Baudžiamoji byla Nr. 2K-306/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.7; 2.1.15.1.2; 2.9.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nukentėjusiajam E. L.,
nukentėjusiojo E. L. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei L. L.,
nuteistajam V. S. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. M. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės V. M., nukentėjusiojo E. L. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. L. bei nuteistojo V. S. M. kasacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. M. nuteistas už dvi veikas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį: už neatsargų G. M. sveikatos sutrikdymą laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per vienerius metus atlyginti žalą civilinei ieškovei V. M.; už neatsargų E. L. sveikatos sutrikdymą laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per vienerius metus atlyginti žalą civilinei ieškovei L. L. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per vienerius metus atlyginti žalą civilinėms ieškovėms V. M. ir L. L. Civilinės ieškovės V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo V. S. M. 6054,35 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės L. L. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo V. S. M. 6275,63 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 3200 Lt išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti. Valstybinei ligonių kasai iš nuteistojo V. S. M. priteista 3795,80 Lt.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiesiems G. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. L., gim. (duomenys neskelbtini), priteista po 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytojomis paskirtos G. M. ir E. L. įstatyminės atstovės V. M. ir L. L. Iš nuteistojo V. S. M. priteista civilinei ieškovei V. M. 54,35 Lt, civilinei ieškovei L. L. 275,63 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. S. M. civilinei ieškovei L. L. priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumažintos iki 1500 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. S. M., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, o kitus skundus atmesti, nukentėjusiojo E. L. ir jo atstovės pagal įstatymą, civilinės ieškovės L. L., prašiusių nuteistojo skundą atmesti, o L. L. skundą patenkinti, ir prokurorės, prašiusios nuteistojo skundą atmesti, o kitus skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. S. M. nuteistas už nesunkų G. M. ir E. L. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, nes būdamas vokiečių aviganio mišrūno veislės šuns savininkas pažeidė Telšių rajono savivaldybės sprendimu patvirtintų „Gyvūno auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių“ 21, 22, 30.1 punktų reikalavimus, neparinkęs tinkamų šuns auginimo ir laikymo sąlygų pagal gyvūno veislę, fiziologinių savybių ypatumus ir neužtikrinęs, kad šuns auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių sveikatai, paliko be priežiūros kieme (duomenys neskelbtini), Telšiuose, pririštą prie medžio savo šunį, kuris pasileidęs namo (duomenys neskelbtini) kieme 2008 m. gegužės 19 d. apie 16.30 val. įkando mažamečiui G. M. į koją, padarydamas kąstines plėštines žaizdas kairėje blauzdoje su odos ir poodžio nekroze, sukėlusias nesunkų sveikatos sutrikdymą, o 2008 m. birželio 2 d. apie 20.00 val. įkando mažamečiui E. L. į koją, padarydamas kąstines žaizdas su raumenų pažeidimu kairėje šlaunyje, sukėlusias nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. M. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį su pakeitimais: tenkinti civilinį ieškinį ir iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiajam G. M. priteisti 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytoja paskirti atstovę pagal įstatymą V. M. Iš nuteistojo V. S. M. priteisti civilinei ieškovei V. M. 54,35 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. L. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė L. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį su pakeitimais: tenkinti civilinį ieškinį ir iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiajam E. L. priteisti 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytoja paskirti E. L. atstovę pagal įstatymą L. L. Iš nuteistojo V. S. M. priteisti civilinei ieškovei L. L. 275,63 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. S. M. civilinei ieškovei L. L. priteisti 3200 Lt išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti, t. y. tenkinti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį pilnai. Priteisti iš nuteistojo V. S. M. civilinei ieškovei L. L. 450 Lt už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą.
Nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės V. M. ir L. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.245, 6.283 straipsnių nuostatas spręsdamas dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kasatorės skunduose dėsto iš esmės identiškus argumentus, susijusius su civiliniais ieškiniais, ir nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti jų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką absoliučių vertybių -sveikatos - gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgus į nukentėjusiųjų asmenų amžių, patirtą fizinį skausmą dėl padaryto sužalojimo, į jų dvasinius išgyvenimus: išgąstį, G. M. nepatogumus dėl kojos subjaurojimo, E. L. patirtą psichologinį stresą, dėl ko atsirado emocijų sutrikimas, nepatogumus, bei į kaltinamojo V. S. M. amžių, fizinę sveikatą, turtinę padėtį, darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo yra realus, pagristas, todėl tenkintinas, priteisiant neturtinei žalai atlyginti po 6000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad nukentėjusiesiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ypatingų neigiamų liekamųjų reiškinių nukentėjusiųjų sveikatai ar jų socialiniam brendimui dėl padaryto sužalojimo neatsirado, taip pat atsižvelgęs į tai, kad V. S. M. padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai bei laikomi padarytais dėl neatsargumo, nuteistasis nedirba, yra antros grupės invalidas, kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 2000 Lt.
Kasatorės tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, mažindamas neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo teismų praktikos. Nors nuteistasis padarė neatsargius nusikaltimus, tačiau jo padarytos veikos sukėlė pasekmes dviem vaikams. Nepilnamečiui G. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, jis patyrė stresą, išgyvenimus, iškentė didelį fizinį skausmą, nes kojos nebuvo įmanoma operuoti, teko ją gydyti esant atviroms žaizdoms, jį nemažą laiko tarpą persekiojo baimės jausmas, eidamas į kiemą jautėsi nesaugus, net vasarą negali dėvėti šortų, nes koja atrodo neestetiškai ir dėl to jis jaučiasi labai nesmagiai. Nepilnametis E. L. taip pat patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, stresą, išgyvenimus, jam teko iškęsti didelį fizinį skausmą, jį nemažą laiko tarpą persekiojo baimės jausmas, jautėsi nesaugus eidamas į kiemą. Dėl E. L. patirto streso bei išgyvenimų teko kreiptis į Telšių krizių centro specialistus, jį konsultavo gydytojas psichologas, jam po šuns užpuolimo ir įkandimo stebimi ryškūs potrauminio streso sindromo požymiai: vaizdiniai ir prisiminimai apie patirtą traumą, košmariški sapnai, kūną stingdantys pojūčiai pamačius šunis, baimė žaisti kieme su draugais savo gyvenamojo namo kieme. Šis psichiką žalojantis įvykis dar ilgai persekios berniuką, trukdydamas jam išsilaisvinti ir susikaupti, jam reikalinga ilgalaikė psichoterapinė pagalba. Po pirmos veikos padarymo nuteistasis nesiėmė priemonių kaip rūpestingas šuns savininkas, kad panašūs įvykiai nepasikartotų. Tik kreipusis su skundais į Telšių rajono apylinkės prokuratūrą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuteistasis pasirūpino savo augintiniu ir daugiau panašių atvejų nebebuvo. Nuteistasis niekada nepripažino savo kaltės, nesiteikė atsiprašyti, nesidomėjo nukentėjusiųjų sveikata, kai jie buvo gydomi. Nuteistojo elgesys po veikų, nors ir neatsargių nusikaltimų, padarymo buvo nepriimtinas. Nuteistasis turėjo galimybę susitaikyti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, atsiprašęs nukentėjusiųjų bei atlyginęs bent jau minimalias išlaidas, kurios tuo metu buvo nedidelės, tačiau jis pasirinko kitą poziciją ir neigė padaręs nusikalstamas veikas.
Kartu su nurodytais identiškais abiejų nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą ir civilinių ieškovių kasacinių skundų argumentais, kasatorė L. L. dar nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas sumažino jai priteistas ir sumokėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 1500 Lt. Byloje ji yra pateikusi apmokėjimo už advokato paslaugas dokumentus: 2008 m. rugpjūčio 22 d. 700 Lt ir 2008 m. spalio 3 d. 2500 Lt kvitus. Iš viso sumokėta 3200 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu advokatui buvo sumokėta už ieškinio rengimą teismui, dalyvavimą 2009 m. kovo 4 d. nukentėjusiojo E. L. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga perdavus baudžiamąją bylą į teismą. Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama 2009 m. birželio 12 d. ir rugsėjo 7 d., nuosprendis paskelbtas rugsėjo 21 d., advokatas dalyvavo teismo posėdžiuose, vykusiuose beveik visą darbo dieną, jam teko atvykti iš kito miesto į Telšių rajono apylinkės teismą. BPK 106 straipsnio 2 punktas numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu šiame įstatyme nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo teisė baudžiamajame procese naudotis profesionalia teisine advokato arba advokato padėjėjo teikiama pagalba nustatyta BPK 55 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad advokato išlaidos nepagrįstai didelės, sumokėtas honoraras neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, bei nurodė, kad priteisdamas advokato atstovavimo išlaidas vadovaujasi Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Tokia teismo išvada užkerta teisę nukentėjusiajam pasinaudoti profesionalia advokato pagalba. Kasatorės manymu, valstybinės teisinės pagalbos ir advokato pagal sutartį su klientu pagalbos teikimas skiriasi, nes advokatas, teikiantis paslaugas pagal sutartį, pats išlaiko advokato kontorą, dengia visas išlaidas susijusias su sutarties vykdymu, o teikiantis valstybės garantuotą pagalbą advokatas tokių išlaidų neturi. Suma, kurią kasatorė prašė priteisti už advokato paslaugas, gerokai mažesnė nei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio priteistiną užmokestį. BPK 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismas šioje byloje vertino tik nukentėjusiojo advokatui sumokėtų išlaidų pagrįstumą, tačiau visiškai neatsižvelgė į nuteistojo poziciją viso proceso metu dėl padarytų nusikalstamų veikų ir prieš nukentėjusiuosius. Dar ikiteisminio tyrimo metu kasatorė išsakė poziciją, kad jei nuteistasis būtų pripažinęs savo kaltę, tai byloje buvo galimybė susitaikyti esant minimalioms išlaidoms, tačiau jis neigė padaręs nusikaltimus, todėl teko sudaryti sutartį dėl teisinės pagalbos. Priteisto civilinio ieškinio suma netgi mažesnė, nei patirtos išlaidos šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teisme priteistą civilinį ieškinį, pažeidė ir CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nukentėjusysis, aktyviai padėdamas išsiaiškinti padarytas nusikalstamas veikas bei užkardyti naujus nusikaltimus, nėra ginamas, o jo interesai tampa mažiau reikšmingi nei nuteistojo, kuris padarė ne vieną nusikaltimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. M. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsti, juose teismų išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai, jo pagrindinis reikalavimas dėl kaltės nustatymo ir esminių BPK pažeidimų išspręstas netinkamai. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas iš esmės nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių parodymais apie tariamai dėl nepriežiūros kasatoriaus šuns padarytus sužalojimus, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir nešališki įrodymai. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad nukentėjusiuosius G. M. ir E. L. apkandžiojo kasatoriaus turimas vokiečių aviganio mišrūno veislės šuo. Procesas vyko su išankstine nuostata, kad vaikus apkandžiojo jo šuo, kuris nutrūko dėl neužtikrintos priežiūros. Prieštaringa kaltinimo formuluotė, konstatuojanti, jog šuo buvo pririštas, ir iškelianti reikalavimą pririštą šunį prižiūrėti, perkelta iš Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklių 30.1 punkto, draudžiančio gyvūną, kurio egzistavimas priklauso nuo žmogaus rūpinimosi, palikti be priežiūros. Šių taisyklių punkto dalis inkriminuota kaltinime ir netinkamai taikyta, kas yra netinkamo įstatymo aiškinimo ir jo pritaikymo pavyzdys. Kasatorius įsitikinęs, kad jam priklausantis šuo pats niekaip negalėjo nutrūkti, nes jo prirakinimas ir pririšimas buvo garantuotas. Nutrūkti šuo galėjo tik dėl kitų asmenų kaltės jį atrišant ir paleidžiant. Teismas nepripažino įrodymu kasatoriaus pateiktos virvės su pririšimu, nurodęs, kad ši virvė pateikta per vėlai, baigiant ikiteisminį tyrimą, todėl darė prielaidą, kad jis galėjo pateikti kitą virvę. Tokie įtarinėjimai neturi pagrindo, nes pradėjus ikiteisminį tyrimą atvykusių į įvykio vietą apžiūrėti, kaip ir kuo buvo pririštas šuo, pareigūnų kasatorius prašė virvę prijungti prie bylos kaip daiktinį įrodymą ir įrodinėjo, kad šuo pats pasileisti negalėjo, bet policijos pareigūnai šią virvę prijungti prie bylos atsisakė. Dėl šios priežasties kasatorius ją savo iniciatyva pateikė tyrėjai su antkakliu, kuriuo buvo pririštas šuo, ir nuotraukas, darytas iki įvykių su vaikais, iš kurių matosi, kad tai ta pati virvė ir antkaklis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai netikrino versijos, kad šunį galėjo paleisti kiti piktavaliai ar pajuokauti norėję asmenys ar patys vaikai, kurie šį šunį žinojo nuo jo mažens ir su juo žaisdavo, erzindavo, todėl jo nebijojo. Teismas neįvertino dalies objektyvių ir nesuinteresuotų liudytojų R. R., V. B. parodymų, kad šuo prisileisdavo pašalinius asmenis, todėl galėjo būti jų paleistas. Tai, kad minėti asmenys galėjo prie šuns prieiti ir jį vesti, patvirtina, kad šuo nebuvo agresyvus. Liudytoja J. T., matyt, dėl kažkokių jai žinomų išskaičiavimų melagingai liudijo, kad gyvena nuo 1996 m. ir kasatoriaus šuo nuo to laiko gąsdindavo vaikus, nors šis šuo įsigytas tik 2006 metais. Kasatoriui tikėtina, kad ji ir kiti liudytojai jo šunį painioja su kitoje gatvės pusėje kaimynų laikomu panašiu šunimi. Be to, tarp kasatoriaus ir namo (duomenys neskelbtini) Telšiuose gyventojų nuolat vyksta ginčai dėl kasatoriaus žemės sklypo, kuriuo jie savavališkai naudojasi, o miesto seniūnija neleidžia kasatoriui užtverti tvoros nuo jų, todėl dalies liudytojų parodymai gali būti neteisingi ir melagingi, siekiant jam pakenkti. Teismas pacitavo, tačiau tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė į liudytojo M. F. parodymus, kad 2008 m. birželio 4 d. jam būnant pas kasatorių per kiemą praėjo du nepažįstami vyriškiai, kuriems nuėjus paaiškėjo, kad šuo yra paleistas ir pradėjo šaukti vaikai. Kasatorius įsitikinęs, kad yra nuteistas nepagrįstai, byloje surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, o šuo abiem inkriminuotos nusikalstamos veikos atvejais buvo paleistas trečiųjų asmenų, kurie nenustatyti, nors tokius prašymus ikiteisminio tyrimo metu jis ne kartą reiškė.
Kasatorius taip pat pažymi, kad pagal BPK 407 straipsnio nuostatas nusikalstama veika, numatyta BK 139 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas ir procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą turi teisę pradėti prokuroras, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: veika turi visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. BPK 408 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali ir jo teisėtas atstovas. Dėl šių aplinkybių aiškinimo ir taikymo tvarkos išsamiai ir plačiai yra pasisakyta Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“. Kasatorius mano, kad šioje byloje nebuvo jokio pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo. Ši byla jokios ypatingos visuomeninės reikšmės neturi. Nukentėjusieji turi savo įstatyminius atstovus tėvus, juos atstovavo advokatas, už kurio paslaugas pagal nuosprendį ir nutartį kasatorius turi apmokėti. Be to, galiojančiais įstatymais nukentėjusiems asmenims garantuojama ir nemokama valstybės teisinė pagalba. Akivaizdu, kad prokuroras gynė iš esmės privatų interesą, nesant BPK 407 straipsnyje numatytų pagrindų. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui ir išnagrinėta priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pažeistos kasatoriaus teisės į tinkamą padarytos ar nepadarytos veikos tyrimo procesą, atimta galimybė pasinaudoti BPK 413 straipsnyje numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, nors to buvo prašoma, ir padarė faktinėms aplinkybėms ir BPK XXX skyriaus nuostatoms prieštaraujančią išvadą, kad nukentėję asmenys yra mažamečiai, o jų atstovės pagal įstatymą yra tik vidurinio išsilavinimo ir neturėdamos aukštojo, o tuo labiau teisinio, išsilavinimo nebūtų galėjusios tinkamai atstovauti savo vaikų interesų. Skundžiamų sprendimų motyvais ir išdėstytais argumentais iš esmės yra toleruojamas BPK pažeidimas, kuris yra esminis, nes kai kurie proceso dalyviai priskirti privilegijuotų kategorijai ir šiuo pažeidimu suvaržytos kasatoriaus procesinės teisės ir įstatymo suteiktos galimybės, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo turi būti nutraukta. Kasacinės instancijos teismui turint kitą nuomonę dėl BPK pažeidimo, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes kasatoriaus kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo neįrodyta ir grindžiama tik prielaidomis.
Nuteistojo V. S. M. kasacinis skundas atmestinas. Nukentėjusiojo G. M. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės V. M. kasacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo E. L. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nuteistojo V. S. M. kasacinio skundo
Dalis nuteistojo paduoto skundo argumentų paliktini nenagrinėti, nes kasatorius jais iškelia ne teisės, bet faktų klausimus. Skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytais faktais ir teigiama, kad buvusių įvykių tikrosios aplinkybės yra kitokios, todėl ir jų teisinis vertinimas nebuvo teisingas. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje nauji faktai nenustatinėjami, faktinės aplinkybės netiriamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Tą atliko pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įgyvendindami savo kompetenciją atlikti tyrimą ir įvertinti įrodymus. Dėl šios priežasties nenagrinėtini kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusiuosius apkandžiojo ne jo šuo, kuris kiekvienu atveju buvo gerai pririštas ir nutrūkti negalėjo, nebent jį būtų paleidę kiti piktavaliai asmenys; kad jo šuo nebuvo agresyvus ir vaikai jo nebijojo; kad liudytojai galėjo supainioti jį su panašiu kaimynų šunimi; kad kai kurie liudytojai dėl vykstančių konfliktų galėjo duoti melagingus parodymus prieš kasatorių ir pan.
Atmestini ir skundo argumentai, kad procesas šioje byloje turėjo vykti tik BPK 407 straipsnyje nustatyta privataus kaltinimo tvarka, nes, kaip teigia kasatorius, nėra nustatyta BPK 409 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant procesas vyksta bendra tvarka ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“ konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.1 punkte nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“ yra labai talpi. Ji apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo pats arba per teisėtą savo atstovą apskritai negali išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per teisėtą savo atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai asmuo nors ir gali pats arba per teisėtą atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų ar kitų priemonių objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Taip gali būti, pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t. Nutarimo konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.2 punkte nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.3. punkte nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika: 1) turi visuomeninę reikšmę, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) padaryta žala asmeniui, kuris gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra ją išreiškęs, nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną, tačiau to objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Tokios sąlygos šioje byloje nustatytos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertinta nukentėjusiųjų mažametystė, jų atstovių pagal įstatymą galimybės ginti atstovaujamųjų teisėtus interesus, ir padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju jos nepakankamos. Be to, nusikalstamos veikos buvo kartojamos, sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, yra padarytos prieš nukentėjusius mažamečius asmenis, todėl siekiant apginti šalia gyvenančių asmenų, tarp jų ir vaikų, interesus buvo visos sąlygos pradėti baudžiamąjį procesą bendra tvarka pagal prokuroro reikalavimą.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas argumentas, kad valstybinis kaltinimas procese atėmė galimybę pasinaudoti tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu proceso šalių susitaikymo institutu, atmestinas kaip deklaratyvus ir grindžiamas neteisingu įstatymo aiškinimu. Baudžiamojo proceso, vykdomo bendra tvarka, metu tam tikromis sąlygomis yra numatyta galimybė proceso šalims susitaikyti. Tai reglamentuoja BK 38 straipsnio nuostatos. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis, sprendžiant pagal bylos dokumentus, tokia galimybe nepasinaudojo ir noro taikytis su nukentėjusiaisiais BK 38 straipsnio tvarka neišreiškė.
Pagal tas faktines aplinkybes, kurias nustatė bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, V. S. M. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti teisingai. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę laikė įrodyta baudžiamosios bylos medžiaga, nukentėjusiųjų ir jų įstatyminių atstovių, liudytojų E. M., G. P., A. B. parodymais, kad V. S. M. šuo 2008 metų pradžioje buvo rišamas nusidėvėjusia virve ir dažnai pasileisdavo, o 2008 m. gegužės 19 d. ir birželio 2 d. įkando mažamečiams G. M. ir E. L. Tai patvirtinta kitais objektyviais duomenimis: Telšių apskrities Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gautais pranešimais apie netinkamą šuns laikymą, pranešimų registracijos duomenimis iš Telšių apskrities VPK, kad Telšių m. po (duomenys neskelbtini) namo kiemą bėgioja didelis palaidas šuo, kad šuo įkando vaikams. Teismas konstatavo, kad nuo 2007 m. kovo 24 d., kai šuo įkando liudytojai G. P., V. S. M. nesiėmė jokių papildomų priemonių, kad šuo nenutrūktų. Teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad šunį tyčia visais atvejais galėjo paleisti pašaliniai asmenys. Be to, visi apklausti liudytojai patvirtino, kad šuo buvo piktas ir nepažįstami asmenys prie jo neprieidavo, o vaikų šuo nemėgo. Ši kaltinamojo versija dėl trečiųjų asmenų piktavališkų veiksmų paleidžiant šunį atmesta. Kaltinamasis virvę su antkakliu pateikė tyrėjai tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje 2009 m. kovo 17 d. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė V. M., patys nepilnamečiai nukentėjusieji ir liudytoja J. T. kategoriškai tvirtino, kad tai ne ta virvė, nes tuo laikotarpiu, kai įkando vaikams, šuo buvo rišamas nušiurusia virve. Įvertinęs tai, teismas V. S. M. pateiktos virvės su antkakliu šioje baudžiamojoje byloje nepripažino daiktiniu įrodymu. Byloje įrodyta, kad vaikams įkando jo laikomas vokiečių aviganio mišrūnas šuo. V. S. M., atsižvelgdamas į savo šuns veislę, amžių, fiziologines savybes ir ypatumus, privalėjo užtikrinti, kad šio gyvūno auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, laikyti jį tinkamai pririštą arba uždarytą voljere, kaip tai numato Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklės, patvirtintos Telšių rajono savivaldybės 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 041. Tačiau V. S. M. elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerūpestingai ir neužtikrino tinkamo pririšimo ar neuždarė šuns į voljerą. Netinkamai pririštas ir dėl to galėjęs nutrūkti šuo išsilaisvinęs apkandžiojo nukentėjusiuosius G. M. ir E. L. Jiems padarytų sužalojimų sunkumą patvirtino specialisto išvados. Teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. S. M. veikos teisingai kvalifikuotos taikant BK 139 straipsnio 1 dalį.
Dėl teisės taikymo įvertinant nukentėjusiesiems atlygintiną neturtinę žalą
Nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą ir civilinių ieškovių kasaciniuose skunduose ginčijamas
apeliacinės instancijos teismo sprendimas sumažinti kiekvienam iš nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas po 6000 Lt dydžio sumas kaip neturtinės žalos atlyginimą atitinkamai iki 2000 Lt kiekvienam. Kasatorės teigia, kad toks sprendimas priimtas neatsižvelgus į bylos aplinkybių visetą, kuris atskleidžia nukentėjusiųjų patirtus fizinius ir psichinius išgyvenimus, stresą, išliekantį apsunkintą socialinį bendravimą ir kt., taip nukrypstant kaip nuo įstatymo nuostatų, taip ir nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Šie skundų argumentai pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos klausimą, atsižvelgė į keletą tokiam sprendimui svarbių kriterijų, susijusių tiek su nukentėjusiaisiais, tiek ir su nuteistuoju. Įvertintas nukentėjusiojo G. M. amžius, patirtas fizinis skausmas dėl padaryto sužalojimo, jo dvasiniai išgyvenimai - išgąstis, nepatogumai dėl kojos subjaurojimo ir kt. Įvertintas ir kito nukentėjusiojo E. L. amžius, patirtas fizinis skausmas dėl padaryto sužalojimo, jo dvasiniai išgyvenimai - išgąstis, psichologinis stresas, dėl ko atsirado emocijų sutrikimas, kitokie nepatogumai. Atsižvelgta į kaltinamojo V. S. M. amžių, fizinę sveikatą, turtinę padėtį. V. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies, o L. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas visiškai ir priteista kiekvienam nukentėjusiajam po 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nukentėjusiesiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ypatingų neigiamų liekamųjų reiškinių nukentėjusiųjų sveikatai ar jų socialiniam brendimui dėl padaryto sužalojimo neatsirado, taip pat atsižvelgęs į tai, kad V. S. M. padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai bei laikomi padarytais dėl neatsargumo, nuteistasis nedirba, yra antros grupės invalidas, kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 2000 Lt.
