Baudžiamoji byla Nr. 2K-322/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.;1.1.8.6.6. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
gynėjui advokatui Giršai Leichteriui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 28 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą dėl asmeninių paskatų nužudyti savo žmoną T. K., paėmęs iš savo buto, esančiame Elektrėnuose, (duomenys neskelbtini), virtuvinį peilį, nuėjo į daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Elektrėnuose (duomenys neskelbtini), kuriame pas savo motiną (duomenys neskelbtini) bute buvo T. K., laiptinę, kur pirmame aukšte prie laiptinės durų pasislėpęs laukė žmonos. T. K. išėjus iš motinos buto ir nusileidus į pirmąjį laiptinės aukštą, jis tyčia sudavė jai peiliu vieną smūgį į krūtinę, padarydamas nukentėjusiai pjautinę žaizdą kairės krūties projekcijoje, tris smūgius į abi rankas, padarydamas pjautines žaizdas kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir dešiniame piršte, bei vieną smūgį į kaklą, padarydamas durtinę-pjautinę kiaurinę kaklo žaizdą su ryklės sienų ir dešinės miego arterijos sužalojimu; tai komplikavosi ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu, kraujavimu į kvėpavimo takus bei išoriniu nukraujavimu, nuo to T. K., sugrįžusi atgal į motinos butą, mirė ir taip ją nužudė.
Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį pakeisti ir paskirtą bausmę sušvelninti.
Kasatorius nurodo, kad teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, nes tinkamai neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės skyrimo kriterijus. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas jam bausmę teismas atsižvelgė į tai, jog nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau tokia išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Į nusikaltimo padarymo vietą jis nešėsi peilį ne turėdamas tyčią nužudyti nukentėjusią T. K., bet norėdamas ją pagąsdinti, priversti pakeisti sprendimą dėl skyrybų, priversti tartis dėl vaikų gyvenamosios vietos. Jai atsisakius, jis susinervino, spontaniškai sudavė kelis smūgius peiliu, netaikydamas ir nesuvokdamas ką daro. Po to paliko ją įvykio vietoje, manydamas, kad ji nėra mirtinai sužalota. Be to, skirdamas bausmę, teismas tinkamai neatsižvelgė į jo asmenybę. Jis turėjo darbą, buvo charakterizuojamas teigiamai, dešimt metų išlaikė šeimą, mokėjo paskolą bankui už šeimos būstą. Visi konfliktai šeimoje kilo dėl T. K. santuokinės neištikimybės ir besaikio vis didesnio pinigų kiekio reikalavimo. Jis senai įtarė, kad sutuoktinė jam neištikima, bet stengėsi išsaugoti šeimą, nes jį ir šeimoje augusius vaikus siejo glaudus emocinis ryšys. Jis nėra alkoholikas, nes griežtai riboti alkoholio vartojimą reikalavo jo tolimųjų reisų vairuotojo profesija. Vertindamas jo asmenybę, teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir į jo sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, kad 2008 metais patyrė sunkią galvos traumą. V. K. nuomone, skirdamas bausmę, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Nukentėjusi T. K. akivaizdžiai elgėsi provokuojančiai, nes žemino jo orumą: nenutraukusi santuokos atvirai gyveno su kitu vyru, o nusikaltimo padarymo dieną kategoriškai pranešė, kad viena pati nusprendė su juo santuoką nutraukti ir padalyti vaikus. Jam buvo žinoma, kad, nutraukusi pirmą santuoką, T. K. draudė vaiko tėvui bendrauti su sūnumi, todėl jis, žinodamas sutuoktinės charakterį, suprato, kad ji, norėdama jį įskaudinti, uždraus bendrauti su vaikais, todėl ši žinia sukėlė jam didelį dvasinį sukrėtimą.
V. K. nuomone, teismui tinkamai nustačius jo kaltės formą ir rūšį, tinkamai įvertinus jo asmenybę, nustačius jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusios T. K. elgesys, taip pat atsižvelgus į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, kad savo kaltę pripažino ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, kad anksčiau smurto prieš kitus žmones nenaudojo, nusikaltimą padarė nepalankiai susiklosčius aplinkybėms dėl didelės psichologinės ir emocinės įtampos, yra pagrindas paskirti jam švelnesnę, teisingumo principą atitinkančią bausmę, kaip tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo
Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nes nukentėjusi T. K. pranešė apie ketinimą skirtis, žemino jo orumą, nenutraukdama santuokos su juo, bet atvirai gyvendama su kitu vyru. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo kasacinio skundo motyvu sutikti negali. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. buvo žinoma apie T. K. santuokinę neištikimybę, tačiau nusikaltimą jis įvykdė tik po to, kai T. K. pranešė jam apie ketinimą skirtis, todėl darytina išvada, kad T. K. įvykdė nusikaltimą, siekdamas išvengti skyrybų su nukentėjusia T. K., o ne dėl to, kad ši atvirai gyveno su kitu vyru, nenutraukusi ankstesnės santuokos. Kolegijos nuomone, nors pranešimas kitam sutuoktiniui apie ketinimą skirtis gali sukelti emocinę įtampą, tačiau jis negali būti vertinamas kaip provokuojantis elgesys, nes nėra nei neteisėtas, nei šiurkščiai pažeidžiantis tokiais atvejais visuomenėje nusistovėjusių žmonių bendravimo taisyklių. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, nenustatęs, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Dėl BK 54 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, skirdamas bausmę, teismas netinkamai atsižvelgė į nusikaltimo padarymo kaltės formą ir rūšį. Išvadą apie tai, kad V. K. nužudydamas T. K. veikė tiesiogine tyčia, patikimai patvirtina faktinių bylos aplinkybių visuma – suduotų smūgių skaičius, lokalizacija, jų padarymo įrankis, kaltininko elgesys iki ir po nusikaltimo padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad V. K. į įvykio vietą atsinešė peilį, laukė nukentėjusios T. K. prie namo laiptinės, o susitikus, iš karto sudavė jai smūgius peiliu. Iš viso sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, iš kurių vienas buvo suduotas į kaklą. Šio smūgio kanalo ilgis apie 15 cm, tai rodo, kad smūgis peiliu buvo stiprus ir kryptingas, į kaklą pataikyta ne atsitiktinai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. K. nesudavė T. K. daugiau smūgių peiliu ne savo valia, bet dėl to, kad išbėgusi T. K. motina griebė peilį ir ėmė jam trukdyti. Sudavęs smūgius peiliu T. K., V. K. iš įvykio vietos pasišalino, nesirūpino, kad T. K. būtų suteikta operatyvi medicinos pagalba. Kasatoriaus aiškinimas, kad nešėsi peilį į įvykio vietą tik norėdamas pagąsdinti T. K., priversti ją atsisakyti skyrybų, tartis dėl vaikų gyvenamosios vietos, įvertinus anksčiau aptartų aplinkybių visumą, nesuteikia pagrindo padaryti kitokias išvadas dėl V. K. kaltės formos ir rūšies.
Kolegijos nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas tinkamai neatsižvelgė į jo asmenybę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, jog V. K. anksčiau nėra padaręs nusikaltimų, tačiau yra baustas administracine tvarka, kad iki nusikaltimo padarymo dirbo vairuotoju UAB (duomenys neskelbtini), psichikos priežiūros centre neregistruotas. Į aplinkybę, kad kasatorius sirgtų priklausomybės nuo psichiką veikiančių medžiagų ligomis, teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas skyrė jam bausmę vertindamas jį kaip alkoholiką. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad, skirdamas bausmę, teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad jis dešimt metų išlaikė šeimą, mokėjo paskolą bankui, kad anksčiau yra patyręs sunkią galvos traumą, nes byloje nėra jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių duomenų, todėl teismas negalėjo šių aplinkybių nustatyti, tuo labiau atsižvelgti į jas skirdamas bausmę. Kasatorius pagrįstai nurodo, jog teigiamai jo asmenybę apibūdina aplinkybės, kad darbo vietoje jis buvo charakterizuojamas teigiamai, kad išsaugojo vertingus socialinius ryšius, tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės, įvertinus visumą duomenų apie kaltininko asmenybę, nėra pakankamai svarios, kad teiktų pagrindą iš esmės kitaip vertinti kaltininko asmenybę, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
BK 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamas bendrosios dalies nuostatų. Iš BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos matyti, kad už šį nusikaltimą kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. BK 61 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje bausmės skyrimą, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, yra nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas teisingai įvertinęs nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, parinko jam švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, be to, skyrė jos dydį, mažesnį nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskirta bausmė neatitinka BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 54 straipsnio 3 dalyje yra numatyta galimybė teismui paskirti kaltininkui švelnesnę nei straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota nusikalstama veika, bausmę, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti kaltininkui teisingą bausmę pagal BK 62 straipsnio taisykles. Aiškus prieštaravimas teisingumo principui yra tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas itin neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ar kaltininko asmenybės. Be to, byloje turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, dėl kurių reiktų skirti švelnesnę nei numato įstatymas bausmę. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad egzistuoja pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, nes jos nerodo daug mažesnio jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo, neteikia duomenų apie itin teigiamą jo asmenybės vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad nors V. K. tvirtina anksčiau smurto prieš kitus asmenis nenaudojęs, tačiau byloje yra pakankamai įrodymų – nukentėjusiosios G. B. ir kitų asmenų parodymai, kad šis atvejis nebuvo pirmas, kai V. K. naudojo fizinį smurtą prieš kitus žmones. Kitos kasatoriaus nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios švelnesnės bausmės jam skyrimą, kad jis nusikalto pirmą kartą, kad savo kaltę pripažino ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, kad nusikaltimą padarė nepalankiai susiklosčius aplinkybėms dėl didelės psichologinės ir emocinės įtampos, kolegijos nuomone, tinkamai įvertintos paskyrus jam švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir nustačius jos dydį, mažesnį, nei sankcijoje nurodytas jos vidurkis.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, skundžiami nuosprendis ir nutartis kasacinio skundo ribose pripažintini teisėtais ir pagrįstais, o kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Vytautas Piesliakas
Vytautas Greičius
Rimantas Baumilas
