nuomotojas, išnuomodamas ginčijamus žemės sklypus atsakovams, esą nepažeidė reikalavimo nurodyti nuomos termino nustatymo motyvus. Valstybinės žemės nuomos terminas, kuris privalo būti motyvuotas, nustatomas pagal statinių nusidėvėjimo duomenis, esančius statinių kadastro bylose, ir statinių naudojimo ir gyvavimo trukmę (aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 565 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ patvirtinimo“), protingumo, sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad ginčijamuose nuomos sandoriuose ir įsakymuose nenurodyti nuomos termino nustatymo motyvai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 31.4 papunktį, Žemės įstatymo 9 (2004 m. redakcija), 22 (2002 m. redakcija) straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimus administravimo aktui (pagrįsti nuomos termino trukmę).

2. Pažeisdamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius atsakovų P. Š., N. Š. ir Kęstučio Bieliausko įmonės pastatų, esančių ginčo sklypuose, kadastro bylų duomenis apie didžiulį statinių nusidėvėjimą (per 40 proc.), į kurį turėjo būti atsižvelgta nustatant nuomos terminą. Teismas apskritai nenagrinėjo ir nevertino, kokie buvo skundžiamų sandorių terminų nustatymo motyvai, kodėl, pavyzdžiui, atsakovams P. Š. ir N. Š. prie sandėlių, kurių statybos metai 1967 m. ir 1963 m., žemė buvo išnuomota devyniasdešimt devyneriems metams, nors sandėliai, jų kadastro bylos duomenimis, nuomos sudarymo metu buvo iš esmės nusidėvėję – per 40 proc. Anot kasatorių, tai akivaizdžiai nepagrįstas nuomos terminas, esant tokiam dideliam nusidėvėjimui, šie nuomos metai apskritai viršija sandėlių gyvavimo trukmę, net jeigu jie būtų visai nauji.

3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad išnuomotos valstybinės žemės dydis nustatytas pagal atsakovų faktiškai naudojamus žemės sklypus prie pastatų, neteisingai aiškino ir pažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto reikalavimus dėl išnuomojamo valstybinės žemės sklypo dydžio — tik tokio dydžio, kuris būtinas naudoti statinį pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Kasatorių teigimu, pagal Žemės įstatymo 9 straipsnį esminis kriterijus išnuomojamo sklypo prie pastatų dydžiui yra ne jo faktinis naudojimas (kuriuo neteisingai vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, nes tokiu atveju nepagrįstai būtų sudaryta galimybė nuomotis gerokai didesnį valstybinės žemės sklypą, negu užima pastatas ir būtina pastato naudojimui), bet sklypo būtinumas naudotis statiniu pagal paskirtį. Pažeisdamas CPK 185 straipsnį, įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į byloje esančius kadastro duomenis, nedidelį statinių užstatymo plotą nuomojamuose sklypuose.

4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad faktiškai atsakovo Kęstučio Bieliausko įmonė naudoja visą nuomojamą žemės sklypą, prieštarauja įrodymams, jog šio žemės sklypo dalyje yra kitam asmeniui – UAB „Domas“ – priklausančio garažo dalis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovų atstovė prašė įtraukti UAB „Domas“ trečiuoju asmeniu, tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismui buvo žinoma apie prašymus įtraukti trečiuoju asmeniu UAB „Domas“ ir sujungti šią bylą su kita byla, tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą atmesti reikalavimus panaikinti nuomos sandorius, neatsižvelgdamas į UAB „Domas“ interesus, t. y. nusprendė dėl trečiojo asmens, neįtraukto į šios bylos nagrinėjimą, interesų ir teisių (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 45 straipsnis). Kadangi šio proceso pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai, vadovaujantis CPK 360 straipsniu, bylos dalis dėl Kęstučio Bieliausko nuomos sandorio panaikinimo grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, nevertino atsakovo Kęstučio Bieliausko įmonės nuomojamos žemės tvarkymo byloje esančių duomenų: Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2008 m. vasario 21 d. teikimo Kauno apskrities viršininkui dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo su Kęstučio Bieliausko įmone; teikime nurodyta, kad formuojant Kęstučio Bieliausko įmonei 0,2231 ha žemės sklypą ribos nebuvo derinamos su gretimo pastato savininku UAB „Domas“, taip pat nebuvo suformuotas UAB „Domas“ naudojamos žemės sklypas prie bendrovei priklausančio pastato, nepaliktas žemės plotas sklypui suformuoti prie UAB „Domas“ pastato. Anot kasatorių, tai rodo paties atsakovo KAVA ankstesnius ketinimus nutraukti ginčijamą nuomos sutartį su Kęstučio Bieliausko įmone, pripažįstant jos neteisėtumą, tačiau atsiliepimuose pozicija pasikeitė.

