Baudžiamoji byla Nr. 2K-18-719/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44448-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam A. M.,
nuteistojo gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ginto Vaičiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už savo padarytą nusikaltimą, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir perduotas pagal laidavimą N. J. vienerių metų terminui be užstato, baudžiamoji byla nutraukta. Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 68 straipsnio 2 dalimi, 71 straipsniu, A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise, t. y. teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams, bei 20 MGL (1000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką paskirta sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M., būdamas neblaivus, vairavo kelių transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. jis 2020 m. lapkričio 7 d. apie 17.15 val. ties daugiabučiu gyvenamuoju namu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę, t. y. keturratį motociklą „Yamaha Grizzly 700FI“, be valstybinio numerio ženklų (nustatyta tvarka neįregistruotas), identifikavimo numeris – VIN kodas (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai iš gyvenamojo namo kiemo išvažiavusią A. M. vairuojamą motorinę transporto priemonę pastebėję ir patikrinti sustabdę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnai pastarajam alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0435, atlikę blaivumo testą, nustatė, kad 17.18 val. atlikto pirmo pūtimo metu jo iškvėptame ore yra 2,94 promilės etilo alkoholio koncentracija, o 17.38 val. atlikto antro pūtimo metu jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintas Vaičiūnas prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutarties dalį ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, nuteistajam A. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto, keturračio „Yamaha Grizzly 700FI“, be valstybinio numerio ženklų (nustatyta tvarka neįregistruotas), identifikavimo numeris – VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimą valstybės nuosavybėn. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, nustatytas BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, ir neteisingai nepaskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – turto (keturračio) konfiskavimo.
2.2. A. M., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės, iš kurių viena – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (20 MGL, 1000 Eur), tai savo turiniu labiau atitinka baudą, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose nurodė, kad asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine, o ne nubaudimo paskirtimi. Baudžiamojo poveikio priemonės – turto, t. y. keturračio, kuris yra šio nusikaltimo padarymo priemonė, konfiskavimo paskyrimas kaip tik turėtų ne baudimo, o prevencinio poveikio pobūdį, kuris taisomai veiktų nuteistąjį.
2.3. Netaikant turto (transporto priemonės) konfiskavimo įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į aiškią ir kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, teismo paskirtos turtinio pobūdžio priemonės nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018). Darytina išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – keturračio konfiskavimo paskyrimas neprieštarautų proporcingumo principui, atitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, siekiant jos vienodumo, nuoseklumo, neprieštaringumo, ir užtikrintų tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018).
2.4. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepagrindė ir nemotyvavo baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – paskyrimo neproporcingumo, o tik matematiškai apskaičiavo, kad jau yra paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės ir trečios baudžiamojo poveikio priemonės skirti nebereikia, t. y. neįvertino, kad A. M. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, galimas jo pasekmes ir norėjo taip elgtis. Teismas taip pat neįvertino, kad A. M., turintis B, C, D vairuotojo kategorijas, neabejotinai žinojo, kad baudžiamasis įstatymas draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, neatsižvelgė, kad A. M. iškvėptame ore nustatyta 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija, ji yra gerokai didesnė nei 1,5 promilės ir artima sunkiam girtumo laipsniui, kad A. M. pradėjo važiuoti į namus, esančius už 4,9 km („Maps“ duomenimis), ir tik per atsitiktinumą netrukus buvo sustabdytas policijos pareigūnų, be to, nuo 2017 m. A. M. važinėjo keturračiu bendro naudojimo keliais, žinodamas, kad šiuo keturračiu galima važinėti tik kalnais, nes jis gadina kelio dangą, dėl to ir nebuvo registruotas VĮ „Regitra“, taip pat kad pažeidė ikiteisminio tyrimo metu jam paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo sąlygas, anksčiau kelis kartus buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teisminio nagrinėjimo metu laiduotoja N. J. parodė, kad A. M. anksčiau yra sėdęs prie automobilio vairo išgėręs butelį alaus, tačiau per patikrinimą buvo nustatyta leistina alkoholio koncentracija, be to, pats A. M. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad važinėja nuo ryto iki vakaro, todėl vis tiek kažkur suklys. Toks A. M. požiūris į galimus Kelių eismo taisyklių pažeidimus jį charakterizuoja neigiamai.
2.5. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė jam trumpiausią – vienerių metų laidavimo terminą be užstato ir trumpą – vienerių metų septynių mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą, kuris labai nežymiai viršija Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalyje nustatytą vienerių metų šešių mėnesių terminą, privalomai skiriamą asmenims, kurie vairuoja transporto priemones apsvaigę nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija būna nustatyta nuo 0,4 iki 1,5 promilės. Taip pat paskyrė įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (20 MGL, 1000 Eur), ši įmoka yra gerokai mažesnė už BK 71 straipsnio 1 dalyje nustatytos įmokos vidurkį ir artima mažiausiam įmokos dydžiui.
2.6. A. M. nesilaikė jam ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo sąlygų ir toliau vairavo transporto priemonę. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į paties A. M. parodymus, kad po jam paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo jis toliau važinėjo („Aš vykau pas tyrėją lengvuoju automobiliu. Iki to važinėjau aplamai“). Teismų padaryta išvada, kad tai buvo pavienis kardomosios priemonės nesilaikymo atvejis, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, tai patvirtina pats A. M.. Teismai, konstatuodami, kad A. M. elgėsi nepiktybiškai, neįvertino, kad jis elgėsi neatsakingai, lengvabūdiškai ir nerūpestingai, nes buvo pasirašytinai supažindintas su paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo sąlygomis.
2.7. Teismo sprendimas atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – nukrypsta nuo vyraujančios teismų praktikos šios kategorijos bylose ir neatitinka teisingumo principo, kuris reikalauja visapusiškos baudžiamaisiais įstatymais ginamų gėrių apsaugos, teisingo atsako į sunkius teisinių gėrių pažeidimus. A. M., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nepatyrė jokių iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų (jam nebuvo skirta bausmė ir jis neturi teistumo). Vadovaujantis BK 40 straipsniu, A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir jam paskirtos švelnios baudžiamojo poveikio priemonės, kurios nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti nuo panašaus pobūdžio veikų darymo.
2.8. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių procesinių kliūčių taikyti BK 72 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Pirmosios instancijos teismui pats A. M. pateikė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtindamas, kad jis yra keturračio motociklo „Yamaha Grizzly 700FI“, be valstybinio numerio ženklų, savininkas ir faktinis valdytojas, ir pats A. M. pateikė eksperto išvadą, kad minėto keturračio motociklo vertė – 1500 Eur. A. M. yra darbingas, vidutinio amžiaus vyras, šiuo metu dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taigi spręsti apie prastą kaltininko turtinę padėtį ar neigiamas ateities perspektyvas nėra pagrindo. Visų šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad minėto keturračio konfiskavimas, turint omenyje ir pirmosios instancijos teismo paskirtas švelnias baudžiamojo poveikio priemones, jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežtos poveikio priemonės. Priešingai, šioje situacijoje visuomenės ir A. M. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų konfiskuota transporto priemonė, nes taip būtų sudaromos prielaidos asmens nebaudžiamumui ir formuojama nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė (priemonės) sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad jos (jų) paskyrimas prieštarauja teisingumo, proporcingumo principams. Baudžiamajame įstatyme nedraudžiama skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę, o pagal byloje nustatytas aplinkybes spręstina, jog kaltininkui, be paskirtų dviejų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones ir įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat turi būti skiriamas ir automobilio konfiskavimas. Šios baudžiamojo poveikio priemonės yra tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusios ir suderinamos.
2.9. Darytina išvada, kad turto, keturračio „Yamaha Grizzly 700FI“, be valstybinio numerio ženklų, neįregistruoto nustatyta tvarka, kurio vertė 1500 Eur, konfiskavimas atitiktų šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, derėtų su kitomis paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir užtikrintų saugaus eismo automobilių keliais nurodytus reikalavimus.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ginto Vaičiūno kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
4. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
5. BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo diskrecijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018). Nepaisant to, ir tokiais atvejais sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Be kita ko, priimdamas tokį sprendimą, teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar šis turtas įgytas teisėtai, ar jo palikimas asmens dispozicijoje kelia pavojų visuomenei, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-35-719/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-81-676/2019 ir kt.).
6. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos priemonė – keturratis „Yamaha Grizzly 700FI“ – priklausė kaltininkui. Taigi, pagal bendruosius reikalavimus, ji turėjo būti konfiskuota.
7. Atleisdamas A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir parinkdamas jam baudžiamojo poveikio priemones, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pats baudžiamasis procesas turėjo pakankamą auklėjamąjį poveikį, be to, A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise bei įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra pakankamos nubaudimo tikslams įgyvendinti, o dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo – paskyrimas šiuo atveju būtų neproporcingas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, papildomai konstatavęs, kad keturračio motociklo konfiskavimas būtų perteklinė priemonė, atsižvelgiant ir į tai, jog šis motociklas yra naudojamas ir būtinas ūkio darbams atlikti. Tačiau bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios žemesniųjų teismų išvados nepagrįstos išsamiu teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių vertinimu.
8. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemones vieneriems metams septyniems mėnesiams bei artima minimaliam dydžiui – 20 MGL (1000 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų, taigi A. M. šios priemonės terminas nustatytas beveik dvigubai trumpesnis nei minimalios ir maksimalios trukmės vidurkis.
9. Teismai atsižvelgė, kad A. M. vairavo keturratį motociklą būdamas neblaivus (pirminio patikrinimo metu nustatytas 2,94, o antro patikrinimo metu – 2,28 promilės girtumas), tačiau, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, nepakankamai dėmesio skyrė tai aplinkybei, kad šia transporto priemone A. M. važinėjo bendro naudojimo keliais nuo 2017 metų, žinodamas, kad ja galima važinėti tik kalnais, nes šis keturratis gadina kelio dangą, dėl to nebuvo galima nustatyta tvarka registruoti jo VĮ „Regitra“. Taip pat nebuvo įvertinta tai, kad A. M. neblaivus buvo sustabdytas prie daugiabučio namo, keturratį vairavo mieste, ir vairavo gana nemažą atstumą, tai dar padidino keliamą pavojų. Šios aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad transporto priemonės palikimas kaltininkui valdyti iš tikrųjų nekeltų jokio pavojaus ir atitiktų prevencinius baudžiamųjų įstatymų taikymo tikslus. Be to, teismai neatsižvelgė ir į konfiskuotino turto vertę, tai paprastai yra vienas iš pagrindinių kriterijų vertinant turto konfiskavimo proporcingumą. Kaip nurodyta prokuroro kasaciniame skunde, A. M. pirmosios instancijos teismui pateikė eksperto išvadą, kad minėto keturračio motociklo vertė yra 1500 Eur. Taigi, atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su žemesnės instancijos teismų išvada, kad uždraudimo A. M. vairuoti kelių transporto priemones ir įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskyrimo faktas nagrinėjamoje byloje rodo tokios vertės transporto priemonės konfiskavimo neproporcingumą. Atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad transporto priemonės konfiskavimas žemesnės instancijos teismuose būtų buvęs proporcingas ir suderinamas su kitomis A. M. paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Tačiau nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad A. M. aptariamą transporto priemonę 2021 m. birželio 23 d. pardavė už 470 Eur ir pateikė tai patvirtinančią pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl pasikeitusių aplinkybių prokuroras posėdyje prašė išieškoti iš A. M. konfiskuotino turto vertę pinigais – 470 Eur.
10. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
11. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Kartu kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Nekartojant išdėstytų motyvų, konstatuotina, kad visos pirmiau aptartos aplinkybės šioje byloje patvirtina ne tik transporto priemonės konfiskavimo, bet ir jos vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš A. M. proporcingumą.
12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, iš esmės nepagrįsdami sprendimo netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, netinkamai taikė BK 72 straipsnį.
13. Paprastai konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimas, ypač šios priemonės taikymas proporcingumo principo kontekste, turėtų būti sprendžiamas vertinant ne tik teisines, tačiau ir faktines aplinkybes, dėl ko būtų pagrindas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau, atsižvelgdama į kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, prokuroro poziciją, išsakytą nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, į tai, kad transporto priemonė buvo parduota po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas netaikyti turto konfiskavimo, į šioje byloje nustatytą konfiskuotino turto vertę, dėl kurios nekyla ginčo, taip pat į proceso ekonomiškumo principą bei aptartus motyvus dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo A. M., teisėjų kolegija daro išvadą, kad netinkamas BK 72 straipsnio taikymas šioje byloje gali būti ištaisytas kasacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 27 d. nutartį.
Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 72 straipsnio 5 dalį, iš A. M. išieškoti konfiskuotino turto – keturračio motociklo „Yamaha Grizzly 700FI“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 470 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt Eur).
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
