Dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-57/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10118-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybinės įmonės „Automagistralė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės If P&C Insurance AS (akcinės bendrovės „If draudimas“ teisių perėmėjo) ieškinį atsakovui valstybinei įmonei „Automagistralė“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo; tretieji asmenys – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, S. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių statinių valdytojo civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam solidariai iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – Lietuvos automobilių kelių direkcija, Direkcija) ir VĮ „Automagistralė“ 15 094,92 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas (draudikas) nurodė, kad jis išmokėjo UAB „Veritas ana“ (draudėjui) 15 094,92 Lt draudimo išmoką dėl 2007 m. gegužės 7 d. įvykusio draudžiamojo įvykio, kurio metu automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda draudėjo darbuotojas S. A., siekdamas išvengti kelio pirmoje važiuojamosios juostos dalyje gulėjusių padangos atplaišų, užvažiavo ant antroje eismo juostoje buvusio akmens ir apgadino lengvąjį automobilį. Ieškovas (draudikas) atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauja atlyginti išmokėtos draudimo išmokos dydžio žalą iš atsakovų, kurie yra pirmiau nurodytos automagistralės, valstybinės reikšmės kelio, valdytojai ir prižiūrėtojai, tačiau šie atsisako taip padaryti, nurodydami, kad jiems nekyla civilinės atsakomybės.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2008 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 24 d. nutartimi panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydama, kad tinkamas atsakovas byloje yra tik VĮ „Automagistralė“.

Ieškovas 2009 m. birželio 3 d. patikslino ieškinį, prašydamas priteisti jam iš atsakovo VĮ „Automagistralė“ 15 094,92 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 3018,98 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2007 m. spalio 23 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 28 d. ieškovas ir UAB „Veritas ana“ sudarė šiai įmonei priklausančių transporto priemonių draudimo sutartį. 2007 m. gegužės 8 d. ieškovas buvo informuotas apie 2007 m. gegužės 7 d. 20.10 val. įvykusį eismo įvykį, kurio metu apdraustoji transporto priemonė (UAB „Veritas ana“ priklausantis automobilis „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamas S. A.) automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda kelio atkarpoje (179-ajame kilometre) dėl pirmoje važiuojamosios juostos dalyje esančios kliūties – krovininio automobilio padangų atplaišų – persirikiavo į antrą eismo juostą, tačiau dėl joje taip pat buvusios nepašalintos kliūties – akmens – buvo labai apgadinta. Ieškovas, pripažinęs šį eismo įvykį draudžiamuoju ir išmokėjęs draudėjui 15 094,92 Lt draudimo išmoką, reikalauja ją atlyginti iš už žalą atsakingo asmens – atsakovo.

Teismas pažymėjo, kad, ieškovui reikalaujant taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, turi būti įrodytos visos tokios atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, jų priežastinis ryšys ir kaltė) (CK 6.246–6.249 straipsnis); šiuo atveju CK 6.266 straipsnio (žalos, padarytos dėl kelio trūkumų) nuostatos, pagal kurias asmuo atsako be kaltės, netaikytinos, nes žala padaryta ne dėl kelio, kaip statinio, konstrukcijos trūkumų, o dėl ant kelio gulėjusių padangos atplaišų ir akmens.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo patirtų nuostolių ir jų dydžio, rėmėsi trečiojo asmens S. A. paaiškinimais, kad, jam pervažiavus akmenį, automobilis šoktelėjo į viršų ir nuvažiavo į veją. Šio įvykio metu apgadintas automobilio dugnas. Nuostolių dydį ir apgadinimų bei eismo įvykio ryšį nustatė kvalifikuotas ieškovo darbuotojas, turintis turto vertintojo pažymėjimą. Jam nekilo abejonių dėl visų UAB „Tokvila“ 2007 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų keistinų apgadinto automobilio detalių ir remonto darbų pagrįstumo. Automobilis buvo pagamintas mažiau negu treji metai iki eismo įvykio, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jis turėjo kitų gedimų, išskyrus padarytuosius per eismo įvykį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovas nepagrįstai sumokėjo draudėjui 15 094,92 Lt draudimo išmokos.

Teismas, spręsdamas, ar atsakovas tinkamai prižiūrėjo kelią, kuriame įvyko eismo įvykis, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 (2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 284 redakcija) patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) I skyriaus 2 punkte nurodyta, jog kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Pagal Aprašo II skyriaus 4.2 punktą Lietuvos automobilių kelių direkcija atlieka kelių priežiūros užsakovo, taip pat priežiūros darbų organizavimo funkcijas. Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-2 šios funkcijos perduotos vykdyti atsakovui. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad keliai prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais, šiuo aprašu ir norminiais statybos dokumentais. Eismo įvykio metu galiojusio Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtintos Kelių priežiūros vadovo I dalies „Automobilių kelių priežiūros normatyvai“ PN-05 (toliau – Normatyvai) 18 punkte pateiktas kelių techninės priežiūros darbų apibūdinimas: tai nuolatiniai kelio elementų priežiūros darbai, užtikrinantys saugų eismą ir reikiamą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Techninei priežiūrai priskiriami nedideli kelio elementų taisymo darbai ir nuolatinė priežiūra vasarą bei žiemą. Normatyvų IV skyriaus 2 punkto „Važiuojamosios dalies priežiūros darbai“ 2.1.1 papunktyje „Švarumas“ nurodoma, kad ant dangų atsiradęs purvas, nukritę lapai, biriosios ir kitos medžiagos, keliančios pavojų saugiam eismui, turi būti nuvalomi, atsitiktiniai daiktai turi būti surenkami tuoj pat pastebėjus arba patrulinių apžiūrų metu. Teismas, remdamasis Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir atsakovo 2007 m. vasario 21 d. sutarties dėl valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2007 metais Nr. S-57 priedu Nr. 2, nustatė, kad atsakovas vasarą privalėjo prižiūrėti magistralinius kelius pagal magistralinių kelių II (vidutinį) lygį. Pagal Normatyvų 9.2 punktą II (vidutiniam) priežiūros lygiui keliami reikalavimai užtikrinti gerą techninę kelio būklę, saugų eismą, tačiau mažesnis dėmesys skiriamas estetinei kelio būklei. Esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms žiemą, galimas trumpalaikis eismo nutrūkimas. Vidutiniam kelių priežiūros lygiui užtikrinti nepakanka nustatytais periodais atlikti tinkamos kokybės privalomuosius kelių priežiūros darbus, turi būti užtikrinama, kad kelio konstrukcijos būtų laiku remontuojamos. Atsižvelgdamas į šiuos teisės aktų reikalavimus, teismas sprendė, kad atsakovas privalėjo vykdyti kelio techninę priežiūrą taip, kad nuolat būtų užtikrinta gera jo techninė būklė ir saugus eismas. Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-62 patvirtintų Automobilių kelių techninės priežiūros taisyklių ST 8871063.09:2004 (toliau – Taisyklės) 13.1 punkte nustatyta, kad kelių techninės priežiūros nuolatinės (patrulinės) apžiūros magistraliniuose keliuose atliekamos kiekvieną dieną; 8.4 punkte –

kad kelių techninės priežiūros darbai – tai nuolatiniai kelio elementų priežiūros darbai, užtikrinantys saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Viena kelio techninės priežiūros rūšių – vertės nekeičiantys darbai (Taisyklių 8.4.1 punktas). Tokie darbai, be kita ko, suprantami kaip kelio dangų ir kitų elementų valymas. Teismo teigimu, šios pareigos atsakovas neįvykdė, apsiribojo periodinėmis patrulinėmis kelio apžiūromis ir nepašalino tarp jų atsiradusių pavojingų kliūčių ant kelio. Padėtis, kai visą parą (laikotarpiu tarp patrulinių apžiūrų) važiuojamojoje kelio dalyje guli pavojų eismo saugumui keliančios kliūtys, negali būti pripažinta tinkama kelio technine priežiūra. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ėmėsi priemonių saugiam eismui ir tinkamai kelio techninei būklei tarp patrulinių apžiūrų užtikrinti (naudojo technines kelio būklės kontrolės priemones, informavo vairuotojus apie pavojų eismo saugumui galinčias kelti vietas, kt.). Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovas netinkamai vykdė Kelių įstatymo 15 straipsnį, Aprašo I skyriaus 2 punkte apibrėžtą kelio priežiūrą – neužtikrino nuolatinės geros techninės kelio būklės ir saugaus eismo (CK 6.246 straipsnis).

Atsakovo neveikimas (nepakankama kelio būklės kontrolė) nulėmė, kad automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 179,8 km, kairėje pusėje, važiuojamojoje dalyje, gulėjo objektai, kėlę grėsmę eismo saugumui: krovininio automobilio padangos atplaišos ir akmuo. Trečiojo asmens S. A. vairuojamas automobilis užvažiavo ant kliūties ir dėl to įvyko eismo įvykis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovo neveikimas yra viena iš eismo įvykį ir ieškovo patirtus nuostolius nulėmusių priežasčių (CK 6.247 straipsnis).

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo kaltės, kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pažymėjo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už automagistralės dalies, kurioje įvyko eismo įvykis, priežiūrą, privalėjo būti toks rūpestingas ir apdairus, jog nekiltų pavojus eismo saugumui, o šiam kilus, nedelsiant turėjo apie jį sužinoti, operatyviai perduoti informaciją pavojingos vietos link važiuojančių transporto priemonių vairuotojams ir per įmanomai trumpiausią laiką pašalinti pavojų; iš įrašų patrulinių apžiūrų žurnale matyti, kad eismo įvykio dieną (2007 m. gegužės 7-ąją) ir dieną po eismo įvykio (gegužės 8-ąją) atsakovo darbuotojai nepastebėjo kelio trūkumų, tik gegužės 9 d. 189-ajame kilometre pamatė ant kelio gulėjusias padangų atplaišas ir jas pašalino. Teismo nuomone, toks atsakovo elgesys nevertintinas kaip rūpestingas ir apdairus bei patvirtina jo kaltę dėl eismo įvykio (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kartu teismas nustatė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. vasario 14 d. ekspertizės akte pateiktose išvadose konstatuota, kad eismo įvykio metu apgadinto automobilio vairuotojas S. A. turėjo objektyvią galimybę tiesiame kelio ruože šviesiu paros metu matyti kelio važiuojamojoje dalyje esančias kliūtis (tarp jų – ne mažiau kaip 14 cm aukščio akmenį), todėl jeigu būtų pasirinkęs tokį važiavimo greitį ir trajektoriją, kad jas apvažiuotų (pravažiuotų), galėjo išvengti eismo įvykio; vairuotojas, apvažiuodamas padangų atplaišas ir užvažiuodamas ant akmens, atliko netinkamą manevrą. 2011 m. spalio 24 d. teismo posėdžio metu apklausta ekspertė patvirtino, kad pagal jai pateiktus duomenis S. A. turėjo galimybę pamatyti kliūtį ir sustabdyti automobilį, jog ją apvažiuotų. S. A. paaiškino, kad pamatė kliūtį apytiksliai prieš 300 m. Eismo įvykio dieną vairavimo sąlygos ir matomumas buvo geras. Teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, sprendė, kad trečiojo asmens S. A. didelis neatsargumas (galėjo ir turėjo pamatyti ant kelio esančias kliūtis, turėjo galimybę saugiai jas apvažiuoti arba sustoti, tačiau to nepadarė) taip pat buvo eismo įvykio priežastis; pažymėjo, kad kaip ir kitiems asmenimis nukentėjusiajam taikomi protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus asmens elgesio standartai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, esant ne tik atsakovo kaltei dėl eismo įvykio, jis negali būti atsakingas už visą ieškovo patirtą žalą, todėl taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį; pažymėjo, kad atsakovo ir trečiojo asmens S. A. veiksmai (neveikimas) nevienodai nulėmė eismo įvykį: atsakovo neveikimas sudarė prielaidas eismo įvykiui kilti, o S. A. didelis neatsargumas buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis, todėl jų atsakomybė vertintina proporcija 1:5. Atsižvelgdamas į ją, teismas sumažino ieškovo reikalaujamą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą iki 3018,98 Lt, nurodydamas, kad už likusią žalos dalį atsakingas transporto priemonės valdytojas (trečiasis asmuo S. A.), kuriam ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo atlyginti nuostolius.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. birželio 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 3019,98 Lt ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos ir priteisė ieškovui iš atsakovo 7547,46 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2009">3K-3-62/2009</a>, konstatuota, jog pašalinės kliūties važiuojamojoje kelio dalyje buvimas yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo atsakovo kaltę dėl eismo įvykio; nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad šioje byloje taikytinas CK 6.266 straipsnis, t. y. atsakovas atsako be kaltės ir byloje būtina nustatyti, ar nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog eismo įvykis, be kita ko, kilo dėl didelio trečiojo asmens S. A. neatsargumo, todėl yra pagrindas mažinti iš atsakovo ieškovui priteistiną žalos dydį, tačiau netinkamai nustatė atsakovo ir nukentėjusio asmens atsakomybės dėl eismo įvykio proporciją. Įvertinusi, kad nukentėjusio asmens neatsargūs veiksmai buvo ne tiesioginė eismo įvykio priežastis, o padarinys, teisėjų kolegija sprendė, jog žalos atlyginimas mažintinas 50 proc., priteisiant ieškovui iš atsakovo 7547,46 Lt.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ginčo keliui nustatytas I (aukštas) priežiūros lygis, t. y. kelio prižiūrėtojas turi užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų laikais ir bet kokios kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neužtikrino geros kelio techninės būklės ir saugaus eismo. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo vykdyti jam teisės aktų nepavestas funkcijas. Pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai ištirti atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir pagrįstai nustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė Kelių įstatymo 15 straipsnį, Aprašo I skyriaus 2 punkto, Normatyvų reikalavimus; pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog visą parą važiuojamojoje kelio dalyje guli vairuotojų eismo saugumui grėsmę kelianti kliūtis, vertintina kaip netinkama kelio techninė priežiūra.

Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog automobilio apgadinimai atsirado nuo smūgio į akmenį, ši aplinkybė paremta tik vairuotojo paaiškinimais, jokie kiti įrodymai nepatvirtina, kad akmuo buvo ant prižiūrimo kelio, šios aplinkybės nėra užfiksuotos eismo įvykio schemoje; pažymėjo, jog iš trečiojo asmens S. A. parodymų nustatyta, kad akmuo gulėjo antroje eismo juostoje, jis važiavo vienas, tuo metu kitų automobilių šalia nebuvo; jo parodymai užfiksuoti transporto priežiūros akte, teikiant paaiškinimus; ta aplinkybė, kad akmuo, kaip kliūtis, nenurodytas eismo įvykio vietos schemoje, nepaneigia vairuotojo paaiškinimų, nes eismo įvykio schemą parengė Raseinių r. policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros poskyrio vyresnysis patrulis, ekspertizės akto išvados 6 punkte nurodyta, jog automobilio dugno sugadinimai galėjo būti padaryti užvažiuojant ant kieto šiurkštų paviršių turinčio objekto, pvz., akmens. Taigi, šių įrodymų visuma pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad automobilio apgadinimus lėmė užvažiavimas ant akmens (CPK 183 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ne visi UAB „Tokvila“ 2007 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti eismo įvykio metu apgadinto automobilio remonto darbai ir keistinos detalės susiję su eismo įvykiu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik ieškovo darbuotojo parodymais, nepasisakė dėl atsakovo abejonių dėl žalos dydžio; pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti teismo išvadomis dėl automobilio apgadinimų ir eismo įvykio ryšio.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundo atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė statinių savininko (valdytojo) atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, t. y. netinkamai aiškino ir nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Kelių įstatyme įtvirtinta, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Jį sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme (Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Statybos įstatyme nustatyta, kad statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos (Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Inžineriniai statiniai – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Taigi, statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme ir jo negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus paskirties bei iš esmės nesumažinus jo vertės (CK 1.98 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus nuomone, šios teisės aktų nuostatos patvirtina, kad padangos, akmenys ar kiti ant kelio atsitiktinai atsiradę pašaliniai daiktai nėra kelio dalis. CK 6.266 straipsnio 1 dalis nustato statinių savininko (valdytojo) atsakomybę už kelio kaip inžinerinio statinio konstrukcinius ar kitokius trūkumus, o ne atsakomybę už ant kelio atsitiktinai atsiradusiais pašaliniais daiktais padarytą žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus civilinė atsakomybė įrodinėtina remiantis bendraisiais pagrindais, t. y. nustatinėjant visas civilinės atsakomybės sąlygas, inter alia kaltę (CK 6.246–6.248 straipsniai).

2. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 362 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatytas kasacinio teismo nutarties privalomumas teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti bylą, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2009">3K-3-62/2009</a>, nustatytų ribų (kad byloje taikytinas CK 6.266 straipsnis ir būtina nustatyti, ar yra atsakovo atsakomybę šalinančių sąlygų). Kasatoriaus nuomone, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai negali būti vertinami kaip nurodymai žemesnės instancijos teismui, kaip jis turėtų išspręsti iš naujo nagrinėjamą bylą ir kokios turėtų būti šios bylos nagrinėjimo ribos. Šiuo atveju aptariama kasacinio teismo nutartimi panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai dėl to, kad neatskleista bylos esmė, taigi, pripažinta, jog nenustatytos ir neištirtos visos reikšmingos bylai išnagrinėti aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nustatė naujų, prieš tai netirtų ir nevertintų aplinkybių, į kurias, priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti – eismo įvykio priežastis, aplinkybes, jo metu ant kelio buvusias kliūtis, oro sąlygas, kelio būklę, vairuotojo veiksmus, transporto priemonės apgadinimo pobūdį, žalos dydį, kt. Kasatoriaus nuomone, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų nustatinėjęs tik atsakovo atsakomybę šalinančias aplinkybes, vėl būtų neatskleista bylos esmė, nes pagal byloje surinktus įrodymus nebūtų buvę galima išnagrinėti bylos ir priimti teisingo bei pagrįsto sprendimo. Įstatyme įtvirtintos bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklės (CPK 176–300 straipsniai), pagal kurias teismas turi nustatyti ir įvertinti visas, o ne tik kai kurias bylos aplinkybes. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino visas nagrinėjamam ginčui byloje išspręsti reikšmingas aplinkybes. Be to, pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje kai kurios aplinkybės apskritai nustatytos neteisingai – nurodyta, kad ginčo keliui nustatytas I (aukštas) priežiūros lygis, kai pagal teisinį reglamentavimą ginčo keliui vasaros sezono metu nustatytas II (vidutinis) priežiūros lygis ir taikomi visai kiti priežiūros normatyvai.

3. Dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant ir taikant CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ir taikant CK 6.266 straipsnio 1 dalį nevienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2009">3K-3-62/2009</a>, išaiškinta, kad pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį kelio važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra jo trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2010">3K-3-507/2010</a>, nurodyta, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais – esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, jų priežastiniam ryšiui ir kaltei (CK 6.246–6.249 straipsniai); šaligatvio apledėjimas atsiranda dėl gamtinių atmosferos sąlygų. Tai nėra konstrukcinis kelio trūkumas, atsiradęs dėl netinkamo šaligatvio išklojimo ar kilęs netinkamai taisant šią kelio (gatvės) dalį. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

4. Dėl kasatoriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir CPK 263 straipsnio 2 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 2, 5 punktų pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką reguliuojančių įstatymų taikymo ir aiškinimo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčui keliui yra nustatytas ne II (vidutinis), o I (aukštas) priežiūros lygis, taip pažeidė atsakovo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo (nutarties) turiniui keliamus reikalavimus (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktai) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Normatyvų I skyriaus 7 punkte nustatyta, kad kelio arba atskirų jo elementų priežiūros lygį nustato Lietuvos automobilių kelių direkcija. Kasatorius ir Lietuvos automobilių kelių direkcija 2007 m. vasario 21 d. sudarė sutartį dėl valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2007 metais Nr. S-57. Jos priede Nr. 2 „Papildomos sutarties sąlygos“ įtvirtinta, kad pagal Normatyvus kasatorius vasaros sezono metu (kai įvyko eismo įvykis) magistralinius kelius privalo prižiūrėti pagal magistralinių kelių II (vidutinį) lygį (Priedo 3.1 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, pateiktus įrodymus bei teisinius argumentus ir pagrįstai sprendė, kad kasatorius magistralinius kelius vasarą privalėjo prižiūrėti pagal magistralinių kelių II (vidutinį) lygį, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius turėjo užtikrinti I (aukštą) priežiūros lygį, priimta neištyrus ir neįvertinus byloje pateiktų įrodymų.

5. Dėl kasatoriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir CPK 185 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodinėjimą reglamentuojančių CPK normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Bylą nagrinėję teismai vienpusiškai įvertino kasatoriaus argumentus dėl jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų – pasisakė tik dėl jai keliamų reikalavimų (užtikrinti nuolatinę gerą techninę kelio būklę ir saugų eismą), tačiau nevertino kasatoriaus nurodytų aplinkybių, kokia tvarka, kokiais būdais ir priemonėmis jis turi vykdyti jam pavestas kelių priežiūros funkcijas, pateiktų įrodymų dėl šios tvarkos laikymosi; argumentų dėl teisės aktuose nustatyto bedefektės priežiūros procento, kuris reiškia, kad keliuose gali būti tam tikras kiekis pažaidų, kurios turi būti ištaisytos per normatyvuose nustatytą terminą, ir kad jos nereiškia, jog kasatorius netinkamai vykdo jam pavestas kelių priežiūros funkcijas. Išvadą, kad kasatorius privalėjo vykdyti kelio techninę priežiūrą taip, kad nuolat būtų užtikrinta gera kelio techninė būklė ir saugus eismas, bylą nagrinėję teismai padarė vien tik remdamiesi Normatyvų I skyriaus 9.2 punkto nuostatomis. Šis punktas nustato tik bendrus II (vidutiniam) priežiūros lygiui keliamus reikalavimus, o jų įgyvendinimo tvarka nustatyta specialiosiose Normatyvų nuostatose, kuriomis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo.

Kelių techninės priežiūros darbų tvarka reglamentuota Normatyvų IV skyriaus 2 punkte „Važiuojamosios dalies priežiūros darbai“ 6 lentelėje. Joje pateikti reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į kelio rūšį (magistralinis, krašto ir rajoninis), sezoną (vasaros ir žiemos), kelio priežiūros lygį (I, II ar III) ir į pažaidų rūšį. Nagrinėjamu atveju ant kelio pastebėtos pažaidos (t. y. padangų atplaišos) turėjo būti ištaisytos nurodyto skyriaus 2.1.1 punkte „Švarumas“ nustatyta tvarka ir terminais, t. y. kaip pagrįstai nustatyta pirmosios instancijos teismo, vasaros sezono metu magistralinių kelių priežiūrai taikomas magistralinių kelių priežiūros II (vidutinis) lygis, todėl užteršti dangos plotai turi būti nušluojami per dvi savaites. Normatyvų specialiųjų nuostatų nustatyta tvarka ir terminais atlikti darbai yra vertinami kaip atlikti tinkamai ir laiku. Kasatoriaus teigimu, Normatyvų I skyriaus 9.2 punkto nuostata, kad II (vidutinis) priežiūros lygis turi užtikrinti gerą techninę kelio būklę, saugų eismą, tačiau mažesnis dėmesys skiriamas estetinei būklei, nereiškia, jog kasatorius turi dažniau ir kitokiais nei nustatyta Normatyvuose terminais atlikti kelių priežiūros darbus. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad kasatorius privalėjo vykdyti kelio dangų ir kitų elementų valymą (techninę priežiūrą) tokiu periodiškumu ir sąlygomis, jog užtikrintų saugų eismą visą parą, visiškai nepagrįstos. Kasatoriaus teigimu, tai, kad jis užterštus dangos plotus sutvarkė per Normatyvuose nustatytus terminus, patvirtina byloje kasatoriaus pateikti įrodymai – patrulinių apžiūrų aktai, kurių bylą nagrinėję teismai nevertino. Patrulinių apžiūrų atlikimo tvarką nustato Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos statybos taisyklės „Automobilių kelių techninė priežiūra“ ST 8871063.09:2004. Magistralinio kelio Nr. Al Vilnius – Kaunas – Klaipėda 179,8-ajame kilometre eismo įvykis įvyko 2007 m. gegužės 7 d. Šiame kelio ruože (nuo 129,5 iki 190 kilometro) patrulines apžiūras atlieka kasatoriaus Raseinių kelių tarnybos Ariogalos meistrija. Patrulinės apžiūros atliekamos kiekvieną dieną. Tiek prieš eismo įvykį (2007 m. gegužės 6-ąją), tiek eismo įvykio dieną (gegužės 7-ąją), tiek kitą dieną (gegužės 8-ąją) patrulinių apžiūrų metu pastebėtos kliūtys, pažaidos buvo nustatytos ir sutvarkytos. Kasatoriaus pateikti įrodymai patvirtina, kad nei Taisyklėse nustatytas patrulinių apžiūrų dažnumas, nei Normatyvuose nustatyti važiuojamosios dalies priežiūros darbų atlikimo terminai nepažeisti. Reikalavimas, kad kelius prižiūrinčios įmonės visiškai užtikrintų kliūčių neatsiradimą ar nebuvimą ant kelio, neįmanomas. Kasatoriaus ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2007 m. vasario 21 d. sudarytoje sutartyje įtvirtintas kasatoriaus įsipareigojimas užtikrinti ne žemesnę kaip 73 proc. bedefektę priežiūrą. Tai reiškia, kad keliuose gali būti pažaidų, kurių buvimas nevertintinas kaip netinkamas kasatoriui nustatytų kelių priežiūros reikalavimų vykdymas (Normatyvų I skyriaus 7 punktas). Taigi, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatorius netinkami vykdė kelio priežiūrą, neužtikrino eismo saugumo, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl buvo neteisingai išspręsta byla.

6. Dėl CPK 178, 185 straipsnių, 263 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 178, 185 straipsniai, 263 straipsnio 2 dalis):

6.1. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad automobilio dugno apgadinimus lėmė smūgis į akmenį, nepatvirtina jokie byloje pateikti įrodymai. Ji padaryta remiantis vien tik automobilį vairavusio trečiojo asmens S. A. paaiškinimais; jokie kiti įrodymai nepatvirtina, kad akmuo ant kelio apskritai gulėjo: eismo įvykio schemoje nenurodyta akmens buvimo vieta, jo matmenys, padėtis prieš eismo įvykį; ekspertizės akte ši aplinkybė (kad eismo įvykio schemoje nepažymėtas akmuo) taip pat nurodyta.

6.2. Kasatoriaus teigimu, byloje neįrodyta, kad visi UAB „Tokvila“ 2007 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti eismo įvykio metu apgadinto automobilio remonto darbai susiję su eismo įvykiu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas UAB „Tokvila“ darbuotojas paaiškino, kad jis nematė automobilio po eismo įvykio, o apžiūrėjo jau išrinktą, remontui paruoštą automobilį, eismo įvykio vietoje nebuvo, kasatoriui apie eismo įvykį nepranešė. Taigi, pirmosios instancijos teismas vadovavosi asmens, kuris net nematė automobilio prieš pradedant remonto darbus, parodymais. Teismas nepasisakė dėl kasatoriaus išreikštų abejonių dėl automobilio apgadinimų, t. y. byloje pateiktoje pažymoje nurodyta, kad automobilis dėl ant kelio esančių kliūčių nuvažiavo nuo kelio ir buvo apgadintas jo dugnas. Pirmiau nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad buvo atliekami įvairūs remonto darbai – pakeistas buferis, kuro bakas, atlikti sėdynių, grindų kilimų, slenksčių vidinės apdailos remonto, bagažinės dugno remonto ir kiti darbai. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju reikšminga tai, kad nors pagal atliktus remonto darbus galima būtų spręsti, jog automobilis buvo labai apgadintas, vairuotojas juo grįžo iki Vilniaus. Ieškovas be sąskaitos faktūros, kurios pagrindu buvo parengta žalos skaičiavimo išvada, ir blogos kokybės nespalvotų nuotraukų, daugiau jokių dokumentų, kurie patvirtintų padarytus apgadinimus, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovą pateikti nuotraukas skaitmenine laikmena, tačiau ieškovas teismui pranešė, kad jos neišsaugotos. Ekspertizę atliekantys ekspertai nurodė, kad nuotraukų kopijos yra blogos kokybės, mažos, nespalvotos, todėl neinformatyvios, daugelyje jų nesimato apgadinimų pobūdžio. Iš pateiktų duomenų ekspertai negalėjo nustatyti, kokie sugadinimai buvo padaryti važiuoklės dešinėje pusėje ir dėl kokios priežasties, taip pat ar visi sugadinimai buvo padaryti eismo įvykio dieną, nes įvykio vietoje neužfiksuoti jokie kontakto pėdsakai ir objektai. Taigi, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima objektyviai tvirtinti, kad jo pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytais remonto darbais buvo šalinami po eismo įvykio atsiradę automobilio trūkumai.

6.3. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai buvo ne tiesioginė eismo įvykio priežastis, o padarinys, todėl ieškovui priteistinas žalos dydis padidintinas iki 7547,46 Lt, nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, bylos nagrinėjimo metu teismų nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai, teisės aktai patvirtina, kad neatsargūs nukentėjusio asmens veiksmai buvo tiesioginė eismo įvykio kilimo priežastis. Eismo įvykis įvyko 2007 m. gegužės 7 d. 20 val. 10 min., kai, remiantis nukentėjusio asmens paaiškinimais, dar buvo šviesu, oro sąlygos geros, kliūtį ant važiuojamosios dalies (padangos atplaišas) jis pastebėjo iki šios likus apie 300 m. Tokioje situacijoje kiekvienas atsargus vairuotojas būtų sumažinęs greitį tiek, kad galėtų saugiai kliūtį apvažiuoti. Toks reikalavimas įtvirtintas Kelių eismo taisyklių 173 punkte, kuriame nustatyta, kad vairuotojas, pastebėjęs kliūtį, privalo sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę ir kliūtį apvažiuoti. Nukentėjęs asmuo pasirinko kitą būdą – šiek tiek sulėtinus greitį, kliūtį pervažiuoti. Byloje nustatytos aplinkybės ir atlikta ekspertizė patvirtina, kad automobilio vairuotojas turėjo visas technines galimybes išvengti susidūrimo su ant kelio gulinčiomis kliūtimis. Taigi, nukentėjęs asmuo (vairuotojas) savo neatsargiais veiksmais – netinkamu manevravimu – sukėlė žalą, už kurią kasatorius, neatlikęs jokių neteisėtų veiksmų, negali būti atsakingas.

Ieškovo ir trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsiliepimai į kasacinį skundą neatitiko CPK 351 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl juos atsisakyta priimti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Remiantis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, 2007 m. gegužės 7 d. automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda eismo įvykio metu buvo apgadintas UAB „Veritas ana“ priklausantis lengvasis automobilis „Toyota Corolla“, kuris buvo apdraustas ieškovo (draudimo bendrovės). Eismo įvykio ir automobilio apgadinimų priežastis – automagistralės važiuojamojoje dalyje gulėjo akmuo, ant kurio užvažiavo automobilio „Toyota Corolla“ valdytojas. Ieškovas pripažino įvykį draudžiamuoju, sumokėjo draudėjui 15 094,92 Lt draudimo išmoką ir pareiškė atsakovui VĮ „Automagistralė“ ieškinį dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Nagrinėjant ginčą teisme, kilo statinių valdytojo atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, t. y. ar šiuo atveju atsakovui taikytinos CK 6.266 straipsnio 1 dalies normos, reglamentuojančios griežtąją atsakomybę (atsakomybę be kaltės), ar jo atsakomybė gali atsirasti tik bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais (esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastiniam ryšiui bei kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 24 d. nutartimi panaikindama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais ieškinys buvo atmestas, nurodė, kad pašalinės kliūties (šiuo atveju – akmens), kurios pagal paskirtį važiuojamojoje kelio dalyje neturi būti, buvimas ant kelio yra jo trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nustatinėjo visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, sprendė, kad atsakovo civilinei atsakomybei taikytinos CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatos, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorius su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nesutinka, todėl teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti CK 6.266 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, pasisako dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Taigi, pagal aptartą Kelių įstatymo nuostatą kelias – tai inžinerinis statinys, kurį sudaro įrenginių kompleksas, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Visos kelio konstrukcijos yra sukurtos statybos darbais naudojant statybos medžiagas ir tvirtai sujungtos su žeme bei sudaro vientisą statinį („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „konstrukcija“ aiškinamas kaip pastato, kelių ir kitų statinių dalių sutvarkymas, struktūra, sąveika; sudedamoji statinio dalis ar jų grupė, turinti vieną paskirtį). Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tokį aptariamos normos aiškinimą, be kita ko, patvirtina formuojama kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2010">3K-3-507/2010</a>). Taigi, paprastai kelio, kaip ir kitų statinių, savininkas (valdytojas) už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais, tačiau išimtiniais atvejais, kai žala padaroma dėl kelio sugriuvimo ar kitokių jo konstrukcinių trūkumų, atsako be kaltės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta dėl pašalinio daikto (akmens) važiuojamojoje kelio dalyje. Bylos duomenimis, automagistralės eismo juosta, ant kurios gulėjo akmuo, yra asfaltuota, ir šiuo atveju akivaizdu, kad akmuo nėra jos ar kurio nors kito kelio įrenginio konstrukcinė dalis. Tai reiškia, kad akmens atsiradimas ant kelio juostos yra atsitiktinis, todėl nėra pagrindo spręsti, jog žala ieškovui padaryta dėl kelio konstrukcinio trūkumo ir atsakovui kilo civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 24 d. nutartyje, tiek apeliacinės instancijos teismas kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje, spręsdami byloje kilusį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad akmens automagistralės eismo juostoje buvimas kelia grėsmę saugiam eismui, o tai gali sudaryti pagrindą kilti atsakovo civilinei atsakomybei bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Ieškovas, teigdamas, kad dėl kliūties ant kelio patyrė žalos, turi teisę reikalauti, jog atsakovas ją atlygintų, įrodinėdamas visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Dėl statinio savininko civilinės atsakomybės bendraisiais pagrindais

Minėta, kad, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės statinių savininkui ar teisėtam valdytojui bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais taikymo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), jų priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis).

Kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, kasatoriaus veiksmų teisėtumas (neteisėtumas) turi būti vertinamas pagal jo veiklą reglamentuojančias teisės normas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, kuriomis aiškinti ir taikyti kasatoriaus kompetenciją ir jos ribas reglamentuojantys teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Kelių priežiūros tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Kelių įstatymo 15 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 (eismo įvykio metu galiojusi 2007 m. kovo 14 d. nutarimo redakcija) patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2 skyriaus 4.2 punktą kelių priežiūros užsakovo funkcijas, taip pat priežiūros darbų organizavimo funkcijas atlieka Lietuvos automobilių kelių direkcija. Ji 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-2 šias funkcijas perdavė vykdyti kasatoriui; 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 patvirtino Kelių priežiūros vadovą, kuriame numatyti automobilių kelių priežiūros normatyvai (toliau – Normatyvai), suskirstyti į tris priežiūros lygius: I – aukštą (turi būti užtikrinama gera techninė ir estetinė kelio būklė ir saugus eismas visą parą visais metų laikais (9.1 punktas), II – vidutinį (turi būti užtikrinama gera techninė kelio būklė, saugus eismas, tačiau mažesnis dėmesys skiriamas estetinei būklei (9.2 punktas), III – žemas (turi būti užtikrinamas eismo saugumas ir kelio tinkamumas naudoti, tačiau skiriamas mažesnis dėmesys kelio estetinei būklei) (9.3 punktas). Aprašo 7 punkte nustatyta, kad kelio arba atskirų jo elementų priežiūros lygį nustato Lietuvos automobilių kelių direkcija. Ji ir kasatorius 2007 m. vasario 21 d. sudarė sutartį Nr. S-57 „Dėl valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomųjų darbų 2007 metais“. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šios sutarties priedo Nr. 2 „Papildomos sutarties sąlygos“ 3.1 punkte įtvirtinta, kad pagal Normatyvus kasatorius vasaros sezono metu magistralinius kelius privalo prižiūrėti pagal magistralinių kelių II (vidutinį) lygį, todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius magistralinius kelius (kartu ir ginčo kelią) eismo įvykio metu (vasaros sezonu) turėjo prižiūrėti pagal magistralinių kelių I (aukštą) priežiūros lygį. Normatyvų 2 dalyje „Važiuojamosios dalies priežiūros darbai“ 6 lentelės 2.1.1 punkte nustatyta, kad ant dangų atsiradęs purvas, nukritę lapai, biriosios ir kitos medžiagos, keliančios pavojų saugiam eismui, turi būti nuvalomi, atsitiktiniai daiktai turi būti surenkami tuoj pat pastebėjus arba patrulinių apžiūrų metu. Direkcijos generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-62 patvirtintų Automobilių kelių techninės priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklės) (ST 8871063.09:2004) 13.1 punkte nustatyta, kad kelių techninės priežiūros nuolatinės (patrulinės) apžiūros magistraliniuose keliuose (tokiame kelyje įvyko eismo įvykis) atliekamos kiekvieną dieną. Nors, bylos duomenimis, eismo įvykio dieną kasatoriaus įgalioti asmenys – Raseinių kelių tarnybos Ariogalos meistrijos pareigūnai – vykdė patrulines apžiūras, tačiau nei akmens, nei padangų atplaišų ant kelio nepastebėjo ir jų nepašalino. Taisyklių 8.4 punkte įtvirtinta, kad kelių techninės priežiūros darbai – tai nuolatiniai kelio elementų priežiūros darbai, užtikrinantys saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių techninės priežiūros darbai apima ir kelio dangų bei kitų elementų valymą. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padėtis, kai visą parą (laikotarpiu tarp patrulinių apžiūrų) važiuojamojoje kelio dalyje guli pavojų eismo saugumui keliančios kliūtys, negali būti pripažinta tinkama kelio technine priežiūra. Atsižvelgiant į aptartuose teisės aktuose įtvirtintų kelių priežiūros reikalavimų visumą, kelių priežiūros institucijai keliamus tikslus ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog eismo įvykio dieną (2007 m. gegužės 7-ąją) kasatorius netinkamai vykdė magistralinio kelio priežiūrą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme.

Dėl kitų kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos ir priežastinio ryšio – teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius šių civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ginčija dviem aspektais: 1) eismo įvykis kilo ne dėl jo, o dėl automobilį vairavusio asmens neatsargių veiksmų; 2) ieškovo reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo nepatvirtina byloje pateikti įrodymai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl to, kaip kasatoriaus ir automobilį vairavusio asmens veiksmai susiję su atsiradusiais padariniais (automobilio užvažiavimu ant kliūties ir jo apgadinimu). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad, atsižvelgiant į eismo įvykio dieną buvusias eismo sąlygas, paros metą ir atstumą iki kliūties, automobilio vairuotojas galėjo pasirinkti važiavimo greitį ir kryptį, jog išvengtų užvažiavimo ant kliūties, sprendė, kad tiesioginė eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio vairuotojo neatsargus elgesys. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir sprendė, kad nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai buvo ne tiesioginė eismo įvykio priežastis, o neteisėtų atsakovo veiksmų (netinkamos kelių priežiūros) padarinys.

Byloje pateikti ir bylą nagrinėjusių teismų ištirti bei įvertinti įrodymai – kasatoriaus paaiškinimai, patrulinių apžiūrų žurnalų duomenys, 2011 m. vasario 14 d. ekspertizės aktas, vairuotojo parodymai, pažyma apie meteorologines sąlygas – sudaro pagrindą daryti išvadą, kad eismo įvykį lėmė tiek kasatoriaus (nepašalino ant kelio gulinčio akmens ir padangų atplaišų), tiek automobilį vairavusio asmens (dėl neatsargaus elgesio užvažiavo ant kliūties) veiksmai. Šiuo atveju vairuotojo neatsargumas (pastebėjęs kiūtį, jis nepasirinko saugaus greičio ir tinkamos judėjimo krypties, nors, atsižvelgiant į byloje teismų nustatytas faktinės situacijos aplinkybes, galėjo tai padaryti) nepaneigia kasatoriaus neteisėtų veiksmų (netinkamos kelio priežiūros) ir padarytos žalos (dėl eismo įvykio apgadinto automobilio) priežastinio ryšio, bet sudaro pagrindą spręsti dėl kasatoriaus atsakomybės dydžio (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinį, nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad byloje nėra įrodymų (ar jie nepakankami), patvirtinančių ieškovo dėl automobilio apgadinimo patirtos žalos dydį. Byloje pateikta UAB „Tokvila“ 2007 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyti eismo įvykio metu apgadinto automobilio remonto darbai ir jų kaina. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas UAB „Tokvila“ darbuotojas nurodė, jog po eismo įvykio nematė automobilio, o apžiūrėjo jį tik išrinktą, taip pat kad, kasatoriaus nuomone, ne visi atlikti darbai turėjo būti atliekami dėl eismo įvykio, nesant kitų įrodymų byloje, nesudarė pagrindo bylą nagrinėjusiems teismams abejoti nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje pateikta automobilio remonto kaina.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aptartus kasacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 straipsniai), nustatė visas kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad eismo įvykį, be kita ko, nulėmė nukentėjusio asmens neatsargūs veiksmai, ir remdamasis CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, suteikiančiu pagrindą sumažinti priteistiną nuostolių atlyginimą, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės dydį, sprendė, jog iš kasatoriaus priteistina ieškovui 3018,98 Lt nuostolių atlyginimo (1/5 dalis pareikšto reikalavimo), apeliacinės instancijos teismas šią sumą padidino iki 7547,46 Lt. Kadangi šioje nutartyje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl eismo įvykio kilimo didesnė atsakomybė tenka nukentėjusiajam, tai išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo priteistu iš kasatoriaus žalos atlyginimo dydžiu. Pirmosios instancijos teismo išvada priteisti ieškovui iš kasatoriaus 3018,98 Lt nuostolių už automobilio apgadinimus atlyginimą padaryta, nuosekliai ištyrus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pasisakius dėl jų reikšmės įrodinėjamam dalykui byloje, todėl pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė statinio valdytojo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, todėl atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kadangi tiek ieškovas, tiek kasatorius teikė apeliacinius skundus, tačiau, atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje, jie netenkinti, tai šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtos apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas joms nepaskirstomas, valstybės turėtų išlaidų atlyginimas (83,64 Lt) priteistina iš šalių lygiomis dalimis.

Kasaciniame teisme kasatorius sumokėjo 226,42 Lt žyminio mokesčio ir 2250 Lt advokatei Editai Bumblienei už kasacinio skundo surašymą (sumokėjimą patvirtinantys dokumentai pridėti). Atsižvelgiant į kasatoriaus kasaciniame teisme reikštų ir patenkintų reikalavimų dalį (60 proc.), darytina išvada, kad kasatoriui priteistina iš ieškovo 135,85 Lt žyminio mokesčio ir 1350 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnis).

Kasacinis teismas turėjo 44,76 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas priteistinas iš šalių tokiomis dalimis: iš ieškovo – 26,86 Lt, iš kasatoriaus – 17,90 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui VĮ „Automagistralė“ (j. a. k. 181270531) iš ieškovo AB If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168) 1485,85 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo AB If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168) 68,68 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 68 ct) ir iš atsakovo VĮ „Automagistralė“ (j. a. k. 181270531) 59,72 Lt (penkiasdešimt devynis litus 72 ct) su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas