Baudžiamoji byla Nr. 2K-765/ 2007
Procesinio sprendimo kategorija
(S) 1.2.28.3.
2007 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
nuteistųjų gynėjams advokatams R. Mikulskiui, D. Skebui,
nuteistiesiems M. K., M. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir M. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. S. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 ir 7 punktus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams bei paskirti M. S. įpareigojimai:
1) nuosprendžiui įsiteisėjus, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų;
2) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
M. K. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 ir 7 punktus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bei paskirti M. K. įpareigojimai:
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. S. ir M. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
M. S. ir M. K., perkvalifikavus jų nusikalstamus veiksmus iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, 2005 m. kovo 29 d., apie 10 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, manydami, kad jie turi teisę reikalauti iš nukentėjusiųjų grąžinti M. S. tariamą skolą, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos ėmėsi savavališkai įgyvendinti šią tariamą ir ginčijamą teisę bei, panaudodami nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinę prievartą – M. K. demonstruojant peilį su iššokančia geležte, tokiais savo veiksmais rodant, kad gali jį panaudoti, paėmė A. G. priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony J 70“ bei L. P. priklausantį 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung C 100“, taip padarydami didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams.
Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, nevertino prieštaravimų liudytojų parodymuose, nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų bei įrodymų dingimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai ir netiksliai cituoja liudytojų parodymus, neįvertino jų įrodymų visumoje. Vertindami nuteistojo veiksmus ir spręsdami klausimą dėl susitarimo bendrininkauti buvimo ar nebuvimo, teismai atsižvelgė išimtinai tik į liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus, netyrė nuteistojo psichinio santykio su atliekamais veiksmais, nesiaiškino nuteistojo tikslų. Teismų nuomone, bendrininkavimas kasatoriaus veiksmuose pasireiškė tuo, kad jis nukentėjusiojo akivaizdoje sukinėjo rankose peilį, tačiau nukentėjusioji L. P. to nematė ir teismai nepagrįstai tokį poelgį įvertino kaip grėsmingą. Kasatorius tuo momentu kalbėjosi mobiliuoju telefonu, peilį rankose sukinėjo iš įpročio, nematė ir nesidomėjo, ar jį kas nors stebi. Tai, kaip tokį veiksmą suvokė ir traktavo A. G., niekaip negali įtakoti nuteistojo atsakomybės, nes baudžiamosios teisės prasme yra svarbus tik kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo psichinis santykius su daroma veika. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje peiliui suteikė grėsmingų savybių, kad peilis buvo su iššokančia geležte, nors specialisto išvadoje aiškiai parašyta, kad peilis yra buitinės paskirties, lenktinis, išvadoje apibūdintos peilio savybės akivaizdžiai nepakankamos daryti sužalojimus. Jei kasatorius būtų norėjęs įbauginti nukentėjusiuosius, tai tikrai būtų geriau panaudojęs D kategorijos nešaunamąjį ginklą, kuris buvo automobilyje, tačiau duomenų apie jo panaudojimą byloje nėra. Pats A. G. parodė, kad jis nežinojo, ar kasatorius būtų prieš jį panaudojęs peilį, o teismas, remdamasis vien peilio turėjimo faktu, grindė tuo apkaltinamąjį nuosprendį, net nepaisydamas fakto, jog šis daiktinis įrodymas yra dingęs. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad kasatorius neva taip užtikrino, kad nukentėjusieji negalėtų atsiimti telefonų, nors nukentėjusysis teismui yra nurodęs, kad paties telefonų paėmimo iš nukentėjusiųjų veiksmo kasatorius net nematė. Teismo posėdyje nuteistasis paaiškino, kad parašai ant pakvitavimų, kuriais neva patvirtintas peilių grąžinimas, yra suklastoti, pasirašyti ne kasatoriaus ranka. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas negalėjo remtis neaiškiomis aplinkybėmis dingusiais įrodymais ir grįsti jais nuosprendį. Nukentėjusieji teismui taip pat patvirtino, kad nei kasatorius, nei kitas nuteistasis šioje byloje jiems negrasino ir negąsdino nei žodžiais, nei veiksmais. Nukentėjusieji taip pat nėra nurodę apie tai, kad jie informavo kasatorių apie savo nesutikimą atiduoti telefonus. Be to, kasatoriaus teigimu, nukentėjusysis įvykio metu buvo pagiringas, todėl dėl savo neblaivumo galėjo neteisingai suvokti nuteistųjų veiksmų esmę. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kasatorius žinojo apie M. S. tikslą savavaldžiauti, nes žinojo apie jo reikalavimus dėl daiktų grąžinimo, girdėjo nukentėjusiosios prašymą grąžinti telefonus. Tačiau šios aplinkybės neįrodo kasatoriaus bendrininkavimo, nes jam nerūpėjo M. S. ir jo draugų įsiskolinimai. Liudytoja R. G. nurodė girdėjusi L. P. prašymą grąžinti telefoną, kai nuteistieji išeidinėjo iš buto, tačiau apie paimtus telefonus jis sužinojo tik išėjęs iš buto, be to, išeidamas iš buto rankose peilio kasatorius nebeturėjo. Teismai preziumavo nukentėjusiųjų parodymų teisingumą, nepasisakė dėl parodymų prieštaravimo bei A. G. parodymų keitimo. Be to, teismai nekreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, kad tyrimas buvo vilkinamas, jo terminai tęsiami be jokio pagrindo, nepagrįstai paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, motyvuojant ankstesniu kasatoriaus teistumu, nors jis jau buvo panaikintas, bei tuo, kad kasatorius neva slapstosi nuo tyrimo, nors jam tiesiog nebuvo tinkamai pranešama apie reikalavimą atvykti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius pakeitė savo gyvenamąją vietą, nors prokurorė tuo grindė savo prašymą skirti kasatoriui suėmimą. Taip pat kasatorius mano, kad buvo pažeistos jo teisės, nes, nepaisant to, kad jis atsisakė valstybės apmokamo gynėjo ir norėjo gintis pats, valstybės apmokamas gynėjas jam vis vien buvo paskirtas ir vietoj nuteistojo dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu atliekamuose procesiniuose veiksmuose. Teismas nuosprendyje rėmėsi L. P. parodymais, tačiau ji nebuvo apklausta nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nebuvo sudaryta galimybė užduoti jai klausimus, todėl jos parodymais teismas negalėjo remtis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimo nepadarė, nes dėjo visas įmanomas pastangas apklausti L. P. teisme, tačiau to negalima buvo padaryti dėl objektyvių priežasčių. Tačiau tai nekeičia fakto, kad teismas neturėjo teisės jos parodymais kaip įrodymu grįsti nuteistojo kaltę. Ypač įskaitant tai, kad, apklausiant L. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei kasatorius, nei jo gynėjas nedalyvavo. Tokiu būdu pažeista nuteistojo teisė užduoti liudytojai klausimus, įtvirtinta Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje.
Nuteistasis M. S. kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, nevertino prieštaravimų liudytojų parodymuose, nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų bei įrodymų dingimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai ir netiksliai cituoja liudytojų parodymus, neįvertino jų įrodymų visumoje. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius, matydamas M. K. rankose peilį, suvokė, kad šis baugina nukentėjusiuosius ir tuo pasinaudojo. A. G. patvirtino, jog M. K., sukinėdamas rankose peilį, jam nieko nesakė, negrasino ir nedarė nieko, kas įgalintų šį veiksmą priskirti prie reikalavimo atiduoti turtą. Kasatoriaus pokalbio su A. G. metu M. K. įėjo į virtuvę ir sukinėjosi patalpoje visiškai atsitiktinai, kasatorius į jį nekreipė dėmesio, nestebėjo jo veiksmų. To neneigia ir nukentėjusieji. Teismai nepasisakė, kuo grindžia konstatavimą, kad kasatorius su M. K. buvo susitarę prievarta paimti nukentėjusiųjų turtą. Nukentėjusieji ir liudytojai patvirtino, kad telefonai nebuvo paimti M. K. akivaizdoje. Kasatorius nesutinka su teismo nuomone, kad kasatoriaus neprieštaravimas M. K. veiksmams įrodo jo bendrininkavimą, nes kasatorius išvis nematė M. K. veiksmų, todėl į juos nereagavo. Nukentėjusieji ir liudytojai nepatvirtino, kad M. K. demonstravo peilį matant kasatoriui. Teismai nepasisakė, kodėl atmetė nuteistojo parodymus apie tai, kad jokios prievartos ar grasinimų jis nenaudojo, A. G. atidavė jam telefonus savanoriškai, nurodydamas, kad jais užtikrina buvusio buto nuomininko J. A. įsipareigojimus. A. G. įvykio metu buvo pagiringas, todėl galimai neteisingai pamena ar suvokia įvykio esmę, be to, jis pats parodė, kad, išvykus kasatoriui ir kitam nuteistajam, jis pasitarė su merginomis ir nutarė kreiptis į policiją. Tik nuteistiesiems išvykus, nukentėjusieji nusprendė, kad telefonai buvo atimti. Ši aplinkybė aiškiai paneigia nukentėjusiųjų versiją apie tai, kad jie jautė kasatoriaus psichologinį spaudimą, nes tokiu atveju nebereikėtų papildomai svarstyti, kaip vertinti nuteistųjų veiksmus. Teismas, nustatydamas, kad kasatorius bendrininkavo su M. K., vadovavosi išimtinai liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, visiškai netyrė paties nuteistojo psichinio santykio su jo atliekamais veiksmais, nenustatė jo tikslų. Teismas rėmėsi A. G. parodymais, nepaisant prieštaravimų juose – iš pradžių jis teigė, kad telefonus kasatorius ištraukė jam iš rankų, po to – kad paėmė nuo stalo. L. P. nurodė dar ir trečią versiją – kad kasatoriui atsisakius A. G. grąžinti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, šis pasiūlė vietoj jo duoti „Sony“, kurį kasatorius ištraukė iš A. G. rankų. L. P. taip pat nurodė, kad kasatorius patikino A. G., kad telefonai paimami kaip užstatas. Visos išvardintos aplinkybės rodo, kad šie įrodymai yra nenuoseklūs, todėl teismas negalėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, nukentėjusieji ir liudytojai pateikė savo subjektyvų įvykio vertinimą, kuris, anot kasatoriaus, visiškai nesutampa su nuteistojo vertinimu, jo veikos motyvais ir tikslais. Nuteistasis teigia neturėjęs tikslo sukelti nukentėjusiesiems nerimą ar sukurti bauginančią situaciją. Teismo konstatavimas, jog buvo naudojama psichinė prievarta, iš esmės grindžiamas vien peilio demonstravimu, tačiau kasatorius, kaip minėta, M. K. veiksmų net nematė, be to, M. K. nieko nežinojo apie telefonų paėmimą iš A. G. A. G. apie savo nesutikimą atiduoti telefonus kasatoriaus neinformavo, dėl savo neblaivumo tiek jis, tiek kiti buvusieji kambaryje galėjo neteisingai suvokti esamą situaciją. Be to, apeliacinės teismas nepagrįstai nurodė, kad M. K. sukinėjo peilį L. P. akivaizdoje, nes ji taip neparodė. Teismai, be to, nepagrįstai rėmėsi pačiu peilio turėjimo faktu ir tuo grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nes šis daiktinis įrodymas yra dingęs, o parašai ant pakvitavimų, kuriais neva grąžinti peiliai, yra ne kasatoriaus, ne M. K. ir ne jo brolio. Kasatorius taip pat teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, jo terminai tęsiami be jokio pagrindo, nepagrįstai paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, apie kurios paskyrimą net nepranešta artimiesiems, sprendžiant suėmimo klausimą, nebuvo sudaryta galimybė naudotis pasirinktu gynėju, be nuteistojo sutikimo jis pakeistas valstybės apmokamu gynėju. Kaip ir M. K., M. S. tais pačiais argumentais ginčija galimybę remtis L. P. parodymais bei teigia, kad buvo pažeista jo teisė užduoti liudytojai klausimus. Taip pat kasatorius mano, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nors tai draudžia įstatymai.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstytos pretenzijos ikiteisminiam baudžiamosios bylos tyrimui dėl paskirtų per griežtų kardomųjų priemonių, ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo pagrindų ir dėl nesudarytos galimybės naudotis pasirinktu gynėju nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šios aplinkybės neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio ar apeliacinės nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Taip pat nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas skunde išdėstyti samprotavimai dėl nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų turinio vertinimo, nes šie klausimai nėra susiję su baudžiamosios bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindais.
Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo
Neteisingas kasacinio skundo teiginys, kad byloje esanti peilio nuotrauka ir pakvitavimas apie jo grąžinimą yra suklastoti, nes peilis buvo paimtas nustatyta tvarka M. K. kratos metu, nukentėjusioji jį atpažino, ant pakvitavimo grąžinant jį yra M. K. parašas. Nuteistieji, susipažindami su bylos medžiaga, nepareiškė jokių prieštaravimų dėl ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų, todėl šis nuteistųjų teiginys yra išgalvotas ir parodo jų polinkį išsigalvoti bei klaidinti teismą.
Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų paaiškinimais dėl bylos aplinkybių, nes jie yra nuoseklūs, jų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Kasaciniuose skunduose bandoma dirbtinai atskirti nuteistųjų veiksmus, teigiant, jog M. S. nematė M. K. rankose peilio, o M. K. negirdėjo M. S. reikalavimo atiduoti daiktus bei taip siekiant paneigti BK 294 straipsnio 2 dalies sudėties požymių visumą nuteistųjų veiksmuose.
Teismai aiškinosi šias aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad M. K. ir M. S. veikė bendrai, nes M. S. reiškė reikalavimus dėl neva dingusių daiktų, o M. K. tuo metu buvo išsitraukęs peilį ir automatiškai atlenkdamas bei užlenkdamas jį demonstravo nukentėjusiesiems. Tokiu būdu, kaip teisingai įvertino teismai, buvo kuriamas grėsmingas fonas M. S. reiškiamiems reikalavimams, pasireiškiantis kaip psichologinė prievarta. Teismai pagrįstai atmetė M. K. aiškinimą, kad jis tik nesąmoningai žaidė su peiliu, nes, esant normaliam žmonių tarpusavio bendravimui, niekas svetimame bute prieš asmenis, kuriuos mato pirmą kartą, nedemonstruoja peilio. Viskas vyko kompaktiškoje aplinkoje, dviejų kambarių bute, kuriame iš viso buvo šeši asmenys, M. K. su peiliu rankoje vaikščiojo iš vieno kambario į kitą. Kaip patvirtindamas, kad peilis buvo išsitrauktas neatsitiktinai, M. K. persmeigė juo cigarečių pakelį, kuris buvo virtuvėje ant stalo. Jo paaiškinimas dėl tokio veiksmo yra absurdiškas ir naivus. Nešaunamojo ginklo specialisto išvadoje nurodyta, kad kratos metu iš M. K. paimtas peilis yra buitinės paskirties lenktinis peilis, turintis automatiškai atsilenkiančią ir užsifiksuojančią geležtę, kurios ilgis 83 mm, todėl tai yra pakankamai grėsmingas įrankis, kuriuo galima padaryti kūno sužalojimus.
Teismai, nustatydami nusikaltimo aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina ir liudytojos R. G. parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu. Teismai, remdamiesi R. G. parodymais, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes išsikviesti ją į teismo posėdį nebuvo galimybės, nors pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų procesinių priemonių. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. R. G. parodymuose nėra jokių naujų aplinkybių, o tik tie patys duomenys apie nusikaltimo aplinkybes, kurias nurodė ir nukentėjusieji, todėl teismas pagrįstai paskelbė jos parodymus, turėdamas tikslą patikrinti nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymų teisingumą.
Skunduose nemažai vietos skirta argumentams dėl neatskleisto nuteistųjų psichinio santykio su atliekamais veiksmais. Skunduose išdėstyti argumentai nepagrįsti, nes kaltininko psichinis santykis su daroma veika kaip tik ir nustatomas įvertinus objektyviuosius veikos požymius. Todėl nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavališkas tariamos teisės vykdymas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, panaudojant psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistųjų M. K. ir M. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
