Baudžiamoji byla Nr. 2K-155-976/2021
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00004-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.3; 1.2.18.10; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. V. N. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu pakeista Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis: nustatyta, kad V. N. sąmoningai UAB „D“ buhalteriniuose dokumentuose neužfiksavo 33 185,47 Eur pajamų gavimo pardavus baldus; V. N. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bauda padidinta iki 140 MGL (5272,40 Eur) dydžio; panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis, kuria V. N. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. N. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. N. galutinė subendrinta bausmė paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Nuteistojo V. N. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB,,D“, juridinio a. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų, registrų išsaugojimą pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d.) 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, o nuo 2016 m. sausio 1 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, tyčia, sąmoningai nepateikė apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, per įmonės finansininkes – įmonės buhalterio pareigas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2015 m. kovo 1 d. vykdžiusią J. N., įmonės vyriausiojo buhalterio pareigas nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2018 m. sausio 26 d. vykdžiusią I. G. – apgaulingai tvarkė savo įmonės buhalterinę apskaitą, būtent: nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. keturioms UAB,,D“ darbuotojoms išmokėjo didesnes darbo užmokesčio sumas, nei buvo įrašyta į bendrovės buhalterinę apskaitą, iš viso 504,95 Eur (2015 m. – 361,95 Eur, 2016 m. – 143 Eur): G. G. 2015 m. vasario mėn. – 62,32 Eur; kovo mėn. – 13,56 Eur; spalio mėn. – 8,60 Eur; gruodžio mėn. – 89 Eur; 2016 m. sausio mėn. – 23 Eur; kovo mėn. – 60 Eur; birželio mėn. – 30 Eur; iš viso 2015 m. – 239,88 Eur, 2016 m. – 113 Eur; A. U. 2015 m. balandžio mėn. – 24,70 Eur; R. V. 2015 m. liepos mėn. – 81,37 Eur; spalio mėn. – 16 Eur, iš viso 97,37 Eur; I. G. 2016 m. liepos mėn. – 30 Eur; atliktų išmokėjimų nepagrindė apskaitos dokumentais (atlyginimų mokėjimo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais) ir neparodė 2015 m., 2016 m. buhalterinėje apskaitoje. Taip pat V. N. sąmoningai nepateikė apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, įmonės apskaitoje neapskaitė dalies įvykusių ūkinių operacijų – baldų pardavimų ir už parduotus baldus gautų mokėjimų, t. y. pagal 2016 m. kovo 7 d. kvitą Nr. 249 pardavė stalviršį už 170 Eur, R. S. pardavė komodą už 100 Eur ir už parduotus baldus gautų mokėjimų neįformino; 2017 m. birželio 15 d. ir 2017 m. birželio 30 d. užsakymų lapuose nurodytus baldus bendrai už 1850 Eur pardavė ir 2017 m. už parduotus baldus gautų 1400 Eur neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į bendrovės buhalterinę apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais; į 2017 m. buhalterinę apskaitą neįrašė ūkinės operacijos – atsisakius užsakymo V. Š. grąžintų 200 Eur. Be to, V. N. sąmoningai UAB „D“ buhalteriniuose dokumentuose neužfiksavo 33 185,47 Eur pajamų gavimo pardavus baldus Dėl to, kad 504,95 Eur darbo užmokesčio mokėjimas nėra pagrįstas apskaitos dokumentais ir neparodytas 2015 m., 2016 m. veiklos buhalterinėje apskaitoje, dėl apskaitos dokumentais nepagrįstų ir į 2016 m., 2017 m. buhalterinę apskaitą neįrašytų ūkinių operacijų – baldų pardavimų už 2120 Eur (100 Eur + 170 Eur + 1850 Eur), už parduotus baldus gautų 1500 Eur (100 Eur + 1400 Eur), be apskaitos dokumentų grąžintų 200 Eur ir neįrašytų į buhalterinę apskaitą, buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuotų 33 185,47 Eur pajamų gavimo pardavus baldus, nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies, iš dalies negalima nustatyti 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. UAB „D“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. V. N. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, sąmoningai į buhalterinę apskaitą neįtraukdamas visų ūkinių operacijų, siekė išvengti didesnių mokesčių mokėjimo, todėl valstybės įgaliotai institucijai (Valstybinei mokesčių inspekcijai) pateikė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas, pelną, turtą, t. y. į buhalterinę apskaitą neįtraukus 540 Eur darbo užmokesčio (priedų), penkių ūkinių operacijų: stalviršio pardavimo už 170 Eur, prieškambario baldų ir spintos pardavimo V. Š. už 930 Eur, 200 Eur avanso grąžinimo V. Š., virtuvės baldų ir durų pardavimo D. M. už 920 Eur sumą, komodos pardavimo už 100 Eur R. S., taip pat 33 185,47 Eur pajamų, gautų pardavus sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodytus baldus, valstybės įgaliotai institucijai buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB „D“ pajamas, pelną, turtą ir išvengta 10 034 Eur mokesčių mokėjimo: 86,87 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 234,31 Eur socialinio draudimo įmokų, 41,60 Eur darbuotojo privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 1,32 Eur įmokų į Garantinį fondą, 6127,03 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 3542,87 Eur pelno mokesčio.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes specialisto išvadą bei specialistės paaiškinimus vertino atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų (nevertino įrodymų visumos), todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad sąsiuvinio įrašai apie baldų pardavimą už 33 185,47 Eur sumą yra į apskaitą neįtrauktos įmonės pajamos, bei nepagrįstai šį požymį pašalino iš kaltinimo. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeista pripažįstant, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje padaryta nusikalstama veika pasireiškė buhalteriniais dokumentais nepagrįsto darbo užmokesčio priedo išmokėjimu keturiems darbuotojams, penkių ūkinių operacijų neįtraukimu į buhalterinę apskaitą bei 33 185,47 Eur pajamų gavimu be apskaitos dokumentų. Dėl nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų nėra galimybės iš dalies nustatyti 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. UAB „D“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kokio dydžio mokesčių mokėjimo V. N. išvengė pateikdamas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „D“ pajamas, pelną, turtą, nepagrįstai neįtraukė 6127,03 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 3542,87 Eur pelno mokesčio, t. y. privalomų mokėti mokesčių nuo gautų pajamų pardavus baldus už 33 185,47 Eur. Tai lėmė neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendra išvengtų mokesčių suma yra mažesnė nei 100 MGL, t. y. nesiekia sumos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo nuosprendis pakeistas – V. N. pripažintas kaltu padaręs BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu V. N. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį, kuria V. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį; nepatenkinus šio prašymo, perkvalifikuoti V. N. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 5 MGL dydžio baudą, išteisinti V. N. dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 220 straipsnio 1 dalį (apeliacinės instancijos teismas), 222 straipsnio 1 dalį ir padarė esminius BPK pažeidimus – pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).
4.2. Dėl darbo užmokesčio dalies darbuotojams neapskaitymo. V. N. nuteisimas dėl įmonės darbuotojoms (pardavėjoms) mokėto darbo užmokesčio priedų neapskaitymo buhalterinėje apskaitoje nepagrįstas patikimais ir pakankamais įrodymais. Teismai nepagrįstai, nesivadovaudami in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, nepašalinę kilusių abejonių, rėmėsi sąsiuvinio „Užsakymai“ duomenimis ir dalies įmonėje dirbusių pardavėjų parodymais. Liudytojų G. G., A. U. ir R. V. paaiškinimai, kad jos turėjo gauti tam tikrą priedą, to nepatvirtinus kitais leistinais bylos duomenimis, turėjo būti vertinami kritiškai. Svarbiausia, byloje nebuvo paneigtos abejonės dėl visų sąsiuvinyje „Užsakymai“ padarytų įrašų teisingumo ir patikimumo. Byloje kaip liudytojos apklaustos pardavėjos negalėjo nurodyti nei tikslių apskaičiuotų priedų dydžių, nei periodiškumo, jos nedalyvavo sudarant sandorius, o gautinas priedas buvo tiesiogiai susijęs su įvykdytu užsakymu ir gautomis pajamomis, tačiau byloje nustatyta neįvykdytų užsakymų, lėšų grąžinimo užsakovams atvejų, o tai savaime lėmė priedo sumokėjimo negalimumą. Šią aplinkybę patvirtino specialisto teikti sąlyginės išvados pakeitimai, sumažintos neapskaitytomis laikomos sumos. Į pastarąsias aplinkybes teismai neatsižvelgė, todėl įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas neišsamiai, sąsiuvinio „Užsakymai“ duomenimis nebuvo galima vadovautis kaip įrodymu. Be to, V. N. inkriminuota neapskaityto darbo užmokesčio suma apėmė tris darbuotojas, todėl privaloma buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai pardavėjai sumokėtą neapskaitytą darbo užmokesčio priedą ir kada konkretūs mokėjimai atlikti.
4.3. Teismai neanalizavo ir nepagrindė, kodėl už V. N. inkriminuotus darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus vietoj administracinės atsakomybės taikytina baudžiamoji atsakomybė. Veikos padarymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 414 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta administracinė atsakomybė už tyčinius darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimus arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą. Tai reiškia, kad net jeigu V. N. neteisėtai mokėjo dalį darbo užmokesčio G. G., A. U. ir R. V., darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimai turi administracinės atsakomybės, o ne baudžiamosios atsakomybės požymių. Taigi teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai veikos nekvalifikavo kaip administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 444 straipsnį. Teismai nepasisakė ir dėl nuteistojo bendros tyčios buvimo ar nebuvimo, nors ji yra esminė sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo teisingumo. Įvertinus ilgą laikotarpį, kasatoriaus nuomone, pažeidimai nebuvo susieti bendros tyčios, todėl kiekvienas nustatytas atvejis turėjo būti kvalifikuotas atskirai, sprendžiant, ar jis atitinka nusikaltimo ar administracinio nusižengimo sudėtį, o jų įvykdymas turėjo būti pagrįstas leistinais įrodymais.
4.4. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismai netinkamai ir nepagrįstai kvalifikavo V. N. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. BK 222 straipsniui taikyti būtina tiesioginė tyčia. V. N. buvo pripažintas kaltu dėl penkių ūkinių operacijų, kurios nebuvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą kaip sandoriai. Šios ūkinės operacijos apima maždaug dvejų metų laikotarpį ir yra santykinai nedidelės (bendra vertė neviršija 2000 Eur), todėl, įvertinus bendrą įmonės apyvartą, sandorių skaičių, tai, kad atsiskaitymus ir finansinius dokumentus priimdavo įvairūs įmonės darbuotojai, galima spręsti, kad šios operacijos buvo neapskaitytos dėl žmogiškosios klaidos ar aplaidumo, bet ne tyčia. Nepaneigta tai, kad kai kurie su finansine apskaita susiję dokumentai galėjo būti neperduoti nuteistajam ar bendrovės buhalterei (neatskleistos visų ūkinių operacijų sudarymo, vykdymo ir apskaitymo (neapskaitymo) aplinkybės). Šių aplinkybių teismai nevertino ir nepagrįstai V. N. inkriminuotos veikos neperkvalifikavo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Teismai taip pat neanalizavo, ar buvo pakankamas nuteistojo padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų daryti išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, kaip minėta, nesprendė, ar nėra BK 223 straipsnio 1 dalies sudėties požymių nuteistojo veiksmuose. Kita vertus, nuteistojo V. N. veiksmai, neapskaičius ūkinių operacijų, nors savo esme ir atitinka BK 223 straipsnio nuostatas, nebuvo tiek pavojingi, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teismai nepagrindė, kodėl vietoj administracinės atsakomybės pagal ATPK 173¹ straipsnį ir vėliau įsigaliojusį ANK 205 straipsnį, kurie taip pat nustatė atsakomybę už aplaidžią ir apgaulingą buhalterinę apskaitą, V. N. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnį. Taigi teismų sprendimai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo keistini, pripažįstant, kad nuteistojo veikoje yra administracinio nusižengimo sudėtis, o nustačius, kad padarytos veikos pavojingumas siekia baudžiamosios atsakomybės ribas, veika perkvalifikuotina pagal BK 223 straipsnio l dalį.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią V. N. buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir pripažinęs, kad nuteistasis papildomai į apskaitą neįtraukė 33 185,47 Eur, veiką kvalifikuodamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis). Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada, pripažino, kad visos sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodytos ūkinės operacijos (baldų pardavimai už 33 185,47 Eur) nebuvo įrašytos į buhalterinę apskaitą. Šis teismas nepagrįstai nusprendė, kad specialistės N. Svirskienės pateikta išvada yra patikima. Specialisto išvada sąlyginė ir ji buvo tikslinta du kartus, kiekvienu atveju palankiai nuteistajam, nors byloje surinkti įrodymai išliko tie patys. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas specialisto išvada, kurioje padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo, tačiau teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos specialisto išvada, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Kadangi nagrinėjamoje byloje specialistė pateikė sąlyginę išvadą, jos pagrindu inkriminuota neįtraukta į apskaitą 33 185,47 Eur suma privalėjo būti pagrįsta kitais leistinais įrodymais. Esant sąlyginei išvadai, specialisto atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Apeliacinės instancijos teismas tokiu kasacinio teismo išaiškinimu šioje byloje nesivadovavo ir nemotyvavo, kurių konkrečiai įrodymų pagrindu nustatė, kad visa nuteistajam inkriminuota suma nebuvo įtraukta į UAB,,D“ apskaitą. Kilusios abejonės byloje nebuvo pašalintos ir nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados.
4.6. Specialistė dalį įrašų sąsiuvinyje „Užsakymai“ susiejo su UAB,,D“ išrašytomis sąskaitomis faktūromis, sąsiuvinyje buvo dalis įrašų, kurių atitikmens su PVM sąskaitomis faktūromis specialistei nepavyko nustatyti, taip pat buvo UAB,,D“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kurių atitikmens specialistė nerado sąsiuvinyje. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo sąsiuvinyje „Užsakymai“ fiksuotų duomenų teisingumo, nors būtent jame atliktų įrašų bei nurodytų sumų pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Sąsiuvinio „Užsakymai“, kaip įrodymo, kartu ir specialisto išvados nepatikimumą pagrindžia atitinkamos aplinkybės. Sąsiuvinis „Užsakymai“ nebuvo pripažintas oficialiu dokumentu, kuriame privalomai būtų fiksuoti visi užsakymai, jis taip pat neatspindi užsakymų vykdymo eigos ir galutinio rezultato, t. y. realiai gautų pajamų. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepaneigė, kad užsakymo pateikimas nesukuria jokių mokestinių prievolių, kol nėra sukuriamas produktas ir jis perduodamas užsakovui (mokestinės prievolės kyla nuo pajamų gavimo bei PVM sąskaitos faktūros išrašymo asmeniui momento), todėl byloje turėjo būti ne tik identifikuoti užsakymai, jų priėmimas, galima pradinio sutarimo vertė, bet ir patikrintas bei įrodytas objektyvus atsiskaitymo faktas pagal kiekvieną jų, tik tokiu atveju galima konstatuoti, jog asmuo pažeidė prievolę įtraukti į apskaitą gautas pajamas, jų nepagrįstai nedeklaravo bei nesumokėjo privalomų mokesčių valstybei. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad sąsiuvinio „Užsakymai“ suma atitinka įmonės gautas pajamas, kurios nebuvo apskaitytos kaip oficialios pajamos, prilygsta išvadai, kad minėtas sąsiuvinis, kaip įrodymas, pripažintas privalomos finansinės atskaitomybės dokumentu, tačiau, pažymėtina, specialistė ne kartą atliko perskaičiavimus, sumažino sumas, todėl įrašai nėra patikimi, o specialistės taikytas neapskaitytų pajamų apskaičiavimo būdas ir metodas (atsižvelgiant į datą, baldo pavadinimą ir sumą) buvo neteisingas ir nepatikimas. Specialistė išvadą grindė ne UAB „D“ gautų ir realiai įvykdytų užsakymų pajamų apskaita, jų neįtraukus į apskaitą, bet pagal sąsiuvinio įrašus galimai priimtų vykdyti užsakymų dydžiais, todėl ir buvo pateikta sąlyginė išvada. Atitinkamai teismui teko pareiga pagrįsti, kad kiekvienas įrašas sąsiuvinyje buvo teisingas, kad visi užsakymai, kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo įvykdyti, o jų pagrindu gautos pajamos neįtrauktos į oficialią apskaitą. Tai nebuvo padaryta, todėl sąlyginė specialisto išvada kitais leistinais ir patikimais įrodymais nebuvo patvirtinta kaip reikalaujama pagal kasacinio teismo praktiką.
4.7. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vertino, kad visi užsakymai buvo įtraukti į sąsiuvinį „Užsakymai“, liko neištirtos specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės, kad rastos apie 40 000 Eur sumos PVM sąskaitos faktūros, kurios atsispindi UAB „D“ apskaitoje, pagal kurias įmonė deklaravo sandorius, nesutampa ir neatitiko sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašų ir dydžių. Tai reiškia nepaneigtą argumentą, kad, įvertinus ginčo laikotarpiu visus sudarytus sandorius ir jų bendrą sumą, apskaityta suma iš esmės atitiktų nuteistajam inkriminuotos kaip nedeklaruotos ir neįtrauktos į apskaitą sumos dydį. Be kita ko, atlikusi paskutinį perskaičiavimą, kai galimai be apskaitos dokumentų parduotų baldų suma sumažėjo iki 33 185,47 Eur, specialistė nenurodė, kiek liko UAB „D“ išrašytų, bet nepriskirtų (nesusietų su sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašais) PVM sąskaitų faktūrų. Byloje netirta, kad dalis specialistės nurodytų įrašų sąsiuvinyje galėjo būti apskaityti (padengti) PVM sąskaitomis faktūromis, kurios neatitiko sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašų. Specialistė, rengusi išvadą, neatsižvelgė ir į tokius objektyvius veiksnius, kad priimtas užsakymas ir sutarta su klientu pradinė kaina dažnai keisdavosi dėl užsakymo vykdymo vėlavimo, broko, taikytos nuolaidos, papildomų klientų pageidavimų arba užsakymai būdavo atšaukiami ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ir liudytojų G. G., R. V. parodymais, kad sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodyta pradinė kaina ne visada atitiko galutinę kainą. Be to, be minėtų liudytojų, parduotuvėje dirbo ir daugiau pardavėjų, užsakymų įrašai atlikti skirtingomis datomis, skirtingų asmenų ir skirtingomis aplinkybėmis, todėl tai, kad visi sąsiuvinio įrašai teisingi ir jame fiksuoti visi užsakymai, yra tik prielaida, kurios kiti bylos duomenys nepatvirtina.
4.8. Taigi byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad visi užsakymai buvo rašomi į sąsiuvinį ir kad visi įrašyti sąsiuvinyje „Užsakymai“ realiai egzistavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sąsiuvinyje „Užsakymai“ įrašytų užsakymų pradinė kaina, turinys, įvykdymo terminas kito, todėl specialistės naudoti kriterijai, kurių pagrindu buvo parengta išvada lyginant įrašus sąsiuvinyje su PVM sąskaitomis faktūromis, t. y. data, baldo pavadinimas, suma, nepatikimi. Esant nepašalintų abejonių ne vien dėl šioje byloje pateiktos sąlyginės specialisto išvados, bet ir dėl pačiai išvadai priimti taikytų kriterijų ir neįvertintų aplinkybių, kurios objektyviai galėjo lemti kitokią išvadą, specialisto išvada tiek, kiek ji nepatvirtinta kitais objektyviais įrodymais, privalėjo būti atmesta kaip nepatikima ir teismas neturėjo teisinio pagrindo ja vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas leistinais įrodymais nepagrindė sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašų teisingumo ir pagrįstumo. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertinus visus bylos duomenis sistemiškai ir apeliacinės instancijos teismui visas abejones aiškinant nuteistojo naudai, nepagrindus 33 185,47 Eur užsakymų vykdymo realumo ir jų neapskaitymo pagrįstumo, teismas neturėjo pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio pagal kaltinimą, pagrįstą neoficialiais, galimai juodraštinio pobūdžio užrašais, kurių teisingumas nebuvo įrodytas ir patvirtintas.
4.9. Nuosprendžiu BK 220 straipsnio 1 dalis V. N. inkriminuota atsižvelgiant į nedeklaruotus ir nesumokėtus mokesčius nuo visos 33 185,47 Eur sumos, bendrai tai sudaro 10 034 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kada ir kokias sumas nuteistasis turėjo deklaruoti. Mokestinės prievolės kyla pateikiant duomenis apie įmonės pajamas ir pelną kasmet. Šiuo atveju aktualūs 2015, 2016 ir 2017 m. laikotarpiai, todėl turėjo būti nustatytos nesumokėtos sumos ir jos atskirtos pagal metus, ir tuomet buvo galima spręsti, ar kiekvienais metais neteisingai deklaruota suma (pateikti duomenys Valstybinei mokesčių inspekcijai) pagal nesumokėtus mokesčius viršijo 100 MGL ribą ar ne. Remiantis bylos medžiaga, net ir pasitvirtinus kaltinimui pagal BK 222 straipsnį, BK 220 straipsnio nuostatas taikant dėl atskirų epizodų, atsižvelgiant į kiekvienais metais neįvykdytos prievolės apimtį, 100 MGL riba nebūtų viršyta, o tai sudaro pagrindą spręsti dėl V. N. administracinės atsakomybės, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, o dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnį yra pagrindas priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo V. N. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi ir BK 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Kasatorius skunde teigia, kad jis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veikoje šiame straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties. Šie argumentai pagrįsti.
7. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka yra nagrinėjami argumentai, susiję su esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais ir su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Taigi, kasacinio skundo argumentai, kuriais neigiami liudytojų, įskaitant ir keturias darbuotojas, kurios gavo neapskaitytą užmokesčio priedą už pardavimus, parodymai, bei penkių ūkinių operacijų faktinės aplinkybės, kurias nustatė teismai, remdamiesi nuosekliais liudytojų parodymais, rašytiniais dokumentais, kai prašoma jas vertinti kitaip, nėra kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek tai susiję su kasacijos pagrindais.
9. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad V. N. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, nes, būdamas direktorius ir atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą, nepateikė apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. UAB „D“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, būtent: 1) keturioms UAB,,D“ darbuotojoms kaip papildomas darbo užmokestis buvo išmokėti 504,95 Eur, o atlikti mokėjimai nepagrįsti apskaitos dokumentais; 2) 2016–2017 m. apskaitos dokumentais nepagrįstos ir į buhalterinę apskaitą neįrašytos penkios ūkinės operacijos – keturi baldų pardavimai už 2120 Eur (170 Eur + 930 Eur + 920 Eur + 100 Eur) ir už juos realiai gautos pajamos – 1670 Eur (2120 Eur – 450 Eur sumokėtų kaip avansas ir apskaitytų buhalterinėje apskaitoje) bei be apskaitos dokumentų asmeniui, atsisakiusiam užsakymo, grąžintas 200 Eur avansas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta ir kaltinime inkriminuotą aplinkybę, kurią pirmosios instancijos teismas pašalino kaip neįrodytą, kad buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuotas 33 185,47 Eur pajamų gavimas pardavus baldus.
10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nustatė neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimą keturioms darbuotojoms ir neapskaitytas penkias ūkines operacijas. Teismai motyvuotai konstatavo, kad šios aplinkybės yra nustatytos įvertinus įrodymų visetą, esantį byloje.
11. Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai yra susiję su aplinkybės, kad buhalteriniuose dokumentuose yra neužfiksuotas 33 185,47 Eur pajamų gavimas, pardavus baldus, nustatymu. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią aplinkybę įrodyta, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
12. Kaltinime inkriminuota aplinkybė, kad V. N. įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 33 185,47 Eur, gautų pardavus sąsiuvinyje,,Užsakymai“ išvardytus baldus, grindžiama sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės N. Svirskienės 2018 m. liepos 24 d. specialisto išvada Nr. 04/13-2-11-7918 ir specialistės paaiškinimais teisme.
13. Sąlyginėje specialisto išvadoje nustatyta, kad ne visos ūkinės operacijos buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, ir padaryta išvada, kad jei UAB „D“ sąsiuvinyje „Užsakymai“ įrašytus baldus nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. liepos 26 d. pardavė be dokumentų už 33 185,47 Eur, tai buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 1 dalis ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „D“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tai reiškia, kad byloje būtina nustatyti, kad įmonė pardavė sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodytus baldus ir gavo pajamas, ne tik avansą, bet ir likusią (visą) gaminio kainą.
14. Iš bylos ir teismų sprendimų matyti, kad specialisto išvadoje nurodyta neapskaityta pinigų suma kito. Pirmoje specialisto išvadoje buvo nustatyta, kad į buhalterinę apskaitą neįtraukta baldų pardavimų, kurių bendra suma 57 066,72 Eur, vėliau specialistė, įvertinusi 2019 m. rugsėjo 26 d. teisiamajame posėdyje duotus V. N. paaiškinimus, atliko papildomą vertinimą ir nurodė, kad be apskaitos dokumentų parduotų baldų vertė yra 43 090,97 Eur, o po 2019 m. lapkričio 15 d. teisiamojo posėdžio specialistė patikslino skaičiavimus, nurodydama 33 185,47 Eur neapskaitytų pajamų sumą. Atitinkamai prokurorė tikslino kaltinimą.
15. Byloje nustatyta, kad specialistė, rengdama specialisto išvadą, lygino sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašus su UAB „D“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Lygindama naudojo tris kriterijus – datą, baldo pavadinimą ir sumą. Taip pat nustatyta, kad dalis įrašų sąsiuvinyje buvo susieti su įmonės išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, dalies sąsiuvinyje esančių įrašų atitikmens su PVM sąskaitomis faktūromis specialistei nepavyko nustatyti, ir, atvirkščiai, dalies UAB „D“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atitikmens specialistei nepavyko rasti sąsiuvinyje „Užsakymai“. Tokius neatitikimus lėmė tai, kad sąsiuvinyje „Užsakymai“ nenurodyti užsakovų vardai, pavardės, telefonų numeriai, daugeliu atvejų nebuvo nurodyti ir adresai. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „D“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kurių specialistei nepavyko susieti su sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašais, ir įrašų sąsiuvinyje „Užsakymai“, kurių specialistei nepavyko susieti su UAB „D“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, sumos yra labai panašios: 2019 m. spalio 28 d. teisiamajame teismo posėdyje pateiktame specialisto išvados papildyme nurodyta, kad UAB „D“ be apskaitos dokumentų galėjo parduoti sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodytų baldų už 43 090,97 Eur. PVM sąskaitos faktūros, kurių įrašai neatitiko sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašų, sudarė 43 842,34 Eur sumą. Paskutinėje specialisto išvados redakcijoje, pateiktoje 2018 m. liepos 24 d., nurodyta, kad be apskaitos dokumentų parduotų baldų suma yra 33 185,47 Eur, ir nenurodyta, kiek po šio perskaičiavimo liko UAB „D“ išrašytų, bet nepriskirtų (nesusietų su sąsiuvinio „Užsakymai“ įrašais) PVM sąskaitų faktūrų.
16. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs specialistės išvadą ir joje darytas korekcijas, liudytojų G. G., R. V., pildžiusių užsakymų sąsiuvinį, taip pat liudytojo, kuriam buvo grąžintas avansas, atsisakius užsakymo, ir kaltinamojo V. N. parodymus, padarė išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinime inkriminuotą aplinkybę, kad V. N. neapskaitė sąsiuvinyje „Užsakymai“ nurodytų baldų pardavimų už 33 185,47 Eur buhalterinėje apskaitoje.
17. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nusprendė, kad specialisto išvadoje nurodyti duomenys yra pakankami spręsti dėl 33 185,47 Eur gautų pajamų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, nurodydamas, kad specialistė, lygindama įrašus sąsiuvinyje su įmonės buhalteriniais dokumentais, atsižvelgė į nuteistojo paaiškinimus ir atitinkamai perskaičiavo neapskaitytų pajamų ir išvengtų mokesčių dydžius (kaskart juos sumažindama).
18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atliktas laikantis baudžiamojo proceso principų, įskaitant nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir BPK 20 straipsnio reikalavimų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodyta aplinkybę dėl 33 185,47 Eur gautų pajamų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, nesilaikė šių reikalavimų.
19. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, tačiau jų vertinimas turi ypatumų. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Nagrinėjamoje byloje specialisto išvadoje į buhalterinę apskaitą neįtrauktų pajamų ir išlaidų sumų skaičiavimas, taip pat atitinkamų mokesčių nuo tam tikros rūšies pajamų ir išlaidų sumos buvo grįsti sąlyga: konkrečios sumos buvo neįtrauktos į buhalterinę apskaitą ir nuo jų nesumokėti mokesčiai, jeigu konkrečios pajamos buvo gautos ir jeigu konkrečios išlaidos buvo patirtos. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, neapskaityto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą darbuotojoms (504,95 Eur), pajamų už parduotus baldus gavimą (keturi atvejai, 1670 Eur (2120 Eur – 450 Eur)) ir avanso grąžinimą (200 Eur) teismai nustatė ištyrę ir įvertinę byloje esančius duomenis. Taigi teismai, remdamiesi specialisto išvados dalimi, kurioje konstatuotas buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimas ir konkrečios sumos, nuo kurių specialistė apskaičiavo nesumokėtus mokesčius, laikėsi sąlyginės specialisto išvados vertinimo taisyklių. Tuo tarpu byloje nėra patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad sąsiuvinyje,,Užsakymai“ fiksuoti 33 185,47 Eur sumos baldų gamybos užsakymai, kurių atitikmens su įmonės PVM sąskaitomis faktūromis specialistei nepavyko nustatyti, buvo įvykdyti ir už jų įvykdymą buvo gautos būtent tokios pajamos, kurių tikėtasi priimant užsakymą. Iš liudytojų parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad nuo užsakymų priėmimo iki jų įvykdymo buvo koreguojami ir užsakymai, ir jų kaina, kartais užsakymai nebuvo įvykdomi, tarp užsakymo priėmimo ir pajamų gavimo už jo įvykdymą būdavo skirtingi laiko tarpai. Kitas svarbus argumentas, kurio visiškai neaptarė apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, yra tas, kad specialisto išvadoje yra konstatuota ne tik tai, kad sąsiuvinyje fiksuoti užsakymai neturi atitikmens įmonės buhalterinėje apskaitoje, bet ir atvirkščiai – nenustatyti 43 842,34 Eur sumos PVM sąskaitų faktūrų, kurios yra įtrauktos į buhalterinę apskaitą, atitikmenys sąsiuvinyje,,Užsakymai“. Nors, kaip matyti iš trijų specialisto išvados redakcijų, specialistė koregavo neįtrauktų į apskaitą pajamų sumas, jas vis mažindama (nes kaltinamasis nurodydavo, kuri sąskaita faktūra yra galimas sąsiuvinio,,Užsakymai“ įrašo atitikmuo), tačiau šios aplinkybės nepašalina abejonių dėl pačios specialistės nurodytos sąlygos (,,jeigu sąsiuvinyje,,Užsakymai“ įrašytus baldus pardavė, tai“) nustatymo. Taigi, patikimai nenustačius būtinos sąlygos, nurodytos sąlyginėje specialisto išvadoje, neleistina remtis ta išvados dalimi, kuri buvo siejama su sąlygos nustatymu. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad visi užsakyti baldai buvo parduoti, sumos, nurodytos kaip užmokestis už atitinkamą užsakymą, sąsiuvinyje,,Užsakymai“ negali būti inkriminuojamos kaip įmonės gautos, tačiau neįtrauktos į apskaitą pajamos.
20. Pripažinus, kad V. N. pagrįstai išteisintas dėl 33 185,47 Eur pajamų neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo jam inkriminuoti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nes baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tik tuo atveju, kai asmuo įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. N. pirmosios instancijos teismas išteisino pagrįstai.
21. Be kita ko, pažymėtina, kad toks apkaltinamojo nuosprendžio apeliacinės instancijos teisme priėmimas ir surašymas, kai jame nenurodytos visos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nenurodyta, kokie įstatymų reikalavimai pažeisti, t. y. tinkamai neaprašyta padaryta nusikalstama veika (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 punktas, kuriame daroma išvada, kad V. N. pripažįstamas kaltu dėl veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo), neatitinka BPK reikalavimų.
22. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad V. N. veikoje nėra visų būtinųjų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, būtent padarinių.
23. Kaip jau minėta, BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-601/2012">2K-601/2012</a>, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).
24. Tačiau kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290-699/2016">2K-290-699/2016</a>, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020).
25. Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, abiejų instancijų teismai tinkamai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nustatė, kad V. N., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų pateikimą, nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. keturioms UAB,,D“ darbuotojoms išmokėjo 504,95 Eur ir atliktų išmokėjimų nepagrindė apskaitos dokumentais, taip pat nepateikė penkių ūkinių operacijų dokumentų, patvirtinančių gautas pajamas (1670 Eur (2120 Eur – 450 Eur)) ir patirtas išlaidas (200 Eur). Kaip matyti iš teismų sprendimų, visos pinigų sumos, jų gavėjai ir mokėtojai yra tiksliai nustatyti.
26. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-498/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-498/2011">2K-498/2011</a>). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU2LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-356-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-356-696/2017">2K-356-696/2017</a>, 2K-224-976/2019).
27. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvadoje kartu su jos korekcijomis buvo konstatuota, jog dėl neįtrauktų į apskaitą operacijų negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tačiau ji buvo sąlyginė. Pripažinus, kad byloje nenustatyta, jog 33 185,47 Eur pajamų buvo neįtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos pasekmės nekilo. Įvertinus tai, kad neįtrauktos į apskaitą pajamos ir išlaidos tiksliai nustatytos, į buhalterinę apskaitą neįtrauktos tik penkios ūkinės operacijos, be kita ko, įvertinus ir įmonės apyvartą, darytina išvada, jog tai netrukdo nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo neapskaitytos sumos mokėtini mokesčiai pagal specialisto išvadą nesiekia 100 MGL. Tuo tarpu pagal ANK 205 straipsnio 5 ir 6 dalis administracinė atsakomybė kyla už tokį apgaulingos apskaitos tvarkymą, kuriuo siekiama arba nuslepiama nuo dešimties iki penkiasdešimties bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių mokesčių (ANK 205 straipsnio 5 dalis) arba daugiau kaip penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių mokesčių (ANK 205 straipsnio 6 dalis), kurie už tikrinamąjį laikotarpį turėjo būti sumokėti pagal įstatymus. Baudžiamoji atsakomybė, kuriai konstatuoti reikia nustatyti vertinamojo pobūdžio pasekmes (negalėjimą nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ar struktūros), vis dėlto negali kilti už mažiau pavojingą veiką nei administracinis nusižengimas, kurį konstatuojant būtina nustatyti atitinkamas nuslėptų mokesčių sumas.
28. Taigi, nesant V. N. veikoje BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio (pasekmių), pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, naikintinos ir ši bylos dalis nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Kadangi kasacinis skundas pirmiau minėtais motyvais tenkinamas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su alternatyviais kasacinio skundo prašymais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir bylą V. N. nutraukti.
Olegas Fedosiukas
Teisėjai
Artūras Pažarskis
Rima Ažubalytė
