Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2012
Proceso Nr. 2-05-3-08966-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.3, 42.11.1, 128.1, 128.17 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. B. ir L. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo; suinteresuoti asmenys – A. B. ir L. D.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasaciniu skundu keliami klausimai dėl pradėtos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutartimi pareiškėjas (toliau – ir kreditorius) AB „Citadele“ bankas suteikė kreditą veiklai suinteresuotiems asmenims A. B. ir L. D. (toliau – ir skolininkai). 2009 m. vasario 6 d. hipotekos lakštu A. B., užtikrindamas 129 499,86 euro paskolos, suteiktos šia sutartimi, grąžinimą, kreditoriui įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį 37,7700 ha ploto žemės sklypą. Tos pačios prievolės įvykdymui užtikrinti įkeistas kitas turtas 2007 m. lapkričio 13 d. ir 2009 m. vasario 24 d. hipotekos lakštais. Kreditorius, motyvuodamas tuo, kad skolininkai laiku nemoka kasmėnesinių kredito ir palūkanų įmokų, nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi į teismą, prašydamas pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš skolininko A. B. 2009 m. vasario 6 d. sutartinės hipotekos lakštu įkeisto žemės sklypo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymą pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto tenkino.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 12 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties sąlygose šalys nustatė jos nutraukimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, nėra ginčo dėl to, kad skolininkai pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas dėl kredito grąžinimo, todėl teisėjų kolegija laikė, kad kreditorius pagrįstai ir teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį prieš terminą, taip pat įvykdė visas įstatyme nustatytas procedūras prieš pradedant priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skolininkai buvo tinkamai informuoti apie kreditavimo sutarties nutraukimą jų pašto korespondencijos dėžutėje palikus pranešimą apie pašte gautą jiems adresuotą siuntą. Tokią išvadą teismas padarė, pažymėjęs, kad CK 6.218 straipsnyje nereikalaujama pranešimo apie sutarties nutraukimą skolininkui įteikimo – pakanka tik pranešti kitai šaliai. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta žinojimo prezumpcija, reiškianti, jog pranešimas tapo žinomas adresatui, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą, o ne tada, kai kita šalis perskaitė pranešimą arba tokį pranešimą gavo fiziškai.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditavimo sutartis nutraukta skolininkams pradelsus mokėti 4 kasmėnesines kredito ir palūkanų mokėjimo įmokas, vertino, kad skolininkai kreditavimo sutartį pažeidė iš esmės, nurodęs, kad jie negrąžino didelės sumos kredito dalies šalių nustatytu terminu.
Teisėjų kolegija nesutiko su skolininkų motyvais, kad paskola yra vartojimo ir teismas ex officio privalo įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu; pažymėjo, kad sutartyje nurodyta, jog kredito paskirtis – veiklai, taip pat svarbu tai, kad už suteiktą kreditą nebuvo įgytas hipoteka įkeistas turtas, o hipoteka turtas įkeistas tik po dvejų metų nuo kredito sutarties sudarymo.
Dėl skolininkų argumentų, kuriais keliamas palūkanų ir delspinigių išieškojimo nepagrįstumas, teisėjų kolegija nepasisakė, pažymėjusi, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys A. B. ir L. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis bei priimti naują sprendimą – atmesti kreditoriaus prašymą priverstinai išieškoti skolą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatoriai nurodo, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditavimo sutarties nuostatas skolininkai pažeidė iš esmės, nes pradelsė mokėti 4 kasmėnesines kredito ir palūkanų grąžinimo įmokas, t. y. negrąžino didelės sumos kredito dalies šalių nustatytu terminu. Byloje nustatyta, kad skola atsirado 2010 m. gruodžio 6 d. Taigi 2010 m. gruodžio 30 d. įspėjimas apie sutarties nutraukimą buvo siųstas uždelsus sumokėti įmoką tik 24 dienas. Vienos kasmėnesinės įmokos, sudarančios labai nedidelę prievolių dalį, mokėjimo pradelsimas negali būti laikomas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Tokio pažeidimo konstatavimas šioje byloje yra neproporcingas ir pažeidžia teisingumo bei protingumo principus.
2. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad už suteiktą kreditą nebuvo įgytas hipoteka įkeistas turtas, turtas įkeistas tik po dvejų metų nuo kreditavimo sutarties sudarymo, be pagrindo ir nemotyvuodamas nurodė, kad tuo atveju, kai kreditavimo sutartyje nurodyta kredito paskirtis – veikla, tokia sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo. Skolininkai yra fiziniai asmenys, kuriems kreditas suteiktas jų asmeniniams, su verslu ar profesija nesusijusiems tikslams. Byloje yra duomenų, kad hipoteka turtas įkeistas anksčiau nei nurodė apeliacinės instancijos teismas. Dėl to šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo. Taigi pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo vertinti, ar sąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis bankas, neatsižvelgdamas į objektyvius sunkumus skolininkams vykdyti sutartinius įsipareigojimus, užsitikrino išskirtinai tik savo interesų apsaugą, nesiekė išsaugoti sutarties.
3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal naują teismų praktiką, formuojamą kasacinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011, nustačius, kad pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, teismas ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos, t. y. šie klausimai gali būti nagrinėjami byloje dėl hipotekos ar įkeitimo. Taigi, kasatorių nuomone, kreditavimo sutartį kvalifikavus vartojimo sutartimi, turi būti įvertinta, ar sutarčių sąlygos, nustatančios palūkanų, delspinigių dydį, yra sąžiningos, ar pagrįsti skaičiavimai išieškant šias sumas ypatingosios teisenos tvarka. Tokią nuostatą patvirtina pozicija, suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009: „Teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos, vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu“.
4. Kasatorių teigimu apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir dėl faktinių aplinkybių taikė CK 6.166 straipsnyje įtvirtintą žinojimo prezumpciją. Pranešimo apie pašto siuntą palikimas pašto korespondencijos dėžutėje negali būti laikomas tinkamu skolininkų informavimu apie sutarties nutraukimą. Skolininkams neatsiėmus pašto siuntos, ji buvo grąžinta siuntėjui, t. y. kreditoriui, taigi jam buvo žinoma, kad įspėjimas skolininkams neįteiktas. Kreditavimo sutartyje nurodytas dar vienas skolininkės L. D. adresas. Pagal CK 6.158 straipsnio 1 dalį ir 6.200 straipsnį šalys privalo sutartį vykdyti sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis. Šias nuostatas vykdydamas kreditorius turėjo pareigą išnaudoti visas galimybes tinkamai įspėti skolininkus apie sutarties nutraukimą – siųsti įspėjimą abiem turimais adresais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas AB „Citadele“ bankas prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:
1. Kreditorius nesutinka su skolininkų pozicija, kad kreditavimo sutartis nutraukta uždelsus sumokėti įmoką tik 24 dienas. 2010 m. gruodžio 29 d. įspėjimu skolininkai buvo informuoti apie būsimą sutarties nutraukimą, o ji nutraukta 2011 m. kovo 4 d., t. y. dieną prieš sueinant terminui kasmėnesinei įmokai mokėti. Taigi laikotarpis, už kurį skolininkai buvo skolingi sutarties nutraukimo dieną, buvo 4 mėnesiai. Kadangi skolininkai per šį laikotarpį sumokėjo tik dalį vieno mėnesio įmokos, kasatoriaus nuomone, šis laikotarpis yra pakankamas pripažinti, kad kreditavimo sutartis pažeista iš esmės.
2. Kreditoriaus nuomone, byloje nėra duomenų, kad, pardavus jam įkeistą turtą, skolininkai netektų vienintelių savo namų. Skolininkai įkeistą turtą įgijo iki bylos šalių kreditavimo sutarties sudarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad už suteiktą kreditą nebuvo įgytas hipoteka įkeistas turtas. Esant tokioms aplinkybėms, kreditoriaus nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad skolininkams buvo suteikta vartojimo paskola.
3. Pareiškėjas teigia, kad, vadovaujantis CPK 542 straipsniu, hipotekos teisėjas nesprendžia klausimų, susijusių su pagrindine prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB,,Medicinos bankas“ v. UAB,,Baltijos biodyzelino centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-14/2011).
4. Pareiškėjo teigimu, suinteresuotų asmenų pozicija, kad pranešimo apie pašto siuntą palikimas pašto korespondencijos dėžutėje negali būti laikomas tinkamu skolininkų informavimu apie sutarties nutraukimą, prieštarauja teismų praktikai ir CK 6.166 straipsnyje įtvirtintai prezumpcijai. Argumentų, paneigiančių šią prezumpciją, nepateikta, o jos taikymui reikšmingas pranešimo palikimo skolininkų pašto dėžutėje faktas nustatytas byloje. Argumentai dėl pareiškėjo pažeistos bendradarbiavimo pareigos yra nepagrįsti, nes prie antrojo skolininkės adreso kreditavimo sutartyje nurodyta, kad tai – deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, o faktinė gyvenamoji vieta nurodyta adresu, kuriuo kreditorius siuntė pranešimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl hipotekos teisėjo vaidmens, nagrinėjant kreditoriaus prašymą pradėti išieškojimą iš įkeisto turto
Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad CPK XXXVI skyriaus teisės normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuriuo hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad, atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Hipotekos teisėjas, prieš pradėdamas veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, turi atlikti teisinį tyrimą, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Tokio tyrimo rezultatas lemia, ar atitinkamas asmens pareiškimas galės būti patenkintas ar ne.
Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad hipotekos santykiai yra bendros civilinių santykių sistemos dalis, todėl jie tvarkomi vadovaujantis bendraisiais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais: subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos ir kt. (CK 1.2 straipsnis). Hipotekos teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Dėl to apribojant hipotekos teisėjo veiklą vien tik formalių veiksmų atlikimu, būtų paneigiama hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmė ir apribojamas hipotekos teisėjo vaidmuo. Hipotekos teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Nagrinėjamame kasaciniame skunde keliami klausimai dėl pradėtos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros teisėtumo ir hipotekos teisėjo kompetencijos būtent remiantis vartotojų teisių apsaugos teisės normomis ir suformuota jų taikymo hipotekos procedūrose praktika, todėl vartojimo teisinių santykių identifikavimui aktualūs kriterijai atskleistini plačiau.
Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Snoras v. Ž. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriai 2007 m. lapkričio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį su pareiškėju. Sutartyje nurodyta, jog kredito paskirtis – veiklai. Kauno apygardos teismas, ex officio spręsdamas klausimą, ar ši sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, įvertinęs kreditoriaus ir skolininkų pateiktus dokumentus, atsižvelgdamas į nurodytą šalių kredito sutartyje įvardytą kredito paskirtį, nesutiko su skolininkų teiginiu, kad kredito sutartis yra vartojimo ir teismas ex officio privalo įvertinti tokios sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Skolininkų nuomone, sutartyje nurodyta kredito paskirtis nėra pagrindas padaryti išvadą, kad sutartis nekvalifikuotina kaip vartojimo, pažymėdami, kad kreditas suteiktas fiziniams asmenims jų asmeniniams, su verslu ar profesija nesusijusiems tikslams.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad hipotekos teisėjas kreditoriaus prašymą priverstinai išieškoti iš hipoteka įkeisto turto sprendžia supaprastinto proceso tvarka, kuri įstatyme reglamentuojama specialiųjų CPK normų, užtikrinančių procedūrų spartumą. Vienas šio proceso požymių – jis vyksta rašytinio proceso tvarka (CPK 544 straipsnis). Dėl to hipotekos teisėjo galimybes kvalifikuoti sutartį vartojimo teisinių santykių aspektu, ištiriant aplinkybes reikšmingas vartotojų teisių apsaugai, riboja byloje dalyvaujančių asmenų jam pateiktų dokumentų turinys. Tokioje situacijoje visi byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs, bendradarbiauti su teismu ir teikti jų pozicijos pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Skolininkai, teigdami, kad sutartyje nurodyta kredito paskirtis nėra pakankama sutarčiai kvalifikuoti, viso bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginį, kad kreditas suteiktas jų asmeniniams, su verslu ar profesija nesusijusiems tikslams. Dėl to teismas pagrįstai išvadas dėl kreditavimo sutarties priskirtinumo vartojimo sutartims padarė remdamasis byloje esančiais duomenimis. Padaręs išvadą, kad šalių kredito sutartis nėra vartojimo, teismas neįgijo teisės ir pareigos ex officio vertinti kasatorių nurodomas sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu dėl sutarties nutraukimo pagrindo, palūkanų bei delspinigių dydžio. Šiuo atveju vadovaujamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu pacta sunt servanda, įpareigojančiu sutarties šalis vykdyti laisva valia prisiimtas sutartines prievoles. Jau buvo minėta, kad CPK XXXVI skyriaus normos, nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos hipotekos procedūrų greitumui ir paprastumui užtikrinti, todėl įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų dėl kredito sutarties sąlygų ar jos nutraukimo pagrindo. Skolininkai, manydami, kad, neišsprendus šių klausimų, lieka pažeistos jų teisės, jas gali ginti kitame procese ginčo teisenos tvarka, kurį reglamentuojančios teisės normos sudaro sąlygas atlikti išsamesnį reikšmingų ginčo aplinkybių tyrimą.
Dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą reikšmės ir tinkamumo
Kasatoriai teigia, kad kreditorius netinkamai vykdė pareigą įspėti skolininkus apie kreditavimo sutarties nutraukimą, pažeisdamas CK 6.158 straipsnio 1 dalyje ir 6.200 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias šalis sutartį vykdyti sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, o teismas netinkamai aiškino ir pagal faktines aplinkybes taikė CK 6.166 straipsnyje įtvirtintą žinojimo prezumpciją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipimosi dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB bankas “NORD/LB Lietuva” prašymą, bylos Nr. 3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Jei sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų nepateikta arba iš pateiktų dokumentų matyti, kad sutartis nutraukta pažeidus imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir todėl toks sutarties nutraukimo sandoris yra niekinis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis), pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto nėra pagrindo.
Sutarties šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Sutarties galiojimo priklausymas nuo vienos šalies valios neatitinka sutarties šalių interesų pusiausvyros, sutarties privalomumo principų, todėl įstatymų leidėjas apribojo vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nustatydamas atvejus, kuriais ja galima pasinaudoti, taip pat tokios teisės įgyvendinimo tvarką. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Įstatyme nenustatyta pranešimo formos – ją šalys gali nustatyti sutartyje arba pasirinkti tokią, kuri priimtinesnė konkrečiu atveju, labiau tinkama šios informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigą nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. D. A., bylos Nr. 3K-3-241/2009).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta žinojimo prezumpcija yra viena teisinių priemonių, ribojanti galimybę vengiančiai bendradarbiauti sutarties šaliai piktnaudžiauti savo teisėmis. Prezumpcija gali būti nuginčyta, pateikus ją paneigiančius įrodymus. Kasatoriai ginčija kreditoriaus pranešimo tinkamumą, nurodo negavę šio pranešimo, bet neneigia, kad gavo pašto pranešimą apie registruotąją jiems adresuotą pašto korespondencijos siuntą, laikomą pašte ir turėjo galimybę ją pasiimti. Nustatyta, kad šia pašto korespondencijos siunta siųstas įspėjimas pašte buvo laikomas 1 mėnesį, t. y. pakankamai ilgą laikotarpį. Kasatoriai bylos nagrinėjimo metu neteikė motyvų ir įrodymų, patvirtinančių reikšmingas aplinkybes, sukliudžiusias per šį laikotarpį pagal pašto pranešimą apie siuntą nuvykti į paštą ir atsiimti jiems skirtą kreditoriaus pranešimą apie sutarties nutraukimą, todėl, neįrodę, kad ne dėl jų kaltės nebuvo įmanoma pranešimą gauti, nenuginčijo CK 6.166 straipsnyje įtvirtintos žinojimo prezumpcijos.
Kasatoriai, tvirtindami, kad kreditorius netinkamai vykdė sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, laikosi nuomonės, kad kreditorius pranešimą apie kredito sutarties nutraukimą privalėjo išsiųsti ne tik adresu, kredito sutartyje nurodytu kaip skolininko A. B. adresas ir L. D. faktinė gyvenamoji vieta, bet ir adresu, nurodytu kaip deklaruota jos gyvenamoji vieta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo argumentu kasatoriai remiasi formaliai – nenurodydami, kodėl pranešimas šiuo adresu jiems būtų reikšmingas, jiems faktiškai gyvenant kitu adresu, t. y. šis argumentas neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo išdėstyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasacijos pagrindų buvimą. Be to, tokią aplinkybę kasatoriai nurodė tik kasaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teisme ja nesirėmė, todėl pagal CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatas tokiu argumentu neleidžiama remtis.
Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytų argumentų visumą, sprendžia, kad kasacinis skundas, kaip nepagrįstas, negali būti tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 36,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuotų asmenų A. B. (a. k. duomenys neskelbtini) ir L. D. (a. k. duomenys neskelbtini) solidariai 36,40 Lt (trisdešimt šešis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė
