Baudžiamoji byla Nr. 2K-223/ 2010 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2.
2.6.7.6 (S)
2010 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V., nuteistojo A. Ž. (A. Ž.) ir nukentėjusiųjų E. B. ir R. A. B. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
L. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už užvaldymą apgaulės būdu pinigų, vykdant sutartį dėl vizos gavimo) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 182 straipsnio 2 dalį (už užvaldymą apgaulės būdu E.B. ir R.B. pinigų, buvusių Naujosios Zelandijos banko sąskaitoje) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose;
A. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. B. ir R. A. B. nuosprendžiu pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęstas laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas į A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įregistruotą Nekilnojamo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įregistruotą Nekilnojamo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti visu turtu.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęstas laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas į L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, įregistruotą Nekilnojamo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti visu turtu.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas, nuteistosios L. V. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, nukentėjusiųjų E. B. ir R. A. B. apeliacinis skundas tenkinas iš dalies:
1) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendis pakeistas:
nustatyta, kad nepasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės, kad L. V., būdama kompanijos OZ-LINK COMPANY, INC atstovybės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakinga vadove ir įgaliota teikti rinkoje OZ-LINK COMPANY, INC profesionalias konsultacines paslaugas imigracijai į Kanadą, Australiją ir Naująją Zelandiją, turėdama tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule 2003 m. kovo pradžioje savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, sudarė kontraktą su E. B. dėl dokumentų tvarkymo ir vizos į Naująją Zelandiją gavimo, neturėdama tikslo jo įvykdyti, ir ten pat, t. y. savo namuose, iš E. B. paėmė: sutarties sudarymo metu 2003 metų kovo pradžioje 4050 JAV dolerių, tai sudaro 16200 Lt, už konsulinį kontraktą imigracijai į Naująją Zelandiją, už dokumentų tvarkymą ir vizą; 2003 m. kovą, tiksli data nenustatyta, 500 eurų, tai sudaro 1730,7 Lt, ir 210 Lt čekiui Lietuvos banke pirkti; 2003 m. kovo 21 d. 1400 eurų, tai sudaro 4845,96 Lt, pirmos dalies apmokėjimui pagal sutartį su kompanija; 2003 m. gegužės 17 d. 4350 eurų, tai sudaro 15057,09 Lt, antros dalies pagal sutartį su kompanija ir darbdavio kvietimo iš Naujosios Zelandijos apmokėjimui ir sukčiavimo būdu šiuos pinigus įgijo;
nukentėjusiųjų E. B. ir R. A. B. civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies: jiems priteista 190 377 Lt iš L.V. bei iš L.V. ir A.Ž. solidariai priteista 141 034,5 Lt žalai atlyginti;
laikino nuosavybės teisių į nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą L. V. ir A. Ž. turtą apribojimo terminas pratęstas iki civilinio ieškinio įvykdymo;
2) kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio tiek abiejų nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
L. V. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad ji, būdama kompanijos OZ-LINK COMPANY, INC atstovybės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakinga vadove ir įgaliota teikti rinkoje OZ-LINK COMPANY, INC profesionalias konsultacines paslaugas imigracijai į Kanadą, Australiją ir Naująją Zelandiją, turėdama tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule 2003 m. kovo pradžioje, tiksli data nenustatyta, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, sudarė kontraktą su E. B. dėl dokumentų tvarkymo ir vizos į Naująją Zelandiją gavimo, neturėdama tikslo jo įvykdyti, ir ten pat, t. y. savo namuose, iš E. B. paėmė:
sutarties sudarymo metu 2003 metų kovo pradžioje 4050 JAV dolerių, tai sudaro 16200 Lt, už konsulinį kontraktą imigracijai į Naująją Zelandiją, už dokumentų tvarkymą ir vizą;
2003 m. kovą, tiksli data nenustatyta, 500 eurų, tai sudaro 1730,7 Lt, ir 210 Lt čekiui Lietuvos banke pirkti;
2003 m. kovo 21 d. 1400 eurų, tai sudaro 4845,96 Lt, pirmos dalies apmokėjimui pagal sutartį su kompanija;
2003 m. gegužės 17 d. 4350 eurų, tai sudaro 15057,09 Lt, antros dalies pagal sutartį su kompanija ir darbdavio kvietimo iš Naujosios Zelandijos apmokėjimui;
2003 m. gegužės 24 d. 65 000 eurų, tai sudaro 224 991 Lt, pervedimui į E. B. asmeninę sąskaitą, atidarytą Naujojoje Zelandijoje esančiame banke.
L. V. iš E. B. viso paėmė 4050 JAV dolerių (tai sudaro16 200 Lt), 210 Lt, 71250 eurų (tai sudaro 246 624,75 Lt), tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, nes, atidariusi banke „ANZ Banking Group, Limited“, esančiame (duomenys neskelbtini), Naujojoje Zelandijoje, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) E. B. vardu, pervedė į ją tik 10 000 eurų (tai sudaro 34 614 Lt), o likusių pinigų nepervedė ir jų negrąžino, ir taip L. V. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės E. B. turtą, padarydama nukentėjusiajai 228 420,75 Lt dydžio turtinę žalą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatė, kad: dalis L. V. inkriminuoto (pirmajame nusikalstamos veikos epizode) kaltinimo nepasitvirtino; L.V. ketinimai sukčiauti susiformavo vėliau, jau vykdant sutarties (kontrakto) sąlygas. Todėl teisėjų kolegija nutartyje padarė išvadą, kad tik 55 000 eurų negrąžinimas nukentėjusiajai kvalifikuotinas kaip sukčiavimas, t. y. didelės vertės (55 000 eurų, tai atitinka 190 377 Lt) turtinės prievolės išvengimas.
Be to, L. V. ir A. Ž. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, jog į E. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „ANZ Banking Group, Limited“, (duomenys neskelbtini), Naujojoje Zelandijoje, R. A. B. pervedė jų nurodymu 33 490 JAV dolerių (133 960 Lt), neteisėtai, pasinaudodami turima informacija apie paminėtą E. B. sąskaitą banke, turėdami tikslą užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, neturėdami teisės atlikti operacijų su toje sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, pateikė netikrą E. B. vardu surašytą nurodymą uždaryti jos sąskaitą ir pervesti pinigus – 40 744,93 eurų (141 034,5 Lt) į A. Ž. atidarytą,,Lavian LLC“ vardu sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Aizkraukles banke, esančiame Latvijoje, Rygoje, (duomenys neskelbtini), atstovaujamą S. Č., ir tokiu būdu suklaidino banką, po to A. Ž., turėdamas galimybę disponuoti,,Lavian LLC“ vardu atidaryta ir S. Č. atstovaujama sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) bei elektroniniu būdu Latvijos Aizkraukles bankui save pateikęs kaip asmenį, galintį atstovauti,,Lavian LLC“, davė Latvijos Aiskraukles bankui nurodymą išmokėti grynaisiais pinigais 30 570 eurų asmeniui, prisistačiusiam A. Ž.; 2003 m. gruodžio 23 d. iš,,Lavian LLC“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Aizkraukles banke A. Ž. paėmė grynaisiais 30 570 eurų (105 814,99 Lt), o 2003 m. gruodžio 18 d. 10 000 eurų (34 614 Lt) jis persivedė į savo, t. y. A. Ž., vardu atidarytą ir jo paties valdomą „Martell Shiping LTD“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią tame pačiame banke, ir tokiu būdu juos pasisavino. Taip L. V. ir A. Ž., veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo E. B. ir R. A. B. turto už 141 034,5 Lt.
Kasaciniame skunde nuteistoji L. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kurioje jos apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą nutraukti, jai nepadarius veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Kasatorė teigia, jog ji nesutinka nei su pirmosios instancijos, nei su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl 55 000 eurų negrąžinimo E.B. ir šios veikos kvalifikavimo. Kasatorė skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 55 000 eurų negrąžinimo E.B. ir šios tariamos aplinkybės kvalifikavimas kaip didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule, yra nepagrįsta, kadangi ji buvo padaryta, netinkamai įvertinus įrodymus ir nepašalinus pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų. Nuteistoji skunde teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai ištyrė faktą, jog ji grąžino 55 000 eurų E.B. dukrai J.S., kadangi pirmosios instancijos teismas neapklausė J.S., A.B., M.S. ir nepateikė argumentų, kodėl minėtus liudytojus apklausti netikslinga, nepateikė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų argumentų, kodėl buvo atmesti jos parodymai. Anot kasatorės, taip buvo atliktas neišsamus tyrimas, pažiedžiant BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Be to, nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių pirmosios instancijos teismo padarytiems pažeidimams ištaisyti: J.S. pagal šaukimą į pirmosios instancijos tesimo posėdį neatvyko, todėl ji teisme nebuvo apklausta, o apeliacinės instancijos teismas be pagrįstų motyvų atsisakė ją dar kartą kviesti ir apklausti. Kasatorė skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl nėra tikslinga apklausti ir apeliaciniame skunde nurodytą M.S., be to skundžiamoje nutartyje teismas visiškai neanalizavo A.B. parodymų, kiek jie patvirtina nuteistosios parodymus. Nuteistoji L.V., remdamasi baudžiamąja byla Nr. 2K-510/2007, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėdamas pareigą pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, susijusius su įrodymų tyrimu ir vertinimu, vertindamas jos parodymų patikimumą, turėjo įrodymus vertinti kartu, o ne tik atskirai nuo kitų įrodymų, įskaitant ir A.B. parodymus, taip pat pasisakyti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų dėl J.S. ir M.S. apklausos būtinumo. Kasatorės nuomone, neįvykdęs šių procesinių pareigų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas; šie pažeidimai apeliacinės instancijos teismui sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatorė skunde nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vieno apgaulės pasireiškimo būdo, todėl teismų procesinių sprendimų dalis dėl 55 000 eurų užvaldymo apgaulės būdu turi būti pripažinta neteisėta ir panaikinta kasacine tvarka, o baudžiamoji byla dėl šio sukčiavimo epizodo turi būti nutraukta. Kasatorė skunde nurodo, kad buvo pažeisti ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Kasatorės nuomone, tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teismai turėjo nurodyti, kokie konkretūs įrodymai patvirtina, kad nuteistoji, ar kiti asmenys jos nurodymu Naujosios Zelandijos bankui pateikė suklastotą prašymą uždaryti E.B. sąskaitą ir pervesti pinigus į „Lavian LLC“ sąskaitą, esančią Latvijos Aizkraulės banke ir kad ji žinojo apie į sąskaitą B. R. A. pervestus 33 490 JAV dolerių. Be to, kasatorė skunde pažymi, kad tariamas jos susitarimas su A.Ž. yra grindžiamas tik šio asmens tam tikra parodymų dalimi. Anot kasatorės, bylą nagrinėję teismai turėjo pateikti motyvus, kodėl A.Ž. parodymų dalis apie nuteistąją yra patikima ir pakankama jos kaltei konstatuoti. Kasatorė nurodo, kad teismai nenustatė aplinkybės, ar ji turėjo galimybę prieiti prie E.B. sąskaitos Naujosios Zelandijos banke, o apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą nepateikė jokių motyvų. Taip pat, kasatorės nuomone, ikiteisminio tyrimo metu gauti A.R.B. parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi jie buvo gauti, pažeidžiant BPK 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apklausiant A.R.B., vertėja buvo nukentėjusioji šioje byloje E.B., o teismo posėdyje A.R.B. nebuvo apklaustas. Šis pažeidimas, anot kasatorės, lėmė netinkamą įrodymų vertinimą ir sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Be to, nuteistoji skunde nurodo, kad buvo pažeistos BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, reglamentuojančios atstovavimą, nes nukentėjusiojo atstovu gali būti tik advokatas, advokato padėjėjas ar kitas teisinį išsilavinimą turintis asmuo, tuo tarpu šioje byloje E.B. veikė kaip A.R. B. atstovė, nors neatitiko BPK keliamų atstovavimo reikalavimų. Kasatorė skunde teigia, kad yra pažeisti BPK 324 straipsnio 12 dalies reikalavimai, nes ji nėra gavusi apeliacinio teismo nutarties vertimo į jos gimtąją rusų kalbą.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius šį prašymą motyvuoja tuo, kad buvo pažeistos BPK 241 straipsnio 2 dalies, 290 straipsnio ir 320 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo prašymo, nurodyto apeliaciniame skunde, išreikalauti iš Aizkraulės banko paaiškinimus apie jam žinomas pinigų išgryninimo iš „Lavian LLC“ sąskaitos aplinkybes. Kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino fakto, kad Naujosios Zelandijos ANZ Banking Group Limited pasiūlė E.B. 77 580 NZD (40 744 eurų), kurie buvo jos sąskaitoje uždarymo metu, kas yra įrodymas, kad E.B. nepatyrė realios žalos, todėl nėra pagrindo taikyti BPK 109 straipsnio nuostatų ir tenkinti civilinį ieškinį, neišsiaiškinus, ar žalos neatlygino bankas. Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo pateiktų dokumentų, patvirtinančių poziciją, kad L.V. turėjo priežasčių kreiptis į jį su prašymu išgryninti pinigus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo sąskaitos atidarymo kompanijai „Lavian LLC“ Latvijoje aplinkybę, nesiaiškino S.Č. atvykimo į Lietuvą bei paso praradimo ir panaudojimo tikrųjų aplinkybių, dėl to teismas neįvykdė tinkamo dokumento tyrimo ir pažeidė BPK 290 straipsnio nuostatas, o nutartį pagrįsdamas neegzistuojančiais duomenimis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Kasatorius skunde nurodo, kad nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismai nenurodė, kuo pasireiškė prašymo uždaryti banko sąskaitą Naujojoje Zelandijoje klastojimas; teismai nerinko įrodymų, kad šio prašymo nepasirašė pati E.B., o apsiribojo tik E.B. parodymais, taip pažeisdami BPK 301 straipsnio reikalavimus negrįsti savo išvadų tik nukentėjusiųjų parodymais. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, visus teiginius ir paaiškinimus traktuodamas tik apkaltinimo naudai. Kasatorius skunde tvirtina, kad šališkumas pasireiškė tuo, jog nuosprendyje yra perrašyti sakiniai iš prokurorės kalbos. Kasatorius pažymi, kad teismai bendrininkavimo faktą grindė tik prielaida ir samprotavimais. Jo manymu, nėra jokių pagrįstų duomenų konstatuoti bendrininkavimo faktą. Be to, anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu.
Kasaciniame skunde nukentėjusieji E. B. ir R. A. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendį su pakeitimais: iki civilinio ieškinio įvykdimo pratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į A. Ž. turtą: butą esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti visu turtu; taip pat iki civilinio ieškinio įvykdymo pratęsti laikino nuosavybės teisų apribojimo terminą į L. V. turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį G. V. ir L. V., nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti visu turtu.
Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimą bei neturtinės žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą. Nukentėjusieji tokius teiginius motyvuoja tuo, kad apeliacinio teismo išvada, jog nusikaltimams nuosavybei neturtinės žalos atlyginimo įstatymas nenumato, yra neteisėta, nes šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimą reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau tekste – CK) normos, kurias teismas turėjo taikyti, nagrinėdamas jų civilinį ieškinį. Nukentėjusieji kasaciniame skunde nurodo, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, tad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino nukentėjusiųjų teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir nepagrįstai bei neteisėtai tokį nukentėjusiųjų reikalavimą atmetė. Be to, nukentėjusieji skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl kaltinimo L.V., kaltinat ją pinigų įgijimu apgaule. Kasatorių nuomone, L.V., sudariusi kontraktą, siekė apgaule užvaldyti jiems priklausantį turtą, nesuteikdama tokios apimties paslaugų, kokias buvo įsipareigojusi suteikti; taip ji apgaule suklaidino nukentėjusiuosius dėl sutarties vykdymo, ir dėl šio suklaidinimo nukentėjusieji prarado turtą. Kasatoriai skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino ne kaip visumą, o kiekvieną iš jų atskirai ir už pagrindą ėmė tik nuteistosios parodymus, kuriuos ji davė, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatorių nuomone, L.V. kaltę patvirtinančių įrodymų teismas tinkamai neįvertino. Nukentėjusieji skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo arba išnagrinėti civilinius ieškinius pilna apimtimi, arba, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažinti teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimą dėl jų dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Motyvuodami šį teiginį, kasatoriai nurodo CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą. Kasatorių nuomone, jiems turėjo būti atlyginta visa turtinė žala (turėtos išlaidos ir negautos pajamos) ir neturtinė žala, tačiau apeliacinės instancijos teismas atėmė teisę į negautų pajamų ir neturinės žalos atlyginimą, be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį šioje dalyje, tokio sprendimo nemotyvavo; todėl toks teismo sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas. Be to, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai sumažino priteistinos tiesioginės turtinės žalos dydį.
Nukentėjusiųjų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų L. V. ir A. Ž. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl L. V. inkriminuotos pirmosios nusikalstamos veikos (svetimo turto užvaldymas apgaule, pasinaudojant sutartimi dėl vizos gavimo)
Byloje nustatyta, kad: 2003 m. kovo pradžioje nukentėjusioji E. B. su nuteistąja L. V. pasirašė sutartį (kontraktą), pagal kurią L. V. įsipareigojo E. B. suteikti konsultacines paslaugas apie imigraciją į Naująją Zelandiją ir padėti pateikti atitinkamoms valstybinėms institucijoms reikiamus dokumentus, o E. B. įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti L. V. sutartą pinigų sumą; E. B. pagal šią sutartį įsipareigojo sumokėti per tris kartus L. V. viso 4050 JAV dolerių (16 200 Lt); paskutinįjį mokėjimą E. B. turėjo atlikti tik po to, kai gaus Naujosios Zelandijos vizą; be to, sutartyje buvo numatyta, kad konsulinės rinkliavos ir Naujosios Zelandijos imigracinio įstatymo vykdymo išlaidos į kontrakto kainą neįeina; jas klientas apmoka papildomai; vykdydama šią sutartį E. B. per keturis kartus (paskutinis mokėjimas atliktas 2003 m. gegužės 17 d.) įvairia valiuta sumokėjo L. V. viso 38 043,75 Lt; be to, L. V. patarimu davė jai dar 65 000 eurų (224 991 Lt) tam, kad tie pinigai būtų pervesti į sąskaitą viename iš Naujosios Zelandijos bankų, kurią atidaryti E. B. vardu įsipareigojo L. V.; sąskaita banke buvo atidaryta, tačiau į ją L. V. pervedė tik 10 000 eurų (24 614 Lt), o 55 000 eurų (190 377 Lt) pasiliko sau; L. V. patarimu E. B. sutuoktinis R. A. B. į tą pačią sąskaitą viename iš Naujosios Zelandijos bankų pervedė 33 490 JAV dolerių (133 960 Lt); tam tikri dokumentai E. B. šeimos imigracijai į Naująją Zelandiją buvo rengiami, tačiau vizos imigracijai E. B. šeimos nariai negavo; 2003 m. lapkričio mėnesį bankui Naujojoje Zelandijoje buvo pateiktas suklastotas E. B. vardu surašytas nurodymas E. B. asmeninę sąskaitą banke uždaryti, o joje buvusius pinigus pervesti į sąskaitą viename iš Rygos bakų, kutrią atidarė nuteistasis A. Ž.; tą nurodymą įvykdžius (pinigus iš banko Naujojoje Zelandijoje pervedus į banką Rygoje), A. Ž. iš jo Rygos banke atidarytos sąskaitos paėmė ir pasidalino su L. V. 141 034,5 Lt nukentėjusiesiems E. B. ir jos sutuoktiniui R. A. B. priklausiusių pinigų.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad visi L. V. veiksmai konsultuojant ir rengiant dokumentus imigracijai į Naująją Zelandiją buvo skirti ne kontrakto su E. B. vykdymui, o buvo tik tokios veiklos imitacija, siekiant įgyti nukentėjusiosios pasitikėjimą ir taip apgaulės būdu išgauti kuo daugiau pinigų. Todėl pirmosios instancijos teismas visus nuteistosios L. V. veiksmus, įgyjant pinigus iš nukentėjusiosios E. B., teisiškai įvertino kaip sukčiavimą. Kadangi apgaule buvo įgytas didelės vertės svetimas turtas (228 420, 75 Lt), veika buvo kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė, jog L. V. parodymai apie tai, kad kontrakto sąlygas ji vykdė, o vizos imigracijai į Naująją Zelandiją nukentėjusiosios šeimos nariai negavo ne dėl jos kaltės, liko nepaneigti. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad L.V. ketinimai sukčiauti susiformavo vėliau, jau vykdant sutarties (kontrakto) sąlygas. Šios išvados pagrindu apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą nustatyti, kad dalis L. V. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių nepasitvirtino, būtent, nepasitvirtino kaltinimo dalis, kad pinigus pagal kontraktą (38 043,75 Lt) L. V. iš nukentėjusiosios E. B. įgijo sukčiavimo būdu. Teisėjų kolegija skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tik 55 000 eurų, kuriuos L. V. buvo pažadėjusi pervesti į E. B. sąskaitą banke Naujojoje Zelandijoje, tačiau neparvedė, negrąžinimas nukentėjusiajai kvalifikuotinas kaip sukčiavimas, t. y. didelės vertės (55 000 eurų, tai atitinka 190 377 Lt) turtinės prievolės išvengimas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad taip vertindama nuteistosios parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas apie įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija atsižvelgė ne į visas sprendimo priėmimui reikšmingas bylos aplinkybes. Būtent, teisėjų kolegija neįvertino to, kad: L. V. iš E. B. per trumpą laiką (nuo 2003 m. kovo mėnesio pradžios iki gegužės mėnesio vidurio) įgijo žymiai didesnę, nei buvo numatyta kontrakte, pinigu sumą (kontrakte buvo numatyta 16 200 Lt, o faktiškai įgijo 38 043,75 Lt); kontrakte buvo numatyta, kad dalį pinigų E. B. turės sumokėti per keturiolika dienų nuo vizos gavimo; viza apskritai nebuvo gauta, o visi pinigai buvo sumokėti iš anksto; savo veiksmais nuteistoji sugebėjo įgyti nukentėjusiosios pasitikėjimą ir ją paveikti taip, kad ši perduotų nuteistosios žinion kuo daugiau pinigų (tai patvirtina ženkli pinigų suma, skirta pervedimui į banką Naujojoje Zelandijoje). Šis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti aptariamu klausimu teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo padaryti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai, mažinat L. V. pareikšto kaltinimo apimtį, naikintina (BPK 383 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Todėl paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas.
Kartu pažymėtina, kad naikintinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas nėra tikslus. Visų pirma, jis nėra tikslus baudžiamojo proceso įstatymo prasme. Nutarties rezoliucinėje dalyje teismas naudoja formuluotę: „... nustatyti, kad nepasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės...“ Tokia formuluotė reiškia, jog sprendimas liko nepriimtas. Konstatuoti, jog dalis kaltinimo nepasitvirtino (liko neįrodyta) reikia aprašomojoje nuosprendžio ar nutarties dalyje, o rezoliucinėje dalyje turi būti priimtas sprendimas dėl tos kaltinimo dalies asmenį ištesinti (jei ta kaltinimo dalis sudaro atskirą nusikaltimą) arba atitinkamą dalį aplinkybių iš asmeniui pareikšto kaltinimo pašalinti (jei ta kaltinimo dalis atskiro nusikaltimo nesudaro). Antra, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. V. apgaule išvengė 190 377 Lt dydžio (t. y. didelės vertės) turtinės prievolės, taip padarydama BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, neatitinka nei taikomos normos turinio, nei bylos medžiagos. Byloje nustatyta, kad E. B. 2003 m. gegužės 24 d. davė L. V. 65 000 eurų, o ši įsipareigojo tuos pinigus padėti į banką (pervesti į banko Naujojoje Zelandijoje sąskaitą). Įsipareigojimas padėti kitam asmeniui priklausančius pinigus į banką nėra turtinė prievolė, nes nuo tokio įsipareigojimo įvykdymo kitam asmeniui priklausančio turto (pinigų) kiekis nepasikeičia. Pasikeičia tik jų buvimo vieta. Todėl toks susitarimas priskirtinas prie neatlygintinių sandorių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks pinigų perdavimas – tai jų patikėjimas kitam asmeniui. Todėl tokių pinigų pasilikimas sau (ką nustatė apeliacinės instancijos teismas), turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip sukčiavimas, o kaip kaltininkui patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, t. y. kaip BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Tai sunkesnė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką nusikalstama veika (BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų, o BK 183 straipsnio 2 dalies sankcija – iki dešimties metų). Todėl taip pakeisti kaltinimą nuteistajai savo iniciatyva (be prokuroro atitinkamo kasacinio skundo) apeliacinės instancijos teismas negalėtų dėl BPK 320 straipsnio 4 dalyje išdėstytų ribojimų pabloginti nuteistojo padėtį. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo 65 000 eurų paėmimą iš E. B. (ir tolesnius nuteistosios L. V. veiksmus su šia pinigų suma) teisiškai vertinti kitaip nei ir visų kitų pinigų paėmimą iš nukentėjusiosios. Vertinant visų pinigų įgijimą iš nukentėjusiosios bendrai (ką padarė pirmosios instancijos teismas),visa veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją (didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule).
Dėl civilinių ieškinių išsprendimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo
Pirmosios instancijos teismas sprendimą nukentėjusiesiems E. B. ir R. A. B. pripažinti tiesę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad pagal byloje esančius duomenis ieškinių dydžio tikslai apskaičiuoti negalima.
Iš byloje esančio ieškininio pareiškimo turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu (2006 m. birželio 7 d.) nukentėjusieji buvo pareiškę 537 458,36 Lt dydžio civilinį ieškinį: 357 458,36 Lt jie reikalavo nusikaltimais padarytai turtinei ir 180 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Toks civilinio ieškinio dydis yra nurodytas ir kaltinamajame akte. Tačiau bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji per keletą kartų reiškė papildomus ieškininius reikalavimus. Iki proceso pirmosios instancijos teisme pabaigos tie reikalavimai labai ženkliai išaugo: prieš priimant nuosprendį nukentėjusioji E. B. reikalavo 21 111 578 Lt, o jos sutuoktinis R. A. B. reikalavo 6 085 634 Lt tiesioginei turinei žalai, negautam pelnui ir neturtinei žalai atlyginti. Papildomuose ieškininiuose pareiškimuose nukentėjusieji nenurodė, kokios pinigų sumos jie reikalauja kaip turtinės žalos atlyginimo, kokios – kaip negauto pelno kompensavimo, kokios – kaip neturtinės žalos atlyginimo. Šių reikalavimų atriboti ir patikslinti negalėjo ir teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji E. B..
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio pakeitė: nutarė nukentėjusiųjų E. B. ir R. A. B. civilinius ieškinius patenkinti iš dalies – jiems priteisti 190 377 Lt iš L.V. bei iš L.V. ir A. Ž. solidariai priteisti 141 034,5 Lt žalai atlyginti. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad apgaule užvaldyto turto vertė byloje nustatyta tikslai, todėl ją atitinkanti pinigų suma nukentėjusiesiems ir priteistina. Be to, skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nusikaltimuose nuosavybei (konkrečiai – sukčiavimo atveju) neturtinės žalos atlyginimo įstatymai nenumato, todėl likusi civilinių ieškinių dalis atmestina.
Kasacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo dėl civilinių ieškinių priimtas sprendimas nėra teisingas. Pirma, tam įtakos turėjo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas vertinant įrodymus. Tai sąlygojo nepagrįstą L. V. pareikšto kaltinimo apimties (o tuo pačiu ir nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydžio) sumažinimą. Antra, apeliacinės instancijos teismas niekuo nemotyvuodamas atmetė ieškininių reikalavimų dalį dėl negautų pajamų. Trečia, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas teiginys, kad nusikaltimuose nuosavybei (konkrečiai – sukčiavimo atveju) neturtinės žalos atlyginimo įstatymai nenumato, prieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies, kuri reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimą, turiniui. Aptariamoje įstatymo normoje yra nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama vaisais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Jokios nusikaltimų rūšys šioje normoje nėra nurodytos. Tai reiškia, kad taisyklė galioja bet kurio nusikaltimo padarymo atveju.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių yra padarytas, netinkamai išaiškinus ir pritaikius CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažeidus BPK reikalavimus; padaryti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui priimti teisingą spendimą. Todėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje aptarimas sprendimas priimtas, naikintina (BPK 383 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismo dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių priimtas sprendimas atitinka tiek bylos medžiagą, tiek BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl jis paliktinas galioti.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas laikino nuosavybės teisių į L. V. ir A. Ž. turtą apribojimo terminą pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo neužtikrina šiai procesinei prievartos priemonei keliamų uždavinių įvykdymo. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši procesinė prievartos priemonė yra skirta civiliniam ieškiniui užtikrinti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, civilinis ieškinys dar nebūtų išspręstas iki galo, nes teismas tuo nuosprendžiu tik pripažino nukentėjusiųjų teisę į jo patenkinimą, tačiau jo dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl ir laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstinas iki ieškinio išsprendimo civilinio proceso tvarka. Išspręsto ieškinio įvykdymo užtikrinimą turės nustatyti civilinio proceso tvarka ieškinį išnagrinėjęs teismas. Dėl šioje nutarties pastraipoje aptartų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti su pakeitimu (nustatant kitą laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą).
Dėl nuteistųjų L. V. ir A. Ž. kasacinių skundų
Didžioji dalis nuteistųjų L. V. ir A. Ž. kasacinių skundų argumentų yra skirti teismo nustatytoms aplinkybėms paneigti. L. V. kasaciniame skunde tvirtina, kad: E. B. ji neapgaudinėjo, nepervestų į banką Naujojoje Zelandijoje E. B. priklausančių 55 000 eurų nepasisavino, juos sugrąžino E. B. dukrai; nebuvo nustatytas nė vienas apgaulės būdas; neįrodytas jos dalyvavimas išgryninant ir užvaldant nukentėjusiesiems priklausiusius pinigus per banką Rygoje (antrasis jai pareikšto kaltinimo epizodas). Nuteistasis A. Ž. kasaciniame skunde teigia, kad: byloje neįrodytas jo bendrininkavimas su L. V., neįrodytas jo veiksmų, kuriuos jis pripažįsta (kad atidarė sąskaitą viename iš Rygos bankų ir per ją išgrynino pinigus), neteisėtumas; neįrodytas net žalos nukentėjusiesiems padarymo faktas, nes, šio kasatoriaus duomenimis, bankas Naujojoje Zelandijoje yra pasiūlęs nukentėjusiajai E. B. 40 744 eurų kompensaciją. Šie ir kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, kuriais jie ginčija teismo nustatytas aplinkybes, paliekami nenagrinėti, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo apsektu. Bylos aplinkybių nustatymo teisingumas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Proceso dalyviai turi teisę bet kuriais pagrindais apskųsti nuosprendį tik apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis).
Prašymus savo kasaciniuose skunduose nuteistieji grindžia ir tuo, kad, jų nuomone, buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šie argumentai nėra pagrindas skundžiamus teismų sprendimus naikinti ar keisti. Šioje nutartyje jau pasisakyta apie tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, vertinant įrodymus, buvo padaryti ne pirmosios instancijos teisme nustatant abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas, o apeliacinėje instancijoje nepagrįstai susiaurinant pirmosios L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį. Kiti nuteistųjų kasaciniuose skunduose minimi BPK pažeidimai priimtų sprendimų teisingumui įtakos neturėjo, nuteistųjų procesinių teisių nesuvaržė, todėl prie esminių jie nepriskirtini. Pavyzdžiui, nuteistoji L. V. skunde teigia, kad buvo pažeisti BPK 58 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo R. A. B. apklausoje vertėja dalyvavo jo sutuoktinė E. B., kuri ir pati toje byloje pripažinta nukentėjusiąja. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiojo R. A. B. parodymais jis nėra grindžiamas. Ši kasatorė skunde teigia, kad yra pažeisti ir BPK 324 straipsnio 12 dalies reikalavimai, nes ji nėra gavusi apeliacinio teismo nutarties vertimo į jos gimtąją rusų kalbą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ši aplinkybė nesutrukdė jai laiku paduoti tinkamai surašytą kasacinį skundą, t. y. nesuvaržė teisės apskųsti nutartį kasacine tvarka.
Nenustačius pagrindų skundžiamus teismų sprendimus naikinti ar keisti dėl nuteistųjų L. V. ir A. Ž. kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų, šie skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a:
Nuteistųjų L. V. ir A. Ž. kasacinius skundus atmesti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį pakeisti: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kurioje buvo padaryti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendžio pakeitimai; 2) laikino nuosavybės teisės apribojimo į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nuosprendyje nurodytą L. V. ir A. Ž. turtą terminą pratęsti iki ieškinio išsprendimo civilinio proceso tvarka.
Kitą skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Olegas Fedosiukas
Valerijus Čiučiulka
