Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto priskyrimą asmeninei ar bendrajai jungtinei nuosavybei, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-260-378/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06838-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. O. J. ir A. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. O. J. ir A. P. ieškinį atsakovui V. V., tretieji asmenys Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notarė Rūta Palšauskienė, J. G., J. Z., dėl paveldėjimo teisės liudijimų pagal testamentą pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto priskyrimą asmeninei ar bendrajai jungtinei nuosavybei, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos: pripažinti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esantis Kaune, duomenys neskelbtini, buvo M. R., mirusios 2006 m. duomenys neskelbtini, asmeninė nuosavybė; panaikinti 2011 m. liepos 18 d. V. V. po V. R. mirties išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. 5-1-594, dalį dėl 1/2 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, Kaune, duomenys neskelbtini, paveldėjimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino, kad žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esantis Kaune, duomenys neskelbtini, buvo M. R., mirusios 2006 m. duomenys neskelbtini, asmeninė nuosavybė, bei panaikino 2011 m. liepos 18 d. V. V. po V. R. mirties išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, registro Nr. 5-1-594, dalį dėl 1/2 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, Kaune, duomenys neskelbtini, paveldėjimo.

Teismas nustatė, kad V. R. ir M. V. (po santuokos R.) susituokė 1984 m. lapkričio 1 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje. M. R. 1987 m. spalio 29 d. testamentu visą savo turtą paliko lygiomis dalimis savo vaikams A. O. J., J. K., A. P., A. V. ir V. V. 2006 m. duomenys neskelbtini M. R. mirė. Po M. R. mirties išduoti paveldėjimo teisės liudijimai: 2011 m. birželio 28 d. dukteriai J. G. – į 1/4 dalį testamente nurodyto turto; sūnui V. V. – į 1/4 dalį testamente nurodyto turto. V. R. po sutuoktinės mirties palikimą priėmė (pateikdamas pareiškimą notarui), tačiau iki savo mirties 2010 m. duomenys neskelbtini nespėjo ginčo sklypo įforminti savo vardu. Po V. R. mirties paveldėjimo pagal testamentą liudijimas išduotas V. V.

Byloje nustatyta, kad M. V., po santuokos R., 1956 m. balandžio 17 d. sutartimi buvo nupirkusi gyvenamąjį namą su ūkio pastatais Kaune, duomenys neskelbtini (dabar – duomenys neskelbtini). Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. lapkričio 15 d. įsakymu M. R. leista pirkti 1697 kv. m žemės sklypą už 149,06 investicinio čekio. 1996 m. birželio 10 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pirmame puslapyje nurodyta, kad pirkėja M. R. nupirko asmeninės nuosavybės teise 1697 kv. m žemės sklypą Kaune, duomenys neskelbtini. 2011 m. vasario 1 d. M. R. už šį žemės sklypą sumokėjo 15 298 investicinius čekius. Visi kiti dėl žemės sklypo pirkimo iš valstybės reikalingi dokumentai buvo sudaromi M. R. vardu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenyse šis žemės sklypas nuosavybės teise įregistruotas M. R. vardu.

V. R. paveldėjimo byloje esančiame testamente nurodoma, kad V. R. šiuo testamentu visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visas daiktines teises palieka V. V., pastarasis, 2010 m. duomenys neskelbtini mirus testatoriui V. R., 2010 m. lapkričio 29 d. padavė pareiškimą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo.

Teismas nurodė, kad byloje surinkti liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad M. R. ir V. R. gyveno šeiminį gyvenimą, tačiau teiginio, kad ginčo žemės sklypą M. R. ir V. R. įgijo kartu bendrosios jungtinės nuosavybės teise, liudytojai negali patvirtinti.

Teismas sprendė, kad byloje ištirtuose ginčo žemės sklypo M. R. vardu įsigijimo dokumentuose nėra išreikšta valia įgyti sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Žemės sklypas buvo įgytas už M. R. vienkartines išmokas. Kadangi valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, todėl laikytina, kad tai buvo asmeninė M. R. nuosavybė. Atitinkamai už šias vienkartines išmokas įgytas ginčo žemės sklypas laikytinas asmenine M. R. nuosavybe. Taigi V. R. negalėjo testamentu perleisti jam nepriklausančio turto dalies, todėl ir paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas V. V. po V. R. mirties, yra naikintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo V. V. atstovo apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 11 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Kolegija nurodė, kad tiek Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnis, tiek ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad daikto, įsigyto už investicinius čekius, negalima pripažinti vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003).

Kolegija nustatė, kad: 1) ginčo sklypas įsigytas santuokoje, 2) ginčo sklypo, kaip namų valdos sklypo, privatizavimo metu šalys gyveno gyvenamajame name kaip šeima, todėl ginčo sklypas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne vieno sutuoktinio (M. R.) asmeniniams poreikiams tenkinti, 3) ginčo sklypas įsigytas už investicinius čekius, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. R. asmeniniu turtu, t. y. ginčo sklypas įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad ginčo sklypas M. R. mirties momentu buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne asmeninė M. R. nuosavybė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės A. O. J. ir A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų ir, neindividualizavęs bei detaliai neištyręs visų bylos aplinkybių, nepripažino žemės sklypo M. R. asmenine nuosavybe. Ginčo žemės sklypas buvo nupirktas tik kaip ant jo stovinčiam gyvenamajam namui ir kitiems statiniams tinkamai naudoti bei eksploatuoti skirtas daiktas, o ne savarankiškas daiktas. Žemės sklypo įsigijimo dokumentuose ir pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo aiškiai išreikšta M. R. valia įsigyti žemę asmeninėn nuosavybėn.

CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas registruojamas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodomas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Ginčo žemės sklypas buvo registruotas tik M. R. vardu, nenurodant, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. V. R. niekada nebuvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo ir jis niekada nebuvo šio žemės sklypo dalies savininkas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus. Taip pat netinkamai pritaikė precedento taisyklę, nes rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. M. R. ir V. R. tuokėsi ne pirmą kartą, iki santuokos sudarymo turėjo savo pilnamečių vaikų, turto, tad sudarydami santuoką jie siekė tik įteisinti tarpusavio santykius, o ne sukurti turtinių santykių bendrumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. V. prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra pasisakę, kad investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Santuoka tarp M. R. ir V. R. buvo sudaryta 1984 m., mokėjimai už įgyjamą žemės sklypą atlikti 1996 m., sutuoktiniai gyveno name, kurio žemės sklypo valda buvo išperkama, todėl 1996 m. M. R. vardu įgytas žemės sklypas yra bendroji jungtinė nuosavybė.

Kiti kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų tyrimo ar precedento taisyklės pažeidimo yra nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto, įgyto santuokos metu už valstybės vienkartines išmokas

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-30/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-30/2011">3K-3-30/2011</a>).

Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas įgytas už M. R. turėtus investicinius čekius. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėse bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003, kurioje nurodyta, kad daikto, įsigyto už investicinius čekius, negalima pripažinti vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, nes tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek ir investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji nuosavybė. Teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjIwLTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-220-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-220-403/2018">e3K-3-220-403/2018</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, todėl, pavyzdžiui, ir vieno iš sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis ar pensija yra pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), preziumuojant, kad pajamos, gaunamos po santuokos sudarymo, yra skirtos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau tikslinės paskirties išmokos, kurios skirtos konkretiems vieno iš sutuoktinio poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimas, tikslinė materialinė parama, nėra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003, nes, nepaisant panašių faktinių aplinkybių, 2003 m. civilinėje byloje žemės sklypo, įgyto po sutuoktiniui priklausančiu gyvenamuoju namu už to sutuoktinio investicinius čekius, teisinis režimas buvo nustatytas, atsižvelgiant į kitas byloje svarbias aplinkybes, tokiais kaip ekonomiškai ir socialiai silpnesnė sutuoktinės padėtis, žemės sklypo privatizavimo tikslas, nukreiptas į šeimos, o ne asmeninių poreikių tenkinimą.

Kaip pažymėta šios nutarties 15 punkte, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2012">3K-3-52/2012</a>).

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant tarp paveldėtojų kilusį ginčą, turi būti sprendžiamas jau mirusių sutuoktinių turėto turto bendrumo klausimas. Todėl, siekiant nustatyti M. R. valią, įsigyjant ginčo žemės sklypą už asmenines lėšas, investicinius čekius, yra svarbios visos aplinkybės, galinčios įrodyti vienokius ar kitokius sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą.

Kadangi kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir fakto klausimų nesprendžia, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išklausęs liudytojų parodymus ir įvertinęs kitas bylos aplinkybes, nustatė, kad M. R. valia įgyti ginčo žemės sklypą ne asmeninėn nuosavybėn nėra įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo žemės sklypas po namu, kuriame M. R. su sutuoktiniu gyveno kaip šeima, buvo įgytas santuokoje, sprendė, kad šis žemės sklypas įgytas bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. R. netrukus po santuokos su V. R. sudarė testamentą (1987 m.), kuriame nurodė, kad visą savo turtą paskirsto vaikams. Byloje nenustatyta, kad ši testatorės valia būtų kitusi. Ginčo žemės sklypas buvo suteiktas M. R. naudotis dar iki santuokos su V. R. sudarymo kaip pastatų, esančių žemės sklype, savininkei. Šį žemės sklypą M. R. įgijo praėjus beveik dešimčiai metų nuo testamento sudarymo už savo asmenines lėšas ir nuosavybės dokumentuose nenurodė, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu. Tai, kad pora gyveno gyvenamajame name, priklausančiame M. R., kuris yra ginčo žemės sklype, nerodo, jog M. R. siekė įsigyti šį žemės sklypą kitaip negu asmeninėn nuosavybėn. Byloje nenustatyta, kad M. R. sutuoktinis V. R. būtų buvęs ekonomiškai ir socialiai labiau pažeidžiamas, kad jis savo lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie M. R. valdomo turto pagerinimo ir pan., kas būtų pagrindas svarstyti asmeninės nuosavybės teise įgyto žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe klausimą. Iš to būtų galima spręsti, kad M. R. neketino ginčo žemės sklypo įgyti kaip bendrosios jungtinės nuosavybės ir juo dalytis su V. R.

Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju V. R., mirus sutuoktinei, santuokiniu turtu laikė tik lengvąjį automobilį, dėl kurio 1/2 dalies prašė išduoti nuosavybės teisės liudijimą, tuo tarpu dėl ginčo žemės sklypo jis prašė išduoti tik paveldėjimo teisės liudijimą, priimdamas palikimą pagal įstatymą. Iš to galima spręsti, kad V. R. ginčo žemės sklypą, įgytą sutuoktinės už jos asmenines lėšas, pripažino esant asmenine M. R. nuosavybe.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad už asmenines lėšas (investicinius čekius) įsigyto turto pobūdis (žemės sklypas, esantis po asmeninės nuosavybės teise priklausančiu namu) bei tolesnis sutuoktinių elgesys, nurodytas šios nutarties 23–24 punktuose, suponuoja išvadą, jog ginčo žemės sklypas buvo įgytas asmeninėn nuosavybėn. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Tenkinus ieškovių kasacinį skundą iš atsakovo priteistinas ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. A. O. J. pagal Valstybės garantuojamo teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 11 d. pažymą Nr. NTP-7-2979 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, šios išlaidos sudaro 104 Eur. A. P. pagal Valstybės garantuojamo teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 11 d. pažymą Nr. NTP-7-2980 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, šios išlaidos sudaro 78 Eur. Šių išlaidų, t. y. 182 Eur, atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo V. V.

Kasacinis teismas patyrė 19,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovių kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kito proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo V. V. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybei 182 (vieną šimtą aštuoniasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.

Priteisti iš atsakovo V. V. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybei 19,70 Eur (devyniolika Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė