Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-88-697/2016
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-19336-2015-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2;
2.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgalioto atstovo advokato Audriaus Juozapavičiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio specialistas Romualdas Gecevičius surašė G. K. 2015 m. gruodžio 18 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-46620847-15 už tai, kad 2015 m. lapkričio 26 d., apie 7.15 val., Vilniuje, Švitrigailos g. 6/2, vairuodama automobilį „Toyota Yaris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir abu automobilius apgadino bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126, 222 punktų reikalavimus ir padarydama pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarimu G. K. pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi G. K. advokato A. Juozapavičiaus apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. liepos 13 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgalioto atstovo advokato A. Juozapavičiaus prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgaliotas atstovas advokatas Audrius Juozapavičius, vadovaudamasis ATPK 30221 straipsnio nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarimo dalį, kuria G. K. pripažinta kalta ir nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (taip pat nuobaudų subendrinimą), ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti; palikus galioti šią nutarimo dalį, dėl pažeidimo, nustatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pritaikyti ATPK 301 straipsnį, panaikinti nutarimo dalį, kuria atimta teisė vairuoti transporto priemones trejiems metams, ir paskirtą nuobaudą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pakeisti, sumažinant ją iki 2 Eur.
Pareiškėjas nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti, nes priimti padarius esminį materialiosios teisės pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėto nutarimo (nutarties) priėmimui. Teismai neatskleidė, į kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas privalo atsižvelgti, spręsdamas dėl tiesioginės tyčios buvimo šio pobūdžio bylose, į jas neatsižvelgė ir tai lėmė netinkamą ATPK 130 straipsnio 1 dalies pritaikymą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT- 54-2014, 2AT-69-2014) laikomasi pozicijos, kad tiesioginė tyčia pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį konstatuojama tada, kai asmuo suvokia ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą ir nori taip elgtis, t. y. sąmoningai ignoruoja pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, iš jos pasišalina siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose 2AT-7-3-2013, 2AT-8-2013, 2AT-11-2012). Nagrinėjamu atveju G. K. paaiškinimai dėl savo veiksmų suvokimo, nežymus automobilių kontakto pobūdis, jos elgesys po įvykio (nevengė bendrauti su D. Š., nekeitė savo automobilio detalių, išsamiai paaiškino pareigūnams įvykio aplinkybes, sutiko dalyvauti automobilių „sugretinimo“ veiksme, siūlė G. M. atlyginti žalą, jei tokia padaryta) ir kitos reikšmingos aplinkybės rodo, kad G. K. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios padaryti ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką – ji nesuvokė sukėlusi eismo įvykį (apgadinusi kitą automobilį) ir kad neteisėtai pasišalina iš eismo įvykio vietos.
Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys prieštaringi įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar inkriminuotas „Peugeot“ automobilio apgadinimas išties buvo padarytas teismų sprendimuose nurodytu laiku ir būdu: įvykį mačiusi liudytoja D. Š. nurodo, kad „įvažiuota“ į galines dureles, tačiau inkriminuojamos priekinės; iškviestas pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodo vieną pažeidimo aukštį, atliekant automobilių apžiūrą nurodomas kitas – 15 cm skirtingas aukštis; nukentėjusysis G. M. teisme pripažino, kad jo automobilis turi daug įbrėžimų ir kitokių apgadinimų, tačiau nei jo pranešime apie pažeidimą, nei kituose procesiniuose dokumentuose nėra apibūdintas apgadinimo pobūdis, mastas, konkreti lokalizacija, apskritai, nukentėjusysis proceso metu nereiškė jokių turtinių pretenzijų ir pan.
Pareiškėjo manymu, sprendimą dėl tiesioginės tyčios buvimo G. K. veikoje teismai priėmė remdamiesi vienintele faktine aplinkybe – kad D. Š. pasakė G. K. apie automobilių susidūrimą, dėl to, anot žemesniųjų teismų, G. K. privalėjo „išlipti iš savo automobilio ir įsitikinti, kad nekliudė kito automobilio ir nepadarė jam jokios žalos, dėl kurios turėtų būti kviečiama policija“. Teismai nepagrįstai sureikšmino šią faktinę aplinkybę ir remdamiesi ja padarė neteisingas išvadas. Nei teisės aktai, nei teismų praktika neformuluoja vairuotojui pareigos „išlipti iš savo automobilio“. Teisės aktai nustato vairuotojo pareigą pranešti policijai, jeigu buvo padaryta tik turtinė žala (KET 222 punktas), o teismų praktikoje formuojama pozicija, kad vairuotojas privalo likti eismo įvykio vietoje, kai akivaizdžiai matomas kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimas ir šio turto savininkas reiškia pretenzijas dėl įvykusio eismo įvykio (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-52-511/2015). Šiuo atveju D. Š. neprisistatė kaip „Peugeot“ automobilio savininkė ir nepareiškė jokių pretenzijų dėl šiam automobiliui padarytos kokios nors žalos. Be to, nebuvo jokio akivaizdžiai matomo „Peugeot“ automobilio sugadinimo (nei G. K., nei D. Š. jokių sugadinimų nematė), G. K. ėmėsi tinkamų priemonių įsitikinti, kad „Peugeot“ automobilis neapgadintas. Pareiškėjo manymu, susidariusioje situacijoje svarbu įvertinti ir konflikto dėl statomų automobilių gyvenamojo namo kieme kontekstą. D. Š. pasakymą apie automobilių susidūrimą G. K. suprato kaip D. Š. siekį tokiu būdu priversti ją nesiparkuoti ir išvažiuoti iš jų kiemo. G. K., nenorėdama tęsti konflikto (dėl parkavimosi) ir netgi baimindamasi, kad kas nors blogo nebūtų padaryta jai ar jos automobiliui, tiesiog išvažiavo parkuotis į kitą vietą. Taigi liudytojos D. Š. pasakymas apie automobilių susidūrimą nepaneigia tiesioginės tyčios pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nebuvimo G. K. veikoje.
Pareiškime taip pat cituojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai ir teigiama, kad jeigu būtų nustatyta, jog G. K. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pažeidimą, jai paskirta nuobauda už šį pažeidimą yra aiškiai neteisinga, neatitinka ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Iš bylos duomenų matyti, kad konstatuotas automobilio apgadinimas ne tik nežymus, bet ir mažareikšmis, nesukėlęs savininkui jokios žalos. Be to, G. K. bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, padėjo policijai atskleisti padarytus administracinius teisės pažeidimus, ji nebausta, nenustatyta nei jos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo manymu, už tokį pažeidimą apskritai neturėtų būti taikomas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas, o bauda turėtų būti skiriama tik simbolinė. Teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir dėl to nepagrįstai netaikė ATPK 301 straipsnio nuostatų.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiasis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgalioto atstovo advokato Audriaus Juozapavičiaus prašymą nurodo, kad pateiktas prašymas atmestinas ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime teigiama, kad prašyme minimi argumentai dėl įrodymų pakankamumo nesudaro bylos atnaujinimo pagrindo. Iš policijos bylos medžiagos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo turinio matyti, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teisingumą vykdanti institucija, buvo ištirti ir įvertinti. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutarimą, pažymėjęs teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K. pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, suprasdama pasirinkto elgesio neteisėtumą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja D. Š. transporto priemonių susidūrimo garsą girdėjo stovėdama 5 metrų atstumu nuo G. K. vairuojamo automobilio. Išgirdusi susidūrimą liudytoja priėjo prie G. K. ir pranešė, kad vairuotoja atsitrenkė į stovintį automobilį. G. K. į liudytojos raginimą pasilikti įvykio vietoje nereagavo ir iš eismo įvykio vietos skubiai pasišalino. Pagal Kelių eismo taisyklių 222 punkto nuostatas G. K. galėjo palikti eismo įvykio vietą tik įsitikinusi, kad nepadarė turtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui. Vairuotoja dėl turtinės žalos padarymo neįsitikino, Kelių eismo taisyklių reikalavimų nevykdė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Taigi G. K. administracinės atsakomybes vengė, savo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nepripažino, asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, todėl byloje taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatų nėra pagrindo.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgalioto atstovo advokato Audriaus Juozapavičiaus prašymas iš dalies tenkintinas.
Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies taikymo
Apibendrinus atsakomybėn patraukto asmens G. K. įgalioto atstovo advokato A. Juozapavičiaus pareiškimo dėl bylos atnaujinimo argumentus matyti, kad pareiškime neigiama kaltė dėl sukelto eismo įvykio, nesutinkama ir su nubaudimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, kurį sukėlė G. K.. Pareiškime tvirtinama, kad bylos įrodymai buvo įvertinti neteisingai, apgadinimų lokalizacija pagal liudytojos D. Š. parodymus ir apžiūros duomenis yra skirtinga, nepatikima, nėra duomenų apie tai, jog G. K. suprato, kad yra susijusi su eismo įvykiu. Taigi iš esmės paduotame pareiškime nesutinkama su teismų išvadomis dėl G. K. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Iš šio pareiškimo turinio matyti, kad, neigiant G. K. tyčią pasišalinti iš sukelto eismo įvykio vietos, pareiškime nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, įrodymų vertinimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo paskirtis yra patikrinti, ar nagrinėjant konkrečią bylą žemesnių instancijų teismuose nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų. Šiame proceso etape įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Taigi toliau nutartyje bus dėstomi atsakymai į tuos prašymo argumentus, kurie susiję su esminiais materialiosios ar proceso teisės pažeidimais. Priešingai negu nurodyta pareiškime, minėtų pažeidimų sudėtys įrodytos bylos duomenų visuma, teismams išsamiai ir nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių padarius motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus pareiškėjo skundo argumentus, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir konstatavo, kad pažeidimo sudėtis įrodyta eismo įvykio vietos schema, fotolentelėmis, pareigūno A. Ganevičiaus tarnybiniu pranešimu, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, liudytojos D. Š. paaiškinimu, nukentėjusiosios bei minėtų asmenų parodymais teisme. Nors pareiškime keliamos įrodymų patikimumo abejonės, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tai taip pat aptarė ir prašyme nurodytas abejones pašalino, įsitikindamas įrodymų nuoseklumu ir išvadų atitikimu bylos aplinkybėms, pripažindamas, jog G. K. teiginiai grindžiami ne įvykio aplinkybėmis, o tik subjektyviu vertinimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino duomenų gavimo teisėtumą, patvirtino jų patikimumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išsamiais argumentais vertinant bylos įrodymus.
Dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 868 iki 1 158 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 158 iki 1 448 Eur su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo..
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuobaudos nėra per griežtos, nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatų.
Teismai, skirdami G. K. nuobaudą, nurodė, kad atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, asmenybę, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Plačiau dėl šių aplinkybių vertinimo nepasisakyta. Pažymėta, jog šioje byloje nustatytos įvykio aplinkybės bei G. K. apibūdinantys asmens duomenys nėra išskirtiniai, kuriais remiantis būtų pagrindas taikyti pažeidėjai ATPK 301 straipsnio nuostatas.
Įvertinus visas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, šios bylos aplinkybių kontekste kolegija mano, kad buvo galimybė taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas G. K..
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyti G. K. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jos sukeltas eismo įvykis didelės žalos nukentėjusiosios turtui (automobiliui) nepadarė. Nustatytas tik automobilio kėbulo įbrėžimas. Įvertinus šias aplinkybes ir tai, kad žala mažareikšmė, kad galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus G. K. neturėjo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad G. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 868 Eur dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir be ilgalaikio teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, G. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams – mažintina, paskiriant jai pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį.
Taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį ir G. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirti nuobaudą – 868 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą G. K. paskirti nuobaudą – 868 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
