Dėl paskolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-192/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui S. G. dėl paskolos priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – T. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami CPK įrodinėjimą, taip pat CK sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė nurodė, kad 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d paskolos rašteliais atsakovui (broliui) paskolino 4200 JAV dol., 12 817 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (75 865 Lt) ir 18 040 Lt; šalys susitarė, kad skola kartu su palūkanomis: 7035 JAV dol., 21 468,475 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 29 905 Lt – gražintina iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas 2007 m. liepos mėn. pasisavino paskolos raštelius ir, užuot atsiskaitęs, surašė bendrą 127 989 Lt skolos sutartį, grąžino tik 13 000 Lt. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 127 989 Lt skolą ir 5 proc. metines procesines palūkanas. Atsakovas ginčija, kad skolingas ieškovei, ir teigia, jog jis 2004 m. vasario 16 d. ir 2005 m. gruodžio 15 d. paskolino ieškovei 127 989 Lt namui jos sūnui pirkti ir verslui Anglijoje pradėti; atsakovo teigimu, ieškovei prašant, 2007 m. rugpjūčio 2 d. dviem egzemplioriais sudaryta jos skolų atsakovui suvestinė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 71 359,48 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; kitą ieškinio reikalavimo dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad pirminių paskolos sutarčių nepateikta, tačiau byloje yra skolų suvestinės: vieną pateikė ieškovė ir nurodė, kad joje užfiksuotos 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. atsakovui suteiktos paskolos, kitą – atsakovas, teigdamas, kad šioje suvestinėje nurodytos ieškovei 2004 m. vasario 16 d. ir 2005 m. gruodžio 15 d. paskolintos lėšos. Teismas vertino suvestinių turinį, pažymėjo, kad jose užfiksuota tapataus dydžio skola, kad jas ranka surašė atsakovas, teigęs, jog jis skolino pinigus ieškovei. Teismas, remdamasis ekspertizės išvados duomenimis, kad ieškovės suvestinė po jos sudarymo nebuvo taisoma, padarė išvadą, jog ieškovės suvestinėje žodis „skoliną“ dėl padarytos gramatinės klaidos vertintinas kaip atsakovo suvestinėje, t. y. „skolinu“. Teismas sprendė, kad ieškovės suvestinė patvirtina anksčiau atsiradusios skolos dydį bei pinigų perdavimo atsakovui faktą, todėl šį dokumentą pripažino skolos dokumentu (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Šalims ginčijant ieškovės pateiktos skolų suvestinės sudarymo datą, t. y. ieškovei nurodant, kad šis dokumentas sudarytas 2007 m. liepos 13 d., atsakovui – kad 2007 m. rugpjūčio 2 d., teismas pažymėjo, jog labiau tikėtina, kad ieškovė negalėjo sudaryti suvestinės 2007 m. rugpjūčio 2 d., nes nuo 2007 m. liepos 28 d. buvo patyrusi traumą ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nelaikė, kad, be pirminių paskolos sutarčių, pripažintini įrodytais atsakovo argumentai, kad jis skolino ieškovei, tačiau pažymėjo, jog atsakovas surašė suvestines, turėdamas pirminius skolos dokumentus ir juos sunaikino iki paskolos grąžinimo; tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip prieštaraujančius logikai, atidaus ir rūpestingo verslininko standartui ir nurodė, kad dėl netikslumų suvestinėse jam tenka neigiamų padarinių rizika.

Teismas taip pat vertino bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės poreikiu skolintis iš atsakovo lėšas Anglijoje dirbančiam sūnui paremti, ir nustatė, kad pinigus ieškovei iš Anglijos siuntė sūnus. Be to, teismas vertino M. S. parodymus, kad atsakovas 2007 m. liepos 13 d. grąžino ieškovei 10 000 Lt, kuriuos ji padėjo banke Klaipėdoje, taip pat pažymėjo, jog atsakovui skolintas lėšas ieškovė deklaravo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas nepateikė Anglijos svarų sterlingų įsigijimą patvirtinančių įrodymų, kaip ir to, kad 3000 Lt skolino ieškovei židiniui pirkti, bet negrąžino jų ieškovei kaip skolos. Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad ieškovė 2003 m. lapkričio 15 d. perdavė atsakovui 4200 JAV dol., 12 817 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 18 040 Lt. Paskola turėjo būti grąžinta iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovas 2007 m. liepos 13 d. grąžino ieškovei 13 000 Lt, todėl ši išskaičiuotina, o ieškovei priteistina 5040 Lt, 4200 JAV dol. ir 12 817 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų; kitų valstybių valiutą perskaičiavus į nacionalinę pagal ieškinio pareiškimo dieną buvusį oficialių valiutų kursą, ieškovei iš viso priteistina 71 359,48 Lt skolos. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo skolą ir įstatymo nustatytas palūkanas kaip minimalius nuostolius už termino prievolei įvykdyti praleidimą; ji nepateikė įrodymų dėl turėtų nuostolių dėl paskolos negrąžinimo ir aiškaus rašytinio susitarimo dėl sutartinių palūkanų, todėl jų nepriteisė, kartu pažymėjęs, jog nurodomos palūkanos neprotingai didelės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas vertino, kad ieškovė neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto ir jo įsipareigojimo grąžinti pinigus su palūkanomis (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Rašytinių paskolos sutarčių neišliko; nors šalys skirtingai aiškina šią aplinkybę, tačiau kolegija laikė neįrodyta, kad atsakovas apgaule pasisavino ieškovės dokumentus; šalys pripažįsta, kad vietoje paskolos sutarčių 2007 m. liepos 3 d. (ieškovės teigimu) arba 2007 m. rugpjūčio 2 d. (atsakovo teigimu) buvo surašyta paskolų suvestinė, kurioje užfiksuoti anksčiau susiklostę šalių santykiai; suvestinė atsakovo ranka surašyta ir parengta dviem egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai. Gramatinės klaidos, taip pat paskolų suvestinės turinio ypatumai dėl jame iš esmės nurodomų skaičių ir aritmetinių veiksmų, taip pat kiekvienos šalies turimos suvestinės nedideli skirtumai apeliacinės instancijos teismui suponavo išvadą, kad suvestinė neatitinka CK 6.871 straipsnio 1 dalyje aptariamo skolos dokumento, kuriuo būtų patvirtintas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui; kolegija nelaikė, kad iš suvestinės turinio būtų galima atsakyti, kas šiuo atveju paskolos davėjas, kas – gavėjas, kokia pinigų suma ir kada bei kokiomis sąlygomis perduota. Ieškovė, įrodinėdama pinigų perdavimo atsakovui ar dalies paskolos grąžinimo faktus, dėl paskolos sutarties rašytinės formos reikalavimo nesilaikymo prarado teisę remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), juolab kad liudytojai šiuo atveju yra artimieji giminaičiai ar jų šeimos nariai; giminaičių santykiai su atsakovu yra sudėtingi ir konfliktiški, todėl kolegija kritiškai įvertino jų parodymų įrodomąją reikšmę. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl paskolos santykių, kolegijos vertinimu, pagrįstos prielaidomis, ieškovės paaiškinimai dėl paskolos – nenuoseklūs. Nenustačius pinigų perdavimo atsakovui fakto, išvada apie šalių paskolos teisinius santykius negalėjo būti grindžiama, remiantis šalutiniais įrodymais, kurie, kolegijos vertinimu, nepakankami konstatuoti atsakovui iš paskolos teisinių santykių kilusius įsipareigojimus; dėl suvestinės neaiškaus turinio ir be pirminių paskolos sutarčių pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės apie indėlį ieškovės banko sąskaitoje ar mokėjimo pavedimą, kuriuo atsakovas kaip sąskaitos papildymą ieškovei pervedė 3000 Lt, negali būti aiškinamos atsakovo nenaudai; šiuo atveju ieškovė reikalauja priteisti skolą, todėl ji turi įrodyti pinigų perdavimo atsakovui faktą; atsakovas neturi pareigos paneigti pinigų gavimo fakto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas; panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 56 627,68 Lt ir šį reikalavimą tenkinti; priteisti iš atsakovo 1000 Lt išlaidų ekspertizei atlikti; 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 300 Lt žyminį mokestį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų įvertinimo, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Tinkamai taikydamas pirmiau nurodytas proceso ir materialiosios teisės normas, apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, bet nenustatė, kad paskolos suvestinėse (kasatorės ir atsakovo variantuose) sutapo pinigų sumos, datos, tapačios jų grąžinimo datos, valiutos rūšys, palūkanų dydis, bendra skola, taip pat paskolos teisinių santykių dalyviai – kasatorė ir atsakovas; šios instancijos teismo konstatuoti paskolos suvestinių trūkumai turėjo būti tiriami ir vertinami pagal CPK 185 straipsnyje nustatytus reikalavimus; remiantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis turėjo būti atskleistas šių dokumentų turinys, t. y. nustatyta, kas buvo paskolos davėjas, kas – gavėjas, paskolų suteikimo datos ir jų grąžinimo terminai bei palūkanų apskaičiavimo tvarka. Kasatorė tinkamai įvykdė CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus, nors apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai; ji pašalino paskolos suvestinėse atsiradusias spragas ir netikslumus, įrodinėdama šias aplinkybes, tačiau jų kolegija neištyrė pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę – sutartis aiškinti sąžiningai ir remiantis tikraisiais šalių ketinimais.

1.1. Dėl sutarties šalių ketinimų. Nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kasatorė neturėjo ketinimo skolintis iš atsakovo, tačiau tai neatitinka byloje kasatorės pateiktų įrodymų: sūnus gyvenamąjį būstą ir komercines patalpas nuomojo sutarčių pagrindu; kasatorė neturėjo turtinio intereso ar motyvo gauti iš atsakovo didelę ir skirtingų valiutų paskolą kokiems nors savo poreikiams tenkinti, kaip ir to, jog atsakovas, būdamas skolingas keliems kreditoriams (T. S. – 140 000 Lt; 2005 m. vasario 23 d. Danske banke gavo 208 000,12 Lt paskolą), turėjo tokį ketinimą. Iš kasatorės gautos skolintos lėšos jam buvo reikalingos su šiais kreditoriais atsiskaityti. Atsakovas T. S. grąžino 2008 m. birželio 3 d., tačiau su juo nebūtų atsiskaitęs, prieš tai nepareikalavęs iš kasatorės grąžinti esą jai suteiktos paskolos; jos grąžinimo nereikalauja iki šiol, nors teigia, kad pirmosios paskolos grąžinimo terminas suėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d., antrosios – 2009 m. rugsėjo 17 d. Apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės visas sutarties sąlygas aiškinti, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir jos sudarymo aplinkybes.

1.2. Dėl sutarties šalių tikslų. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo paskolos sutarties šalių tikslų; kasatorė skolino pinigus artimajam giminaičiui ir turėjo tikslą gauti naudos palūkanų forma; palūkanų dydis priklausė nuo atsakovo gebėjimo įvykdyti prievolę, be to, paskolos suteiktos be jų įvykdymo užtikrinimo, nesant pagrindo nepasitikėti atsakovu, kuris, be nurodytų aplinkybių, buvo žinomas verslininkas. Paskolos suvestinės surašytos, siekiant griežtai reglamentuoti paskolos grąžinimo terminus, apskaičiuoti palūkanas ir atgauti paskolintus pinigus. Atsakovo, kaip sutarties šalies, tikslus nulėmė lėšų panaudojimo galimybės atsiskaitant su kitais kreditoriais, paskolos sąlygų negriežtas reglamentavimas, patogios ir greitos paskolos suteikimo sąlygos. Atsakovas turėjo akivaizdų tikslą pakeisti paskolos sutarčių sąlygas taip, kad jas būtų galima traktuoti dviprasmiškai, pasunkinti paskolos ir palūkanų grąžinimą, nes buvo skolingas kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad šiam tikslui pasiekti atsakovas paėmė laikyti ar sunaikinti pirminius paskolos sutarties dokumentus, savo ranka surašė naują paskolos suvestinių tekstą, taip pažeidė CPK 3, 185 straipsnius, CK 1.5 straipsnio 4 dalį. Atsakovo argumentus, kad ne jis pakeitė dalį teksto, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, tačiau kolegija jų neįvertino, kaip ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog pirminių paskolos sutarčių turėjimas jam būtų buvęs naudingas, nes nebūtų kilę abejonių dėl sutarčių formos trūkumų.

1.3. Dėl kitų paskolos sudarymo aplinkybių, šalių elgesio po sutarties sudarymo. Kasatorė turėjo pakankamai lėšų iki paskolos atsakovui suteikimo ar tariamai gaunant iš jo paskolą, todėl nebuvo ketinimo ar tikslo skolintis pinigų iš atsakovo; tai patvirtina aplinkybė, kad kasatorė 2003 m. rugsėjo 13 d., t. y. gerokai anksčiau, nei atsakovas esą būtų galėjęs suteikti kasatorei paskolą šia valiuta, iš savo sąskaitos banke paėmė 13 750 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (75 981 Lt). Apeliacinės instancijos teismas neištyrė aplinkybių dėl paskolų suvestinių sudarymo datos, palūkanų apskaičiavimo tvarkos, aplinkybės dėl atsakovo įsipareigojimų Danske bankui pagal 2008 m. gegužės 23 d. kredito sutartį, kurios pagrindu jam suteikta 208 000,12 Lt paskola namui remontuoti ir vartojimo paskolai refinansuoti. Nors atsakovas 2009 m. birželio 10 d. deklaravo, kad turi 51 200 Lt pajamų, tačiau negalėjo laiku grąžinti vartojimo kredito, todėl skolinosi pinigų šiai paskolai refinansuoti; vien tik palūkanos Danske bankui už suteiktą kreditą sudarytų 99 174 Lt. Taigi toks prieštaringas atsakovo elgesys po sutarčių sudarymo turėjo būti vertinamas CK 6.193 straipsnio nuostatų aspektu ir sprendžiama, kodėl atsakovas nereikalavo iš kasatorės sugrąžinti šiai suteiktą paskolą, bet skolinosi iš kredito įstaigos ilgalaikę paskolą, mokėdamas palūkanas. Dalies skolos kasatorei grąžinimo teismai apskritai neįvertino kaip atsakovo prievolės kasatorei pripažinimo.

2. Dėl CK 6.870 straipsnio 1 dalies ir 6.872 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinį naujai priimtu sprendimu, nenagrinėjo pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl tos dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti sutartines palūkanas kaip paskolos sutarties dalyką, dėl kurio šalys buvo susitariusios, t. y. kad atsakovas privalėjo grąžinti palūkanas ne kaip netesybas, bet kaip atlyginimą už naudojimąsi svetimais pinigais už 2003 m. lapkričio 15 d.–2007 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.261 straipsnį, nors kasatorė nepareiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo įstatymo nustatytas palūkanas kaip minimalius nuostolius už termino prievolei įvykdyti – paskolai už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 16 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d., kai ji kreipėsi į teismą, grąžinti praleidimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorė neįrodinėjo minimalių nuostolių neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies; viena vertus, galiojant šalių susitarimui dėl sutartinių palūkanų, kasatorė apskritai nereiškė reikalavimo priteisti minimalius nuostolius; kita vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes joje nustatytas palūkanas įvardijo kaip netesybas. Pažeisdamas CPK 185 straipsnį, CK 6.871 straipsnio 3 dalį, 6.872 straipsnio 1 dalį, šios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal 2003 m. lapkričio 15 d. skolos suvestines neįmanoma išsiaiškinti palūkanų dydžio ir jų skaičiavimo terminų ir kad už šiuos netikslumus atsakinga kasatorė, parašu patvirtinusi sutinkanti su atsakovo apskaičiavimais. Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už pirminių paskolos sutarčių išsaugojimą atsakingas atsakovas, tai išeitų, jog pripažintas du kartus suteiktų paskolų faktas, tačiau sprendime konstatuota buvus vieną paskolos suteikimo atvejį 2003 m. lapkričio 15 d. Kasatorė nurodė, kad 2004 m. vasario 16 d. suteikė atsakovui 7000 Lt paskolą (atsakovas šią datą įvardijo paskolos suteikimo kasatorei data), tačiau ši yra reikšminga dėl to, kad 7000 Lt paskola atskleista abiejų suvestinių turinyje, kuriame nurodyta pagrindinė skola ir palūkanos – 1,5 proc. Kasatorės paaiškinimai dėl nustatyto 1,5 proc. palūkanų dydžio iš esmės sutampa su atsakovo paaiškinimais, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas CK 1.5 straipsnio 4 dalį, neįvertino bylos įrodymų, kasatorei primetė atsakomybę už palūkanų apskaičiavimą, nepaisant to, kad atsakovas ne tik surašė suvestines, bet ir jose pasirašė.

3. Dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti šalių susitarimu nustatytų 1,5 proc. dydžio mėnesio palūkanų. Įvertinus ilgą naudojimosi paskola laiką (42–45 mėn.), paskolos suteikimo aplinkybes (be prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių), neįvertinus atsakovo finansinių galimybių grąžinti paskolą ir to, kad kasatorė nekėlė kitų reikalavimų atsakovui, 1,5 proc. dydžio palūkanos yra protingos, racionalios ir nelaikytinos per didelėmis, netgi jas vertinant kaip netesybas CK 6.73 straipsnio 2 dalies prasme. Tai reiškia, kad buvo pagrindas priteisti iš viso 56 627,68 Lt palūkanų.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad kasatorei iš atsakovo priteistina 1000 Lt, jos sumokėtų už ekspertizės atlikimą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje, pažeidžiant CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktą, neišsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui iš kasatorės priteista 1305,26 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; iš atsakovo kasatorei priteistina 2629,90 Lt išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Be to, pirmosios instancijos teismas neišsprendė liudytojams D. S. ir K. S. išmokėtų išlaidų atlyginimo klausimo (CPK 89 straipsnio 4 dalis).

Trečiasis asmuo T. S. pareiškimu prisideda prie ieškovės kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas S. G. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorės paaiškinimai apie atsakovui paskolintas lėšas ir sutarčių sudarymo aplinkybes yra nenuoseklūs, šiems faktams įrodyti ji remiasi artimųjų giminaičių, kurių santykiai su atsakovu konfliktiški, parodymais, tačiau jie nedalyvavo, kai 2007 m. rugpjūčio 16 d. buvo surašyta paskolos raštelių suvestinė atsakovui nuosavybės teise priklausančioje parduotuvėje Klaipėdoje. Kolegija pagrįstai sprendė, kad paskolų suvestinė dėl jos ydingo turinio negalėjo būti pripažinta skolos dokumentu (CK 6.871 straipsnio 3 dalis), o kasatorė prarado teisę remtis liudytojų parodymais, įrodinėdama pinigų perdavimo atsakovui ir dalies paskolos grąžinimo faktus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl sutarties šalių ketinimų ir tikslų; paskolos santykiai atsiranda ir subjektai įgyja teises ir pareigas, kai perduodamas sutarties dalykas – pinigai (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas nuosekliai aiškino, kad negavo iš kasatorės pinigų ir neturėjo tikslo jų gauti, bet priešingai – siekė padėti seseriai ir jos sūnui; atsakovas turėjo laisvų iš T. S. pagal paskolą gautų lėšų, todėl jas paskolino seseriai. Šios aplinkybės atitinka bylos rašytinę medžiagą (2003 m. gegužės 14 d. paskolos sutartį, 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją). Atsakovas pažymi, kad įsipareigojimus bankui vykdo tinkamai, be to, rašytinė kredito sutartis su AB Sampo banku dėl 60 241 euro paskolos sudaryta 2008 m. liepos 23 d., bet ne 2005 m. vasario 23 d., kaip neteisingai nurodo kasatorė. Pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. paskolos raštelių suvestinę bylos nagrinėjimo metu atsakovas galėjo pareikšti priešieškinį dėl 11 410 Lt paskolos, kurios grąžinimo terminas pasibaigė, visa skola grąžintina 2011 m. gegužės 16 d. Kasatorės skola atsakovui buvo įforminta dviem skolos rašteliais; suvestinė sudaryta kasatorės iniciatyva, joje nurodyta, kad „aš tau skolinu“ tomis pačiomis sąlygomis ir terminais, kurie buvo nurodyti ankstesnėse sutartyse, o kasatorė pasirašė, kad „sutinka“. Kasatorės argumentai, kad pinigus iš užsienio į jos sąskaitą siųsdavo sūnus ir su juo susiję asmenys, todėl esą ji turėjo skolintinų lėšų, atmestini, apeliacinės instancijos teismo šios aplinkybės įvertintos tinkamai. Kasatorė nepagrįstai kelia klausimą dėl nepriteistų sutartinių palūkanų; suvestinę sudarius ankstesnių paskolos sandorių pagrindu, dėl palūkanų neaptarta ir nesudaryta rašytinės formos susitarimo (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Kasatorė neįrodė, kad turėjo nuostolių, susijusių su paskolos negrąžinimu; jų faktiškai ir negalėjo turėti, nes atsakovas jai skolino pinigus, todėl ji turi prievolę skolą grąžinti. Ieškinį atmetus, kasatorė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kaip ir teisės reikalauti atlyginti liudytojams išmokėtas išlaidas (CPK 91 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nagrinėjamoje byloje

Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B.; bylos Nr. 3K-3-20/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. personalinės įmonės „Albina” skundą dėl Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šalių skolos suvestinių turinį, 2010 m. kovo 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-3587(09), 11-466(10) duomenis, taip pat kitus įrodymus ir juos įvertinęs, padarė išvadą, kad kasatorės skolos suvestinės pagrindu patvirtinamas pinigų perdavimo atsakovui faktas ir skolos dydis; atmetė reikalavimą priteisti palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šį sprendimą nepagrįstu dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, jį panaikino ir ieškinį priteisti 127 989 Lt atmetė, nurodęs motyvus, kuriuos galima sugrupuoti taip: 1) kasatorė neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto ir jo įsipareigojimo pinigus grąžinti kartu su palūkanomis (CPK 12, 178 straipsniai); 2) be pirminių paskolos sutarčių šalių pateikti skolos suvestinių variantai dėl jų ydingo turinio ir gramatinių klaidų negali būti pripažinti skolos dokumentu, pagal kurį galėtų būti būtų sprendžiama, kas šiuo atveju paskolos davėjas, kas – gavėjas (CK 6.871 straipsnio 1 dalis); 3) išvada apie šalių paskolos teisinius santykius negalėjo būti grindžiama šalutiniais įrodymais; tokie nepakankami atsakovo įsipareigojimams konstatuoti.

Kasatorei keliant klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs paskolos dalyko perdavimo atsakovui fakto, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl įrodinėjimą reglamentuojančių normų taikymo byloje, esant pareikštam kasatorės reikalavimui priteisti skolą iš atsakovo skolos suvestinės pagrindu (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Paskolos sutarties realinis pobūdis reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo; paskolos teisiniams santykiams konstatuoti būtinas sutarties dalyko – pinigų – perdavimas (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys); pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs dėl įrodinėjimo pareigos, kilus ginčui dėl pinigų perdavimo fakto; kasacinio teismo nurodyta, kad kai sutartyje aiškiai patvirtinamas pinigų perdavimas, kilus ginčui, įrodinėjimo našta dėl šio fakto tenka skolininkui; tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuota pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Paskolos davėjui to neįrodžius, pripažįstama, kad paskolos gavėjas faktiškai negavo pinigų, nepriklausomai nuo to, rėmėsi jis pinigų faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. v. H. A. P., bylos Nr. 3K-3-145/2012).

Šioje byloje pinigų perdavimo atsakovui faktą kasatorė (ieškovė) įrodinėjo: skolos suvestine, kurioje, jos teigimu, užfiksuota atsakovo skola pagal 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. paskolos raštelius; rašysenos ekspertizės akto duomenimis, kad skolos suvestinę (kasatorės ir atsakovo variantus) surašė atsakovas; liudytojo M. S., paliudijusio 10 000 Lt skolos grąžinimo kasatorei aplinkybes, parodymais, taip pat kasatorės valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos turto deklaracijos duomenimis, kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, pirmosios instancijos teismo įsitikinimas dėl paskolos teisinių santykių ir pinigų atsakovui perdavimo fakto pagrįstas, todėl šios instancijos teismas, tenkinęs kasatorės reikalavimą priteisti skolą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų; apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako toliau nutartyje, pagrįstumo.

Dėl paskolos sutarties sudarymo

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, įvyko lėšų pagal kasatorės pateiktą suvestinės variantą perdavimas paskolos gavėjui (atsakovui) ar ne, pirmiausia turėjo būti atskleistos ir išaiškintos dokumento, kuriuo kaip pagrindu skolai priteisti rėmėsi kasatorė, sąlygos. Pažymėtina tai, kad šiuo atveju neginčijama, jog skolos suvestinėje užfiksuoti pirminių paskolos sutarčių pagrindu susiklostę šalių paskolos teisiniai santykiai ir užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, tačiau šalys skirtingai aiškina, kas šiuo atveju paskolos davėjas, kas – gavėjas. Esant ginčui dėl vienos ar kitos sutarties sąlygos tikrosios prasmės, bylą nagrinėję teismai turėjo aiškinti sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Taigi, šalims skirtingai nurodant dėl esminės skolos suvestinės sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto – bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai kasatorės pateikto dokumento nuostatas pirmiausia aiškino, vadovaudamiesi lingvistinės šio dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad kasatorės suvestinėje gramatiškai neteisingas žodis „skoliną“, suvienodinus su atsakovo suvestinės variantu, reiškia žodį „skolinu“, padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti paskolos dalyko (pinigų) perdavimo patvirtinimą, o suvestinę – CK 6.871 straipsnio 1 dalį atitinkančiu skolos dokumentu. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl kasatorės pateiktos skolos suvestinės neaiškaus, dviprasmiško turinio, joje neužfiksuoto pinigų perdavimo atsakovui fakto ir įrodymų nepakankamumo atsakovo prievolei iš paskolos teisinių santykių konstatuoti, pirmosios instancijos teismo išvadą laikė nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad žodžio „pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, bet ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Taigi ir šiuo atveju, teismams vertinant, ar kasatorės pateiktoje skolos suvestinėje žodžiu „skolinu“ expressis verbis užfiksuotas paskolos dalyko perdavimo atsakovui patvirtinimas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi pirmosios instancijos teismo tirtas ir teisingai įvertintas skolos suvestinės sudarymo aplinkybes, t. y. tai, kad šis išvestinis dokumentas sudarytas pirminių paskolos sutarčių (paskolos raštelių) pagrindu. Ginčo šalys neneigia šios aplinkybės, nors ir nurodo skirtingas paskolos raštelių sudarymo datas ir pagal juos šalims kilusias prievoles. Apeliacinės instancijos teismas glaustai motyvavo, kad be pirminių paskolos sutarčių ir dėl suvestinės neaiškaus turinio nėra pagrindo išvadai apie atsakovui iš paskolos teisinių santykių kilusius įsipareigojimus, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šios instancijos teismas neįvertino ir neatskleidė, kokią reikmę turi skolos suvestinių sudarymo faktas, ištaisymai ir netikslumai jų tekste, kodėl šalys juos skirtingai aiškina.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu laiko reikšminga tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentais iš esmės nepaneigta šalių pripažįstamų paskolos teisinių santykių ir buvus pinigų perdavimo faktą. Taip iš esmės sprendė ir pirmosios instancijos teismas, kuris pagrindinę paskolos sutarties sąlygą aiškino nustatydamas ne vien lingvistinę sutarties teksto reikšmę, bet ir aiškindamas tikruosius paskolos sutarties šalių ketinimus, analizuodamas ir vertindamas kasatorės ir atsakovo santykius iki skolos suvestinės sudarymo, jos sudarymo ir pasirašymo metu. Remdamasis šalių paaiškinimais bei bylos rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolos suvestinėse užfiksuota 2003–2004 m. atsiradusi skola; bylos duomenimis patvirtinama, kad atsakovas pripažino, jog suvestinių sudarymo metu pinigų neperduota. Dėl to teismas įrašus kasatorės pateiktoje skolos suvestinėje laikė patvirtinančiais paskolos sutarties sudarymo faktą ir jos sąlygas: anksčiau suteiktos paskolos pripažinimą ir pinigų ankstesnį perdavimą. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrįstą prielaidą teigti, kad kasatorės pateiktoje suvestinėje užfiksuotas praeityje įvykęs pinigų perdavimo faktas expressis verbis kaip sąlyga galėjo būti ir neįrašytas į skolos suvestinės tekstą, atsižvelgiant į jos sudarymo tikslus, t. y. paskolos teisinių santykių šalių siekį susitarimu nustatyti pirminių paskolos raštelių pagrindu perduotų lėšų kaip skolos dydį, grąžinimo tvarką ir terminus.

Minėta tai, kad dėl atsakovo prievolės pagal kasatorės pateiktą skolos suvestinę atsiradimo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, remdamasis ir kitais bylos įrodymais, kaip galinčiais tai patvirtinti. Kaip viena aiškiai nustatyta ir šalių neginčijama ta aplinkybė, kad būtent atsakovas savo ranka surašė skolos suvestinių tekstus pagal pirminių skolos dokumentų, kurių po to nebeišliko, duomenis. Byloje nustatytos jos surašymo aplinkybės: atsakovo parduotuvėje Klaipėdoje; teismas rėmėsi surašant dalyvavusio liudytojo B. A. V. paaiškinimais, kad tuo metu šalių santykiai buvo geri ir kad atsakovas ranka rašė tekstą. Pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe, be to, patvirtinta Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos kasatorės ir atsakovo paskolos raštelių rašysenos ekspertizės akto išvados duomenimis, rėmėsi kaip pagrindu konstatuoti, jog dėl suvestinių turinio netikslumų atsakingas atsakovas ir kad jam tenka neigiamų padarinių rizika. Nors byloje šalių nepateikta pirminių paskolos sutarčių originalų ir jų, bylos duomenimis, neišliko, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pirmines paskolos sutartis turėjo suvestinių surašymo metu, pagrįstai pripažino nesuderinama su jo, kaip verslininko, kuriam nustatyti aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, elgesiu, juolab kad jis neįvykdė pareigos tinkamai surašyti suvestinės tekstą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas skolos suvestinę tinkamu skolos dokumentu, motyvavo ir tuo, kad kasatorė neturėjo poreikio skolintis; ji 2003 m. rugsėjo 13 d. iš sąskaitos banke paėmė 13 750 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų; šių pinigų kilmė byloje taip pat nustatyta. Bylos duomenimis paneigta atsakovo pozicija, kad kasatorė galėjo skolintis pinigus iš atsakovo sūnaus reikmėms. Nors apeliacinės instancijos nurodė būtinumą kritiškai vertinti liudytojų, kurie yra kasatorės artimieji giminaičiai, parodymus, tačiau pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas kasatorės liudytojų M. S. ir A. G. parodymus vertino ir kitos bylos medžiagos kontekste. Taigi liudytojų parodymai, kad kasatorės sūnus jai siuntė pinigus ir kad atsakovas grąžino kasatorei iš viso 13 000 Lt, teismo įvertinti kartu su šias aplinkybes patvirtinančiais įrodymais apie lėšas kasatorės sąskaitoje, taip pat 3000 Lt vertės židinio įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Įrodymus apie kasatorei grąžintas lėšas teismas pagrįstai vertino kaip atsakovo prievolės grąžinti skolą pripažinimą.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad sandorio šalys nesilaikė įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, taip prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo ir kad šiuo atveju kasatorė prarado teisę remtis liudytojų parodymais, įrodinėdama sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009). Teisėjų kolegijai pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sandorio tinkamos formos, šie apeliacinės instancijos teismo argumentai atmestini; teismo nurodymai, kad ankstesni šalių paskolos teisiniai santykiai įforminti tinkamai rašytine forma, reikšmingesni dėl jų paskolos sutarties turinio, iš kurio matyti, jog paskolos davėja – kasatorė.

Įvertinus kasatorės pateiktos skolos suvestinės turinį ir konstatavus, kad šiame pirminių paskolos sutarčių pagrindu sudarytame išvestiniame dokumente galėjo būti visa apimtimi neatskleistas praeityje atsakovui perduotų pinigų faktas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas aplinkybes, laikėsi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų, nepažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių proceso teisės normų ir nenukrypo nuo esminių praktikos šiais klausimais nuostatų, todėl pagrįstai pripažino, kad pagal kasatorės pateiktą skolos suvestinę kasatorė (paskolos davėja) anksčiau perdavė paskolos gavėjui (atsakovui) paskolos sutarties dalyku nurodytus 127 989 Lt, todėl pagrįstai sprendė, jog šalys saistomos paskolos teisinių santykių. Paskolos gavėjo grąžintus kasatorei 13 000 Lt pirmosios instancijos teismas įskaitė kaip skolos grąžinimą ir pagrįstai dėl šios dalies sumažino kasatorės prašomą priteisti skolą, priteisė 5040 Lt, 4200 JAV dol. ir 12 817 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, užsienio šalių valiutą konvertavus į nacionalinę pagal oficialų šių valiutų ir lito santykį ieškinio pareiškimo dieną, iš atsakovo kasatorei priteista 71 359,48 Lt; teismas atmetė reikalavimą priteisti sutartines palūkanas, motyvuodamas, kad kasatorės pateiktoje skolos suvestinėje dėl jų aiškiai nesusitarta, taip pat įvertinus šalių, kaip artimųjų giminaičių, santykius ir tai, jog kasatorės reikalaujamos palūkanos aiškiai didelės. Teismas pripažino, kad kasatorei šiuo atveju priteistinos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo išspręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tos dalies, kuria atmestas reikalavimas priteisti sutartines palūkanas kaip paskolos sutarties dalyką, dėl kurio šalių susitarta.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus ir pažymi, kad kai šalys susitaria dėl palūkanų, teismas turi patikrinti, ar toks jų susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimų (CK 6.37 straipsnio 3, 4 dalys, 1.5 straipsnis). Spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, teismas turi individualizuoti konkretų prievolinį santykį, atsižvelgti į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu. Teismas turi užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl, remiantis skolos suvestinės, kuri sudaryta ankstesnių paskolos sutarčių pagrindu, duomenimis, nebuvo pagrindo pripažinti, jog šalys dėl palūkanų aiškiai susitarė (CK 6.872 straipsnis). Teismo išvada pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą priteisti sutartines palūkanas, pažeidė proceso ar materialiosios teisės normas.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl aptartų proceso ir materialios teisės normų pažeidimo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, jis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme kasatorė (ieškovė) sumokėjo 3560 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (T. 3, b. l. 136, 177), 2000 Lt advokatui už kasacinio skundo surašymą (T. 3, b. l. 135). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme – 68,28 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. pažyma). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl, priimant sprendimą kasatorės naudai, iš atsakovo kasatorei priteistina 2000 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat 3560 Lt žyminio mokesčio, iš viso 5560 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, o į valstybės biudžetą – 68,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 5560 (penkis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 68,28 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 28 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas