Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. e2AT-85-697/2016
Teisminio proceso 4-68-3-18969-2015-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2;
2.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovės advokatės Agatos Staševskajos prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 3-iojo būrio patrulis surašė A. Š. 2015 m. gruodžio 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-46157395-15 už tai, kad 2015 m. gruodžio 14 d., apie 10.34 val., Vilniuje, S. Žukausko g. 31, vairuodama automobilį „Toyota“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiuodama stovintį automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, jį kliudė ir abu automobilius sugadino. taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 101, 222 punktų reikalavimus ir padarydama pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimu A. Š. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, skirta 30 Eur bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, skirta 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. Š. skirta galutinė nuobauda – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas trims mėnesiams, kas mėnesį mokant ne mažiau 300 Eur iki visiško baudos sumokėjimo
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi A. Š. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovės advokatės A. Staševskajos prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovė advokatė Agata Staševskaja, vadovaudamasis ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 30219 straipsnio 2 dalies 30221 straipsnio nuostatomis, prašo panaikinti nutarimo ir nutarties dalis, kuriomis A. Š. nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti arba pagal šį straipsnį paskirtą nuobaudą pakeisti – sumažinti jai paskirtą piniginę baudą ir neskirti specialiosios teisės atėmimo arba sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą.
Pareiškėja nurodo, kad teismai nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, ATPK 257, 284 straipsnių reikalavimų, nevisapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė ATPK 130, 301 straipsnių nuostatas, dėl to jų sprendimai dėl A. Š. nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti bei neteisėti.
Anot pareiškėjos, A. Š. veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, dėl to teismai nepagrįstai jai pritaikė ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskyrė neproporcingai griežtą bausmę ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai išvardijo visus byloje surinktus įrodymus, tačiau neanalizavo, kaip kiekvienas jų įrodo A. Š. veiksmuose buvus tyčią. Teismo išvardyti įrodymai tik patvirtina faktą, kad ji sukėlė eismo įvykį, kurį ji pripažino, bendradarbiavo su pareigūnais, teikė paaiškinimus, teisme taip pat savo kaltės neneigė, pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Teismas neanalizavo, kad dalis teismo nurodytų įrodymų patvirtina ir kitas reikšmingas aplinkybes: kad eismo įvykio metu nebuvo sukeltas pavojus aplinkiniams, transporto priemonių apgadinimai buvo mažareikšmiai ir nežymūs, tikslus nukentėjusiajam padarytos žalos mastas nenustatytas, taigi ir žala nebuvo didelė. Šie įrodymai patvirtina, kad A. Š. galėjo nepajusti ir nesuprasti (atsižvelgiant ir į jos pensinį amžių ir sveikatos būklę – operuotą abiejų akių kataraktą), kad sukėlė eismo įvykį ir neteisėtai iš jo pasišalino.
Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną įrodymų nurodė teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo G. C. paaiškinimus, kai tuo tarpu šis asmuo teismo posėdyje apklaustas nebuvo, procese apskritai nedalyvavo, jokių pretenzijų byloje nereiškė, neįrodinėjo patyręs žalą. Pareiškėjos nuomone, liudytojo D. R. parodymai, kad pažeidėja turėjo pajusti smūgį, neįrodo jos tyčios, nes šis liudytojas stebėjo įvykį iš šalies ir galėjo išreikšti tik savo subjektyvią nuomonę. Iš bylos medžiagos matyti, kad padaryti pažeidimai nėra šiurkštūs, jokių sunkių pasekmių sukelta nebuvo, eismo įvykyje nenukentėjo žmonės, pažeidėja buvo blaivi, jos transporto priemonė apdrausta privalomuoju ir savanoriškuoju draudimu, automobilis techniškai tvarkingas, naujas, eismo įvykis vyko dienos metu, judrioje S. Žukausko gatvėje, kur vaikšto daug žmonių, todėl teigti, kad A. Š. turėjo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekdama išvengti atsakomybės, nėra jokio pagrindo. Teismo posėdžio metu A. Š. teismui paaiškino, kaip suvokė situaciją, prašė teismo atsižvelgti į tai, kad ji yra pensininkė, jos reakcija ir suvokimas jau nebe tokie, kaip jauno žmogaus, todėl esant nestipriam smūgiui, ji nesusiorientavo ir tinkamai nesusivokė situacijoje. Teisme ji pripažino, jog pasielgė lengvabūdiškai ir neapdairiai, kai išgirdusi garsą, bet nesupratusi jo kilmės sustojo pažiūrėti, bet neišlipo iš transporto priemonės, tačiau tai negali būti laikoma jos tyčiniais veiksmais, siekiant pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidėjos tikslo ir motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir konstatuodamas jos veiksmuose tyčią vadovavosi tik prielaidomis.
Pareiškėjos nuomone, įvertinus eismo įvykio aplinkybes ir A. Š. asmenybę, jai paskirta nuobauda yra akivaizdžiai per griežta. Pareiškėja mini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimus, cituoja naujesnes kasacines nutartis baudžiamosiose bylose ir pažymi, kad, nepaisant to, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje minimali nuobauda už šį pažeidimą numatyta nuo 868 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų metų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu formuoja protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus atitinkančią praktiką tokio pobūdžio bylose. Analogiškose bylose už tokio pobūdžio pažeidimus teisės vairuoti transporto priemones atėmimas skaičiuojamas mėnesiais, kai tuo tarpu A. Š. paskirta nuobauda – gerokai griežtesnė.
Pareiškime atkreipiamas dėmesys, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas tiesiogiai neigiamai veikia A. Š. kasdienį gyvenimą, apriboja galimybes gyventi visavertiškai. Ji yra sulaukusi pensinio amžiaus, tačiau dirba dviejose darbovietėse, nes senatvės pensijos jai nepakanka vienai išlaikyti butą, sumokėti komunalinius mokesčius, vaistams ir kitoms būtinosioms išlaidoms; ji turi sveikatos sutrikimų (cukrinis diabetas), dėl kurių privalo laikytis griežto dienos režimo, atstumas tarp jos namų ir darbo yra itin didelis ir kelionė viešuoju transportu yra nepatogi, užtrunka dvigubai ilgiau negu automobiliu, todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimas jai sukelia itin neigiamų pasekmių. A. Š. patyrė didelių išlaidų, susijusių su eismo įvykiu – pati padengė savo transporto priemonės remonto išlaidas ir turi pareigą padengti nukentėjusiojo transporto priemonės remonto išlaidas. Teismui paskyrus jai švelnesnę nuobaudą, t. y. palikus tik piniginę sumažintą nuobaudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, ji turėtų galimybę toliau dirbti ir sumokėti baudą dalimis. Pareiškėjos manymu, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes pažeidėja suprato pasielgusi netinkamai, dėl to patyrė didelių finansinių išlaidų.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiasis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovės advokatės Agatos Staševskajos prašymą nurodo, kad pateiktas prašymas atmestinas ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime teigiama, kad prašyme minimi argumentai nesudaro bylos atnaujinimo pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad A. Š. pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, suprasdama pasirinkto elgesio neteisėtumą. Policijai A. Š. nurodė, jog eismo įvykio vietoje pajuto kažką užkabinusi, tačiau galvojo, kad kliudė tik automobilio veidrodėlį ir nuvažiavo į kitą kiemą. „Toyota Yaris“ naujus apgadinimus A. Š. pastebėjo išlipusi iš automobilio, bet policijos nekvietė ir išėjo į susitikimą. Pagal Kelių eismo taisyklių 222 punkto nuostatas A. Š. galėjo palikti eismo įvykio vietą tik įsitikinusi, kad nepadarė turtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui. Vairuotoja dėl turtinės žalos padarymo neįsitikino, Kelių eismo taisyklių reikalavimų nevykdė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia.
Eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai nėra būtini ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, todėl šių aplinkybių įrodinėti nereikia. Iš surinktų rašytinių įrodymų visumos matyti, kad A. Š. pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, suvokdama neteisėtą elgesį.
Atsiliepime pažymima, kad A. Š. kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nepripažino, dėl padaryto teisės pažeidimo nesigaili, automobilio „Mercedes Benz“ valdytojui padarytos žalos neatlygino, todėl byloje pakartotinai taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatų nėra pagrindo.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovės advokatės Agatos Staševskajos prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo
Pareiškėja nesutinka su teismų padaryta išvada, kad A. Š. tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia ir vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Šioje byloje nustatyta, kad A. Š. po eismo įvykio iš jo vietos pasišalino apie eismo įvykį niekam nepranešdama. Spręsdami pažeidėjos kaltės klausimą teismai įvertino visas įvykio aplinkybes ir surinktus įrodymus. Įvairiose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose A. Š. nurodė, kad kilusio eismo įvykio nesuprato, kad pagalvojo kliudžiusi automobilio veidrodėlį, sklindantį garsą (automobilių kontakto metu) girdėjusi, bet suvokusi jį kaip bildesį automobilio bagažinėje; vėliau ji pripažino, kad nuvažiavusi ir sustojusi kieme suprato apie kilusį eismo įvykį, kai išlipusi pamatė savo automobilio apgadinimus. Teismai išnagrinėjo pažeidėjos iškeltas versijas dėl įvykio suvokimo, jas paneigdami pagrįstai vadovavosi įvykį mačiusio liudytojo D. R. parodymais, kuris patvirtino, kad automobilių kontakto metu buvo girdėti aiškus garsas, kliudytas automobilis sujudėjo, vairuotoja po smūgio du kartus sustojo, todėl turėjo pajusti automobilių susidūrimą, ir kitais bylos duomenimis, nurodytais ginčijamuose nutarime bei nutartyje. Teismai, įvertinę aiškaus automobilių kontakto faktą, jo garsą, automobilių apgadinimų mastą (automobiliui „Mercedes Benz“ nubrozdintas galinis bamperis ir sudaužytas žibintas, automobiliui „Toyota“ – apgadintas sparnas, buferis ir žibintas, kuriuos reikėjo keisti) ir lokalizaciją, akivaizdų jų pobūdį, ilgalaikę pažeidėjos vairavimo patirtį, jos elgesį po automobilių susidūrimo, pagrįstai konstatavo, kad vairuotoja suprato sukeltas pasekmes, dėl kurių galėjo ir privalėjo situaciją vertinti kaip eismo įvykį, tačiau dėl sumaišties ir skubėjimo (tai ji pripažino teisme) iš įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį nepranešdama nei nukentėjusiajam, nei policijai, įvykio vietoje nepalikdama jokių aiškių savo tapatybės identifikavimo duomenų. Nėra pagrindo nesutikti su teismų išvadomis, kad kaltininkė turėjo tikslą ir tyčia vengė atsakomybės pasišalindama iš įvykio vietos, nors automobilis turėjo privalomą civilinės atsakomybės draudimą ir galiojančią privalomą techninę apžiūrą, vairuotoja buvo blaivi, kad įvykis buvo dienos metu, kai pažeidimas galėjo būti aiškiai kitų asmenų pastebėta. Teismai tokias išvadas padarė įvertinę visą byloje surinktą faktinę medžiagą, tuo tarpu administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo proceso etape įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Taigi, teismai nustatė A. Š. tyčią pasišalinti iš įvykio vietos ir pagrįstai pripažino ją kalta dėl teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.
Dėl paskirtos nuobaudos
A. Š. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubausta 30 Eur bauda, o pagal 130 straipsnio 1 dalį jai skirta – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis minėto kodekso 33 straipsniu, jai nustatyta galutinė nuobauda – 900 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pareiškėja prašo sumažinti A. Š. paskirtą piniginę baudą ir neskirti specialiosios teisės atėmimo arba sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) baigiamuosiuose aktuose ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).
Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu.
Pagal ATPK 301 straipsnį mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba tokios nuobaudos neskyrimas galimas atsižvelgiant į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnyje, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013).
Nagrinėjamojoje administracinėje byloje nustatyta, kad A. Š. padarė pažeidimus eismo saugumo srityje, būdama anksčiau ne kartą bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nors įvykio metu galiojančių nuobaudų neturėjo; ji gailėjosi dėl eismo įvykio, tačiau savo kaltę pripažino iš dalies; atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, atsižvelgdamas tiek į jos padaryto pažeidimo turinį, pavojingumą ir pobūdį, tiek į jos asmenybę (ji pensinio amžiaus, netekėjusi, dirba, darbdavio apibūdinama teigiamai, turi sveikatos sutrikimų) ir materialinę padėtį, vadovaudamasis ATPK 302 straipsnio nuostatomis, paskyrė piniginę baudą mažesnę, nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos baudos (nuo 868 iki 1 158 Eur) vidurkis, ir jos mokėjimą išdėstė per trijų mėnesių laikotarpį. Kolegijos manymu, tokia nuobauda už padarytą pažeidimą nėra aiškiai neproporcinga ar per griežta.
Vis dėlto kolegija sprendžia, kad pareiškime nurodytos aplinkybės, jog A. Š. turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių ji priversta laikytis griežtos dienotvarkės, tuo pačiu laiku leistis vaistus, laikytis mitybos režimo, ji yra senatvės pensininkė, vieniša, dirba, kad galėtų pragyventi ir sumokėti mokesčius, atstumas nuo namų iki darbovietės yra itin didelis, susisiekimas viešuoju transportu nepatogus, leidžia daryti išvadą, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas jai iš tiesų galėtų sukelti neigiamas pasekmes. Įvertinus tai, kad A. Š. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu visgi nėra itin šiurkštūs, ji pripažįsta pareigą atlyginti nukentėjusiojo transporto priemonės remonto išlaidas ir ketina ją įvykdyti, galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus ji neturėjo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad A. Š. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, net ir perpus trumpesnis, nei numatytas sankcijoje, kartu su 900 Eur dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir be ilgalaikio teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, A. Š. asmenybę, kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą dėl nusižengimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. A. Š. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams – mažintina, paskiriant pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 900 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims mėnesiams.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį.
Taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį ir A. Š. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį skirti 900 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą A. Š. paskirti nuobaudą – 900 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims mėnesiams.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
