Dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

Civilinė byla Nr. 3K-3-194/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-22771-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.2; 74.2.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. G., G. B., A. B. dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir šeimos su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos klausimas.

Ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuris 2002 m. kovo 19 d. nuomos sutartimi išnuomotas atsakovei R. G. Šia sutartimi atsakovė įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius; pagal sutarties nuostatas ji gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismo tvarka. Bute gyvena atsakovė R. G., jos keturi nepilnamečiai vaikai, kurių vienas yra neįgalus, sesuo G. B. (atsakovė) su nepilnamečiu sūnumi, brolis A. B. (atsakovas).

Atsakovai netinkamai vykdo nuomos sutartyje jiems nustatytus įsipareigojimus – nevykdo pareigos mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių, 2009 m. birželio 2 d. ir 2009 m. rugsėjo 1 d. įspėti dėl nuomos sutarties nutraukimo dėl to, kad nesumoka komunalinių paslaugų mokesčių. Ieškovas, kaip šio buto savininkas, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimo pagrindu sumokėjo UAB „Vilniaus energija“ 2308,35 Lt už tiektą šilumos energiją bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasis CK 6.611 straipsniu, prašė nutraukti 2002 m. kovo 19 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, iškeldinti atsakovus ir jų nepilnamečius vaikus su jiems priklausančiu turtu iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, priteisti iš atsakovų solidariai 2308,35 Lt skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 2308 Lt skolos ir procesines palūkanas, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovų nuomojamame bute susidarė skolos už komunalines paslaugas, ieškovas sumokėjo UAB „Vilniaus energija“ 2308,35 Lt, todėl, vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, 6.584, 6.253 straipsniais, ši suma priteistina iš atsakovų solidariai, nes patalpų nuomininkai neatleidžiami nuo mokesčių už šilumos energiją.

Spręsdamas dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo, teismas nurodė, kad atsakovų skolos yra didelės, tačiau negalima daryti išvados, jog atsakovai visiškai nevykdo įsipareigojimų, nustatytų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje; teismas pripažino nuomos sutarties pažeidimą esminiu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad nuomos sutartis buvo sudaryta pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, kurio paskirtis – valstybės parama mažas pajamas turintiems, socialiai remtiniems asmenims, todėl kitaip turėtų būti vertinamas ir tokių nuomininkų galėjimas vykdyti įsipareigojimus, nustatytus nuomos sutartimi. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, įvertinusi finansinę atsakovų šeimos padėtį bei kitus reikšmingus veiksnius, pateikė išvadą, kad nerekomenduoja nutraukti nuomos sutarties su atsakovais, nurodė, jog šia šeima rūpinasi Vaiko teisių apsaugos tarnyba, šeima nėra asociali, vaikai yra aprūpinti, prižiūrėti, atsakovai pagal savo išgales vykdo sutartinius įsipareigojimus – iš dalies moka mokesčius už komunalinius patarnavimus, todėl, teismo vertinimu, tokių asmenų iškeldinimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į būtinumą užtikrinti vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam doroviniam ir socialiniam vystymuisi (Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis), Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 3 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadomis, kolegija nustatė, kad materialinė atsakovų padėtis yra sunki, atsakovė R. G. nedirba dėl neįgalaus sūnaus priežiūros, jos mėnesio pajamos yra 1096 Lt (700 Lt pašalpa neįgaliam sūnui ir 396 Lt valstybės parama vaikui), ji rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, kurių trys yra Viršuliškių vidurinės mokyklos pradinių klasių moksleiviai, o neįgalus sūnus mokosi Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, jis yra silpnos sveikatos, turi vidutinę negalią (negirdi ir nekalba), jam buvo atlikta širdies operacija; atsakovė G. B. turi nepilnametį sūnų, kuris taip pat gyvena ginčo bute, yra prižiūrėtas. Atsižvelgusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadas bei į tai, kad atsakovė iš dalies moka mokesčius, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs socialinio būsto nuomos ypatumus, atsižvelgęs į asmenų, turinčių teisę nuomotis socialinį būstą, turtinę padėtį, į tai, kad būste gyvena nepilnamečiai vaikai ir nepilnametis neįgalus vaikas, pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį, nes byloje nepateikta įrodymų, kad nepilnamečių vaikų tėvai gali aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu, kad pagrindinei nuomininkei su visais šeimos nariais buvo siūloma persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas, kad buvo sprendžiamas jų iškeldinimo į kitas patalpas klausimas, kad institucijos, atsakingos už nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, turi galimybę užtikrinti nepilnamečiams vaikams gyvenimo sąlygas neatskiriant vaikų nuo motinų. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovų turtinė padėtis yra tokia, kad su jais gali būti nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis, kad jie praradę asmenų, kuriems turi būti suteikiamas socialinis būstas, statusą. Kadangi socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimas tiesiogiai yra susijęs su asmenų iškeldinimu, tai teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuomos sutarties nutraukimo klausimas negali būti sprendžiamas nenagrinėjant aplinkybių, susijusių su tuo, kur bus iškeldinti nepilnamečiai vaikai; vaikų teisių apsauga yra viešasis interesas, tarptautinė bendrija vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus, todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010); atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą ir į tai, kad sprendimas iškeldinti iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V. ir M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuomininkė R. G. teisėtai gyvena socialiniame būste, kuris jai suteiktas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ji negali tinkamai vykdyti nuomos sutarties sąlygų, t. y. dėl sunkios turtinės padėties, todėl socialinio būsto sutarties nutraukimas ir nuomininkės ir jos šeimos narių iškeldinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas nutraukti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį bei iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 1.5, 6.611 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Specialiojoje teisės normoje – CK 6.611 straipsnyje – nustatytos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos: jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šis nuomos sutarties nutraukimo pagrindas nesietinas su jokiomis papildomomis sąlygomis ar aplinkybėmis, skolos dydžiu, teisiškai reikšmingas yra nuolatinis sutartinių pareigių nevykdymo pobūdis, kurį byloje konstatavo teismai. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, netinkamai aiškino CK 6.611 straipsnyje įtvirtintą gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011, pažymėjo, kad nuomos sutartis negali buti nutraukta vien dėl nuompinigių ir (ar) mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjimo, jei skola susidarė dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių, tačiau nėra suformuotos vienodos ir aiškios teismų praktikos, kokios konkrečios priežastys laikytinos objektyviomis ir pateisinamomis. Teismai padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.611 straipsnyje nustatytos sankcijos, nors pripažino, kad socialinio būsto nuomos sutartis buvo pažeista. Tačiau teismai, kasatoriaus teigimu, nenagrinėjo, ar atsakovai imasi pakankamų priemonių ir veiksmų, siekdami pakeisti susidariusią situaciją, ar nepiktnaudžiauja valstybės teikiama parama. Nuomojančiųjų socialinį būstą asmenų bei laukiančiųjų eilėje jam išsinuomoti materialinė padėtis jau savaime yra sunki, nes būtent apibrėžto, įstatyme nustatyto dydžio metinių pajamų gavimas yra viena sąlygų teisei į socialinį būstą įgyti. Savivaldybė yra atsakinga už socialinio būsto nuomos funkcijos tinkamą vykdymą įstatymų nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis), tačiau įstatymų leidėjas neperkelia savivaldybei pareigos teikti socialinę paramą, t. y. prisiimti nuomininkų, nevykdančių pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių, prievoles; socialinės paramos teikimas yra valstybės socialinės politikos dalis. Daugiavaikės šeimos ar bedarbio statusas pats savaime nelaikytinas atsakomybę lengvinančia ar šalinančia aplinkybe, negali būti kriterijumi ar sąlyga netaikyti atsakovams CK 6.611 straipsnyje numatytų padarinių visais atvejais. Formuojantis tokiai teismų praktikai, kad bedarbio statusas ar sunki materialinė padėtis suteikia teisę netaikyti nuomininkams CK 6.611 straipsnyje nurodytų padarinių, bus sukuriama tokia situacija, jog ilgainiui CK 6.611 straipsnio norma taps,,neveiksni“, tiek siekiant apginti nuomotojo interesus, tiek siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Teismas, nagrinėdamas bylas dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo, vertindamas CK 6.611 straipsnį teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų kontekste, turėtų įvertinti ir tai, ar nuomininkai išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (pvz., teisės į valstybės paramą), neturėtų būti vertinama kaip pagrindas atsisakyti iškeldinti nuomininkus iš socialinio būsto. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad neretai šeimos yra nemotyvuotos dirbti ir gauti pajamų, darbingi asmenys gyvena iš socialinių pašalpų, nuomodamiesi socialinį būstą; tokius asmenis reikia motyvuoti, su jais turi būti dirbamas socialinis darbas, o ne sudaromos sąlygos nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų motyvuojant sunkia materialine padėtimi. Socialinis būstas savo esme yra parama mažas pajamas gaunantiems asmenims, tačiau būtent valstybė turi imtis aktyvių priemonių, t. y. skatinti ir motyvuoti asmenis, jei tai leidžia jų sveikatos būklė, taip pat jei nėra kitų objektyvių priežasčių, gauti darbo pajamų. Apeliacinės instancijos teismo teiginys dėl ieškovo pareigos suteikti atsakovui mažesnio ploto būstą, kasatoriaus teigimu, prieštarauja socialinio būsto suteikimo tvarką reglamentuojančiam Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymui, kuriame nenumatyta kito socialinio būsto suteikimo (keitimo į mažesnio ploto būstą tais atvejais, kai nuomininkai nesilaiko pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitų susijusių paslaugų mokesčių); kai atsiranda neišnuomotų gyvenamųjų patalpų, savivaldybė privalo teikti prioritetą asmenims, laukiantiems eilėje būstui išsinuomoti, o ne nuomos sutarčių sąlygų nesilaikantiems nuomininkams. Teismai akcentavo nepilnamečių vaikų teisių apsaugos būtinumą, tačiau nepagrindė, kad ieškinio netenkinimas yra vienintelis būdas apsaugoti jų teises, neatsižvelgė į tai, jog vaiko teisę į vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti tėvai. CK normos, reglamentuojančios nuomos santykius, vaiko teisių į gyvenamosios patalpos nuomą nekonkretizuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant ginčą dėl asmens, turinčio nepilnamečių vaikų, teisės į gyvenamosios patalpos nuomą įgyvendinimo, svarbu nustatyti, ar šio asmens prašomas užtikrinti vaikų teisių į būstą apsaugos būdas yra vienintelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P., bylos Nr. 3K-3-1365/2000, nurodė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti; Lietuvai privaloma tarptautinė teisė bei Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, išnuomojusio gyvenamąją patalpa asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, apriboti savo nuosavybes teises; bendrojo principo, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o šiems neišgalint – valstybė per savo institucijas; šio principo veikimo negalima išplėsti tiek, kad jis uždraustų bet kokiam nuomotojui nutraukti nuomos sutartį, jei nuomojamose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, nepaisant to, kad nuomininkas padaro esminių sutarties pažeidimų. Toks plečiamas Vaiko teisių konvencijos bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo aiškinimas pažeistų turto savininko (nuomotojo) teises ir teisėtus interesus.

2. Dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai vertino byloje esančius atsakovų pateiktus įrodymus apie jų socialinę padėtį, pripažindamas jų teisę į socialinę paramą civilinę atsakomybę šalinančia sąlyga. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas turėjo vertinti, ar atsakovai ėmėsi visų galimų veiksmų, kurių analogiškoje situacijoje imtųsi rūpestingas, apdairus ir atidus asmuo, siekdamas sumažinti skolas bei tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Teismo išvados suponuoja ydingos teismų praktikos, kad asmenys, turintys teisę į socialinę paramą, auginantys nepilnamečius ar neįgalius vaikus, a priori atleidžiami nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o jų nevykdymo padariniai perkeliami būsto savininkui, formavimąsi. Taip būtų apribota savivaldybės teisė ginti savo kaip gyvenamųjų patalpų savininko pažeistas teises, kartu tinkamai vykdyti socialinio būsto nuomos funkciją – iškeldinti asmenis, kurie nevykdo nuomos sutarties sąlygų ir suteikti būstą asmenims, laukiantiems eilėje.

3. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose nevienodai vertina gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pažeidimus: nors ir pripažinęs, kad nuomininkai pažeidė nuomos sutarties sąlygas, netenkina reikalavimo juos iškeldinti tais atvejais, kai nuomininkai neatlygintinai suteikia patalpas naudotis tretiesiems asmenims arba siekiama užtikrinti nepilnamečių asmenų teisę į būstą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-501/2009). Kita vertus, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Taigi, Teismo praktikoje pripažįstama savivaldybės teisė vykdant socialinio būsto suteikimo funkciją imtis priemonių savo kaip gyvenamųjų patalpų savininko teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti. Neiškeldinus nuomininkų, kurie pažeidžia nuomos sutarties sąlygas, neužtikrinami asmenų, laukiančių eilėje būstui išnuomoti, teisės ir teisėti interesai, be to, atsakovai, naudodamiesi kasatoriui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir nemokėdami paslaugų tiekėjams už faktiškai vartojamas paslaugas, pažeidžia kasatoriaus, kaip savininko, teises, nes tiekėjai savo reikalavimus reiškia kasatoriui, kuris, faktiškai negaudamas jokių paslaugų, turi padengti susidariusias skolas. Asmens teisės į būstą apsauga ir gynimas teismų praktikoje neturėtų būti suabsoliutinti. Tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl aplinkybių, vertintinų sprendžiant dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo bei nuomininko su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo, kai nuomininkas ilgą laiką nemoka nuomos mokesčio

Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (neįvardyta kaip socialinio būsto) su atsakove R. G. sudaryta 2002 m. kovo 19 d., galiojant Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymui (nuo 2003 m. sausio 1 d. šis įstatymas pakeistas ir pavadintas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu). Nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 straipsnio 8 dalis), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Taigi asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-501/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; kt.).

Nurodytu teisiniu reguliavimu siekiama įgyvendinti konstitucinį socialinio solidarumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. U., bylos Nr. 3K-3-557/2011), pagal kurį, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime, Lietuvos valstybė, būdama socialiai orientuota, turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai), o socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Kasaciniame skunde keliamas CK 6.611 straipsnio, reglamentuojančio gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas (nuolat nemokant buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas), taikymo socialinio būsto nuomos sutarties ­atveju.

Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo kontekste Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, pažymėjo, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus, pavyzdžiui, nustatyti terminą, per kurį laiką pažeidimas turi būti pašalintas, prievolės įvykdymą išdėstyti dalimis ir kt. (CK 6.38 straipsnis, 6.39–6.40 straipsniai); taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau tais atvejais, kai ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų, garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad teisės į būsto neliečiamybės gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis) apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009).

Be to, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, išreikšta valstybės pareiga įstatymuose nustatyti pakankamus ir efektyvius vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir priemones. Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Kartu pažymėtina, kad prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant būsto savininko bei kitų asmenų, turinčių teisę ir siekiančių įstatymo nustatyta tvarka išsinuomoti socialinį būstą, teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2011). Teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti, tokia pareiga atsiranda valstybės ir savivaldos institucijoms (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnis, 4 straipsnio 7 punktas, 11 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1153/2003; 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2011, nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą ir į tai, kad sprendimas iškeldinti iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, socialinio būsto savininko (valdytojo) elgesį ir pan. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savivaldybei, siekiančiai iškeldinti nuomininką iš socialinio būsto dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, tenka pareiga įrodyti, kad toks nemokėjimas yra ne sunkios nuomininko materialinės padėties, kurios jis neturi galimybių pakeisti, rezultatas, o piktnaudžiavimas socialinėmis garantijomis bei sąmoningas vengimas savo jėgomis užsitikrinti materialinį minimumą, kuris būtų pakankamas, be kita ko, nuomos mokesčiui sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. U., bylos Nr. 3K-3-557/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai teisėtai apsigyveno ginčo bute 2002 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu, pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą įgyvendinę teisę į valstybės paramą. Taigi bute atsakovai teisėtai gyvena jau daugiau kaip dešimt metų, kartu gyvena penki nepilnamečiai vaikai, kurių vienas yra neįgalus. Materialinė atsakovų padėtis yra sunki, atsakovė R. G. nedirba dėl neįgalaus sūnaus priežiūros. Šia šeima rūpinasi Vaiko teisių apsaugos tarnyba, šeima nėra asociali, vaikai yra aprūpinti, prižiūrėti, atsakovai pagal savo išgales vykdo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovai pripažįsta skolas, bylos duomenimis, prasidėjus šiam teisminiam ginčui, ėmėsi priemonių joms mažinti, turtinei padėčiai pagerinti, Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimais nuspręsta mokėti atsakovės R. G. vaikams išmokas iš šio fondo, todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai nenagrinėjo, ar atsakovai imasi pakankamų priemonių ir veiksmų, siekdami pakeisti susidariusią situaciją, ar nepiktnaudžiauja valstybės teikiama parama. Atsižvelgdama į nurodytas byloje nustatytas aplinkybes bei į tai, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovai piktnaudžiautų jiems teikiama socialine parama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad tokiomis aplinkybėmis nuomos mokesčio nemokėjimas nėra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas (CK 6.611 straipsnį, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą), atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad nėra suformuotos vienodos ir aiškios teismų praktikos dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pažeidimų vertinimo kaip pateisinamų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2011; kt.). Kasatoriaus nurodytos kaip nevienodą praktiką formuojančios kasacinio teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-501/2009) priimtos civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra analogiškos nustatytoms šioje byloje.

Kasaciniame teisme patirta 28,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 28,90 Lt (dvidešimt aštuonis litus 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas