Civilinė byla Nr. 2K-157/2014
Teisminio proceso Nr. nenurodytas
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.15.3.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. ir jo atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. J. ir bendraieškovių V. J., G. E. J., V. J. ir V. J. ieškinį atsakovams R. G. ir M. J., tretiesiems asmenims Palangos miesto savivaldybei, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, A. S. ir M. J. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2002 m. rugpjūčio 25 d. jie, veikdami bendrininkų grupe, įvykdė didelės vertės, turinčio didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės, svetimo turto – Palangos Kurhauzo, t. y. pastato, esančio Palangoje, Vytauto g. 45/J.Basanavičiaus g. 1, sugadinimą visuotinai pavojingu būdu (padegant). Teismas nukentėjusiesiems G. J., A. T. ir civiliniam ieškovui Palangos miesto savivaldybei pripažino teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkinimą ir ieškinio dydžio klausimą perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovo G. J. ir bendraieškovių V. J., G. E. J., V. J. ir V. J. civilinį ieškinį atsakovams R. G. ir M. J. tenkino iš dalies.
Iš atsakovų R. G. ir M. J. solidariai priteisė ieškovui G. J. – 282 317,20 Lt, bendraieškoviams V. J. – 44 576,40 Lt, G. E. J. – 208 023,20 Lt, V. J. – 104 011, 60 Lt ir V. J. – 104 011,60 Lt žalos atlyginimo.
Kitą ieškovų ieškinio dalį atmetė.
Ieškovui G. J. iš atsakovų R. G. ir M. J. priteisė 1 415 Lt (iš kiekvieno po 707,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovei V. J. iš atsakovų priteisė 900 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 450 Lt).
Iš atsakovų R. G. ir M. J. valstybei priteisė iš kiekvieno po 11 190 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Valstybei iš atsakovo R. G. priteisė 900 Lt žyminio mokesčio.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas padarytos žalos dydį, pagrįstai rėmėsi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 262 „Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje Kurhauze (reg. Nr. S315) Palangoje, Vytauto g. 45“ sudarytos komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. aktu, kuriame nustatyta ir įvertinta dėl nusikalstamos veikos nekilnojamajai kultūros vertybei Palangos Kurhauzui padaryta žala, kuri skaičiuota pagal tuo metu galiojančius valstybės patvirtintus įkainius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje priimtais nuosprendžiais. Įsiteisėjęs nuosprendis turi prejudicinę galią kitiems teismams priimant procesinius sprendimus, nes CPK 182 straipsnio 3 punktas nustato, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.
Kasaciniu skundu atsakovas R. G. ir jo atstovas advokatas Henrikas Mackevičius prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dėl ieškinio patenkinimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovų solidariai 8 251 Lt. Atleisti R. G. nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.
Skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalį, atliko netinkamą įrodymų vertinimą, neteisingai nustatė ieškovų patirtą žalos dydį ir priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.
Pasak kasatorių, teismai rėmėsi netinkamais įrodymais nustatydami padarytos žalos dydį. Teismai nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl rėmėsi 2002 m. gruodžio 16 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento sudarytos komisijos aktu, pagal kurį dėl gaisro pastatui buvo padaryta 1 487 766 Lt žala. Teismai nepaisė to, kad šis aktas parengtas remiantis iš esmės pasenusia ir tikrovės neatitinkančia informacija, nemotyvuotai atmetė atsakovo į bylą pateiktą 2011 m. spalio 4 d. VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialo pažymą Nr. (4.7.16.) KR-482, pagal kurią nekilnojamojo turto (esančio Palangoje, Vytauto g. 45) vidutinė rinkos vertė 2002 m. rugpjūčio 24 d. (likus vienai dienai iki gaisro) buvo 818 000 Lt bei 2008 m. vasario 6 d. Palangos kultūros centro pažymą, pagal kurią likutinė Kurhauzo vertė 2002 m. rugpjūčio 24 d. buvo 16 502 Lt.
Teismas, remdamasis sudarytos komisijos aktu, pažymėjo, kad nekilnojamajai kultūros vertybei padaryta žala ir nuostoliai apskaičiuojami taikant ypatingos vertės metodą, pagal kurį nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Kasatorius nesutinka, kad šis aktas buvo pagrindinis padarytos žalos dydžio nustatymo šaltinis. Skunde tvirtinama, kad teisės aktai žala nekilnojamojo turto vertybei laiko tik konkrečios vertybės vertingųjų požymių praradimo arba atkuriamąją vertę, neskaičiuojant nusidėvėjimo, tačiau tik tokių kultūrinės vertės požymių, kurie yra užfiksuoti vertybės apskaitos dokumentuose. Šių teisės aktų reikalavimų teismai nepaisė.
Konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybių kultūrinės vertės požymiai, jų sudėtis ir apimtis nustatoma Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta tvarka atliekant nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimo darbus. Visais atvejais privalo būti nustatomi konkretūs nekilnojamosios vertybės kultūrinės vertės požymiai ir šie požymiai privalo būti dokumentuoti, turi būti fiksuojama išsami informacija apie kiekvieną nekilnojamosios vertybės vertingąją savybę.
Kasatorių manymu, komisijos aktu nustatyta 1 487 766 Lt dydžio žala neatitiko realios situacijos, sudegusio objekto tikrosios gaisro metu buvusios vertės, todėl teismas šį aktą privalėjo vertinti kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais dokumentais, ištirti ir palyginti šio akto duomenis su kitais byloje esančiais duomenimis ir tik tada spręsti apie patirtos žalos dydį.
Apeliacinės instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją galią komisijos aktui, nors VĮ „Registrų centras“ pažyma laikytina didesnės įrodomosios galios oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Be to, 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos akte, nustatant objektui padarytą žalą, kaip vertybės apskaitos dokumentais buvo remiamasi daugiau nei prieš 15 metų (1984 m. ir 1987 m.) atliktais architektūriniais matavimais, architektūrinių detalių matavimais bei fotofiksacija. Neaišku, kodėl nustatant žalą buvo vertinami 15 metų senumo duomenys, nors šis objektas buvo apžiūrėtas, aprašytas bei fotografuotas 1997 ir 1998 m., juk per tokį ilgą laiką kai kurios vertingosios Kurhauzo savybės galėjo būti sunykusios, sunaikintos, todėl teismams reikėjo remtis kuo naujesniais duomenimis apie šį objektą. Taip pat neaišku, kokiu būdu komisija nustatė kai kurių atstatomųjų darbų kainą, kai žalos nustatymo metu nebuvo duomenų apie kai kurias Kurhauzo detales, nes jos nebuvo tyrinėtos, užfiksuotos, aprašytos.
Teismai apsiribojo tik Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 097 patvirtintos Žalos, padarytos nekilnojamoms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinosios tvarkos 13 punkto nuostata, kad skaičiuojant nekilnojamajai kultūros vertybei padarytą žalą nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas, ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad pagal tą pačią normą nuostoliais tokiais atvejais laikoma tik faktiškai buvusiems ir dokumentais užfiksuotiems kultūros vertybių vertingiesiems požymiams padaryta žala. Taigi, kasatorius tvirtina, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir vertinant atskiras konkrečios kultūros vertybės vertingąsias savybes – konkrečiam objektui praradus vieną ar kitą vertingąją savybę, arba tam tikroms vertingosioms savybėms sunykus, sumažėjus jų apimčiai, negali būti saugoma ta konkretaus saugomo objekto dalis, kuri susijusi su nesamų ar sunykusių vertingųjų savybių buvimu, jų apimtimi. Teismai į šias nuostatas neatsižvelgė.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinio teismo teiginiais dėl rungimosi principo ir dėl to, kad apeliantas nepateikė naujų įrodymų. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismui buvo pateikta 2011 m. spalio 4 d. VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialo pažyma Nr. (4.7.16) KR-482, kurioje nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė viena diena iki gaisro – 818 000 Lt bei 2008 m. vasario 6 d. Palangos kultūros centro pažyma, pagal kurią likutinė Kurhauzo vertė 2002 m. rugpjūčio 24 d. buvo 16 502 Lt.
Skunde nurodoma, kad pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį paduodant apeliacinį ir kasacinį skundą mokėtinas 11 217 Lt žyminis mokestis. CPK 83 straipsnio 3 dalis numato galimybę atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio ar jo dalies mokėjimo. R. G. ilgą laiką neturintis jokių pajamų, nekilnojamojo turto, todėl neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį. Žyminio mokesčio institutas yra viena asmens teisės į teisminę gynybą ribojimo priemonių, bet asmens teisė į teisminę gynybą negali būti apribota tais atvejais, kai ieškovas, kreipdamasis į teismą, neturi pakankamai lėšų teismo išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu, apmokėti.
Taip pat vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu prašoma iš ieškovų priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą ieškovas G. J. prašo panaikinti teismų sprendimus ir grąžinti bylos nagrinėjimą iš naujo.
Atsiliepime ieškovas teigia, kad jo šeimos nariai – sutuoktinė V. J., dukterys V. J., V. J. ir G. E. J. administracinio pastato (Kurhauzo) dalis įsigijo praėjus daugiau nei trejiems metams po gaisro, tad jokios asmeninės žalos dėl gaisro jos nepatyrė ir nebuvo pripažintos nukentėjusiomis. Šie asmenys prie ieškinio prisidėjo Klaipėdos apygardos teisme, nes ieškovas buvo suinteresuotas kuo greičiau išnagrinėti bylą, todėl su tokiu teismo siūlymu sutiko.
Ieškovas nurodo, kad jis 2013 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į antstolę dėl sprendimo įvykdymo, tačiau kiti jo šeimos nariai į antstolius nesikreipė, nes jie supranta, kad nepatyrė jokios žalos dėl pastato, jiems pinigai nepriklauso.
Teismai priteisė neva gaisro metu patirtą žalą nieko bendro su Kurhauzo pastatu neturėjusiems jo šeimos nariams ir užvilkino nagrinėjimą iki A. S. mirties, o tai atėmė galimybę atgauti bent mažą žalos dalį.
Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą ieškovė V. J. prašo panaikinti teismų sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepime teigiama, kad skundo argumentai dėl neteisingai nustatyto žalos dydžio nepagrįsti. Žalos dydis apskaičiuojamas byloje esančių įrodymų pagrindu, ieškovė sutinka su nustatytu žalos dydžiu.
Tačiau ieškovė atsiliepime nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė kitus esminius bylos klausimus, nes neatskleidė bylos esmės. Pasak V. J., pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme teismo nurodymu į bylą buvo įtraukti bendraieškiai G. J. šeimos nariai ir proporcingai paskirstytas žalos dydis berdraieškių turimos nuosavybės daliai.
Atsiliepime teigiama, kad žalos atsiradimo metu G. J. buvo vienintelis turto savininkas ir visi nuostoliai ir žala buvo padaryti tik jam. G. J. nuo 2001 m. spalio 3 d. nuosavybės teise valdė 43/100 Palangos Kurhauzo pastato, kitos nuosavybės teisės dalys priklausė Palangos miesto savivaldybei ir grafui A. T.. 2002 m. rugpjūčio 25 d. šiame pastate įvyko gaisras. Visi administracinio Kurhauzo savininkai buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. 2005 m. gruodžio 1 d. G. J. po 7/100 pastato ir kiemo įrenginių dalis padovanojo savo vaikams: Ž. J., G. E. J., V. J., V. J., o 3/100 pagal mainų sutartį su V. J. išmainė į kitą turtą. 2009 m. rugsėjo 21 d. teismui pasiūlius prie ieškinio prisidėjo kiti pastato bendraturčiai, nors toks bendraieškių įtraukimas į bylą nebuvo pagrįstas, tačiau G. J. nenorėdamas užvilkinti bylos nagrinėjimo su teismo pasiūlymu sutiko.
Ieškovė teigia turto savininke tapusi praėjus trejiems metams po gaisro ir jokios asmeninės žalos dėl gaisro nepatyrė, ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje. Tikrasis ieškovas G. J., mirus vienam iš pastato padegėjų A. S., kitiems bendraieškiams nesikreipiant į antstolius dėl žalos išieškojimo, neteisėtai praranda galimybę atgauti priteistą žalos atlyginimą.
Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai išnagrinėjo bylą, išsamiai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas.
Palangos Kurhauzas į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus buvo įrašytas 1972 m. numeriu AtV 274, o vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu Palangos Kurhauzo pastatas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1997 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl objektų įrašymo į registrą“, prieš tai atnaujinus šios kultūros vertybės apskaitos duomenis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo pasikeitę. Teisės aktų pagrindu pripažintina, kad Palangos Kurhauzas yra Kultūros vertybių registre registruota kultūros vertybė, turinti didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę.
Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 33 straipsnyje buvo nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir atlyginti padarytus nuostolius. Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Departamento 2002 m. gruodžio 16 d. pateiktame žalos nustatymo ir įvertinimo akte, kuriuo rėmėsi teismai, Kurhauzui padaryta žala yra nustatyta ir įvertinta skaičiuojant dėl nusikalstamos veikos sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Kurhauzo atstatymo kainą pagal tuo metu galiojančius valstybės patvirtintus įkainius, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismai rėmėsi įrodymais, pagrįstais tikrovės neatitinkančia informacija, ir neteisingai nustatė ieškovams padarytą žalą. Departamento sudaryta komisija vertino nusikalstama veika padarytos realios žalos nekilnojamajai kultūros vertybei atstatymo kainą, t. y. nustatė nuostolių dydį, išreikštą pinigų suma, kurios reikia norint atstatyti realią žalą, padarytą nekilnojamajai kultūros vertybei nusikalstama veika vertinamo laikotarpio kainomis.
Atsiliepime teigiama, kad turto vertės sumažėjimas ar jo netekimas dėl neteisėtų veiksmų vertintinas kaip tiesioginiai (realūs) nuostoliai, todėl kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai vertino faktines aplinkybes, yra nepagrįsti jokiais įrodymais.
Kasatoriaus nurodomi oficialūs dokumentai netinkami vertinti žalos dydžiui, nes juose nėra jokių duomenų apie nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydį – atkuriamą vertę, kuri kultūros vertybėms nustatoma specialia teisės aktais nustatyta tvarka
Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą ieškovo Palangos miesto savivaldybės įgaliotas asmuo V. K. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nesutinkama su skundo argumentais dėl priteistos sumos sumažinimo iki 16 502 Lt vertinant tik pastato likutinę vertę. Likutinė vertė ir rinkos bei atstatomoji vertė yra skirtingi dalykai. Pasak savivaldybės, reikia vertinti tai, kad Palangos Kurhauzas yra kultūros vertybė ir jai restauruoti reikia žymiai daugiau lėšų, nei atstatant paprastą sudegusį pastatą. Savivaldybė kasatoriaus sudegintam Kurhauzui iš viso panaudojo 3 696 700 Lt, todėl prašymas priteistą sumą sumažinti iki 16 502 Lt neatitinka protingumo kriterijų. Pagal CK 6.245 straipsnį taikomas visiškas nuostolių atlyginimo principas.
Atsiliepime pažymima, kad nepagrįsta abejonė, ar tikrai Palangos Kurhauzas yra kultūros vertybė. Į Kultūros vertybių registrą Kurhauzas yra įrašytas, turi savo unikalų objekto kodą, statusą, registro duomenys yra teisėti. Kurhauzo įrašymo į Nekilnojamųjų vertybių registrą data nurodyta 1992 m. gegužės 28 d. todėl, kad Nekilnojamųjų vertybių registro, kurį tvarkė Kultūros paveldo centras, pirmtakas Lietuvoje buvo Istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, kuriame registruotų vertybių duomenys 1995 m. buvo perkelti į naują registrą.
Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad nėra pagrindo nesutikti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje, kuria buvo atmestas atsakovo atstovo H. Mackevičiaus apeliacinis skundas, išdėstytais motyvais, susijusiais su nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydžio įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, atitinkančius įstatyme nustatytus leistinumo kriterijus, o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, teisingai atsižvelgė į atstatomąją sunaikinto pastato kainą. Kasacinio skundo argumentas, kad nustatant sudegusio pastato vertę kaip pagrindiniu įrodymu nepagrįstai buvo remtasi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 262 „Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje - Kurhauze (reg. Nr.S315), Vytauto 45, Palangoje“ sudarytos komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. aktu, bet nesiremta kitais kasatoriaus nurodomais dokumentais, nėra tinkamas konstatuoti, jog nustatant ieškinio dydį buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Byloje esantys duomenys rodo, kad patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribose), apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įrodymai įvertinti teisingai, sprendime išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Pasak prokuroro, esminių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui, nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apeliacinio skundo esminius argumentus atsakyta, motyvuotai paaiškinant, kodėl šie atmetami. Teismas pažymėjo, kad byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi prejudicinę galią kitiems teismams priimant procesinius sprendimus, nes CPK 182 straipsnio 3 punkte numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Kartu apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas į bylą nepateikė naujų įrodymų, teisminio nagrinėjimo metu nereiškė prašymų, o skunde išdėstė tik savo samprotavimus, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Taigi kasaciniu skundu apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių byloje surinktų įrodymų vertinimą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje tinkamai ištirti ir įvertinti teisingam civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingi įrodymai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismų išvadas dėl nustatyto nusikalstama veika padarytos žalos dydžio.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl žalos dydžio nustatymo
Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos klausimai ir juos grindžiantys skundo argumentai yra tapatūs kasacinio teismo nagrinėtai bylai dėl to paties atsakovo ir iš tos pačios baudžiamosios bylos kilusio civilinio ieškinio. Atsižvelgdamas į tai, atsakydamas į kasatorių argumentus teismas remiasi suformuotu precedentu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2014">2K-103/2014</a>.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl nagrinėjant kasacinius skundus gali būti pasisakoma tik dėl to, ar nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, teisės taikymo aspektu patikrinęs priimtus kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus ir įvertinęs kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių byloje surinktų įrodymų vertinimą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje tinkamai ištirti ir įvertinti teisingam civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingi įrodymai.
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, todėl konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, o spręsti, kad priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos (CPK 185 straipsnio nuostatos), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kasacinio skundo argumentas, kad nustatant sudegusio pastato vertę kaip pagrindiniu įrodymu nepagrįstai buvo remtasi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 262 „Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje - Kurhauze (reg. Nr.S315), Vytauto 45, Palangoje“ sudarytos komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. aktu, bet nesiremta kitais kasatoriaus nurodomais dokumentais, nėra tinkamas konstatuoti, jog nustatant ieškinio dydį buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2014">2K-103/2014</a>).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismų išvadas dėl nustatyto nusikalstama veika padarytos žalos dydžio. Teismų sprendimuose pagrįstai akcentuota, kad nustatant nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytą žalą taikomi specialūs metodai. Darytina išvada, kad pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo keisti ar naikinti priimtus teismų sprendimus, todėl kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamai nustatyto žalos dydžio atmestini.
Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų
Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (BPK 112 straipsnio 2 dalis). Žyminis mokestis nėra mokamas ir baudžiamojoje byloje paduodant apeliacinius bei kasacinius skundus dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Proceso dalyvių padėtis negali būti pabloginama reikalaujant mokėti žyminį mokestį vien tik dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas iš esmės neišsprendžia baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio, o vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Dėl šios priežasties naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria R. G. priteista 900 Lt žyminio mokesčio.
Kasaciniame skunde nurodomas prašymas atleisti R. G. nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad žyminis mokestis tokio pobūdžio bylose neturi būti mokamas, nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o sumokėta žyminio mokesčio dalis – 100 Lt paduodant kasacinį skundą grąžinama kasatoriui R. G..
Kasatoriaus prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, nes netenkinami kasatoriaus reikalavimai civilinį ieškinį atmesti arba sumažinti priteistą sumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo R. G..
Likusią Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Atsakovui R. G. grąžinti paduodant kasacinį skundą sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
Teisėja Albinas Sirvydis
Aurelijus Gutauskas
Vladislovas Ranonis