6. Padaręs išvadą, kad kasatoriai neįrodė, kaip nuomos sandoriai pažeidžia jų teises, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į byloje pateiktus dokumentus apie kasatorių atkuriamos nuosavybės teisę į šią žemę, Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.37, 4.39, 4.98 straipsnius. Anot kasatorių, jie yra žemės savininkai, atkūrus nuosavybės teises jiems pereina ginčijamų sutarčių sąlygos. Nustačius nepagrįstai ilgą nuomos terminą ir nepagrįstą nuomojamo sklypo dydį šios sąlygos perėjo kasatoriams, nepagrįstai suvaržydamos jų nuosavybės (naudojimosi žeme) teises. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, kad atsakovo Kęstučio Bieliausko įmonė yra įkeitusi ginčijamą žemės nuomos teisę AB SEB bankui – tai irgi turi įtakos kasatorių, kaip žemės savininkų, interesams. Šiuo atveju valstybės institucijų veiksmai, nepagrindžiant išnuomojamo sklypo termino motyvų, taip pat nepagrįsto dydžio, pažeidė kasatorių – pretendentų į nuosavybę ir žemės savininkų – interesus, Konstitucijos 23 straipsnį ir principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (kad valstybės tarnautojai privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves), CK 4.37, 4.98 straipsnius. Be to, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kad ginčijamų nuomos sutarčių su P. ir N. Š. 18 punkte buvo numatytas nuomos sutarties nutraukimas atkuriant nuosavybę pretendentams, tačiau atsakovas KAVA to nepadarė, nuomos sutarčių nenutraukė, bet jau prasidėjus teisminiam ginčui šioje byloje pakeitė nurodytą sutarties sąlygą, o po to grąžino išnuomotą žemę kasatoriams. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 1.80 straipsnį, į savininko, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, šių teisių tęstinumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. B. V., bylos Nr. 3K-7-352/2002).

7. Nesiaiškindamas nuomos termino ir nuomojamo sklypo dydžio nustatymo motyvų, netaikydamas ginčijamiems sandoriams CK 1.80 straipsnio, laikydamas, kad kasatoriai neįrodė, kaip pažeistos jų teisės ginčijamais sandoriais, apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė pirmiau nurodytas teisės normas, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sandorių prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės nuomos sandorių ginčijimui netaikytinas CK 1.80 straipsnis, bet teisėtumą nagrinėjo tik reikalavimų administraciniam aktui kontekste. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai, išdėstytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Ranga“ ir kt. v. D. Kulerto įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-684/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-684/2006">3K-3-684/2006</a>.

8. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 1.80 straipsniu ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-432/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-432/2008">3K-3-432/2008</a>.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai Kęstučio Bieliausko įmonė, P. Š. ir N. Š. prašo apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, iš dalies atkartojant apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, išdėstyti šie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Aplinkybę, kad ginčijami įsakymai yra administraciniai aktai, pripažįsta bei patvirtina ir patys kasatoriai kasaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal ieškovo nurodomas CK, Žemės įstatymo normas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškinio pareiškime nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto, nes faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas bei taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Klaipėdos konstrukcija“ v. UAB „Mūsų namai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-186/2003; kt.).

2. Ginčijami įsakymai yra individualūs teisės aktai (t. y. vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei) (ABTĮ 2 straipsnio 14 punktas). Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad tokiu atveju suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą per 30 dienų, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie šio akto turinį ir juo pažeidžiamas savo teises ar teisėtus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A4-264/2007; kt.).

3. Teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į pastatų nusidėvėjimą, kasatoriai neatsižvelgia į tai, jog didžioji dalis pastatų yra sumontuota iš gelžbetoninių pamatinių blokų ir perdengimo plokščių. Taigi pastatai yra ilgaamžiai, palyginti su visais kitais. Atsakovai pažymi, kad jiems priklausantys statiniai buvo renovuoti, todėl kasatorių argumentas, kad statiniai yra nusidėvėję, neatitinka tiesos. Išnuomojami naudojami žemės sklypai užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, t. y. išnuomojami faktiškai naudojami žemės sklypai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovams išnuomoti per dideli žemės sklypai. Kasatoriai neatsižvelgia į tai, kad dar pastatų statybos metu iš išorės prie sienų yra suformuoti žemių šlaitai, kurie yra neatskiriama pastatų dalis. Dėl to reikia laikyti, kad pastatų su šlaitais užstatytas plotas sudaro 0,22 ha; reikalingos įvažos prie pastatų sudaro 0,0225 ha; aikštelėms lieka 0,2349 ha plotas, reikalingas pastatų eksploatacijai pagal juose atliekamus darbus.

4. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnį (galiojusį ginčijamo 2004 m. liepos 8 d. įsakymo metu) valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Kasatoriai, nurodydami, kad išnuomoti nepagrįstai dideli ginčo sklypai, nenurodė tam pagrįsti jokių motyvų (CPK 178 straipsnis). Atsakovų teigimu, byloje neginčytinai nustatyta, kad jie naudojasi nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir prie jų esančia žeme, byloje pateikti žemės sklypų planai, kurie patvirtina faktiškai naudojamų žemės sklypų ribas ir plotus. Anot atsakovų, jiems išnuomoti žemės sklypai yra įteisinti žemės sklypo planais, kurie įregistruoti VĮ Registrų centre ir yra nenuginčyti. Kasatoriams nenuginčijus šių duomenų, nėra pagrindo ginčyti nuomos sutarčių bei įsakymų. Atkreipę dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl laisvo įrodymų vertinimo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno baldai“ v. UAB „Skraja“, bylos Nr. 3K-3-1005/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-474/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-474/2005">3K-3-474/2005</a>), atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų pakankamumo principo ir pagrįstai priėjo prie kasaciniame skunde ginčijamų išvadų.

5. Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad Kęstučio Bieliausko įmonės naudojamo žemės sklypo dalyje yra kitam asmeniui – UAB „Domas“ – priklausančio garažo dalis, atsakovų vertinimu, nėra pagrindas bylos atitinkamą dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime pažymima, kad UAB „Domas“ nėra nei nuomos teisinių santykių šalis, nei asmuo, dėl kurio yra priimtas įsakymas, ir jo teisėms ar pareigoms ginčijamas teismo sprendimas jokios reikšmės neturi, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atkreipę dėmesį į CPK 47 straipsnio nuostatas, atsakovai teigia, kad niekas netrukdo UAB „Domas“ pareikšti atskirą ieškinį teisme ir ginti savo teises.

6. Atsakovų nuomone, nepagrįsti ir oficialiais įrodymais nepatvirtinti bei teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai dėl KAVA ankstesnių ketinimų nutraukti ginčijamą nuomos sutartį. KAVA pozicija buvo išreikšta procesiniuose dokumentuose, ji nesutampa su kasacinio skundo argumentais, dėl to akivaizdu, kad kasatoriai taip tik siekia suklaidinti teismą ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

7. Atsakovų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai nepateikė įrodymų, jog ginčijami įsakymai ir sutartys pažeidžia jų teises (CPK 178 straipsnis).

8. Atsakovų teigimu, kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktikos yra nepagrįsti, nes visos kasatorių nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186/2009">3K-3-186/2009</a>; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo KAVA atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip pateiktą praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-543 redakcija) nuostata, kad „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 18 punkto 1 pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1347, 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 redakcija) nuostata, kad „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“, kurios taikytinos šioje byloje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs prašymą, 2013 m. spalio 9 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. ir 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) 18 punkto pirmosios pastraipos nuostata,,teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 14 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Šioje byloje ieškovai prašo pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 30 d., 2004 m. liepos 8 d. įsakymus dėl valstybinės žemės nuomos ir jų pagrindu sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis: 2002 m. gruodžio 30 d. sutartis su P. Š. ir N. Š. bei 2004 m. liepos 12 d. sutartį su Kęstučio Bieliausko įmone. Ieškovai savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, kad įsakymais ir sutartimis buvo nustatyti netinkami nuomos terminai bei nuomos objektų dydžiai, nebuvo nurodyti nuomos termino nustatymo motyvai.

Pažymėtina, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų. Valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant pirmiau nurodytomis Žemės įstatymo, Civilinio kodekso, Tvarkos nuostatomis. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80, 1.96 straipsniai). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos. Siekiant įgyti valstybinės žemės nuomininko teises, būtina juridinių faktų sudėtis: administracinis aktas ir sandoris. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad administracinis aktas gali būti pripažintas negaliojančiu remiantis sandorių negaliojimo pagrindais. Pripažįstant administracinį aktą, kaip ir sandorį, negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, reikia konstatuoti dvi sąlygas: pirma, kad įstatymo norma yra imperatyvi; antra, kad administracinis aktas šią imperatyviąją įstatymo normą pažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti Kauno miesto savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-383/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-383/2006">3K-3-383/2006</a>).

Byloje nustatyta, kad atsakovams P. Š. ir N. Š. išnuomotuose žemės sklypuose yra šiems jungtinės nuosavybės teise priklausantys statiniai, o Kęstučio Bieliausko įmonei išnuomotame žemės sklype – šiai nuosavybės teise priklausantis statinys. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamų administracinių aktų ir nuomos sutarčių objektai patenka į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį šios bylos ieškovai ir O. L. (mirusi 1992 m. gruodžio 11 d., paveldėtojai – ieškovai) ieškinio pateikimo teismui metu pretendavo atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais ieškovams ir O. L. grąžinta natūra dalis žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei nurodyta, kad nuosavybės teisės į negrąžintą žemę bus atkurtos vėliau, sudarius su pastatų savininkais nuomos sutartį, bet ne vėliau kaip 2004 m. spalio 1 d. Nuosavybės teisės į kitą žemės dalį, apimančią ir šioje byloje ginčijamų administracinių aktų bei nuomos sutarčių objektus, ją grąžinant natūra, ieškovams ir O. L. atkurta Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 31 d. įsakymais, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad teisės ir pareigos pagal šioje byloje ginčijamas valstybinės žemės nuomos sutartis pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Šioje byloje ieškovai savo reikalavimus grindė, be kita ko, tuo, kad yra pažeista Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga, nes nepagrįstai apribotos jų nuosavybės teisės į ginčo žemę. Anot kasatorių, jie yra žemės savininkai, atkūrus nuosavybės teises jiems pereina ginčijamų sutarčių sąlygos, o nustačius nepagrįstai ilgą nuomos terminą ir nepagrįstą nuomojamo sklypo dydį, šios sąlygos nepagrįstai suvaržo jų nuosavybės (naudojimosi žeme) teises. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, į savininko, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, šių teisių tęstinumo principą, būtinumą derinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesus, šiuos kasatorių argumentus pripažįsta teisiškai reikšmingais, pagrindžiančiais jų subjektinę teisę ginčyti nurodomus administracinius aktus ir nuomos sutartis. Pažymėtina ir tai, kad išvados dėl ieškovų teisių pažeidimo (arba nepažeidimo) padarymas ir pažeidimo, jeigu toks būtų nustatytas, įvertinimas taikytinų teisinių padarinių aspektu yra galimas tik teismui išsamiai išnagrinėjus visas ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti faktines bylos aplinkybes ir pagal jas tinkamai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Ginčijamų įsakymų priėmimo ir sutarčių sudarymo metu galiojusioje CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2004 m. vasario 20 d.) 22 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ Vyriausybė patvirtino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką (toliau – tvarka). Ši tvarka vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma. Tvarkos 31 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 19 d. iki 2003 m. gruodžio 27 d.), be kita ko, buvo nustatyta, kad: išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius) (29.1, 29.2 punktai); naudojamų žemės sklypų <...> žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio pastato, statinio ar įrenginio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pastato, statinio ar įrenginio statybos projektinę dokumentaciją, o pastatų, statinių ar įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., – pagal techninės apskaitos (kadastrinių matavimų) byloje nurodytus statinio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui (31.4 punkto 1 dalis); nuomotojas sprendime dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo privalo nurodyti valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvus (31.4 punkto 2 dalis). Taigi, užstatytos žemės nuomos terminas turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į, be kita ko, pastato ar statinio naudojimo trukmę, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui, ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas.

Žemės įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 21 d. iki 2004 m. liepos 28 d.) buvo nustatyta, kad sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę – apskrities viršininkas; sprendime turi būti išdėstyti valstybinės žemės nuomos sutarties termino nustatymo motyvai. <...>“ (9 straipsnio 1 dalis); <...> žemės sklypų, išnuomojamų statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba statyti ir eksploatuoti, nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į ekonomiškai pagrįstą statinio ar įrenginio naudojimo trukmę (9 straipsnio 3 dalis); valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu: 1) ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui): <... > žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (9 straipsnio 6 dalis). Taigi užstatytų žemės sklypų nuomos terminas turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis buvo ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, kad, priimant ginčijamus administracinius aktus ir sudarant ginčijamas užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis jų šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą ribojo imperatyviosios teisės aktų normos, pagal kurias užstatytų žemės sklypų nuomos terminas turi būti nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis yra ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

Statinio naudojimo trukmė gali būti nustatoma pagal aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“.

Žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre (CK 6.546 straipsnis). Tai reiškia, kad asmuo gali įgyti teises į žemės sklypą, kuris yra suformuotas pagal žemėtvarkos ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešajame registre. Žemės sklypų formavimo ir planų rengimo taisyklės nustatytos teritorijų planavimo įstatymų, sklypai formuojami kompetentingoms valstybėms institucijoms priimant atitinkamus administracinius aktus. Suinteresuoti asmenys turi teisę šiuos aktus ginčyti. Formuojant pastatais užstatytą žemės sklypą negali būti nukrypta nuo esminės sąlygos – faktinio jo naudojimo su pastatu susijusioms reikmėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti <...> pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino <...> žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-570/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-570/2008">3K-3-570/2008</a>; 2013 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461/2013">3K-3-461/2013</a>). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos (redakcija, galiojusi šioje byloje ginčijamų įsakymų priėmimo ir sutarčių sudarymo metu) 32.3 punktą, kai išnuomojamas žemės sklypas yra kaimo vietovėje, pateikiamas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą parengtas žemės sklypo planas.

Šią bylą nagrinėję teismai pagal ieškinyje suformuluotą jo pagrindą, be kita ko, turėjo įvertinti ir konstatuoti: kokie nuomos terminai ir nuomos objektai turėjo (galėjo) būti nustatyti vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis; ar nuomos terminai ir nuomos objektai ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkamai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų; ar nuomotojas yra įvykdęs pareigą motyvuoti nuomos terminų nustatymą. Konstatavus, kad nuomos terminai ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimus buvo nustatyti nepagrįstai ilgi, būtų teisinis pagrindas pripažinti niekinėmis tas jų dalis, kuriomis šie terminai nustatyti nepagrįstai ilgi. O konstatavus, kad ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimus buvo nustatyti nepagrįstai dideli nuomos objektai, būtų teisinis pagrindas, esant poreikiui atlikti teritorinio planavimo procedūras, ginčijamus aktus ir sandorius pripažinti niekiniais visa apimtimi. Nustačius, kad nuomos terminų trukmė buvo nustatyta nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, tačiau nuomotojas neįvykdė pareigos motyvuoti šių terminų nustatytą, vien tik pastaroji aplinkybė, atsižvelgiant į bendruosius teisės principus bei jos teisinę reikšmę, vargu ar galėtų būti paprastai vertinama kaip pakankamas pagrindas eliminuoti ginčijamus administracinius aktus ir sandorius.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino konstatavęs, kad KAVA, priimdama ginčijamus įsakymus ir sudarydama ginčijamas nuomos sutartis, pažeidė imperatyviąsias normas, nes nenurodė valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad šis teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų ieškinio pagrindą sudariusių aplinkybių, jų nenustatinėjo ir nevertino. Byloje liko neištirtos ir neįvertintos bylai teisingai išspręsti esminę reikšmę turinčios aplinkybės – ar ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkami nuomos terminai ir nuomos objektų dydžiai. Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teisme buvo neatskleista bylos esmė.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad: ieškovai (susitarimo atžvilgiu kaip tretieji asmenys) neturi pagrindo kvestionuoti susitarimo dėl nuomos sutarties termino; atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei į teisėtų lūkesčių, interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus nėra pagrindo ieškinį tenkinti ieškovų nurodytu argumentu dėl nuomos termino nustatymo motyvų nenurodymo; pagal teisės aktus yra išnuomojami faktiškai naudojami žemės sklypai, o byloje pateikti žemės sklypų planai, patvirtinantys faktiškai naudojamų žemės sklypų ribas ir plotus, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovams išnuomoti per dideli žemės sklypai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovų neturėjimo pagrindo ginčyti atsakovų susitarimus dėl nuomos terminų bei nepagrįstai nevertino ir nenustatė, kokie nuomos terminai turėjo (galėjo) būti nustatyti vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis, ar nuomos terminai ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkamai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra išvados dėl faktinės aplinkybės – nuomotojo įvykdymo pareigos motyvuoti nuomos terminų nustatytą – egzistavimo arba neegzistavimo. Vertindamas faktinius bylos duomenis dėl nuomos objektų dydžių, apeliacinės instancijos teismas netyrė byloje pateiktų žemės sklypų planų, jų parengimo ir ginčijamų žemės sklypų suformavimo pagrindų, ginčijamų žemės sklypų planų santykio su žemės reformos žemėtvarkos projektu, šių aplinkybių nevertino, nors jos yra reikšmingos bylai teisingai išspręsti. Tai suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybės – ar ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkami nuomos objektų dydžiai. Tai teikia pagrindą spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų. Byloje nesant nustatytų reikšmingų jai išspręsti faktinių aplinkybių, negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Dėl to konstatuotinas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir pagrindo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus egzistavimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, byla, atsižvelgiant į tirtinų ir nustatytinų faktinių aplinkybių apimtį, perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis)

Dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens

Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-180/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-180/2008">3K-3-180/2008</a>; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2009">3K-3-391/2009</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2009">3K-3-346/2009</a>; kt.). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2008">3K-3-203/2008</a>; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2010">3K-3-103/2010</a>).

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – UAB „Domas“ interesų ir teisių. Kasatorių teigimu, atsakovui Kęstučio Bieliausko įmonei išnuomotame žemės sklype yra UAB „Domas“ priklausančio garažo dalis, tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į UAB „Domas“ interesus.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo teiginius, konstatuoja, kad jie yra neišsamūs, juose nenurodoma, kaip konkrečiai apskųstu teismo sprendimu buvo padaryta įtaka neįtraukto dalyvauti byloje asmens – UAB „Domas“ – teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė. Kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus ir fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsto sprendimo turinys bei kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstu sprendimu nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens UAB „Domas“ teisių ar pareigų ir pažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimus.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 126,23 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios ir kitos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos dalyvaujantiems byloje asmenims bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė