Dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pabaigą, kai iš esmės pasikeičia prievolė, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-257-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11161-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui A. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims E. S., R. S., dėl skolos priteisimo, atsakovo A. S. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, R. S. ieškinį dėl laidavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pabaigą, kai iš esmės pasikeičia prievolė, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė (toliau – ir bankas) prašė priteisti iš atsakovo 28 712,74 Eur skolos dalį, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme ir teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad su trečiuoju asmeniu E. S. 2007 m. balandžio 2 d. pasirašė kredito sutartį, pagal kurią suteikė jam kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti. 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo atsakyti už kredito gavėją visu savo turimu turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai nevykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį. Kredito gavėjas nevykdė savo įsipareigojimų bankui, todėl bankas nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti kreditą, apskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Skola iš trečiojo asmens priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimu, banko reikalavimai pagrindiniam skolininkui (trečiajam asmeniui) yra patvirtinti trečiojo asmens bankroto byloje.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį ir 2008 m. sausio 21 d. susitarimą dėl 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo.

Atsakovas nurodė, kad 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį ir 2008 m. sausio 21 d. susitarimą pasirašė ne jis.

Trečiasis asmuo R. S. savarankišku reikalavimu prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties sąlygą, kad laidavimo sutartis sudaryta jo (laiduotojo) sutuoktiniui sutinkant ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams, bei 2008 m. sausio 21 d. susitarimo dėl 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo 3.2 punkte nustatytą sąlygą, kad tuo atveju, jei laiduotojas yra sudaręs santuoką, šis susitarimas yra sudaromas su laiduotojo sutuoktinio sutikimu.

Trečiasis asmuo R. S. nurodė, kad apie laidavimą nieko nežinojo, jos sutikimas nebuvo gautas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovo 28 712,74 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovo priešieškinį ir trečiojo asmens savarankišką reikalavimą atmetė.

Teismas nurodė, kad 2007 m. balandžio 2 d. ieškovė ir trečiasis asmuo E. S. sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė trečiajam asmeniui 420 000 Lt (121 640 Eur) kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti. 2010 m. liepos 15 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl 2007 m. balandžio 2 d. kredito sutarties pakeitimo.

2007 m. liepos 19 d. ieškovė su atsakovu pasirašė laidavimo sutartį dėl 420 000 Lt (121 640 Eur) kredito sumos, joje nurodyta, kad laiduotojas atsako visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį. 2008 m. sausio 21 d. buvo sudarytas susitarimas dėl 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo.

2014 m. vasario 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi trečiajam asmeniui E. S. buvo iškelta bankroto byla. Šioje byloje ieškovė pareiškė 288 875,51 Lt (83 664,13 Eur) finansinį reikalavimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi bankroto byla baigta, nurašyti 81 277,85 Eur kreditorių reikalavimų: AB,,Swedbank“ – 79 764,54 Eur; bendrovės „Lindorff Oy“, veikiančios per savo struktūrinį padalinį „Lindorff Oy“ filialą – 653,44 Eur; UAB,,Caverion Lietuva“ – 375,07 Eur; UAB,,4finance“ – 213,38 Eur; antstolės N. Šiugždaitės – 162,79 Eur; antstolio J. Petriko – 108,63 Eur.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovas nėra pasirašęs sutarčių, kuriomis buvo pakeistos pagrindinės sutartys. Laiduotojas 2007 m. liepos 19 d. pasirašė laidavimo sutartį, 2008 m. sausio 21 d. susitarimą dėl 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kur buvo nurodyta pagrindinio skolininko (atsakovo sūnaus) skola – 120 544,41 Eur. 2010 m. liepos 15 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl 2007 m. balandžio 2 d. kredito sutarties pakeitimo, kuria šalys susitarė, kad iki 2010 m. spalio 15 d. atidedamas pagal kredito sutartį mokėtinų palūkanų mokėjimas, kad bendra kredito suma – 121 823,92 Eur.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės nepatenkintas finansinis reikalavimas bankroto byloje yra 79 764,54 Eur. Teismas nurodė, kad ieškovė turi teisę reikšti laiduotojui ir mažesnį reikalavimą, nei yra likusi pagrindinio skolininko skola, ir tenkino ieškinio reikalavimą dėl dalies (28 712,74 Eur) skolos priteisimo.

Teismas atsakovo priešieškinį ir trečiojo asmens savarankišką reikalavimą atmetė kaip nepagrįstus.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija, be kita ko, nurodė, kad pagal laidavimo sutartį laiduotojas bankui laiduoja už kredito sutartį su jos priedais bei visais jos pakeitimais ir papildymais (1.5 punktas); jei kredito gavėjas neįvykdo visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas atsako bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (3.1 punktas); laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas – už kredito, palūkanų, netesybų, nuostolių bei kitų kredito sutartyje nurodytų mokėjimų sumokėjimą bankui (3.2 punktas); laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos vykdant laiduotojo šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (7.2 punktas).

Kolegija nustatė, kad laidavimo sutarties pasirašymo dieną viena iš pagrindinių kredito sąlygų buvo ta, jog kreditoriui suteikiamas 420 000 Lt (121 640,40 Eur) kreditas. Vėliau kredito sutartis buvo pakeista ir papildyta. 2008 m. sausio 21 d. bankas ir kredito gavėjas pasirašė susitarimą, juo buvo pakeista suteikto kredito valiuta iš litų į eurus, nurodant, kad paimto ir negrąžinto kredito suma yra 120 544,41 Eur. 2008 m. sausio 21 d. su laiduotoju pasirašytas susitarimas, kuriuo laiduotojas patvirtino, kad nuo susitarimo pasirašymo momento laiduotojas laidavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis bankui užtikrina tinkamą kredito gavėjo prievolių, atsirandančių pagal kredito sutartį bei jos vėlesnius pakeitimus (3.1 punktas), įvykdymą. Taigi, nors ir buvo pasirašytas papildomas susitarimas, tačiau šis susitarimas iš esmės nepakeitė prievolės, nes kredito suma nepadidėjo, t. y. nepadidėjo ir atsakovo (laiduotojo) atsakomybė.

Kolegija nurodė, kad 2010 m. liepos 15 d. sudarytas susitarimas buvo pagrindinės prievolės nevykdymo pasekmė – nesumokėtas kreditas, palūkanos, delspinigiai. Taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.87 straipsnio 4 dalį aktualu ne bet koks prievolės pasikeitimas, o tik toks, kuris gali būti pripažįstamas esminiu. Kaip minėta, susitarimu buvo pakeistos kredito sutarties sąlygos, kilusios dėl tinkamai nemokamo kredito, dėl to ir padidėjo bendra grąžintina kredito suma, tačiau pagrindinė kredito sutarties sąlyga – suteikti kredito gavėjui 420 000 Lt (121 640,40 Eur) – pakeista nebuvo. Laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ne tik kreditą, bet ir palūkanas, netesybas ir nuostolius (3.2 punktas).

Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad esminės prievolės sąlygos nepakito, grąžintina skola iš esmės nepadidėjo, taip pat neatsirado aplinkybių, kurios būtų pasunkinusios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinusios prievolės neįvykdymo tikimybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos yra dvi: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatytina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-184/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-184/2013">3K-3-184/2013</a>; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2014">3K-3-310/2014</a>; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 479/2014; 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2010 m. liepos 15 d. pakeitimu iš esmės nepadidėjo atsakovo (laiduotojo) atsakomybė, prieštarauja nurodytai kasacinio teismo praktikai, neatitinka 2009 m. spalio 30 d. susitarimo ir 2010 m. liepos 15 d. susitarimo turinio. 2009 m spalio 30 d. susitarimu trečiajam asmeniui buvo suteiktas naujas papildomas 1158,19 Eur kreditas ir šiuo papildomai suteiktu kreditu nepagrįstai padidinta atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį. 2010 m. liepos 15 d. susitarimu buvo nustatyta nauja 3,2 proc. palūkanų marža vietoj 1,2 proc. pagal 2008 m. sausio 21 d. kredito sutarties pakeitimą. Pagal 2009 m. balandžio 9 d. susitarimą bankas prie kredito sutarties prijungė pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. kreditinės kortelės sutartį priskaičiuotas 911,90 Eur palūkanų ir jomis padidino būsto kreditą. Kitais 2009 m. spalio 30 d. ir 2010 m. liepos 15 d. pakeitimais bankas prie būsto kredito sutarties pridėjo dar 2174,39 Eur ir 1848,40 Eur, iš viso 4022,79 Eur palūkanų, apskaičiuotų pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. kreditinės kortelės sutartį. Minėtais pakeitimais atsakovo laiduojama prievolė pagal būsto kredito sutartį buvo padidinta, prie jos pridėjus negrąžintą kreditą pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. kreditinės kortelės sutartį ir palūkanas. Už šios sutarties vykdymą atsakovas nebuvo laidavęs. Tokiais būsto kredito sutarties pakeitimais atsakovo atsakomybė buvo padidinta 5180,79 Eur (4022,79 + 1158) suma, kuri susidarė dėl trečiojo asmens negrąžinto kredito pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. kreditinės kortelės sutartį, už kurią atsakovas nebuvo laidavęs. Pažymėtina, kad bankas 2010 m. liepos 15 d. susitarimu padidino palūkanas iki 25,79 proc. Atsakovas už tokio dydžio palūkanas nebuvo įsipareigojęs laiduoti ir nebūtų sutikęs laiduoti. Be laiduotojo sutikimo pakeitus prievolę buvo padidinta laiduotojo atsakomybė, atsirado laiduotojui nepalankių pasekmių, todėl laidavimo sutartis laikytina pasibaigusia nuo 2010 m. liepos 15 d. susitarimo pasirašymo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis laidavimo sutarties 7.2 punktu (laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojo šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui), sprendė, kad nebuvo reikalingas laiduotojo sutikimas keičiant palūkanų dydį, keičiant paskolos grąžinimo terminą, sujungiant dvi skirtingas kredito sutartis. Tai, kad laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojas sutinka su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis ir su tolesniais jų pakeitimais bei papildymais, negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia kreditavimo sutarties pakeitimo vertinimą laidavimo apimties kontekste. Pažymėtina, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo (neatlikimo), tam tikro rezultato gavimo (negavimo), todėl susitarti iš anksto dėl kažko, net aiškiai neapibrėžiant ko, šalys neturėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDItNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-702-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-702-687/2015">3K-3-702-687/2015</a>). Nurodytoje byloje kasacinis teismas palūkanų dydžio pakeitimą, mokėjimo terminų pakeitimą laikė esminiu sutarties sąlygų keitimu. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo laidavimo sutarties 7.2 punktą aiškinti, atsižvelgdamas į susiklosčiusią sutarčių keitimo praktiką, šalių ketinimus ir į tai, kad atsakovas turi ribotas galimybes dalyvauti keičiant kredito sutarties sąlygas ir reikšti prieštaravimus, todėl kredito sutarčių modifikavimas privalėjo būti vertinamas ir sutarties sąlygų siurpriziškumo aspektu. Nagrinėjamu atveju laiduotojo atsakomybė pagal būsto kredito sutartį buvo nesąžiningai ir siurpriziškai padidinta prie būsto kredito sutarties pridėjus negrąžintą kreditą pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. kreditinės kortelės sutartį ir priskaičiuotas palūkanas. Atsakovas nors ir davė bankui sutikimą keisti kredito sutarties sąlygas, bet nebuvo davęs sutikimo dėl tų kredito sąlygų, kuriomis padidinama atsakovo atsakomybė dėl kitų negrąžintų paskolų. Pažymėtina, kad bankas su atsakovu sudarė 2008 m. sausio 21 d. susitarimą dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Šis pakeitimas buvo pasirašytas tą pačią dieną, kai buvo pakeista būsto kredito sutarties valiuta iš litų į eurus ir pakeista banko palūkanų marža. Ši aplinkybė patvirtina, kad kredito sumos ir palūkanų maržos keitimą bankas laikė sąlygomis, kuriomis iš esmės keičiama laiduotojos atsakomybė. Taigi, atsižvelgiant į susiklosčiusią praktiką, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad, pakeitus kredito sutartimi suteiktos paskolos dydį ir palūkanų maržą, jis bus supažindintas su pakeitimais.

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kredito sutarties pakeitimais nebuvo išplėsta laiduotojo atsakomybė, nepatikrino faktinio ir teisinio apeliacinio skundo pagrindo ir pažeidė Lietuvos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti 2009 m. spalio 30 d. ir 2010 m. liepos 15 d. pakeitimų turinį, t. y. įvertinti, ar buvo pakeistas palūkanų dydis, ar laiduotojo atsakomybė nebuvo praplėsta kitų kredito sutarčių pagrindu, už kurias laiduotojas nebuvo laidavęs. Šių aplinkybių nustatymas yra būtinas sprendžiant dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDItNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-702-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-702-687/2015">3K-3-702-687/2015</a>. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa ir nėra panašios. Nurodytoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDItNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-702-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-702-687/2015">3K-3-702-687/2015</a> nustatyta, kad neatsižvelgiant į tai, jog laiduotojas sutiko su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis ir su tolesniais jų pakeitimais bei papildymais, šalys papildomai susitarė, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, gražinimo terminu) papildymai ir pakeitimai daromi tik gavus raštišką laiduotojo sutikimą. Nagrinėjamoje byloje, priešingai, 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutartimi ir 2008 m. sausio 21 d. pakeitimu šalys įtvirtino CK 6.87 straipsnio 4 dalyje leidžiamą išimtį ir sutarė nukrypti nuo šioje normoje įtvirtintos bendrosios taisyklės. Laiduotojas patvirtino, kad jo pagal laidavimo sutartį įsipareigojimai apima visus pagal kredito sutartį esančius bei vėliau atsirandančius įsipareigojimus, tarp jų ir kredito sumos pasikeitimą. Esant tokiam laiduotojo išankstiniam, besąlyginiam sutikimui, bankui nebebuvo pagrindo, kiekvienu atveju darant kredito sutarties pakeitimus, keisti ir laidavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzktOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-279-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-279-916/2016">3K-3-279-916/2016</a>).

Taikant CK 6.87 straipsnio 4 dalį joje nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-145-219/2015). Nagrinėjamu atveju atlikti kredito sutarties pakeitimai iš esmės prievolės sąlygų nepakeitė, t. y. grąžintino kredito skola iš esmės nepadidėjo, metinių palūkanų norma sumažėjo, kitaip tariant, naujų aplinkybių, kurios būtų esmingai pasunkinusios prievolės vykdymo sąlygas ar iš esmės padidinusios laiduotojo atsakomybę, neatsirado. Atsakovas kaip esminį laidavimo apimties pasikeitimą nurodo padidėjusią palūkanų maržą. Pagal kredito sutartį skolininkui buvo nustatytos kintamos metinės palūkanos, kurios susidėjo iš pastoviosios dalies – maržos ir kintamosios dalies – VILIBOR arba EURIBOR (kai suteikto kredito valiuta buvo pakeista į eurus). 2007 m. liepos 19 d. atsakovui pasirašant laidavimo sutartį, nors palūkanų marža pagal kredito sutartį buvo 1,8 proc., bendra metinių palūkanų norma buvo 5,93 proc., o 2010 m. liepos 15 d. pasirašius paskutinį susitarimą, nors palūkanų marža pagal kredito sutartį buvo 3,2 proc., bendra metinių palūkanų norma buvo tik 4,154 proc. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad prievolės, už kurią buvo laiduota, pasikeitimas buvo sąlygotas skolininko tinkamo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, dėl to ir padidėjo bendra grąžintina kredito suma, tačiau pagrindinė kredito sutarties sąlyga – suteikti kreditoriui 420 000 Lt (121 640,40 Eur) – iš esmės nepasikeitė. Atsakovas akcentuoja 5180,79 Eur sumą, kuria padidėjo skolininko kreditas, todėl atitinkamai padidėjo ir atsakovo pagal laidavimo sutartį prisiimtas įsipareigojimas. Atsakovas apskaičiavo, kad 5180,79 Eur suma susideda iš 4022,79 Eur, t. y. pagal būsto kredito sutartį priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, ir 1158 Eur, t. y. refinansuota skola pagal kreditinės mokėjimo kortelės sutartį. Laidavimo sutarties 3.1, 3.2, 7.2 sąlygos patvirtina, kad laidavimas apėmė ne tik kredito sutartyje nurodomą suteikti kredito sumą – 420 000 Lt (121 640,40 Eur), bet ir už kredito naudojimąsi priskaičiuotas palūkanas. Todėl bet kokiu atveju laiduotojui tenka solidarioji pareiga grąžinti kreditoriui ne tik kredito sumą, bet ir priskaičiuotas palūkanas. Už laiku nesumokėtas palūkanas kredito sutartyje buvo nustatyti 0,08 proc. (už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną) delspinigių, kas sudaro 28,80 proc. metinių palūkanų. Refinansavus priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, pridedant jas prie kredito sumos, už jų nesumokėjimą nebebuvo skaičiuojami 0,08 proc. delspinigiai, nebuvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų refinansavimas buvo naudingas ne tik kredito gavėjui, bet ir už jį laidavusiam asmeniui (atsakovui). Be to, 2010 m. liepos 15 d. susitarime nurodyta, kad 5180,79 Eur padidinus negrąžinto kredito sumą bendra kredito suma sudarė 121 823,92 Eur. Taigi skirtumas tarp nurodytos sumos ir tos, už kurią atsakovas buvo įsipareigojęs laiduoti (121 640,40 Eur), sudarė tik 183,52 Eur. Akivaizdu, kad atsakovo prisiimtų laidavimo sutartimi įsipareigojimų apimtis dėl šių pakeitimų iš esmės nepasikeitė. Pažymėtina, kad nors trečiojo asmens skola (ir atsakovo, kaip solidariojo bendraskolio) sudarė 83 664,13 Eur, ieškovė iš atsakovo prašė priteisti tik dalį skolos, t. y. 28 712,74 Eur.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo R. S. prisidėjo prie atsakovo kasacinio skundo, prašo jį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laidavimo pabaigos prievolei pasikeitus iš esmės

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimu užtikrinamas ir papildomų (šalutinių) prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis). CK 6.81 straipsnyje, nustatančiame laiduotojo atsakomybę, įtvirtinta, kad, prievolei esant neįvykdytai, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (1 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (2 dalis).

Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-285/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-285/2012">3K-3-285/2012</a>). Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra akcesorinė, kuri pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai (be kita ko, priklausomumas nuo laidavimu užtikrintos pagrindinės prievolės) apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės kreditoriui mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako kreditoriui taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC01MzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-537/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-537/2011">3K-P-537/2011</a>).

CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-145-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-145-219/2015">3K-3-145-219/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 6.87 straipsnio 4 dalis užtikrina, jog teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2014">3K-3-310/2014</a>).

Taigi tam, kad būtų galima taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį, aktualus ne bet koks prievolės pasikeitimas, o tik toks, kuris gali būti pripažįstamas esminiu ir kurio rezultatas yra nepalankus laiduotojui, o tam būtina išsiaiškinti, kokias prievoles laiduotojas prisiėmė laidavimo sutartimi ir kaip jos vėliau pasikeitė.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. liepos 19 d. bankas su atsakovu pasirašė laidavimo sutartį, kuria atsakovas laidavo už savo sūnaus prievoles grąžinti bankui 420 000 Lt (121 640 Eur) kreditą. Pagal 2007 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas – už kredito, palūkanų, netesybų, nuostolių bei kitų kredito sutartyje nurodytų mokėjimų sumokėjimą bankui (3.2 punktas). 2008 m. sausio 21 d. bankas ir kredito gavėjas pasirašė susitarimą, juo buvo pakeista suteikto kredito valiuta iš litų į eurus, nurodant, kad paimto ir negrąžinto kredito suma yra 120 544,41 Eur.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2010 m. liepos 15 d. sudarytas susitarimas dėl kredito sutarties pakeitimo buvo pagrindinės prievolės nevykdymo pasekmė – nesumokėtas kreditas, palūkanos, delspinigiai. Šiuo susitarimu nesumokėtų 1848,40 Eur palūkanų už kreditą mokėjimas atidėtas ir šia suma buvo padidinta kredito suma, nurodant, kad bendra negrąžinto kredito suma – 121 823,92 Eur.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog laiduotojas 2008 m. sausio 21 d. susitarimu laidavo už 120 544,41 Eur kredito grąžinimą, taip pat ir už palūkanų, delspinigių sumokėjimą, į tai, kad 2010 m. liepos 15 d. susitarimu dėl kredito sutarties pakeitimo atidėtas 1848,40 Eur palūkanų už kreditą mokėjimas ir šia suma buvo padidinta kredito suma, nurodant, kad bendra negrąžinto kredito suma – 121 823,92 Eur, į tai, kad kredito suma dėl nesumokėtų palūkanų padidėjo tik 1279,52 Eur suma (kas sudaro tik 1,06 proc. kredito sumos), nėra pagrindo konstatuoti, kad prievolė, už kurią laidavo atsakovas, iš esmės pasikeitė, ir CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu laikyti laidavimą pasibaigusiu.

Kasaciniame skunde minimas ne tik 2010 m. liepos 15 d. kredito sutarties pakeitimas, bet ir kiti pakeitimai, nurodant, kad kredito sutarties pakeitimais atsakovo atsakomybė buvo padidinta 5180,79 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prievolės pasikeitimas, atsižvelgiant į tai, kad laiduotojo įsipareigojimai padidėjo 4,3 proc., lyginant su 2008 m. sausio 21 d. susitarime dėl laidavimo sutarties pakeitimo įvardyta 120 544,41 Eur kredito suma, į tai, kad laiduotojas laidavo ne tik už kredito grąžinimą, bet ir už palūkanų bei delspinigių sumokėjimą, į tai, kad bankas prašė iš laiduotojo priteisti tik 28 712,74 Eur skolos dalį, nors skola bankui, pardavus įkeistą turtą ir sumokėjus bankui 70 905,29 Eur, sudarė 83 644,13 Eur, taip pat nelaikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą laidavimą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laikyti pasibaigusiu. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino 2009 m. spalio 30 d. kredito sutarties pakeitimo, atmestini.

Pažymėtina, kad nenustačius, jog prievolė, už kurią laiduota, pasikeitė iš esmės, kasacinio skundo argumentai, ar nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyje šalys nustatė išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatytos CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, t. y. ar sutarė, kad laidavimas nepasibaigia ir prievolei, už kurią laiduota, pasikeitus iš esmės, neturi įtakos bylos baigčiai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.87 straipsnio 4 dalį, nepripažindamas laidavimo pasibaigusiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 9,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. S. (duomenys neskelbtini) 9,26 Eur (devynis Eur 26 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė