G. D. pagal BK 284 str., 294 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-32-719/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30337-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Andriulaitienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės atėmimo bausme keturiems mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais, G. D. paskirtos laisvės atėmimo šešiems mėnesiams bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendis – G. D. dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl G. D. paskirtų bausmių subendrinimo.

Iš nuteistojo G. D. išieškota valstybės naudai 42,03 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. D. buvo kaltintas ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas už tai, kad 2020 m. liepos 23 d. apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo esančioje pievoje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, vykdydamas teisingumą ir siekdamas nubausti už sūnaus E. D. apgadintą dviratį, tyčia tempė už kairės ausies mažamečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė fizinį skausmą, po to grasino „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“, taip savavaldžiavo panaudodamas prieš mažametį fizinę ir psichinę prievartą ir padarė didelę žalą asmens teisėms.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo G. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog G. D. veiksmuose buvo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių. Kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta nei nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – būtinasis savavaldžiavimo požymis – padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, nei subjektyvioji pusė – panaudojant neleistinus būdus, siekis gauti turtinės naudos.

3. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neginčijamos aplinkybės, jog G. D. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje užsipuolė mažametį nukentėjusįjį J. M., paimdamas jam už ausies ir išsakydamas grasinamojo pobūdžio žodžius, tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis, jis nieko iš mažamečio nereikalavo. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G. D. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, visiškai neargumentavo būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, o juos vertino kartu su BK 284 straipsnyje nurodytais požymiais. Šioje byloje esminė aplinkybė, sudaranti prielaidą panaikinti G. D. nuteisimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, yra tai, kad G. D. netoleruotinas elgesys su mažamečiu apėmė siekį jį sudrausminti ir jam papriekaištauti dėl galimai netinkamo elgesio su jo sūnumi E. D., kurį apima BK 284 straipsnis, o ne siekį neteisėtais būdais reikalauti atlyginti žalą už apgadintą sūnaus dviratį, siekį priversti mažametį kažką padaryti.

4. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog netikslus pats kaltinimas G. D.: kaltinime nurodyta, kad „G. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos <...>, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, <...> siekdamas nubausti už sūnaus E. D. apgadintą dviratį <...>“. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl padarytos žalos E. D. dviračiui dydžio, nebuvo keliamas išvis tokios žalos atlyginimo klausimas, todėl neaišku, kas turima omenyje, kaltinime nurodant, kad G. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos (neaišku, kokio įstatymo ir kokios tvarkos), savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę (apie kokią teisę yra kalbama, jei nėra nustatyta žala dėl dviračio apgadinimo).

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma nustatyti nuteistojo neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį, t. y. ausies sukimas ir netoleruotino pobūdžio grasinimai mažamečiam nukentėjusiajam, sukėlę fizinį skausmą, demonstratyvus pasirodymas prieš mažametį nukentėjusįjį, be abejo, privertė nukentėjusįjį J. M. ir su juo esančius kitus nukentėjusiuosius A. M. ir R. S. patirti neigiamų išgyvenimų, tačiau, nesant BK 294 straipsnio sudėties, minimus nukentėjusiųjų išgyvenimus ir neteisėtus G. D. veiksmus apima BK 284 straipsnio sudėtis.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendį dėl G. D. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, t. y. naujų aplinkybių nenustatė, tačiau padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Teismas, pripažindamas, kad G. D. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties, nevertino įrodymų visumos, dėl to padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimus.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo išvados, jog byloje nenustatyta nei nusikalstamos veikos objektyvioji pusė, nei subjektyvioji pusė, nepagrįstos. G. D. ėmėsi pats vykdyti teisingumą, t. y., nesikreipdamas į kompetentingas teisėsaugos institucijas ar mažamečio J. M. motiną, stengėsi įgyvendinti tariamą, objektyvaus pagrindo neturinčią ir tik jo sąmonėje egzistuojančią teisę (nubausti mažametį vaiką dėl sugadinto (iš dalies piniginę vertę praradusio) jo sūnaus dviračio).

6.3. Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti mažamečiai iš esmės nurodė tapačias faktines aplinkybes, esminių neatitikimų tarp jų nurodytų aplinkybių nėra. Mažamečiai tiksliai nurodė kaltinamojo G. D. atliktų veiksmų (tempimo mažamečiui J. M. už ausies) pobūdį, išsakytus grasinimus („įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“), nusikalstamų veikų padarymo vietą. Iš mažamečių apklausų akivaizdu, kad kaltinamasis G. D. dėl netinkamo J. M. elgesio su jo (kaltinamojo) sūnumi, apmėtant E. D. dviratį akmenukais ir jį apgadinant, siekdamas pamokyti mažametį J. M. dėl šio elgesio, nors dėl patirtos turtinės (dėl sugadinto sūnaus dviračio) ar neturtinės (jo sūnaus patirtų išgyvenimų dėl netinkamo vaikų elgesio) žalos atlyginimo turėjo galimybę kreiptis į kompetentingas institucijas arba į mažamečio J. M. motiną L. M., tačiau nesikreipė, t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametį (tyčia tempė už kairės ausies), taip sukeldamas J. M. fizinį skausmą, bei grasindamas „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę. t. y. savavaldžiavo panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą prieš mažametį ir padarė didelę žalą asmens teisėms. Pabrėžtina, kad toks kaltinamojo G. D. elgesys ir kitiems įvykį mačiusiems mažamečiams vaikams A. M. ir R. S. taip pat sukėlė neigiamų išgyvenimų ir baimę, o tai, net ir atsižvelgiant į netinkamą vaikų elgesį (akmenukų mėtymą į jo sūnaus dviratį), negali būti laikoma tinkamu, priimtinu ir vaikams neigiamų pasekmių nesukeliančiu elgesiu. Mažamečiai J. ir A. M. bei R. S. neabejotinai buvo išgąsdinti tokio kaitinamojo elgesio, šokiruoti, po įvykio jie kurį laiką jautė įtampą, nerimą, stresą (šią aplinkybę patvirtino patys mažamečiai nukentėjusieji ir jų atstovės pagal įstatymą, jų apklausoje dalyvavusi psichologė), bijojo kaltinamojo, todėl tokie G. D. savavališki veiksmai, kurie labai paveikė mažamečius nukentėjusiuosius, buvo pablogėjusi tiek fizinė, tiek ir psichinė sveikata, jie patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kuriam laikui pablogėjo ir jų įprasto gyvenimo kokybė, turi būti objektyviai, atsižvelgiant į jauną nukentėjusiųjų amžių, įvertinti kaip sukėlę (padarę) didelę neturtinę (moralinę) žalą jų teisėms ir teisėtiems interesams. G. D. suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį (fizinio skausmo mažamečiui sukėlimą, grasinimus), numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala mažamečio J. M. teisėms bei teisėtiems interesams, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

6.4. Dėl G. D. pareikšto netikslaus kaltinimo pažymi, jog inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 294 straipsnio taikymo

8. Kasaciniame skunde prokuroras iš esmės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. D., netinkamai taikė BK 294 straipsnio 2 dalį, nes nepagrindė savo išvadų dėl G. D. nekaltumo visų bylos įrodymų analize ir jų visumos įvertinimu, o tai reiškia, jog šis teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatoriaus skunde įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas nėra argumentuotas ir grindžiamas vien nesutikimu su BK 294 straipsnio 2 dalies taikymu. Todėl bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl šios normos taikymo.

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. D. nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl veikos, nustatytos BK 294

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų neginčijo, tačiau konstatavo, kad byloje nenustatyta nei nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – būtinasis savavaldžiavimo požymis – padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, nei subjektyvioji pusė – panaudojant neleistinus būdus, siekis gauti turtinės naudos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors G. D. dėl savavaldžiavimo išteisintas pagrįstai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas siekį gauti turtinės naudos kaip būtiną savavaldžiavimo požymį, neteisingai aiškino BK 294 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. Toks požymis nenustatytas nei BK 294 straipsnyje, nei kasacinio teismo praktikoje. Ir netgi atvirkščiai – toks požymis paprastai rodo, kad gali būti padarytas kitas – turtinis nusikaltimas. Tais atvejais, kai kaltininkas savavališkai įgyvendina turtinę teisę, sąmoningai akivaizdžiai viršydamas šios teisės apimtį (siekia ne atkurti tikras ar tariamas teises, bet gauti turtinės naudos), kaltininkui paprastai inkriminuotinas atitinkamas BK straipsnis, nustatantis atsakomybę už turtinį nusikaltimą (pvz., turto prievartavimą). Paminėtina, kad BK 294 straipsnyje nėra detalizuota, kokios tikros ar tariamos teisės turi būti įgyvendinamos, tačiau ši veika nėra kriminalizuota vien tik už turtinių teisių įgyvendinimą nurodytais būdais. Todėl darytina išvada, kad savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos ne tik turtinės, bet ir neturtinės savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės. Atitinkamai savavaldžiaujant gali būti reiškiami reikalavimai patenkinti ne tik turtines, bet ir kitokias pretenzijas.

11. BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o 2 dalyje – tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

12. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai. Ši teisės norma suponuoja, kad savavaldžiavimas yra neatsiejamas nuo tam tikrų subjektinių teisių atsiradimo ir jų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių teisių atsiradimas turi turėti teisėtą ir objektyvų pagrindą. Tai reiškia, kad turi būti teisės normos, kurios nustatytų tiek subjektinių teisių atsiradimo pagrindus, tiek ir galimybę reglamentuoti tokius teisinius santykius. Teisių ir pareigų atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir kiti įstatymai.

13. CK 1.136 straipsnyje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų įtvirtintais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų nustatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (sutartys ir kiti sandoriai (tiek nustatyti įstatymų, tiek ir nenustatyti, bet jiems neprieštaraujantys), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilinių teisinių padarinių, intelektinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilines teisines pasekmes). Šis teisių atsiradimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis, nes ir kiti teisės aktai gali nustatyti įvairius subjektinių teisių atsiradimo pagrindus. Taigi, asmenų teisės gali atsirasti įvairiais pagrindais, o asmuo savavaldžiaudamas gali įgyvendinti ne tik civilines, bet ir kitas subjektines teises (pvz., darbo). Tačiau tik teisėtu pagrindu atsiradusių teisių įgyvendinimas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, gali užtraukti atsakomybę už savavaldžiavimą.

14. Atsakomybė už savavaldžiavimą sietina su teisės aktuose įtvirtinta pareiga gerbti kitų teises ir laisves. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. CK taip pat draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakomybė pagal BK 294 straipsnį nustatyta ne už bet kokios, o tik už įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymą. Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimą. Todėl kiekvienu atveju turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-470/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-470/2014">2K-470/2014</a>).

16. Kaltininkas savavaldžiaudamas gali vykdyti tiek tikrą, tiek tariamą teisę. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta teisės aktu, sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam (ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja), nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Nesant pateisinamos klaidos, veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o kaltininkas gali atsakyti pagal kitus BK straipsnius, kai tam yra pagrindas.

17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nustatė, kad G. D. vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę vykdyti teisingumą ir nubausti mažametį. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad savavaldžiaudamas asmuo tarsi imasi pats „vykdyti teisingumą“. Tačiau ši sąvoka naudojama apibūdinant ne tikrą ar tariamą teisę, bet pačią veiką – savavališkus kaltininko veiksmus bei pasirinktą tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-111/2011).

18. Tinkamas vykdytos teisės identifikavimas yra itin svarbus savavaldžiavimui kvalifikuoti. Svarbu nustatyti ne tik kokią teisę kaltininkas įgyvendino – tariamą ar tikrą, bet pirmiausia – ar jis iš viso turėjo kokią nors teisę. Jei nustatoma, kad kaltininkas neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės, tai veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnį. Kaip jau buvo paminėta, subjektinė teisė BK 294 straipsnio prasme turi turėti teisėtą ir objektyvų pagrindą. Tačiau nėra jokio teisėto pagrindo atsirasti tokioms subjektinėms teisėms kaip „teisingumo vykdymas“ ar kito asmens „nubaudimas“. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavo, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. ir kt. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). „Nubaudimas“, ypač tokiais būdais, kurie buvo inkriminuoti G. D. (fizinio ir psichinio smurto naudojimas), yra tiesiogiai uždraustas Baudžiamajame kodekse ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pripažinimas, kad gali egzistuoti tokia subjektinė teisė, kaip kito asmens nubaudimas, galėtų būti tolygus pripažinimui, kad asmenys turi teisę daryti nusikalstamas veikas. Taigi šioje byloje surinkti duomenys patvirtina, o prokuroro kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia, kad šiuo konkrečiu atveju G. D. veikoje nėra vieno būtinojo savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymio – tikros ar tariamos teisės, kurią jis būtų galėjęs pats tiesiogiai įgyvendinti savavaldžiaudamas, todėl ir jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. D. už tapačius veiksmus, kuriuos prokuroras prašo papildomai pripažinti nusikalstamais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 284 straipsnį. Dėl šios dalies apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo ir kasacinis skundas nepaduotas. Taigi G. D. veika jau buvo įvertinta kaip nusikalstama pagal kitą BK straipsnį. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-357/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir prokuroro kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamos tariamos teisės – „teisingumo vykdymas“ ir „siekis nubausti“ – iš esmės atitinka kitos G. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskatas – kerštas, pyktis ir pan., kurių realizavimas savaime neužtraukia atsakomybės pagal BK 294 straipsnį. Priešingu atveju bet kuri dėl keršto padaryta veika (siekiant nubausti) turėtų būti papildomai kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas. O tai neatitiktų nusikalstamos veikos pavojingumo kriterijų, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principo ir galėtų reikšti nepagrįstą teisinių santykių kriminalizavimą.

20. Konstatavus, kad G. D. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, savaime suponuojama išvada, jog kitų kasacinio skundo argumentų analizavimas netenka prasmės, ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

21. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino kai kuriuos BK 294 straipsnio požymius, tačiau išteisindamas G. D. tinkamai taikė BK 294 straipsnio 2 dalį, todėl naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl to kasatoriaus skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas