Baudžiamoji byla Nr. 2K-420-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11686-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.12.1;
2.4.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Godos ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalies, kuria M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 172 straipsnio 1 dalį 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas P. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. M. L. nuteistas už tai, kad papirkdamas trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti: P. Š. nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su M. L. siūlyti piniginį atlygį Lietuvos Respublikos piliečiams už tai, kad jie išankstiniuose 2015 m. Lietuvos Respublikos savivaldybės tarybos narių (ir merų) rinkimuose balsuotų už jų nurodytą politinę Lietuvos socialdemokratų partiją ir Lietuvos socialdemokratų kandidatą į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š.. P. Š. ir M. L., vykdydami šį susitarimą ir veikdami bendrai, 2015 m. vasario 25 d., apie 16.00 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) g., abu kartu pasiūlė rinkėjams V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. balsuoti už jų nurodytą politinę Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios sąrašo Nr. 2, ir kandidatą į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š., pažadėdami už tai kiekvienam balsavusiam rinkėjui po 5 Eur. Šiems rinkėjams sutikus balsuoti už piniginį atlygį, M. L. automobiliu,,BMW 528“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) juos atvežė iš Šilutės r., (duomenys neskelbtini), į Šilutę, nurodydamas jiems nueiti į Šilutėje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje esančią savivaldybės rinkimų komisiją ir, pabalsavus už minėtą partiją bei kandidatą, parnešti tai įrodantį kvitą, po to M. L. pažadėjo juos parvežti į namus ir sumokėti žadėtus pinigus. V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. pabalsavus ir grįžtant į M. L. nurodytą vietą prie Šilutėje, Rusnės g. esančios Šilutės rajono ligoninės, M. L. laukė su automobiliu.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti kaip nepadariusiam nusikalstamos veikos arba pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl paskirtos bausmės baudos, ją sumažinant arba pakeičiant švelnesne bausme – viešaisiais darbais.
2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatytas įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles bei kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos principą, nes neįsigilino į byloje apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, vadovavosi prieštaringais parodymais, prielaidomis bei abejonėmis, neatribojo jo ir kito nuteistojo P. Š. veiksmų ir objektyviai nesprendė, ar kiekvieno iš jų (nuteistųjų) veiksmuose galima konstatuoti nusikaltimo, numatyto BK 172 straipsnyje, būtinųjų požymių visumą.
2.1.1. Pasak kasatoriaus, BK 172 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika padaroma alternatyviais veiksmais – psichinės prievartos naudojimu, papirkimu arba apgaule, todėl teismai turėjo nustatyti, ar jis atliko nors vieną iš šių veiksmų, kuriais būtų trukdoma rinkėjams realizuoti savo teisę rinkti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad papirkimas, kaip trukdymo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti būdas, gali pasireikšti tiek tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų balsų pirkimu, tiek ir dovanų ar kitokio atlyginimo teikimu arba pažadu atsilyginti siekiant paveikti rinkėją (rinkėjus), kad jis (jie) dalyvautų arba nedalyvautų rinkimuose ir (arba) balsuotų už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2013">2K-393/2013</a>, 2K-52/2014). Kasatorius nesutinka su teismų padarytu V. Š., M. Š., B. D., Z. D., M. K., T. M., M. B., I. K., M. K., A. U. parodymų vertinimu kaip patvirtinančiu faktą, kad jis siūlė rinkėjams atsilyginti už tai, kad jie rinkimų metu balsuos už atitinkamą politinę partiją ir jos kandidatą. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada paremta tik prielaidomis. Kasatorius detaliai analizuoja proceso dalyvių parodymus ir teigia, kad rinkėjai, kurie važiavo jo vairuojamu automobiliu į rinkimų apylinkę, vienareikšmiškai jo neįvardijo kaip asmens, galbūt siūliusio jiems atlygį už atitinkamą balsavimą. Liudytojai M. Š. nurodė, kad „tas vairuotojas tik vairavo ir kalbėjo, kad už S. balsuoti reikia, bet jis jokių pinigų nežadėjo, pinigus mokėti žadėjo tas vyriškis iš (duomenys neskelbtini) (P. Š.)“, B. D. nurodė, kad „už tai, kad balsuos už jo nurodytą kandidatą, jis (P.) prižadėjo kiekvienam sumokėti po 5 Eur“, Z. D. nurodė, kad „vairuotojas jam neliepė už ką nors balsuoti, jokių pinigų nesiūlė“, V. Š., nors ir atpažino jį kaip asmenį, kuris siūlė jai sumokėti 5 Eur už balsavimą rinkimuose, tačiau taip pat parodė, jog ji nepamena, kuris iš jai nepažįstamų dviejų vyriškių pasiūlė nuvažiuoti balsuoti už atitinkamą politinę partiją ir kandidatą, o bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, jog pinigus siūlė P. Š.. D. D., M. K., T. M., M. B., I. K., M. K., A. U. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad jis siūlė rinkėjams atlygį už balsavimą rinkimuose. Kasatorius pažymi, kad nė vienas iš nurodytų asmenų nematė ir negirdėjo, kad būtent jis būtų siūlęs rinkėjams sumokėti už balsavimą. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nesuprantama, kokiais konkrečiais ir objektyviais duomenimis remiantis teismas sprendė, kad jis pasikėsino papirkti rinkėjus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik išvardijo liudytojus, kurių parodymais rėmėsi, tačiau visiškai nemotyvavo, kokie liudytojų paaiškinimai leidžia be abejonių vertinti, kad būtent jis papirko ar siūlėsi papirkti rinkėjus, taip pat neaišku, kokia teismo nurodyta „kita byloje surinkta medžiaga“, kurios teismas neįvardijo ir neaptarė, pagrindžia aplinkybę, jog jis siūlė rinkėjams atlygį už balsavimą.
2.2. Kasatorius nurodo, kad teismai vertino tik vieną iš BK 172 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – rinkėjų papirkimą, tačiau nesiaiškino, ar pažadu atsilyginti rinkėjams už balsavimą savivaldybės tarybos narių rinkimuose buvo paveikta rinkėjų laisva valia, t. y. ar papirkimu buvo sutrukdyta asmenims realizuoti jų turimą teisę rinkti. Pats savaime rinkėjų papirkimas nereiškia nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje, padarymą. Trukdymas rinkėjui (rinkėjams) realizuoti savo teisę rinkti yra būtinasis nusikalstamos veikos požymis. Pagal,,Lietuvių kalbos žodyną“ trukdyti reiškia daryti kliūtis, neleisti ką daryti, kliudyti. Aiškindamas BK 172 straipsnyje vartojamą formuluotę „trukdymas asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai veikiant šio straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas pasunkinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2013">2K-393/2013</a>). Teismai nesiaiškino, ar papirkimu buvo sutrukdyta M. Š., V. Š., B. D., Z. D. realizuoti jų turimą teisę rinkti, ar, priešingai, papirkimas neturėjo įtakos rinkėjų pasirinkimui, už ką balsuoti. Kasatoriaus nuomone, vertinant šių asmenų paaiškinimus, siūlymas sumokėti už balsavimą rinkimuose jų apsisprendimo teisei įtakos neturėjo, nes visi jie iš esmės nurodė, kad balsavo už tą, ką norėjo, arba kad nebuvo svarbu, už ką balsuoti. Dėl to teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad siūlymas atsiskaityti su rinkėjais už tai, kad jie balsuotų už atitinkamą politinę partiją, kaip nors sutrukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti bei jį (kasatorių) patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
2.3. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismai nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes siūlymas balsuoti už atlygį ar kurstymas tai daryti rinkimuose užtraukia tiek baudžiamąją (BK 172 straipsnis), tiek ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 2077 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76/2012">2K-7-76/2012</a>). Kasatorius cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimų, kasacinio teismo nutarčių ištraukas dėl pačios griežčiausios – baudžiamosios atsakomybės – taikymo sąlygų ir pagrindų, teigdamas, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai sudaro pagrindą išvadai, jog, nepaisant to, kad jiems ir siūlė atlygį kitas asmuo už balsavimą, jie balsavo slaptai niekieno netrukdomi ir nekontroliuojami. Trukdymu Lietuvos Respublikos piliečiui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam ar dalyvauti referendume turėtų būti suprantami tokie veiksmai, kai asmeniui yra trukdoma nekontroliuojamai slaptai balsuoti rinkimuose, t. y. kiti asmenys užpildo biuletenį, neleidžiama vykti balsuoti ir kitaip rinkėjams yra trukdoma realizuoti savo teisę rinkti. Kasatoriaus tvirtinimu, tokie veiksmai, kai asmeniui siūloma balsuoti už atlygį ar kurstoma tai daryti, yra tik administracinis teisės pažeidimas, nes taip jam nėra trukdoma rinkti. Tiek jo, tiek kito nuteistojo veiksmai nesutrukdė rinkėjams balsuoti pagal savo valią, nes kiekvienas iš jo į rinkimų apylinkę nuvežtų rinkėjų turėjo tiek teisę, tiek galimybę patys pasirinkti, už ką balsuoti arba apskritai nebalsuoti, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju prieštarauja protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitiems bendrosios teisės principams.
2.4. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes teisės taikymo klaidų neištaisė, o tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius.
2.5. Kasatorius nesutinka ir su jam paskirta bausme, nes už apysunkį nusikaltimą paskirta 80 MGL dydžio bauda yra pernelyg griežta, neadekvati inkriminuotam teisės pažeidimo sunkumui bei jo asmenybei. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog jam skirta bauda yra mažesnė, nei baudos už apysunkį nusikaltimą vidurkis, tačiau teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tokias reikšmingas aplinkybes kaip rinkėjų, kuriuos pasikėsinta papirkti, skaičius, nusikalstamos veikos pasekmės, kaltinamojo pavojingumas ir pan. (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismai neįvertino to, kad byloje nebuvo nustatyta, jog kaltinamieji būtų ėmęsi tam tikrų aktyvių neteisėtų veiksmų siekiant paveikti rinkėjų laisvą valią balsuoti už atitinkamą partiją ir (ar) kandidatą, t. y. rinkėjai nebuvo klaidinami, įtikinėjami, jų atžvilgiu nebuvo naudojamos jokios prievartos priemonės, surinkti didesnį rinkėjų, sutinkančių balsuoti už atlygį, skaičių, buvo parengę išankstinį rinkėjų papirkimo planą ar kt., kas leistų spręsti dėl nusikalstamos veikos didesnio pavojingumo.
Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybę pripažįsta tai, kad nusikalstamą veiką padarė du asmenys (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasatoriaus įsitikinimu, vien tai, kad nusikaltimą įvykdė keli asmenys, savaime nesuteikia pagrindo teismui spręsti, kad dėl to buvo sudarytos palankesnės sąlygos nusikalstamai veikai įvykdyti ar kad dėl to kilo sunkesnės žalingos pasekmės. Šiuo atveju nors teismas ir pripažino, kad kaltinamieji vykdydami nusikaltimą veikė išvien, tačiau jo (kasatoriaus) veiksmai pasireiškė tik tuo, jog jis nuvežė rinkėjus į rinkimų apylinkę balsuoti, o tai nesudarė ir nepalengvino nusikalstamos veikos įvykdymo sąlygų. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismas neturėjo pagrindo pripažinti bendrininkavimo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir skirti jam griežtesnę bausmę. Pasak kasatoriaus, jam turėtų būti skiriama mažesnio dydžio bauda arba švelnesnė bausmė – viešieji darbai.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. L. kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad, nenustačius liudytojų, tiesiogiai patvirtinančių, jog M. L. pažadėjo atlygį už balsavimą, teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistųjų M. L. ir P. Š. apeliaciniuose skunduose. Prokuroro nuomone, liudytojų parodymai tiek teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtina M. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 172 straipsnyje, teismai BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų nepadarė.
3.2. Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad teismai nenustatė, jog pažadėtas atlygis turėjo įtakos papirktų rinkėjų apsisprendimui balsuojant, ir teigia, kad apklaustų byloje liudytojų rinkėjų parodymai yra priešingi: jie sutiko važiuoti balsuoti po to, kai buvo pasiūlytas atlygis, jiems vis buvo primenama, už ką reikia balsuoti. Nors nuteistasis P. Š. pirmosios instancijos teisme neigė M. L. kaltę, tačiau teismas pagrįstai vadovavosi jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad M. L. domėjosi asmenimis, kurie balsuotų už pinigus, o vėliau, po poros dienų, sužinojęs, kad yra keletas asmenų, norinčių balsuoti už atlygį, kartu su P. Š. pasiūlė juos nuvežti į rinkimus ir po balsavimo sumokėti po 5 Eur. Šiems rinkėjams buvo siūloma balsuoti už kandidatą S. Š.. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu iš M. L. buvo paimta dvylika 5 Eur nominalo vertės kupiūrų. Prokuroras nurodo, kad šios nustatytos aplinkybės teismams pagrįstai leido konstatuoti, jog paminėtiems rinkėjams pažadėjus sumokėti po 5 Eur už tai, kad jie, pasinaudodami teise rinkti, balsuotų už rinkimuose dalyvaujantį kandidatą S. Š., buvo paveikta jų, kaip rinkėjų, valia ir taip jiems buvo trukdoma realizuoti jų teisę rinkti.
3.3. Prokuroras pažymi, kad asmens veiksmams pagal BK 172 straipsnį kvalifikuoti nėra svarbu, ar rinkėjai balsavo už jiems nurodytą kandidatą ar partiją, ar balsavo už kitus kandidatus.
3.4. Atsiliepime dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo teigiama, kad ATPK 2077 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė už rinkėjo balsavimą už atlygį, siūlymąsi balsuoti už atlygį ar kurstymą tai daryti rinkimuose ar referendume, bet ne siūlymą balsuoti už atlygį, t. y. pirmais dviem atvejais administracinio teisės pažeidimo subjektas yra pats rinkėjas. Taigi šiuo atveju kasatorius skunde neteisingai aiškina ATPK 2077 straipsnio 3 dalies dispoziciją. Nors kasatorius teigia, kad galbūt jis tik kurstė rinkėjus balsuoti už atlygį ir tai atitiktų minėto ATPK straipsnio dispoziciją, tačiau byloje nustatyta, kad M. L. ir P. Š. veiksmai peržengė administracinės atsakomybės ribas, nes jie iš anksto susitarė rinkėjams siūlyti atlygį už tai, kad jie rinkimuose balsuotų už jų nurodomą kandidatą, tokį atlygį siūlė, o M. L. nuvežė juos ir prie rinkimų apylinkės, t. y. rinkėjus ne kurstė balsuoti už atlygį, o pažadėdami sumokėti papirko.
3.5. Prokuroras dėl kasatoriui paskirtos bausmės teigia, kad teismai pagrįstai įvertino, jog P. Š. ir M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Teismai atsižvelgė ir į tai, kad M. L. neteistas, dirba, apibūdinamas patenkinamai, ir į kitas reikšmingas aplinkybes, todėl bausmė yra individualizuota, ne per didelė ir teisinga. Be to, skunde nurodyti argumentai, kad rinkėjų atžvilgiu nebuvo imtasi tam tikrų aktyvių veiksmų, nebuvo surinktas papirktinų rinkėjų didesnis skaičius, nebuvo sudarytas papirkimo planas, kuris leistų spręsti apie didesnį veikos pavojingumą ir sunkesnių pasekmių kilimą, nepaneigia teismo argumentų, kuriais vadovaujantis M. L. buvo paskirta bauda, kurios dydis gerokai mažesnis nei baudos vidurkis už apysunkį nusikaltimą.
4. Nuteistojo M. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų ir veikos kvalifikavimo pagal BK 172 straipsnio 1 dalį
5. Kasatorius kasaciniame skunde ginčija jam inkriminuoto BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio „trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“ buvimą, teigdamas, kad teismai nepagrįstai veiksmus, susijusius su rinkėjų papirkimu, sutapatino su trukdymu realizuoti teisę rinkti. Be to, pasak kasatoriaus, teismai turėjo spręsti, kokia atsakomybė jam turi būti taikoma – baudžiamoji ar administracinė (ATPK 2077 straipsnio 3 dalis).
6. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį; suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis). Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).
8. BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise pasireiškia nurodytais alternatyviais būdais, t. y. psichinės prievartos naudojimu, papirkimu, apgaule. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje, padarymą. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą šiame BK straipsnyje, būtina nustatyti, kad dėl trukdymo asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume jis visiškai negalėjo turima teise pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas buvo apsunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2013">2K-393/2013</a>, 2K-52/2014).
9. M. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 172 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis išankstiniuose 2015 m. Lietuvos Respublikos savivaldybės tarybos narių (ir merų) rinkimuose pasiūlė rinkėjams V. Š., M. Š., B. D. ir Z. D. balsuoti už nurodytą politinę Lietuvos socialdemokratų partiją ir kandidatą į Lietuvos Respublikos Šilutės rajono savivaldybės tarybos narius – merus – S. Š., pažadėdamas už tai kiekvienam balsavusiam rinkėjui po 5 Eur, taip pat nuvežti ir parvežti iš rinkimų, taip jis papirkdamas – žadėdamas atlygį, trukdė jiems pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti.
10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad M. L. papirkdamas trukdė asmenims pasinaudoti rinkimų teise, kaip buvo sutrukdyta asmenims pasinaudoti šia teise, apskritai nenurodė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl M. L. kaltės padarius BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir kartu dėl šiame BK straipsnyje objektyviojo požymio – trukdymo – jo veiksmuose buvimo padarė formaliai, jų tinkamai nemotyvuodamas, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nurodomas papirkimas kaip poveikio rinkėjams būdas, tačiau šis būdas neanalizuojamas, todėl liko neatskleista, kaip M. L. trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti. Nors teismai ir nustatė rinkėjų papirkimo faktą, tačiau, kaip minėta, pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia trukdymo jiems pasinaudoti rinkimų teise, taigi, ir BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog pirmosios instancijos teisme liudytoja V. Š. nurodė, kad balsavo, kaip buvo pasakyta, tačiau negali pasakyti, ar būtų važiavusi dėl atlygio; liudytoja M. Š. parodė, kad ji balsavo už tą kandidatą, už kurį norėjo, pinigai jai nebuvo paskata, tačiau jei būtų davę, pinigus būtų paėmusi; liudytoja B. D. teigė, kad balsavo, kaip buvo prašyta; liudytojas Z. D. nurodė, kad balsavo, už ką norėjo. Teismai šių įrodymų kontekste argumentuotų išvadų, ar atitinkami M. L. veiksmai (ne)turėjo tiesioginės įtakos nukentėjusiųjų apsisprendimui balsuoti ir (ne)trukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti, nepadarė.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.
12. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015).
13. Taigi, teismai nagrinėjamos bylos įvykių kontekste tinkamai neįvertino ir neanalizavo BK 172 straipsnio 1 dalyje nurodyto objektyviojo požymio – trukdymo asmenims pasinaudoti rinkimų teise, dėl to teismų išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos šiame BK straipsnyje, buvimo M. L. veiksmuose, negalima laikyti argumentuota. Tai galėjo lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 172 straipsnio 1 dalies nuostatų – taikymą. Kartu tai vertintina ir kaip esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas, nes toks argumentas buvo nurodomas M. L. apeliaciniame skunde, tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas į jį atsakė tik formaliai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodytais pagrindais ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ATPK 2077 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už balsavimo rinkimuose ar referendume tvarkos pažeidimus, todėl, nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ATPK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Nors iš tiesų šis klausimas M. L. apeliaciniame skunde keliamas nebuvo, tačiau teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu.
14. Šioje nutartyje minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas P. Š., jo apeliacinis skundas buvo atmestas, tačiau kasacinis skundas dėl jo nebuvo paduotas.
Pagal BPK 376 straipsnio 1, 2 dalis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sutrukdė priimti teisingus sprendimus, atsižvelgiant į tai, kad teismų sprendimuose nėra pateikta pakankamai nuteisimo motyvų ir dėl šio asmens, kasacinės instancijos teismui kyla pareiga BPK 376 straipsnio nuostatas taikyti ir P. Š., nors, kaip minėta, šis asmuo kasacinio skundo nėra padavęs. Dėl to, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina visa apeliacinės instancijos teismo nutartis ir visa byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo M. L. kasacinio skundo argumentų, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka, be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Gintaras Goda
Armanas Abramavičius
