Baudžiamoji byla Nr. 2K-830/2007
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.2.1.; 1.2.25.5.; 2.3.3.4. (S)
2007 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Prano Kuconio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorui A. Kuzminskui,
gynėjui advokatui V. Sirvydžiui,
nuteistajam S. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo S. R., jo gynėjo, Tauragės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios O. P. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 18 d., apie 21.15 val., Tauragės rajone, kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 166 km 550 m, vairuodamas automobilį „Ford Maverick“, esant slidžiai kelio dangai nepasirinko saugaus važiavimo greičio, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 punkto reikalavimus; atsiradus kliūčiai kelyje nesiėmė priemonių ją saugiai įveikti, taip pažeidė KET 173 punkto reikalavimus; nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešais važiavusiu automobiliu „Audi 100“, kurį vairavo R. P. Eismo įvykio metu žuvo automobilio „Audi 100“ vairuotojas R. P. ir šio automobilio keleivė L. S.
Nuteistasis S. R. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad Tauragės rajono apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis padarė KET 172 ir 173 punktų pažeidimus, bei papildomai inkriminavo KET 53 punkto pažeidimą, nors dėl jo kaltinamasis aktas nebuvo surašytas, tai yra teismas išplėtė kaltinimo ribas. Teismas, inkriminavęs naują KET punktą, nepakeitė kaltinimo ir neatnaujino įrodymų tyrimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 295 straipsnio reikalavimus, neištyrė su tuo susijusių jokių aplinkybių, taip pažeidė BPK 44 straipsnyje, 301 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus bei užkirto kelią tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas pritaikė jau nebegaliojančią KET normą, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojo kitokia, lengvinanti teisiamojo padėtį, KET 172 punkto teksto formuluotė, nei teismas nurodė nuosprendyje aiškindamas šią normą. Naujo požymio „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“ atsiradimas minėtame KET punkte reikalauja ir šio požymio įrodinėjimo teisiamojo veikoje, to teismas nepadarė. Toks teisės aiškinimas ir taikymas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 6 punkto nuostatų bei pažeidžia BK 3 straipsnio 2 dalį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai patikrino ir nepanaikino neteisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nepašalino minėtų apkaltinamojo nuosprendžio trūkumų bei nepagrįstai motyvavo, kodėl apeliaciniame skunde nurodytos pirmosios instancijos teismo klaidos nėra pagrindas nuosprendį pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad KET 172 punkto turinys yra abstraktaus pobūdžio, sudarė prielaidą reikalauti iš asmens tokio elgesio, kokio įstatymas nereikalauja, ir bausti jį už neapibrėžtų reikalavimų pažeidimą, o tai prieštarauja BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Kasatorius teigia, kad visi teismuose ištirti įrodymai ne tik nepatvirtino jo kaltės, bet ir aiškiai ją paneigė. Be to, pirmosios instancijos teismas pritaikė objektyvųjį pakaltinimą, sureikšmindamas objektyvųjį veikos požymį – pasekmes ir nesigilindamas į kitus objektyvius bei subjektyvius požymius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą paskirti kompleksinę komisijinę autotechninę-medicininę ekspertizę atsakyti į klausimus, ar galėjo teisiamasis iš anksto pastebėti kliūtį kelyje ir koks yra priežastinis ryšys tarp nukentėjusiųjų neprisisegimo saugos diržais su kilusiomis pasekmėmis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7–3.1.8 punktų nuostatomis, o taikydami objektyvųjį pakaltinimą taip, kaip civilinėje teisėje taikoma didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės prezumpcija, paneigė nekaltumo prezumpciją. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nenustatinėjo atsakomybės tų organizacijų, kurios yra tiesiogiai atsakingos už kelių būklę, nors pagrįstai konstatavo, jog duobės kelyje galėjo turėti įtakos eismo įvykio mechanizmui. Teismai taip pat nesusiejo civilinių ieškovų patirtos turtinės žalos su reikalaujamu atlyginti neturtinės žalos dydžiu, o nustatydami civilinių ieškinių dydį neatsižvelgė į jo sunkią materialinę padėtį ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamą pareigų atlikimą laikė aplinkybe, priklausoma nuo kasatoriaus.
Nuteistojo S. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 3 straipsnio taikymo
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo yra nepagrįsti. BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko formulė: veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus nuomone, jo padėtį lengvina nauja normos, už kurios reikalavimų pažeidimą jis nuteistas – KET 172 punkto, redakcija.
S. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 18 d. pažeidė KET 172 ir 173 punktuose nustatytus reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės. Pagal nuosprendį S. R. KET 172 punktuose numatytus reikalavimus pažeidė tuo, kad esant slidžiai kelio dangai nepasirinko saugaus važiavimo greičio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. 2006 m. lapkričio 9 d., galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 pakeista KET 172 punkto redakcija, kurioje numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.
Kasatorius teisingai nurodo, kad BK 281 straipsnio 5 dalies dispozicija yra blanketinė ir kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 6 punkte numatyta, kad „kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, kaip antai: Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Buhalterinės apskaitos įstatymas, Kelių eismo taisyklės, Kūno sužalojimo sunkumo nustatymo taisyklės, narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai ir pan. Teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusiojo asmens teisinė padėtis, ir atsižvelgdami į pakitimus reikiamais atvejais pritaikyti BK 7 str. atitinkamos dalies nuostatas“. Tačiau kasatorius be pagrindo teigia, kad nauja KET 172 punkto redakcija lengvina jo padėtį.
Nuosekliai laikantis BK 3 straipsnio 2 dalies bei minėto Senato nutarimo 6 punkto nuostatų, reikia išsiaiškinti, kaip dėl KET 172 punkto pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusiojo asmens teisinė padėtis. Akivaizdu, kad KET 172 punkto pakeitimas nesušvelnino bausmės, numatytos atitinkamose BK 281 straipsnio dalyse, nei kitokiu būdu palengvino nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, nes veiką padariusio asmens teisinei padėčiai įtakos turi toks įstatymas, kuris nustato pataisos darbų įstaigos rūšį ir režimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, bausmės vykdymo atidėjimą, senatį, teistumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 7 punkto 3 dalis). Taigi KET 172 straipsnio pakeitimas galėtų turėti reikšmės tik BK 281 straipsnyje numatytos veikos nusikalstamumui. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad naujoji KET 172 punkto redakcija lengvina jo padėtį, nes naujo požymio „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“ atsiradimas KET 172 punkte reikalauja ir šio požymio įrodinėjimo, o kasatorius kelyje esančių duobių jokiu būdu negalėjo iš anksto numatyti; pirmosios instancijos teismas šio požymio nenustatinėjo, todėl neišsiaiškino faktinių aplinkybių, reikšmingų nustatant arba paneigiant kasatoriaus kaltę.
Kasatorius teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į KET 172 punkto pasikeitimą, tačiau ši aplinkybė analizuojama apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek senoji, tiek naujoji KET 172 punkto redakcijos iš esmės yra vienodos, atspindinčios tapačių reikalavimų turinį ir tai, kad teismas nuteistojo kaltumą argumentavo senojo Taisyklių punkto nuostatomis, nėra esminis teisės trūkumas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad KET 172 punkto pakeitimas BK 281 straipsnyje numatytos veikos nusikalstamumui įtakos neturėjo, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, taikoma veikos padarymo metu galiojusi KET norma. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
Pagal kasacinio skundo turinį galima spręsti, kad kliūtis, numatyta KET 172 straipsnyje (2006 m. spalio 5 d. redakcija), kurios jis negalėjo iš anksto numatyti, kasatoriaus nuomone, buvo kelyje buvusios duobės. Nors KET 3–49 punktuose apibrėžta daug šiose Taisyklėse vartojamų sąvokų, tačiau sąvoka „kliūtis“ joje neišaiškinta. Vadinasi, ši sąvoka turi būti aiškinama teismų praktikoje. Įvertinus bendrąsias „kliūties“ sąvokas, apibrėžtas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, KET vartojamų sąvokų apibrėžimus, KET 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. redakcija) turinį, darytina išvada, kad kliūtis KET 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. redakcija) prasme yra gyvas arba negyvas daiktas (objektas), kuris yra arba gali atsirasti transporto priemonės kelyje ir trukdyti eismą. Įvertinus nagrinėjamoje byloje užfiksuotų kelio važiuojamojoje dalyje buvusių duobių pobūdį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad šios duobės nebuvo kliūtis KET 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. redakcija) prasme, o buvo kelio būklės, taip pat – ir važiavimo sąlygų, į kurias vairuotojas turėjo atsižvelgti, pasirinkdamas važiavimo greitį, sudėtinė dalis. Pagal KET 17 punktą kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas. Byloje nustatyta, kad duobės, buvusios važiuojamojoje dalyje, buvo ne žmogaus ar kitų gyvų ar negyvų objektų veiklos rezultatas, o natūralių gamtos procesų, vykstančių gamtoje pavasarį rezultatas. Tokių procesų metu atsiradę kelio nelygumai yra važiavimo sąlygų sudėtinė dalis, o atsižvelgti į važiavimo sąlygas pasirenkant greitį reikalavo tiek senoji KET 172 punkto redakcija, tiek naujoji (2006 m. spalio 5 d.) KET 172 punkto redakcija. Todėl KET 172 punkto pakeitimas neturėjo jokios įtakos nuteistojo S. R. veikos nusikalstamumui, o atitinkami kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nepagrįsti ir su tuo susiję kasacinio skundo teiginiai, pavadinti „apeliacinės instancijos teismo pareigos panaikinti neteisėtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį nevykdymas“, nes jie grindžiami šioje nutartyje jau aptartu KET 172 punkto pakeitimo neįvertinimu.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie kaltinimo ribų išplėtimą
Nuteistasis S. R. kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK numatytas kaltinimo pakeitimo teisme taisykles, papildomai inkriminavo KET 53 punkto pažeidimą, nors dėl jo kaltinamasis aktas nebuvo surašytas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, KET 53 straipsnio pažeidimas S. R. neinkriminuotas, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta: „Nors S. R. neinkriminuotas į kaltinimą Kelių eismo taisyklių 53 p., tačiau teismas mano, kad kaltinimo nepraplės pasakydamas, kad kiekvienas eismo dalyvis „privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai...“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje padaryta nuoroda į KET 53 punktą nėra konkretus kaltinimas nuteistajam, nes nurodyta nuostata apibrėžia kiekvieno transporto priemonę vairuojančio asmens elgesį ir atsakomybę, visuotinai pripažintas bendrąsias eismo saugumo reikalavimų taisykles, o nuteistojo kaltę apibrėžiančioje nuosprendžio aprašomojoje dalyje šis KET punktas nėra nurodytas.
KET 53 punktas yra skyriuje „Bendrosios eismo dalyvių pareigos“, todėl jį privalo žinoti ir vykdyti bet kuris eismo dalyvis – vairuotojas, pėsčiasis, keleivis (KET 11 punktas). Antra vertus, BK 281 straipsnyje įtvirtintų normų dispozicijos yra blanketinės, todėl konkretus BK 281 straipsnyje numatytų veikų turinys, jų objektyvieji požymiai atskleidžiami per konkrečių kelių eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisyklių (nagrinėjamu atveju – KET) turinį. Dėl šios priežasties tuo atveju, kai BK normos, numatančios atsakomybę už nusikalstamą veiką, dispozicija yra blanketinė, tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos kaltininkas pažeidė. S. R. nebuvo kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 53 punkte numatytus reikalavimus, už tai jis ir nenuteistas. Sprendžiant pagal byloje nustatytas aplinkybes, įvykio metu S. R., pažeisdamas KET 172 punkte numatytus reikalavimus, kartu pažeidė ir KET 53 punkte numatytus reikalavimus, todėl šio punkto nurodymas yra papildomas tų pačių nuteistojo veiksmų teisinis vertinimas, tačiau tai nėra kaltinimo keitimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė kaltinimo ribas ir pakeitė kaltinimą BPK nenustatyta tvarka yra nepagrįsti.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nuteistojo S. R. argumentai dėl netinkamo BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo išdėstyti skundo dalyje „Dėl objektyvaus pakaltinimo ir kaltės preziumavimo kasatoriaus veikoje“. Šiuose argumentuose išskirtini du esminiai teiginiai: 1) teismų sprendimuose neskirta dėmesio subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių analizei; 2) atmestas kasatoriaus gynėjo prašymas apeliacinės instancijos teisme skirti kompleksinę komisijinę autotechninę-medicinos ekspertizę.
Iš dalies galima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje mažokai dėmesio skiriama subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties požymių, ypač kaltės, analizei, tačiau negalima sutikti su argumentu, kad nuosprendyje, motyvuojant kaltę, apsiribota vienu iš objektyviųjų požymių konstatavimu – pasekmėmis. Nuosprendyje yra ir teiginių, pagrindžiančių S. R. kaltę, tačiau kasaciniame skunde jie nutylimi. Plačiai S. R. kaltė, kaip vienas subjektyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties požymių, motyvuojamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tačiau kasaciniame skunde didelė dalis šių argumentų nutylima.
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą išvadai, kad S. R. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).
S. R. nuteistas už tai, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas pasekmes sukėlė pažeidęs KET 172 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., esant slidžiai kelio dangai, nepasirinkęs saugaus greičio. Eismo įvykio metu galiojęs KET 172 punktas įpareigojo vairuotoją pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į konkrečias tame punkte nurodytas aplinkybes, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad S. R. automobilio nesuvaldė. Kasaciniame skunde R. R. teigia, kad automobilio nesuvaldė dėl kelyje buvusių duobių. Tiek pirmosios, tiek ypač apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad automobilio S. R. nesuvaldė ne dėl kelyje buvusių duobių, o dėl to, kad nustatytomis važiavimo sąlygomis (tamsus paros laikas, slidi kelio danga) nepasirinko saugaus greičio. Byloje nustatytos važiavimo sąlygos įvykio metu šią teismų išvadą patvirtina. Byloje nustatyta, kad važiavimo sąlygos dėl pavojingai apledėjusios kelio dangos buvo sudėtingos, kad įvykio vietoje kelio danga buvo akivaizdžiai slidi, nes ši vieta dėl gamtos reiškinių yra nuolat tvindoma vandeniu, kad tą vietą kaip pavojingą eismui žino visi vietos gyventojai, kad tai turėjo būti žinoma ir nuteistajam. Esant tokioms važiavimo sąlygoms akivaizdu, kad ypač svarbią reikšmę įgyja KET 172 punkte, reglamentuojančiame saugaus greičio pasirinkimą atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, numatytų reikalavimų laikymasis. S. R., pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į slidžią kelio dangą ir todėl, esant kelio nelygumui – duobėms, nesuvaldė transporto priemonės. S. R. nenumatė, kad dėl jo veikimo pasirenkant važiavimo greitį neatsižvelgiant į slidžią kelio dangą, gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.
S. R. taip pat nuteistas už tai, kad nesilaikė KET 173 punkte numatytų reikalavimų, t. y. atsiradus kliūčiai kelyje nesiėmė priemonių ją saugiai įveikti. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad dėl natūralių gamtos procesų kelio važiuojamojoje dalyje atsiradę nelygumai nėra kliūtis KET 172 punkto prasme. Šie nelygumai nėra kliūtis ir KET 173 punkto prasme. KET 173 punkte nurodyta, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį ne tik atsiradus kliūčiai, bet ir iškilus grėsmei eismo saugumui. Grėsmė eismo saugumui iškilo tuo momentu, kai S. R. pastebėjo kelio nelygumus, tačiau kasacinės instancijos teismas dėl pirmiau aptartų kaltinimo keitimo procedūrų bei nuteistojo teisės į gynybą neturi galimybės pakeisti nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kad S. R. KET 173 punktą pažeidė ne todėl, kad atsiradus kliūčiai kelyje nesiėmė priemonių ją saugiai įveikti, o todėl, kad, iškilus grėsmei eismo saugumui, nelėtino greičio. Dėl šių priežasčių iš S. R. padarytos veikos aplinkybių, nurodytų nuosprendžio aprašomojoje dalyje, šalintina tai, kad jis, atsiradus kliūčiai kelyje, nesiėmė priemonių ją saugiai įveikti, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus. Dėl šių aplinkybių pašalinimo iš nuosprendžio aprašomosios dalies teismų sprendimai nekeistini, nes pagal BPK 383 straipsnį kasacinės instancijos teismas pakeičia nuosprendį ar nutartį vadovaudamasis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo arba dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Tai, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta KET 173 punkto formuluotė, nėra nei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nei esminio BPK pažeidimo atvejis. Beje, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iškėlė tam tikras abejones dėl KET 173 punkto taikymo pagrįstumo, tačiau, konstatuodamas, kad S. R. kaltei pagrįsti užtenka vien to fakto, kad jis nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir nesuvaldė automobilio, KET 173 punkto pažeidimo iš kaltinimo nepašalino.
Kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai prašymo skirti ekspertizę atmetimas siejamas su objektyviuoju pakaltinimu, t. y. netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Nuteistojo gynėjo prašymas skirti kompleksinę komisijinę autotechninę-medicinos ekspertizę buvo apsvarstytas BPK nustatyta tvarka ir motyvuotai atmestas (T. 2, b. l. 52, 70). Apeliacinės instancijos teismo nurodytų nuteistojo gynėjo prašymo atmetimo motyvų kasatorius neginčija.
Kasaciniame skunde argumentuojant objektyvaus pakaltinimo teiginį nurodoma ir tai, kad teismai nesilaikė kai kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančių išaiškinimų. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esantys išaiškinimai yra vienodos teismų praktikos formavimo formos. Šiuose šaltiniuose yra aiškinamos tam tikros įstatymų ar kitų teisės aktų normos. Pats savaime Senato nutarimų nuostatų ar kasacinės instancijos teismo nutartyse esančių išaiškinimų nesilaikymas, prieš tai nekonstatavus atitinkamų teisės normų pažeidimo bei to, kad nagrinėjamoje byloje bei Senato nutarime ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje analizuojamos analogiškos situacijos, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Be to, BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą pažeidimas galėtų būti tik esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio byla būtų grąžinta į ankstesnę teismo instanciją, bet ne teismų sprendimų panaikinimo ir bylos nutraukimo, kaip to prašo kasatorius, pagrindu.
Dėl civilinių ieškinių
Kasaciniame skunde nuteistasis S. R. prašo panaikinti teismų sprendimus, civilinių ieškinių klausimus perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šis jo prašymas nepagrįstas.
Byloje buvo pareikšti civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti: A. S., E. S. ir O. P. prašė priteisti iš S. R. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš S. R. A. S. – 49 568,40 Lt, E. S. – 19 568,40 Lt, O. P. – 19 136,80 Lt neturtinei žalai atlyginti. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismai atsižvelgė iš esmės į visas kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes, nes šios aplinkybės teismų sprendimuose yra išdėstytos. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad žuvusieji nebuvo prisisegę saugos diržais, nes byloje ši aplinkybė nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių šiai aplinkybei nustatyti, tačiau to padaryti nepavyko.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą buvo konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2007). Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netikrina neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo teisingumo, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą buvo pažeisti BPK reikalavimai, tačiau nenurodoma nei viena BPK norma, kuri, kasatoriaus nuomone, buvo pažeista. Skunde taip pat teigiama, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 ir 6.282 straipsniuose numatyti reikalavimai, tačiau šie pažeidimai argumentuojami aplinkybėmis, kurios teismams buvo žinomos ir vertinamos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Taigi nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus dėl civilinių ieškinių priteisimo ir civilinių ieškinių klausimus perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Alvydas Pikelis
Pranas Kuconis
