Dėl Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties

Administracinė byla Nr. 2AT-86-693/2016

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00143-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.4.2; 2.4.9.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Institucija) 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu E. V. nubausta pagal ATPK 512 straipsnio 2 dalį ir 55 straipsnio 1 dalį galutine nuobauda – 434 Eur dydžio bauda. Pažeidėja buvo nubausta už tai, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D1-1038 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo 25.1 ir 30.1 punktus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.4 punktą, t. y. 2015 m. lapkričio 6 d. 14 val. savo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tvarkė 0,2437 ha ploto nepratekantį dirbtinį vandens telkinį, turintį 0,1155 ha ploto pakrantės apsaugos juostą, neturėdama leidimo tai daryti, ir padarė vandens apsaugos reikalavimų pažeidimą.

2. Šį nutarimą E. V. apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris skundžiama 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi pažeidėjos skundą atmetė ir Institucijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimą paliko nepakeistą.

3. Nesutikdama su Institucijos ir apylinkės teismo priimtais sprendimais E. V. juos apskundė Panevėžio apygardos teismui, kurio 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi palikta nepakeista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos E. V. prašymas priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

5. Pareiškėja E. V. prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jai nutraukti arba perduoti bylą nagrinėti organui (pareigūnui), apylinkės arba apygardos teismui.

5.1. Pareiškėja, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ATPK 256, 257, 284 straipsnių nuostatas, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų taikymo pažeidimus ir priėmė nepagrįstą nutartį.

5.1.1. Pareiškime nurodyta, kad nagrinėjant bylą nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjos nuosavybės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra įrengtas dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjai 2015 m. gruodžio 15 d. surašė nutarimą Nr. AM-PANN-46265621-15 ir nubaudė ją už tai, kad ji, tvarkydama savo žemės sklype įrengtą dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį: 1) neturėjo leidimo tvarkyti ir neturėjo suderinimo su Aplinkos apsaugos agentūra; 2) pažeidė dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos reikalavimus.

5.1.2. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjant šią administracinio teisės pažeidimo bylą svarbu nustatyti, kokiu teisės aktu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-590/3D-583 „Dėl dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – 2012 m. aprašas) ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. Dl-1038 „Dėl paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – 2014 m. aprašas)) buvo būtina vadovautis, tvarkant (mažinant) jos (pareiškėjos) 0,7208 ha ploto žemės sklype nuo 2015 m. esantį 0,24737 ha ploto dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį (kūdrą). Pareiškėja pažymi, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo nustatyti, kokio konkrečiai teisės akto nuostatomis turėjo vadovautis, nusprendusi 2015 m. rudenį tvarkyti jos sklype įrengtą dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį, ir koks teisės aktas numato jai pareigą prieš tvarkymo darbų pradžią gauti institucijos leidimą tvarkyti ir tai suderinti su Aplinkos apsaugos agentūra.

5.1.3. Pareiškėja, analizuodama minėtų teisės aktų nuostatas ir dėl to padarytas teismų išvadas, teigia, kad šiuo atveju išskirtinos kelios reikšmingos faktinės aplinkybės, kurioms esant, ji, tvarkydama (mažindama) 0,2437 ha ploto dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį (kūdrą), privalėjo vadovautis ne 2014 m., o būtent 2012 m. Aprašo nuostatomis, nes: 1) 2005 m. rugsėjo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DM-1958 pagrindu įsigijo 0,7208 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame jau įrengtu 0,075 ha ploto dirbtiniu nepratekamu paviršiniu vandens telkiniu (kūdra), todėl ji (pareiškėja) nėra tas asmuo, kuris pradėjo ar kuris įrengė 0,075 ha ploto kūdrą. Vadinasi, 2012 m. Aprašo 4 punkto prasme, jai (sklypo pirkėjai) nusprendus tvarkyti (mažinti) sklypo pardavėjo įrengtą dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį (kūdrą) yra privaloma vadovautis 2012 m. Aprašo nuostatomis, nes šio Aprašo 4 punkto nuostatos jai netaikomos; 2) 2015 m. liepos 22 d. VĮ Registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruoti 0,7208 ha ploto žemės sklypas ir 0,2437 ha ploto dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra), todėl 2015 m. rudenį, nusprendus sumažinti 0,2437 ha ploto kūdrą, ji (pareiškėja) imperatyviai (2014 m. Aprašo 2.2. punktas) privalėjo vadovautis 2012 m. Aprašo nuostatomis, nes 0,2437 ha ploto dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra) buvo įrengtas ir tvarkomas 2015 m., t. y. jau po 2012 m. Aprašo įsigaliojimo dienos (2012 m. Aprašo 4 punktas); 3) 2014 m. Aprašo 2.2. punktas imperatyviai numato, kad 2014 m. Aprašas netaikomas visas in corpore, tvarkant dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius, t. y. tvarkant tokius vandens telkinius, koks yra pareiškėjos nuosavybės žemės sklype, nedarant jokių išlygų dėl vandens telkiniui nustatytos pakrantės apsaugos juostos ir neatsižvelgiant į tai, kas ir kada dirbtinį vandens telkinį pradėjo ar galutinai įrengė.

5.1.4. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, pareiškėja teigia, kad, priešingai nei nurodyta bylą nagrinėjusių teismų nutartyse, sprendžiant, ar ji privalėjo gauti išankstinį leidimą tvarkyti savo dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį ir ar privalėjo tvarkymo darbus derinti su Aplinkos apsaugos agentūra, turi būti remiamasi ne 2014 m. Aprašo, bet 2012 m. Aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. D1-590/3D-583 „Dėl dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“, nuostatomis. Todėl, anot pareiškėjos, ji nepadarė ATPK 512 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo, nes 2012 m. Aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. D1-590/3D-583, nenumato, kad turi būti priimtas sprendimas leisti tvarkyti dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį. Taip pat pareiškėja pažymi, jog tai, kad 2015 m. rudenį, tvarkydama žemės sklype esantį 0,2437 ha ploto dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį (kūdrą), ji privalėjo vadovautis ne 2014 m., o būtent 2012 m. Aprašo nuostatomis, patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. liepos 15 d. pažyma Nr. (25)-A4-7322.

6. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro Lino Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. raštą Nr.(45-l)-D8-9776, kuriame nurodyta, jog teisės aktai nereglamentuoja dirbtinių nepratekamų vandens telkinių tvarkymo, užkasimo darbų ir kad dirbtinį nepratekamą vandens telkinį galima sumažinti ar panaikinti tokiu būdu, kad nebūtų padaryta žala aplinkai ar kitų asmenų turtui, laikantis bendrųjų aplinkosauginių teisės aktų. Tačiau, pirmosios instancijos teismas Aplinkos ministerijos, kaip institucijos, turinčios reikiamų specialių žinių, raštą vertino kaip neišsamų ir nepakankamą įrodymą, nes, teismo nuomone, jame pateikta bendro pobūdžio informacija, o ne teisinio reglamentavimo ypatumai, iš minėto rašto pirmosios instancijos teismui buvo neaišku, kokius duomenis E. V. pateikė minėtai institucijai, ar informavo instituciją apie vandens telkinio plotą ir pan., E. V. prašymas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl informacijos pateikimo nėra pateiktas laiku – tik 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. jau pradėjus kūdros valymo darbus.

6.1. E. V. mano, kad tokiais argumentais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro L. Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.(45-1)-D8-9776 duomenimis, sprendžiant klausimą dėl jos dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio tvarkymo (mažinimo) darbų išankstinio leidimo būtinumo. Prašyme pažymima, kad, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomone, teisės aktai nereglamentuoja dirbtinių nepratekamų vandens telkinių tvarkymo, užkasimo darbų. Šios ministerijos nuomone, dirbtinį nepratekamą vandens telkinį galima sumažinti ar panaikinti tokiu būdu, kad nebūtų padaryta žala aplinkai ar kitų asmenų turtui ir laikantis bendrųjų aplinkosauginių teisės aktų, kurių pažeidimas pareiškėjai nebuvo nustatytas.

6.2. Taip pat prašyme nurodyta, kad dirbtinių nepratekamų vandens telkinių tvarkymą numatantis 2012 m. Aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. D1-590/3D-583, taikomas visiems dirbtiniams nepratekamiems paviršiniams vandens telkiniams, nepriklausomai nuo jų ploto dydžio. Tuo tarpu 2014 m. Aprašas imperatyviai in corpore netaikomas (2014 m. Aprašo 2.2 punktas) tvarkant dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius, t. y. tokius vandens telkinius, koks yra pareiškėjos žemės sklype. 2012 m. Aprašas nenumato išimčių, kad turi būti priimtas sprendimas leisti tvarkyti dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį atsižvelgiant į jo plotą, nepaisant ir tų atvejų, kai vandens telkiniui yra nustatyta pakrantės apsaugos juosta. Esant nustatytai vandens telkinio pakrantės apsaugos juostai, turi būti laikomasi reikalavimų, taikomų pakrantės apsaugai, tačiau tai nereiškia imperatyvaus reikalavimo gauti išankstinį leidimą tvarkyti tokį vandens telkinį. Pareiškėja teigia, kad jos kreipimosi laikas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl informacijos pateikimo negali būti argumentas nevertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro L. Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.(45-l)-D8-9776 įrodomosios galios, nes spendžiant klausimą dėl teisės akto pažeidimo ar nepagrįsto nubaudimo yra svarbus institucijos pateikiamos informacijos turinys, o ne kreipimosi į ministeriją ir vandens telkinio tvarkymo darbų pradžios santykis. Prašyme pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino minėto rašto ir nepaneigė jo įrodomosios galios, todėl pareiškėja daro išvadą, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, nagrinėjamos bylos kontekste ydingai aiškino ir taikė aktualius bylai teisės aktus, nepagrįstai atsisakė vertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro L. Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.(45-l)-D8-9776 įrodomąją galią ir taip padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, netinkamai taikė ATPK 256, 257, 284 straipsnių nuostatas ir neatskleidę bylos esmės priėmė nepagrįstas ir neteisėtas nutartis.

7. Prašyme nurodyta, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento vyriausiasis specialistas A. K. nutarime Nr. AM-PANN-46265621-15 nurodė, jog E. V. padarė vandens apsaugos reikalavimų pažeidimą, t. y. savo veika pažeidė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126 ir 126.4. punktus <...> Pakrantės apsaugos juostose draudžiama: dirbti žemę, ardyti velėnas <...> ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 55 straipsnio 1 dalyje.

7.1. Pareiškėja nurodo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, paviršinio vandens telkinio apsaugos juostose nėra absoliutaus draudimo vykdyti veiklą, nes dirbti žemę, ardyti velėną nėra uždrausta veikla vandens telkinio apsaugos juostose, jei yra vykdomas pievos atsėjimas. E. V. pažymi, kad būtent toks ir yra jos nuosavybės žemės sklype įrengto dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio pakrantės sutvarkymo rezultatas – pakrantėje yra atsėta kultūrinė pieva ir byloje pateikti tai patvirtinantys įrodymai.

7.1.1. Prašyme nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog byloje nustatyta, kad E. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje augo žolinė augmenija, kuri iš esmės atitinka velėnos sąvoką, todėl konstatuotina, jog E. V., organizuodama ir atlikdama privataus žemės sklypo, kadastrinis Nr.4400-0112-1846, esančio (duomenys neskelbtini), vandens telkinio gilinimo darbus ir iš šio vandens telkinio dugno paimtu žvyru formuodama pakrantę, pildama žvyrą ant pakrantės, neabejotinai sugadino vandens telkinio pakrantės natūralią žolinę augmeniją, suardė pakrantės apsaugos juostos velėną, tokiais veiksmais padarydama žalą gamtai. Pareiškėja teigia, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes byloje iš viso nėra duomenų, kokia jos vandens telkinio pakrantės apsaugos teritorija buvo prieš darbų pradžią. Ar pakrantės apsaugos juostos teritorijoje buvo velėna prieš pradedant vandens telkinio tvarkymo darbus, byloje duomenų nėra. Todėl, anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių įrodymų apie jos vandens telkinio pakrantės apsaugos teritorijos būklę prieš darbų pradžią, skundžiama nutartimi padarė tik formalią prielaidą.

7.1.2. Prašyme tvirtinama, kad E. V., vykdydama vandens telkinio tvarkymo darbus, nevykdė žemės darbų pakrantės apsaugos juostos teritorijoje, nes buvo kasamas gruntas vandens telkinio dugne, kuris nepriklauso pakrantės apsaugos juostos teritorijai. Iškastas gruntas buvo pilamas ant šlaito, kuriame neaugo velėna. Tokiais veiksmais buvo taisomi natūralios šlaito erozijos padariniai. Jokių žemės kasimo ar invazijos gilyn į paviršinį žemės sluoksnį pakrantės apsaugos juostos teritorijoje nebuvo daroma. Atlikus kranto erozijos padarinių pašalinimo darbus, buvo atsėta kultūrinė pieva. Tai paneigiančių įrodymų byloje nėra.

7.1.3. Pareiškėja pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant byloje kitų įrodymų, o tik remdamasis jos pateikta nuotrauka, kurioje užfiksuotas vandens telkinio pakrantės sutvarkymo užbaigtų darbų rezultatas, nepagrįstai nusprendė, jog iškastu gruntu neabejotinai buvo užpilta dalis vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje augusios žolinės augmenijos (velėnos) ir taip ši augmenijos dalis buvo sunaikinta.

7.1.4. Be to, prašyme pažymima, kad, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr.343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punktas neturi nuostatos, kad vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose kultūrinių pievų atsėjimas galimas tik suderinus tai su aplinkos apsaugos tarnybomis. Pasak pareiškėjos, tai, kad kultūrinių pievų atsėjimui nebūtina gauti aplinkos apsaugos institucijų suderinimo tvarkant dirbtinį nepratekamą vandens telkinį (toks koks yra pareiškėjos sklype), patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. liepos 15 d. pažyma Nr. (25)-A4-7322, kurioje nurodyta, kad, vadovaujantis 2014 m. aprašo 2.2 punktu, jo nuostatos netaikomos tvarkant dirbtinius nepratekamus vandens telkinius, kurių priežiūra numatyta 2012 m. apraše. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, asmenims nėra prievolės rengti projektus dirbtinių nepratekamų vandens telkinių tvarkymui pagal 2012 m. aprašą, o Agentūrai nėra prievolės nagrinėti tokius projektus ir teikti išvadas.

7.1.5. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, pareiškėja teigia, kad pagal 2012 m. aprašą dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio (kūdros) tvarkymui nėra būtina gauti išankstinį institucijos suderinimą ir (ar) leidimą ir nėra reikalaujama apie tokių darbų vykdymą informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą, todėl savo žemės sklype vykdydama kūdros tvarkymo darbus, pakrantės apsaugos juostos teritorijoje ji nesuardė velėnos ir nepadarė administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 55 straipsnio 1 dalyje.

8. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas Albertas Kilevičius atsiliepimu į pareiškėjos pašymą prašo jį atmesti.

8.1. Atsiliepime nurodyta, kad abiejų instancijų teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, bylos aplinkybės visapusiškai ir objektyviai išaiškintos, visi įrodymai ištirti ir įvertinti. Pasak Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo, teismai tinkamai taikė teisės aktus, objektyviai ir pagrįstai įvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro L. Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. (45-1)-D8-9776 įrodomąją galią, visiškai atskleidė bylos esmę ir nepadarė jokių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, kurie galėjo turėti tiesioginę įtaką neteisėtų sprendimų priėmimui.

9. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. prašymas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atmestinas.

Dėl teisės akto taikymo

10. Nustatytos šios esminės bylos aplinkybės: 2005 m. rugsėjo 16 d. pareiškėja pirko 0,7208 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo 0,075 ha ploto dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra), kuriam nuo 2003 m. gruodžio 3 d. nustatyta vandens telkinio apsauginė juosta. Tikslinant kadastro duomenis, 2015 m. kovo 6 d. šiame žemės sklype nustatytas 0, 2437 ha ploto vandens telkinys, kuriam nustatyta 0, 1155 ha vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta (nuo 2015 m. liepos 22 d.) ir šie duomenys pareiškėjos užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja 2015 m. rudenį, neinformuodama Institucijos ir neturėdama leidimo tai daryti, tvarkė žemės sklype esantį 0,2437 ha ploto dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį jį gilindama, o iškastu gruntu užpildama dalį vandens telkinio bei pakrantės, padarė jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

11. Apylinkės ir apygardos teismai savo sprendimuose argumentuotai nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. V., tvarkydama dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį, vadovaujantis 2014 m. aprašo nuostatomis, turėjo pateikti Institucijai projektą ir tik jį suderinus pradėti darbus.

11.1. Pareiškėja tai ginčija, teigdama, kad teismai netinkamai išaiškino teisės aktus. Anot pareiškėjos, jos veiksmai turėjo būti vertinami vadovaujantis 2012 m. aprašo nuostatomis, pagal kurias tvarkant dirbtinį nepratekamą paviršinį vandens telkinį Institucijos leidimo tai daryti nereikia, nes 0,2437 ha ploto vandens telkinys buvo įrengtas ir tvarkomas 2015 m., t. y. po 2012 m. aprašo įsigaliojimo dienos.

11.1.1 2012 m. aprašo 4 punkte nustatyta, kad aprašo reikalavimai netaikomi asmenims, kurie dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius įrengė ar pradėjo jų įrengimą iki šio aprašo įsigaliojimo dienos. Taigi šio aprašo nuostatos taikomos asmenims, kurie dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius ėmė rengti po 2012 m. liepos 12 d. Minėta, kad pareiškėjos žemės sklype dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys jau buvo 2003 metais (tik žymiai mažesnis), todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad E. V. 2015 m. rudenį tvarkant vandens telkinį 2012 m. aprašo nuostatos netaikomos, o pagal 2014 m. aprašo nuostatas, tiksliau šio aprašo 25.2, 30.2 punktuose ir aprašo 1 priedo 2.2 eilutės 3 stulpelyje, nustatyta asmens, organizuojančio vandens telkinio (nesančio saugomose teritorijose, kurio plotas didesnis nei 0,04 ha) tvarkymo darbus, pareiga pateikti atitinkamai aplinkos apsaugos agentūrai pasirašytą projektą (raštu ir kopiją skaitmeniniu formatu), o tvarkymo darbus vykdyti tik po to, kai gauna suderintą projektą. Duomenų apie suderintą projektą byloje nėra, be to, pareiškėja to ir neginčija.

11.1. 2. Apygardos teismas nutartyje nurodė,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkte numatyta, jog pakrantės apsaugos juostose draudžiama <...> ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis).“ Tas pats šio Vyriausybės nutarimo punktas nurodytas ir apylinkės teismo nutartyje. Pareiškėja prašyme teisingai nurodė, kad šio nutarimo 126.4 punktas neturi minėtos nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų šio Vyriausybės nutarimo XXIX skyriuje pasisakyta dėl vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų, o 109 punkte nurodyta: Pakrantės apsaugos juostose draudžiama: 109.4 dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius. Šios apylinkės ir apygardos teismų klaidos nurodant ne tą Vyriausybės nutarimo punktą vertintinos kaip techninė klaida, neturėjusi jokios įtakos šios teisės normos taikymui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad gilinant vandens telkinį iškastu gruntu buvo užpilta dalis pakrantės apsaugos juostos velėnos ir tai sudaro ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį.

11.1.3. Remdamasi tuo, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai išaiškino, jog E. V. 2015 m. rudenį tvarkydama savo žemės sklype esantį vandens telkinį pagal 2014 m. aprašo nuostatas tvarkymo darbus galėjo vykdyti tik iš aplinkos apsaugos agentūros gavusi suderintą projektą, todėl jos veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 512 straipsnio 2 dalį ir 55 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo

12. Vadovaujantis ATPK 30221 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pareiškėjos prašyme yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra apygardos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl tokie argumentai nenagrinėtini.

12.1. Pagal ATPK 257 straipsnį organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

12.3. Pagal bylos duomenis bei pareiškėjos prašyme nurodytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad teismų išvados dėl padarytų ATPK 512 straipsnio 2 dalyje ir 55 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 straipsnyje. Teismai, laikydamiesi šio ATPK straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė, išanalizavo ir įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginę tarpusavyje, pateikė jų visumos analizę, susiedami juos į vientisą loginę grandinę. Pažymėtina, kad apylinkės teismas pateikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viceministro Lino Jonausko 2015 m. gruodžio 31 d. rašto turinį vertino ir motyvuotai pasisakė, kodėl jį atmeta. Apygardos teismas pažymėjo, kad pritaria apylinkės teismo įrodymų vertinimui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai vertindami įrodymus ir nustatydami bylos faktines aplinkybes, esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje priimti teismų sprendimai yra teisėti, juos keisti ar naikinti prašyme nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atmesti.

Teisėjai

Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas