Baudžiamoji byla Nr. 2K- 751/ 2007
Procesinio sprendimo kategorijos
2.4.2.
1.2.14.2.4. (S)
2007 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorui G. Norkūnui,
išteisintiesiems E. J., G. A.,
G. A. gynėjui advokatui A. Baranskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. ir G. A. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų E. J., G. A., jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. J. ir G. A. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami grupe, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, t. y. pagal bendrai parengtą planą pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą pagrobti didelės vertės automobilį, 2001 m. sausio 18 d. apie 4 val. Vilniuje, Fabijoniškių g. (duomenys neskelbtini) namo kieme, G. A. saugant, kad pašaliniai asmenys nesutrukdytų padaryti nusikaltimo, E. J. išlaužė kieme stovėjusio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojo durelių spynelę, įsibrovė į automobilio saloną, siekdamas pajungti automobilių vagystėms skirtą prietaisą ir užvesti vagiamą automobilį išlaužė jo užvedimo spynelę, ištraukė prietaisų skydelį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes, į nusikaltimo vietą atvykus policijos pareigūnams, abu buvo sulaikyti.
Sprendimą priimti išteisinamąjį nuosprendį Vilniaus apygardos teismas motyvavo tuo, kad: liudytojų parodymai nenuoseklūs, atskirais esminiais klausimais net prieštaringi; kiti byloje esantys įrodymai nėra pakankami ir patikimi tiek, kad jais nedvejojant galima būtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Priimdama sprendimą prokuroro apeliacinį skundą atmesti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje pažymėjo, jog: pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad E. J. ir G. A. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nėra įrodyta; šios teismo išvados prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia; įrodymai, kuriais grindžiami kaltinimai, tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste, abejonių dėl E. J. ir G. A. kaltės nepašalina; todėl priimti jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra juridinės galimybės.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26, 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, BPK 20 straipsnio nuostatomis, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė įrodymų vertinimo reikalavimų, pripažindamas, jog neįrodytas E. J., G. A. dalyvavimas nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, padaryme, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų ir tai sąlygojo neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Šis pažeidimas, prokuroro nuomone, yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nesilaikymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Prokuroras skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos išvada, jog policijos pareigūnų, kurie buvo apklausti liudytojais, A. E., A. G., V. Č., R. B., I. T. (I. T.) parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, jog byloje nėra tiksliai nustatyta, kas, kada ir kurioje vietoje rado blokelį ir ar įvykio vietoje rastas blokelis yra tas pats, kuris vėliau buvo pateiktas prokurorui. Tačiau, prokuroro nuomone, priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog minėtų liudytojų parodymai yra melagingi, nėra jokio pagrindo manyti, kad minėti liudytojai galėjo apkalbėti kaltinamuosius. Prokuroras skunde pažymi, kad liudytojai A. E., A. G., R. B., I. T. prieš 2001 m. sausio 18 d. įvykį kaltinamųjų nepažinojo, konfliktų su kaltinamaisiais neturėjo, todėl netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Analizuodamas minėtų liudytojų parodymus kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatytos prietaiso (blokelio) suradimo aplinkybės, nes apie tai pirmosios apklausos metu neužsiminė liudytojas V. Č.. Prokuroro nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad V. Č. duoti parodymus apie prietaiso suradimą E. J. sulaikymo vietoje, A. E. buvimą šioje vietoje, negalėjo, nes jis šių įvykių negalėjo matyti. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad teismui buvo atimta galimybė patikrinti prietaiso atsiradimo byloje teisėtumą ir, tuo pačiu, susieti jį su tiriamu nusikaltimu, nes šio prietaiso suradimas E. J. sulaikymo vietoje nėra įformintas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o A. E., kuris tvirtino šį blokelį suradęs, jo neatpažino, neatsižvelgė į tai, kad blokelio atsiradimo byloje aplinkybes galima buvo patikrinti, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis, t.y. į liudytojų R. B., I. T., A. E. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, V. G. tarnybinį pranešimą. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog liudytojas A. E., duodamas parodymus ir neatmesdamas galimybės, kad tarp parodytų atpažinti blokelių buvo blokelis, rastas įtariamųjų sulaikymo metu, tokius savo parodymus derino prie kaltinimo pozicijos. Tačiau, anot prokuroro, byloje nėra duomenų, kad liudytojas A. E. ar kiti asmenys, duodami parodymus, juos būtų derinę su bylą tiriančiu prokuroru ar kitais proceso dalyviais. Tokiu būdu, prokuroro nuomone, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Be to, kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mikropluoštelių ekspertizės išvada nepatvirtina E. J. kaltės, nes mikropluošteliai nuo automobilio apmušalų ant įtariamųjų rūbų nerasti, o tyrėjams niekas nekliudė drabužius iš E. J. paimti iš karto po šio sulaikymo. Prokuroro nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad drabužiai iš E. J. buvo paimti praėjus parai po sulaikymo, asmuo, kurį liudytojas V. B. matė automobilyje „VW Passat“, sėdėjo trumpą laiką – kelias minutes, sulaikymo metu E. J. bėgo, t. y. teismas neatsižvelgė į bylos duomenis, rodančius, kad užvalkalo pluoštai ant E. J. kelnių galėjo neužsifiksuoti ar būti prarasti. Be to, prokuroras skunde pažymi, kad, siekiant nustatyti prietaiso, rasto E. J. sulaikymo vietoje, radimo, automobilio prietaisų skydelio paieškos aplinkybes, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo prašoma iškviesti ir papildomai apklausti liudytojus: S. P., V. Č., R. B., I. T., A. E., V. B., tačiau teismas šio prašymo netenkino, tokiu būdu nevisiškai išnagrinėdamas byloje paduotą apeliacinį skundą. Kasatoriaus nuomone, teismas tinkamai neįvertino liudytojų S. N., V. B., R. B., I. T., V. Č., V. G., A. E., S. P. parodymų, įvykio vietoje užfiksuotų duomenų, mikropluoštelių ekspertizės akto, odorologinio tyrimo specialisto išvados, UAB „Vilniaus altas“ pateiktų duomenų, E. J. ir G. A. asmens kratos metu užfiksuotų duomenų, pastarųjų prieštaringų bei nenuoseklių parodymų ir dėl to padarė neteisingas išvadas, kad kaltinamieji nusikalstamą veiką nutraukė savo valia, jog neįrodyta, kad policijos pareigūnai, sulaikę įtariamuosius, sulaikė būtent tuos asmenis, kurie kėsinosi pagrobti automobilį. Vertindamas bylos duomenis visumoje, prokuroras pažymi, kad kaltinamųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja vienas kito parodymams, kitiems bylos duomenims, todėl jų parodymai vertintini kaip mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasaciniame skunde prokuroras pažymi, kad: remiantis mikrodalelių ekspertizės aktu, odorologinio tyrimo išvada nustatyta, kad E. J. džinsinių kelnių audeklo pluoštai sutampa su pluoštais, rastais automobilyje „VW Passat“; tikėtina, kad šiame automobilyje rasti kvapai yra E. J.; po sulaikymo pas E. J. rastas prietaisas, veržliaraktis, metalinis strypas, t. y. įrankiai, būtini automobilio vagystės padarymui. Reziumuodamas, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje vartojami proceso dalyvių vertinimo teiginiai „bandymai paaiškinti blokelio neatpažinimą dideliu laiko tarpu, parėjusiu nuo įvykio, ir netinkamu tyrėjų darbu atrodo nesolidžiai“, prieštarauja BPK 6 straipsnio 2 dalyje, 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teismo nešališkumo principui.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo
BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip vieną iš įrodymų vertinimo trūkumų prokuroras nurodė neatsižvelgimą į kai kurias aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas. Skunde prokuroras apeliacinės instancijos teismo prašė įrodymus įvertinti, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ir tuo pagrindu panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Skunde prokuroras prašė apeliacinės instancijos teismo įvertinti tai, kad: liudytojais apklausti policijos pareigūnai iki įvykio kaltinamųjų nepažinojo, todėl neturėjo jokio pagrindo jų apkalbėti; kai kurie netikslumai šių liudytojų parodymuose galėjo atsirasti dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio iki pakartotinės jų apklausos; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje be pagrindo nurodyta, jog E. J. sulaikymo vietoje surastas prietaisas (blokelis) yra fabrikinės gamybos, nes specialistas taip neteigė. Be to, prokuroras skunde prašė įvertinti aplinkybes, dėl kurių galėjo ant E. J. kelnių neužsifiksuoti ar būti prarasti mikropluošteliai nuo automobilio sėdynės, tai, kad odorologinis tyrimas buvo atliktas tinkamai, t. y. laikantis nustatytos tvarkos, ir kai kurias kitas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad paminėtos aplinkybės liko neįvertintos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad liko neįvertintos ne tik paminėtos aplinkybės, bet ir duomenys, gauti atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2006 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutartį, kuria įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti tokius ikiteisminio tyrimo veiksmus: eksperimentą, siekiant nustatyti blokelio techninę būklę; papildomą įvykio vietos apžiūrą, siekiant nustatyti tikslius atstumus nuo nusikaltimo padarymo vietos iki E. J. ir G. A. sulaikymo vietų. Įvykdžius šią nutartį, buvo tiksliai nustatyti paminėti atstumai. Be to, buvo gauta specialisto išvada, kad pateiktas tyrimui prietaisas (blokelis) pagamintas nepramoniniu būdu, t. y. jis yra savadarbis, jo naudojimas galimas tik vagystės metu, o eksperimento atlikti specialistas neturi galimybės. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad paminėti naujai gauti duomenys toje nutartyje nebuvo įvertinti. Taip buvo padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad išsamiam skundo išnagrinėjimui būtina atlikti įrodymų tyrimą, turi būti įvertinti ir to tyrimo rezultatai. To nepadarius, skundas lieka išnagrinėtas neišsamiai. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 11 punkte nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pavyzdžiui, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Pirmosios instancijos teismas policijos pareigūnų parodymus buvo įvertinęs kaip prieštaringus. Analogiškai juos įvertino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, apklausiant tuos liudytojus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nors iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad to prašė prokuroras. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras prašė pakartotinai apklausti ne tik policijos darbuotojus, bet ir liudytoją V. B., kuris telefonu pranešė policijai apie jo pastebėtą automobilio vagystę. Šį liudytoją pakartotinai buvo būtina apklausti dėl to, kad liko nepašalintas prieštaravimas jo parodymuose apie vieną svarbią teisingam bylos ištyrimui aplinkybę. Iš 2001 m. sausio 18 d. surašyto liudytojo apklausos protokolo turinio matyti, kad apklausiamas tuoj po įvykio V. B. parodė, jog tuo metu, kai jis pradėjo skambinti policijai, jo bute netyčia įsijungė šviesa ir jam atrodė, kad tai pastebėjo pagrobti automobilį kėsinęsi asmenys, nes aplinką stebėjęs asmuo priėjo prie sėdinčio automobilyje, šis iš automobilio išlipo, o po to abu iš kiemo pasišalino. Daugiau nei po ketverių metų nuo įvykio atliktos apklausos metu liudytojas V. B. jau tvirtino, kad įvykio metu jo buto virtuvėje šviesa nedegė, galėjo degti tik koridoriuje neryški šviesa. Todėl vyrai iš lauko jos tikrai negalėjo pastebėti. Teisme V. B. parodė, kad 2001 m. sausio 18 d. įvykio metu šviesa jo bute tikrai nebuvo įjungta. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kodėl V. B. aptariamą aplinkybę jo apklausų metu apibūdino prieštaringai. To nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi, tas prieštaravimas liko nepašalintas.
Prokuroro kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išsireiškimų, vertinant kai kuriuos įrodymus, kurie prieštarauja teismo nešališkumo principui, atitinka bylos medžiagą. Skundžiamos nutarties 5 puslapyje yra tokios pastraipos:
„Iš V. G. tarnybinio pranešimo (T. 1, b. l. 124) seka, kad apie blokelio suradimo aplinkybes tyrėjams buvo žinoma jau 2001 m. sausio 18 d. Tačiau jis byloje atsirado tik 2005 m. lapkričio 2 d. (t. 1., b. l. 74), o iki tol nebuvo nei prijungtas prie baudžiamosios bylos, nei apžiūrėtas. Todėl bandymai paaiškinti blokelio neatpažinimą dideliu laiko tarpu, praėjusiu nuo įvykio, ir netinkamu tyrėjų darbu atrodo nesolidžiai.
Tai, kad A. E. savo vėlesnėje apklausoje, derindamasis prie kaltinimo pozicijos, neatmetė galimybės, kad tarp parodytų atpažinti blokelių buvo blokelis, rastas įtariamųjų sulaikymo metu, A. E. parodymų ir pačio blokelio, kaip daiktinio įrodymo, įrodomosios vertės nesustiprina.“
Abejonių teismo nešališkumu sukelia išsireiškimo „atrodo nesolidžiai“ pavartojimas vertinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus, teiginio „derindamasis prie kaltinimo pozicijos“ nurodymas, byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad liudytojas A. E. savo parodymus būtų kaip nors derinęs su bylą tyrusiais pareigūnais ar valstybinį kaltinimą palaikiusiu prokuroru. Nevartotini procesiniame dokumente ir tokie išsireiškimai, kurie skundžiamoje nutartyje buvo pavartoti ne kartą, kaip kolegija „sutinka“ ar „nesutinka“ su vienokiu ar kitokiu įrodymų vertinimu, kolegija „nesureikšmina“ nukentėjusiojo teiginio, ekspertizės akto įrodomoji vertė yra „geriausiu atveju tik labai ribota“ ir pan., nes apeliacinis procesas nėra diskusija, kurios metu galima su kažkuo sutikti ar nesutikti, vienas aplinkybes sureikšminti, o į kitas nekreipti dėmesio ir panašiai. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Tam tikrų abejonių teismo nešališkumu sukelia ir skundžiamoje nutartyje pateikiamas gynybos funkcijos apibūdinimas. Aptardama nekaltumo prezumpcijos principo taikymą nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija gynybos funkciją apibūdina taip: <...“gynybos funkciją vykdantys proceso dalyviai neturi būtinai pateikti neginčijamus nekaltumo įrodymus, jiems pakanka įrodyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini ir nepatikimi“...> Iš pacituoto apibūdinimo išplaukianti nuostata, kad gynyba gali apsiriboti kaltinimo sukritikavimu, prieštarauja BPK nustatytam advokato, kaip gynėjo, statusui. Pagal tą statusą gynėjas turi stengtis padėti teismui įgyvendinti teisingumą, panaudodamas visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnis). Vien tik kaltinimo kritika galėtų apsiriboti pats įtariamasis (kaltinamasis), tačiau pacituotame apibūdinime kalbama ir apie gynėją.
Byloje surinktus įrodymus įvertindamas, neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes, duodamas pagrindą suabejoti savo nešališkumu, neišsamiai išnagrinėdamas byloje paduotą prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti prokuroro apeliacinį skundą (atlikti prieštaravimams pašalinti būtinus įrodymų tyrimo veiksmus), byloje surinktus įrodymus įvertinti, nešališkai atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Valerijus Čiučiulka