Bylą nagrinėjusių teismų sprendimų turinys rodo, kad įstatymų principinės nuostatos, reglamentuojančios nusikaltimais ar baudžiamaisiais nusižengimais padarytos žalos atlyginimo klausimus, teismams žinomos, tačiau pritaikytos nevienodai. Tokiu atveju teisės taikymo vertinimui itin svarbus yra teismų praktikos kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007; 2K-420/2007; 2K-114/2008 ir kt.). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes (kasacinės nutartys Nr.2K-669/2006; 2K-209/2007). Paprastai, nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose neturtinę žalą patiria nepilnamečiai ar mažamečiai asmenys, atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, situacijos suvokimo laipsnį, reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, asmenybės formavimuisi. Šioje konkrečioje byloje tikslesnį vertinimą padarė pirmosios instancijos teismas. Jo sprendimas priteisti kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo motyvuotas ir atitinka teismų praktiką. Analogiškoje situacijoje, kai tinkamai neprižiūrėtas šuo užpuolė ir apkandžiojo suaugusį žmogų, dėl ko jis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, apylinkės teismas nukentėjusiajam priteisė 6000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tokį sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti (kasacinė nutartis Nr. 2K-352/2009). Beje, nurodytoje byloje tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimui pritarė ir Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartimi. O šioje byloje, kuri apeliacine tvarka išnagrinėta vėliau, 2009 m. gruodžio 10 d., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priėmė kitokį sprendimą. Tai verčia manyti, kad nebuvo pakankamai įsigilinta nei į faktus, nei į įstatymą bei jo taikymo praktiką. Jau vien įrašas apeliacinėje nutartyje apie tai, kad neatsargūs nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, rodo, kad išleistos iš akių BK 11 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina, panaikinant tą jos dalį, kuria nutarta sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydžius.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, kaip numatyta BPK 106 straipsnio 2 dalyje, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu šiame įstatyme nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismas nurodė, jog Baudžiamojo proceso įstatymas bei CK 6.249 – 6.251, 6.263 straipsniai grindžiami visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principu, ypatingai tuomet, kai žala (nuostoliai) padaryta nusikalstama veika. Tačiau šis principas draudžia nesąžiningai pelnytis, dirbtinai,,išpučiant“ advokato, kaip nukentėjusiojo atstovo, honoraro sumą. Sprendžiant nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) turėtų jo pasamdyto advokato teisinei pagalbai apmokėti išlaidų atlyginimo (priteisimo iš nuteistojo) klausimą, būtina atsižvelgti į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, jo ir artimiausių šeimos narių turtinę padėtį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, nukentėjusiojo turtinę padėtį ir kt. Teismas įvertino, kad byla nėra sudėtinga, L. L. atstovavęs advokatas dalyvavo dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Atsižvelgta į V. S. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumą, faktinį ir teisinį sudėtingumą, pačios bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą. Padaryta išvadą, kad L. L. už teisinę pagalbą sumokėti honorarai advokatui neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų. Prašomų priteisti proceso išlaidų už advokato paslaugas dydžio nustatymo pagrindu teismas laikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 numatytas advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydį, šioje byloje pagal apskaičiavimus sudarantį 640 Lt ir apimantį 16 valandų nukentėjusiojo, civilinio ieškovo interesų atstovavimą baudžiamojoje byloje. Taigi, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, nuteistojo ir nukentėjusiųjų bei jų šeimų narių turtinę padėtį, civilinį ieškinį, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į L. L. sumokėtą pinigų sumą advokatui, siekiant abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo, civilinei ieškovei L. L. apylinkės teismo priteistą per didelę išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą apeliacinės instancijos teismas sumažino iki 1500 Lt. Toks sprendimas išsamiai argumentuotas. Įžvelgti jame esminį BPK nuostatų pažeidimą nėra pagrindo. Kasatorės L. L. skunde išdėstyti teiginiai apie atimamą galimybę pasinaudoti profesionalia advokato pagalba šiuo konkrečiu atveju yra deklaratyvūs. Atitinkama pagalba šiuo konkrečiu atveju buvo suteikta. Kadangi šis skundas iš dalies tenkinamas, už jo parengimą advokatui kasatorės sumokėti 450 Lt jai priteistini iš nuteistojo V. S. M.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. S. M. kasacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiesiems G. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. L., gim. (duomenys neskelbtini), priteista po 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Iš nuteistojo V. S. M. priteisti civilinei ieškovei L. L. 450 Lt proceso išlaidų už advokato paslaugas kasaciniam skundui surašyti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Alvydas Pikelis
Egidijus Bieliūnas
