Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo ir skolos dengimo turtu sandorius, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-259-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38328-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.6.1; 2.6.6.4; 3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Virica“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Virica“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hranipex“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo ir skolos dengimo turtu sandorius, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2015 m. gruodžio 31 d. sandorį dėl 3177,96 Eur įskaitymo, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 3177,96 Eur, 6 proc. metinių procesinių palūkanų.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4060/794/2016 iškelta UAB „Virica“ bankroto byla. Bankroto administratorė, patikrinusi įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad bendrovė UAB „Virica“, būdama faktiškai nemoki, pardavė nuosavybės teise priklausantį 3177,96 Eur vertės ilgalaikį turtą atsakovei, įskaitydama 3177,96 Eur atsiradusį reikalavimą atsakovei į jos vienarūšį priešpriešinį reikalavimą ieškovei, taip nepagrįstai suteikdama pirmenybę vienam iš savo kreditorių. Ieškovės faktinio nemokumo būsena nustatytina jau 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, 2015 m. bendrovės finansinė padėtis nuolat prastėjo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu tenkino ieškinį, pripažino UAB „Virica“ ir UAB „Hranipex“ 2015 m. gruodžio 31 d. sudarytą sandorį dėl 3177,96 Eur įskaitymo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3177,96 Eur.

Teismas nurodė, kad 2015 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „Virica“ įsigijo iš UAB „Hranipex“ sutartyje nurodytų prekių; pagal 2015 m. gruodžio 10 d. sudarytą skolų suderinimo aktą UAB „Virica“ 2015 m. lapkričio 30 d. buvo skolinga atsakovei 3290,95 Eur (UAB „Virica“ nebuvo pasirašiusi šio akto); 2015 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė kitą Skolų suderinimo aktą, pagal kurį 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Virica“ buvo skolinga atsakovei 3177,96 Eur; 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė pardavė atsakovei konsolinių plokščių sandėliavimo stelažus, už kuriuos atsakovė turėjo sumokėti 3177,96 Eur sumą; 2015 m. gruodžio 31 d. buvo padengtos UAB „Virica“ ir UAB „Hranipex“ kreditinės ir debetinės skolos ir įmonės liko viena kitai neskolingos.

Teismas nustatė ir tai, kad 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „Virica“ kitiems kreditoriams buvo skolinga 145 557,14 Eur; jau nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nebuvo vykdomos jokios ūkinės operacijos; 2015 m. gruodžio 8 d. dėl pradelstos 21 156,61 Eur skolos socialinio draudimo fondui buvo areštuotas įmonės turtas; turto arešto aktas įregistruotas 2015 m. gruodžio 15 d.; nuo 2015 m. gruodžio 23 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos tinklalapyje buvo skelbiami vieši duomenys apie įmonės skolas biudžetui.

Teismas sprendė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. šalys turėjo viena kitai abipusių įsipareigojimų, t. y. UAB „Virica“ buvo ir savo kreditorės UAB „Hranipex“ kreditorė, o UAB „Hranipex“ – savo skolininkės UAB „Virica“ skolininkė; šalių reikalavimai priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti.

Teismas pažymėjo, kad pati turto pirkimo–pardavimo sutartis neginčijama – įmonei trūko apyvartinių lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu, darbuotojais, kitais kreditoriais, todėl turto pardavimo (perleidimo) faktas nelaikytinas pažeidžiančiu kreditorių interesus. Tačiau atsakovė, būdama ieškovės kreditorė ir įsigydama iš jos turtą, negalėjo sudaryti skolos padengimo sandorio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.436 straipsnio pagrindu, nes ieškovė tokio sandorio sudarymo dieną turėjo ir daugiau kreditorių, turinčių neabejotinus ir galiojančius reikalavimus ieškovei. Ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma (UAB „Virica“ vadovas V. R. teismo posėdyje patvirtino, kad patys kreditoriai atvykdavo į įmonę ir domėjosi skolos atgavimu, jiems buvo siūloma perimti įmonės turtą skoloms dengti; stelažus sutiko perimti atsakovė, kiti kreditoriai nesutiko). Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. atsiskaitymas turtu pažeidė kitų kreditorių interesus, taip pat įstatymu imperatyviai nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis).

Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokio privalomumo sudaryti sandorį.

Teismas nustatė ir tai, kad UAB „Virica“ vadovas neslėpė nuo kreditorių to, kad įmonės finansinė padėtis sunki, siūlė kreditoriams skolas dengti įmonės turtu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovei taip pat buvo žinoma apie sunkią įmonės finansinę padėtį. Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad sudarydama įskaitymo sandorį pasidomėjo ieškovės finansine būkle, juolab kad įmonė pardavė pagrindines savo darbo priemones, o tai turėtų kelti pagrįstų abejonių dėl realiai galimos sunkios įmonės finansinės padėties; be to, atsakovė yra verslininkė, todėl turėjo domėtis kitos sandorio šalies padėtimi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas pripažino atsakovę nesąžininga sandorio šalimi. Teismas nepasisakė dėl senaties, nes šiuo klausimu ginčo nebuvo.

Nustatęs visų actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygų egzistavimą, teismas pripažino šalių sudarytą skolos dengimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (2015 m. gruodžio 31 d.), taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai ieškinyje nurodytas lėšas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 1563,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kolegija nurodė, kad į bylą pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, jog tarp šalių pirmiau buvo sudaryti konsolinių plokščių sandėliavimo stelažų pirkimo–pardavimo, po to – įskaitymo sandoriai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konsolinių plokščių sandėliavimo stelažai buvo perduoti pagal skolos padengimo sutartį, kaip ji apibrėžta CK 6.436 straipsnio 1 dalyje. Byloje nepateikta stelažų pirkimo–pardavimo sutartis; tai, kad atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra, taip pat ieškovės finansininkės paaiškinimai bankroto administratorei nesudaro pagrindo spręsti, kad stelažai atsakovei buvo perleisti pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu. Kolegijos nuomone, šiuo atveju turėjo būti įvertinti kiti į bylą pateikti įrodymai (ieškovės vadovo paaiškinimai dėl siūlymo atsiskaityti su kreditoriais įmonės turtu, 2015 m. gruodžio 31 skolų suderinimo aktas), susiklostę šalių santykiai ir jų kontekstas (ieškovė pirko iš atsakovės prekes, už šias liko skolinga; atsakovė, kaip ir kiti kreditoriai, domėjosi galimybe atgauti skolas; ieškovė siūlė perimti jos turtą, taip pat ir ginčo stelažus, skoloms dengti; atsakovė juos perėmė skolai padengti; byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų siekusi įsigyti tokius stelažus, kreipusis dėl jų, tada nusprendusi ar sutikusi atlikti įskaitymą). Kolegija padarė išvadą, kad stelažai perleisti atsakovei ne pirkimo–pardavimo, bet skolos padengimo turtu sandoriu.

Kadangi tarp šalių buvo sudarytas skolos padengimo, o ne stelažų pirkimo–pardavimo sandoris, tai kolegija konstatavo, jog nebuvo įskaitymo sandorio. Ieškovei perdavus atsakovei stelažus skolai padengti, skola buvo padengta, todėl atsakovės teisė reikalauti skolos pasibaigė, o ieškovė neįgijo reikalavimo teisių į atsakovę, taigi neliko jokių, įskaitant ir priešpriešinių, vienarūšių reikalavimų tarp šalių. Kolegija padarė išvadą, kad, nesant sudaryto įskaitymo sandorio, ieškinys negalėjo būti nuginčytas actio Pauliana pagrindu. Dėl to kolegija nepasisakė dėl actio Pauliana taikymo sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo, įskaitymo ir skolos padengimo teisinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Virica“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylos duomenimis, šalys iš naujo 2015 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktu suderino ieškovės 3177,96 Eur skolą atsakovei; pagal ieškovės direktoriaus pasirašytą 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Virica“ pardavė atsakovei du konsolinių plokščių sandėliavimo stelažus už 3177,96 Eur; priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo faktas buvo sinchroniškai užfiksuotas abiejų šalių 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose ir neginčijamas iki ieškinio šioje byloje pareiškimo. Tarp perduotų po bankroto bylos iškėlimo UAB „Virica“ dokumentų nėra rašytinės stelažų pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos visos esminės pirkimo–pardavimo sąlygos: šalių rekvizitai, sutrumpintas sandorio pavadinimas, sandorio data, sandorio dalykas, jo kaina, atsiskaitymo terminas, sutarties dalyko perdavimo–priėmimo faktas patvirtintas abiejų šalių direktorių parašais (kurie įprastoje sąskaitoje neprivalomi, jokios kitos byloje esančios sąskaitos įmonės vadovų nepasirašytos). Pažymėtina, kad nėra ir rašytinės skolos padengimo turtu sutarties, UAB „Virica“ buhalterinėje apskaitoje nėra kitokių susijusių dokumentų, leidžiančių nurodytą sandorį kvalifikuoti pagal CK 6.436 straipsnio 1 dalį. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių CK 6.436 straipsnio 1 dalyje nustatytos sutarties sudarymą (susirašinėjimo dėl sąlygų ir pan.). Tokie bylos duomenys neleidžia pripažinti, kad šiuo atveju šalys sudarė skolos padengimo sutartį, kaip tai nustatyta CK 6.436 straipsnio 1 dalyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl be pagrindo šalių padaryto atsiskaitymo nevertino kaip įskaitymo.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalys sudarė skolos dengimo sutartį, grįsta tik buvusio UAB „Virica“ vadovo V. R. parodymais. Šis liudytojas buvo kviečiamas liudyti atsakovės iniciatyva, nepaisant ieškovės prieštaravimų dėl šio asmens nesąžiningumo; be to, nebuvo kviesti liudyti tebeveikiančios UAB „Hranipex“ direktorius arba vyr. finansininkė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad bendrovė, vadovaujama V. R. ir būdama nemoki, pardavė turtą ir gautais iš parduoto turto pinigais, pažeisdama CK 6.9301 straipsnio imperatyvą, atsiskaitė su 6 kreditoriais ir 3 akcininkais. Vadovas V. R. paaiškino, kad patys kreditoriai atvykdavo į įmonę ir domėjosi skolos atgavimu, todėl jiems buvo siūloma perimti ieškovės turtą skoloms dengti, tačiau nenurodė, jog šalys sudarė būtent skolos dengimo sutartį. Be to, visi sudaryti prieš bankroto bylos iškėlimo ilgalaikio turto perleidimo sandoriai buvo nukreipti pirmumo eile savo reikalavimui patenkinti, žinant apie sunkią finansinę padėtį ir apeinant kitų kreditorių interesus.

Apeliacinės instancijos teismas tik kvalifikavo šalių sudarytą atsiskaitymo sandorį ir nepasisakė dėl byloje ginčijamo sandorio neatitikties imperatyviosioms normoms (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kokia tvarka nemokus skolininkas turėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2009">3K-3-394/2009</a>). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.9301 straipsnio normą, t. y. tik kaip draudžiančią įskaitymu atsiskaityti ne eilės tvarka; atsiskaitymas skolą padengiant turtu pagal CK 6.436 straipsnio 1 dalį laikytinas neprieštaraujančiu CK 6.9301 straipsnio imperatyvui. Iš tiesų, nepriklausomai nuo to, kaip kvalifikuojamas atsiskaitymo sandoris, turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, turi būti parduodamas nepažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Priešingu atveju pažeidžiamos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės jų nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovės nuomone, actio Pauliana sąlygų viseto egzistavimas nagrinėjamoje byloje yra įrodytas byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, tinkamai taikyta restitucija. Ieškovė pažymi, kad kitoks restitucijos būdas (stelažų grąžinimas) neatitiktų bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesų, sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų, nepagrįstai sukeltų jai didesnius nepatogumus.

Atsakovė UAB „Hranipex“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra įformintą sandorį kvalifikavo kaip skolos padengimo, o ne įskaitymo sandorį. Ši išvada padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių 2015 m. gruodžio 31 d. įvykusį įskaitymo sandorį, duomenų apie šalių sudarytą įskaitymo sutartį dėl priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymo ar tarpusavio pranešimų apie priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymą. Priešpriešiniai reikalavimai net nenurodyti 2015 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte.

Apeliacinės instancijos teismas nesusiaurino ieškinio reikalavimų iki ginčo dėl šalių sudaryto atsiskaitymo sandorio teisinio kvalifikavimo. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti 2015 m. gruodžio 31 d. sandorį dėl 3177,96 Eur įskaitymo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 3177,96 Eur ieškovės naudai. Ieškinys galėjo būti tenkinamas tik nustačius, kad iš tiesų buvo sudarytas įskaitymo sandoris. Nustačius, kad sudarytas kito pobūdžio sandoris (skolos padengimas turtu), ieškinys negali būti tenkinamas.

Ieškovė ieškinyje rėmėsi CK 6.9301 straipsniu, kuriame nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Tačiau 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė skolą atsakovei padengė ne pinigais, o perduodama turtą, todėl nagrinėjamu atveju CK 6.9301 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes šioje normoje nenustatytas atsiskaitymų kitu turtu eiliškumas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, nes ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu įskaitymo sandorį, o teismas nustatė, kad įskaitymo sandorio nebuvo sudaryta. Net jei būtų laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti 2015 m. gruodžio 31 d. sudaryto sandorio teisėtumą ir nepripažinus jo įskaitymo sandoriu, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu remiantis actio Pauliana. Tam, kad būtų konstatuota, jog tokiu atsiskaitymu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, būtina nustatyti, kad kiti kreditoriai buvo suinteresuoti sudaryti tokį sandorį, t. y. gauti atsiskaitymą ne pinigais, o turtu. Tokio kitų kreditorių suinteresuotumo byloje nebuvo nustatyta, ieškovė, nors atsakovė jai ir siūlė, nesutiko perimti 2015 m. gruodžio 31 d. sandoriu perduotų stelažų. Taigi, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti skolos padengimą turtu negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu kaip pažeidžiantį kreditorių teises.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą.

Prievolė gali pasibaigti, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjItMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162-1075/2018">3K-3-162-1075/2018</a> 67 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Prievolė gali pasibaigti, inter alia (be kita ko), skolininkui skolą padengus turtu, t. y. kai pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda kreditoriui savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą (CK 6.436 straipsnio 1 dalis). Skolos padengimo sandorio specifika pasireiškia tuo, kad skolininkas kreditoriaus galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę patenkina jam priklausančiu turtu, prekėmis, jas perduodamas kreditoriui. Skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos (CK 6.436 straipsnio 2 dalis). Šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip skolos padengimo sandoris tik tuo atveju, jeigu skolininkas ir kreditorius aiškiai išreiškia valią skolą apmokėti prekėmis ir tokį susitarimą įgyvendina, t. y. perduoda turtą kreditoriui (CK 6.436 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog teisinius santykius būtų galima kvalifikuoti kaip skolos padengimo sutartį, reikia nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDItNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102-695/2015">3K-3-102-695/2015</a>).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „Virica“ įsigijo iš atsakovės sutartyje nurodytas prekes; pagal 2015 m. gruodžio 31 d. Skolų suderinimo aktą ieškovė buvo skolinga atsakovei 3177,96 Eur; 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė perdavė atsakovei konsolinių plokščių sandėliavimo stelažus, kurių vertė pagal 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą yra 3177,96 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. buvo sudarytas stelažų pirkimo–pardavimo sandoris, o po to atliktas įskaitymas. Būtent šį įskaitymą teismas CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažino niekiniu ir negaliojančiu kaip pažeidžiantį kreditoriaus teises.

Apeliacinės instancijos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. konsolinių plokščių sandėliavimo stelažų perdavimą kvalifikavo kaip skolos dengimo teisinius santykius. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs UAB „Virica“ vadovo paaiškinimus dėl siūlymo atsiskaityti su kreditoriais įmonės turtu, 2015 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą, 2015 m. gruodžio 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, iki tol susiklosčiusius šalių santykius ir jų kontekstą (ieškovė pirko iš atsakovės prekes, už šias neatsiskaitė, atsakovė, kaip ir kiti ieškovės kreditoriai, domėjosi galimybe atgauti iš ieškovės skolą, ieškovė siūlė perimti jos turtą, taip padengdama turimą skolą; atsakovė, siekdama atgauti skolą, šį turtą perėmė).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė būtų siekusi įsigyti tokius stelažus pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu, dėl to kreipusis į ieškovę, juos įsigijusi ir tada nusprendusi atlikti įskaitymą, – ginčo stelažai pasiūlyti atsakovei kaip skolos padengimas. Byloje nenustatytas šalių ketinimas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir kad tokia sutartis buvo sudaryta. Priešingai, pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes skolininkė (ieškovė) išreiškė valią skolą padengti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, o kreditorė (atsakovė) vietoj piniginės skolos grąžinimo sutiko su kitos rūšies prievolės įvykdymu (turto perdavimu).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės išrašyta atsakovei PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Nutarties 20 punkte minėta, kad skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės, o asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui), tenka visos pardavėjo pareigos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-256/2009">3K-3-256/2009</a>); pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Taigi PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais. Dėl to PVM sąskaitos faktūros vertinimas kartu su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis sudarė pagrindą konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudaryta ir įvykdyta skolos padengimo sutartis (CK 6.436 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų tyrimą ir vertinimą, teisingai aiškino ir taikė skolos dengimo sandorį ir įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Šiuo atveju nebuvo pagrindo teisinius santykius kvalifikuoti kaip skolos įskaitymo, nes šalys neturėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų: ieškovės prievolė sumokėti skolą pasibaigė jai perdavus atsakovės nuosavybėn stelažus, atitinkamai neliko atsakovės teisės reikalauti įvykdyti prievolę (sumokėti skolą) (CK 6.130 straipsnis); byloje nenustatyta pranešimų apie priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymą pateikimo faktų (CK 6.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl sandorio ginčijimo actio Pauliana ir CK 6.9301 straipsnio pagrindu

Kasacinio teismo išaiškinta, kad actio Pauliana – tai specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 59 punktą).

Ieškinio pareiškimas actio Pauliana pagrindu reiškia tokį bylos šalies pasirinktą savo teisių gynimo būdą, kuriuo įrodinėjama, kad skolininkas dėl nesąžiningų savo veiksmų sumažino mokumą ir suteikdamas prioritetą vienam kreditoriui, paneigė kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą. Dėl to nagrinėjant bylą ieškiniu ginčijamas sandoris įvertinamas pagal actio Pauliana sąlygas, kurios išsamiai aptartos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDExLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-411-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-411-611/2017">e3K-3-411-611/2017</a> 47 punktą; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškiniu buvo prašoma, remiantis CK 6.66 straipsniu, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2015 m. gruodžio 31 d. sandorį dėl 3177,96 Eur įskaitymo ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 3177,96 Eur ieškovės naudai. Ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės, kuriomis iš esmės grindžiama tai, jog įvardytu 2015 m. gruodžio 31 d. sandoriu, kuriuo atsakovei perduoti stelažai, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, nes skolininkė, neturėdama lėšų atsiskaityti su kreditoriais, pirmenybę suteikė vienam kreditoriui (atsakovei), taip paneigdama kitų kreditorių galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 16 punktas). Taigi vien tai, kad ieškovė actio Pauliana ginčijamą sandorį įvardijo ir vertino kaip įskaitymo sandorį, o apeliacinės instancijos teismas jį kvalifikavo kaip skolos dengimo, nekeičia ieškinio esmės – byloje pareikštu ieškiniu siekiama apginti kitų kreditorių interesus ginčijant sandorį, kuriuo prioritetas atsiskaitant suteiktas vienam kreditoriui, todėl teismas privalo tai įvertinti. CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti ginčijami bet kokie sandoriai, neatsižvelgiant į jų rūšį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą susiaurino iki šalių sudaryto sandorio teisinio kvalifikavimo ir, pripažinęs šalių sandorį skolos dengimo sutartimi, nepasisakė dėl actio Pauliana sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ieškovė, ginčydama sandorį pagal CK 6.66 straipsnį, nurodė ir kitą pagrindą nuginčyti sandorį – CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas – tuo atveju, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šiame straipsnyje nustatyta eile, taip pat tai, kad, kaip nurodyta šios nutarties 25–26 punktuose, ieškovės prievolė atsakovei buvo įvykdyta ne sumokant skolą pinigais, o perduodant turtą (tokiam sandoriui ginčyti CK 6.9301 straipsnio nuostatos netaikytinos), negali būti vertinama kaip pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nespręsti dėl sandorio, kuriuo atsakovei nuosavybės teise buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs šalių teisinius santykius kaip skolos dengimo, nepagrįstai ginčijamo sandorio nevertino pagal actio Pauliana sąlygas. Šis proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškiniu prašoma, pripažinus įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės 3177,96 Eur; ieškovė neprašo grąžinti turto (stelažų). Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad, jeigu nagrinėjant apeliacine tvarka bylą iš naujo būtų nuspręsta, jog yra pagrindas pripažinti skolos dengimo sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 3177,96 Eur (stelažų vertę) (ne)tenkinimo, turėtų nustatyti, ar stelažai yra išlikę, kur jie yra, kokios jie būklės, kokia jų vertė ir pan., tam, kad galėtų nuspręsti, ar šiuo atveju byloje yra pagrindas taikyti CK šeštosios knygos I dalies 10 skyriaus normas, inter alia, CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šalių patirtų kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas