Dėl įspėjamųjų ir neterminuotųjų streikų rezultatų panaikinimo ir įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-170/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15688-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

9.2.1; 9.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos, Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos ir Naujosios profesinės sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ ieškinį atsakovams uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinei sąjungai, Viešojo transporto nepriklausomai darbuotojų profesinei sąjungai ir Naujajai profesinei sąjungai dėl slapto balsavimo dėl įspėjamųjų ir neterminuotųjų streikų rezultatų panaikinimo ir įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2012 m. spalio 23–25 d. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų slapto balsavimo dėl įspėjamojo ir neterminuotojo streikų rezultatus negaliojančiais, o 2012 m. lapkričio 14 d. paskelbtą įspėjamąjį streiką neteisėtu. Ieškovas paaiškino, kad atsakovai 2012 m. liepos 16 d. jį informavo apie keliamą kolektyvinį ginčą ir teikiamus reikalavimus, ir nurodė, jog neišnagrinėjus reikalavimų per septynias dienas arba jei bus priimtas juos netenkinantis sprendimas, jie inicijuos kolektyvinio ginčo nagrinėjimą Taikinimo komisijoje. Ieškovas 2012 m. liepos 23 d. pateikė savo siūlymus, paaiškino, dėl kokių priežasčių negali vykdyti iškeltų reikalavimų. Atsakovų reikalavimu buvo sudaryta Taikinimo komisija, tačiau derybos baigėsi 2012 m. spalio 3 d. nesutarimų protokolu. 2012 m. spalio 23–25 d. vykusio balsavimo metu daugiau kaip pusė bendrovės darbuotojų pritarė atsakovų sprendimui organizuoti įspėjamąjį ir neterminuotąjį streikus. Ieškovas buvo informuotas apie įspėjamąjį streiką, tačiau laikė jį neteisėtu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino darbuotojų slapto balsavimo dėl įspėjamojo ir neterminuotojo streikų rezultatus negaliojančiais, 2012 m. lapkričio 14 d. paskelbtą įspėjamąjį streiką neteisėtu. Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 16 d. atsakovų atstovai informavo ieškovą, jog bendrovėje veikiančios profesinės sąjungos kelia kolektyvinį ginčą ir teikia kolektyvinio ginčo reikalavimus: indeksuoti autobusų padalinio darbuotojų bazinį atlyginimą, išmokėti atlyginimų nepriemokas; indeksuoti, perskaičiuoti ir išmokėti atlyginimų skirtumus troleibusų parko darbuotojams reikalavimuose nurodytais dydžiais; išmokėti troleibusų padalinių darbuotojams neišmokėtą papildomą atlyginimą už metinius darbo rezultatus už 2009 m., neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2010 m., taip pat neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2011 m. visiems įmonės darbuotojams; delspinigius už laiku neišmokėtas metines priemokas ir nepriskaičiuotų ir neišmokėtų indeksuotų atlyginimų skirtumą. Ieškovas 2012 m. liepos 23 d. nurodė, kad bendrovė susiduria su dideliu apyvartinių lėšų trūkumu, ir prašė atsižvelgti į bendrovės finansinę padėtį ir aplinkybes bendrovės tęstinumui išsaugoti; ieškovas pateikė rašytinius įrodymus apie kolektyvinės sutarties nuostatų dalinį vykdymą, bendrovės finansinę padėtį. Teismo nuomone, nustatytų faktinių aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad nebuvo laikomasi kolektyvinės sutarties. Dėl to teismas sprendė, kad nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtino nė vienos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų esminiam kolektyvinės sutarties pažeidimui konstatuoti, todėl darbuotojai negalėjo skelbti streiko (DK 78 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 2 d. nutartimi atmetė atsakovų apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad streiko teisėtumui konstatuoti teismas turi patikrinti ne tik formaliuosius kolektyvinio ginčo sprendimo aspektus, bet ir įvertinti šalių elgesį ir sąžiningumą tokio ginčo nagrinėjimo Taikinimo komisijoje metu. Kolegija nesutiko su atsakovų nuomone, kad neįrodytas faktas, jog įmonės finansinė padėtis sunki; pažymėjo, kad jie įmonės sunkią padėtį nepagrįstai tapatina su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies,,nemokumo“ apibrėžtimi – ieškovui neiškelta bankroto byla. Teismas nurodė, kad nuo kolektyvinio ginčo iškėlimo pradžios ieškovas pripažino skolą darbuotojams, atsakovai – nekvestionavo įmonės sunkios finansinės padėties; faktai, kad įmonės finansinė būklė pablogėjo, sąskaitos ir turtas areštuojamos, prarandama galimybė išmokėti atlyginimus kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka net suponavo atsakovų apsisprendimą iškelti kolektyvinį ginčą. Atsakovai iš esmės neginčijo, kad darbdavys pavėluotai vykdo kolektyvinių sutarčių atskirus punktus dėl pirmiau įvardytos priežasties. Dėl to kolegija pripažino, kad teismas, darydamas išvadą dėl sunkios įmonės finansinės padėties, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas 2012 m. kovo 31 d. turėjo 99,9 mln. Lt reikalavimą Vilniaus miesto savivaldybei; kolektyvinis ginčas iškeltas 2012 m. liepos 16 d. Taikinimo procedūros metu atsakovų pozicija buvo kategoriška (išmokėti dalį lėšų iki nurodyto termino), tačiau išieškoti skolą iš Vilniaus miesto savivaldybės per tokį terminą neįmanoma. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalies ekonominio pakilimo metu pasirašytos kolektyvinės sutarties sąlygos tenkino darbuotojų interesus, tačiau ekonominio sunkmečio metu jos lėmė darbdavio negalėjimą vykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus. Bylos nagrinėjimo metu šalys pripažino, kad kolektyvinių sutarčių nuostatos galiojančios, iš dalies buvo vykdomos arba dėl jų buvo tartasi, todėl kolektyvinių sutarčių nuostatų pažeidimai nelaikytini esminiais, sudarančiais pagrindą kelti streiką.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytas šalių susitarimas dėl iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų, kuriuo ieškovas įsipareigojo išmokėti likusias priemokų dalis už 2010 m. ir 2011 m.; šis susitarimas patvirtintas kaip dokumentas, keičiantis 2007 m. sausio 30 d. UAB „Vilniaus autobusai“ ir 2006 m. lapkričio 7 d. UAB „Vilniaus troleibusai“ kolektyvines sutartis; jo turinys identiškas darbdavio 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui, pateiktam taikinimo procedūros metu; šiuos įsipareigojimus darbdavys jau įvykdė. Taigi, socialinis šalių dialogas vyko ir po to, kai taikinimo procedūra pasibaigė šalims pasirašius nesutarimų protokolą, be to, tai įrodo, kad darbdavio pasiūlymai buvo kitai šaliai priimtini.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl streiko teisinio pagrindo. Kasatoriai teigia, kad teismai DK 78 straipsnio 3 dalies nuostatą dėl kolektyvinės sutarties nesilaikymo tapatino tik su esminiu kolektyvinės sutarties pažeidimu. Tačiau, kasatorių nuomone, įstatymų leidėjas kolektyvinį ginčą sieja inter alia su kolektyvinių sutarčių nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl kurio pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Kolektyvinės sutarties netinkamu vykdymu laikytini atvejai, kai darbdavys kolektyvinę sutartį vykdo, bet tai daro netinkamai, t. y. sutartį vykdo tik iš dalies, pažeisdamas neesmines kolektyvinės sutarties nuostatas. Taigi, kolektyvinis ginčas gali kilti ir dėl esminių, ir dėl neesminių pažeidimų. Kasatoriai mano, kad teismai DK 78 straipsnio 3 dalies nuostatą turėjo aiškinti kartu su DK 68 straipsnio nuostata; nurodo tai, kad teismai neatsižvelgė į EŽTT praktiką, jog streikas, kaip viena Konvencijos 11 straipsnio garantuojamų žmogaus teisių, gali būti ribojamas tik esant griežtai apibrėžtiems pagrindams: 1) tai daroma įstatymu, 2) būtina demokratinėje visuomenėje, 3) atitinka proporcingumo principą, 4) neproporcingai apriboja darbuotojų teisę streikuoti (žr. Enerji Yapi-Yol Sen v. Turkey).

2. Dėl kolektyvinės sutarties esminio pažeidimo. Kasatoriai mano, kad teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, todėl nenustatė esminio kolektyvinės sutarties pažeidimo. Teismų nuomone, darbdavio negalėjimą vykdyti visus įsipareigojimus pagal kolektyvinę sutartį lėmė faktai, kad susidarė sunki įmonės finansinė padėtis, o kolektyvinė sutartis palankesnė buvo ne darbdaviui, o darbuotojams, tačiau tai nėra esminiai sutarties pažeidimai. Tokiai išvadai konstatuoti teismai analizavo tik sunkią įmonės finansinę situaciją, bet netyrė faktinių bylos aplinkybių pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. ar dalies kolektyvinių sutarčių nuostatų nevykdymas lėmė esminį šių sutarčių pažeidimą. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad iki darbuotojų iškelto kolektyvinio ginčo pradžios darbdavys neinicijavo naujų kolektyvinių sutarčių priėmimo, jų nuostatų pakeitimo ir pan.; nevykdė galiojančių sutarčių nuostatų – neindeksavo darbuotojų bazinio atlyginimo, neišmokėjo papildomo atlyginimo už metinius darbo rezultatus. Taigi teismai, nustatę, kad šios sutarčių nuostatos darbdavio buvo nevykdomos, esant galiojančioms kolektyvinėms sutartims, turėjo nustatyti, ar šie pažeidimai atitiko esminio pažeidimo kriterijus.

3. Dėl sąžiningų derybų. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog darbdavys sąžiningai ir konstruktyviai derėjosi su darbuotojais, o atsakovai nutraukė dialogą be pakankamo pagrindo, tokią savo išvadą grindė faktu, kad 2012 m. gruodžio 7 d. šalys dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų pasirašė susitarimą, kuris buvo identiškas darbdavio 2012 m. rugsėjo 27 d. siūlymui, pateiktam Taikinimo komisijos metu. Kasatoriai mano, kad tokia teismo išvada klaidinga, nes teismas neištyrė byloje esančių įrodymų, t. y. nepalygino dokumentų. Situacija priešinga – 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimas nėra identiškas darbdavio 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui. Profesinės sąjungos kolektyvinių derybų metu siekė, kad darbdavys su darbuotojais pradėtų atsiskaityti jau 2012 metais ir tais metais būtų išmokėta kuo didesnė suma ir kuo trumpesniais terminais; šis kasatorių tikslas ir buvo pasiektas galutiniame susitarime su darbdaviu. Pagal darbdavio 2012 m. rugsėjo 27 d. pateiktus pasiūlymus išmokos pradedamos mokėti 1) 2012 m. spalį, iki metų galo išmokama 2 661 000 Lt, likusi suma – 2013 m. gegužės–spalio mėnesiais; 2) 2012 m. spalį, iki metų galo išmokama 2 666 500 Lt, likusi suma – 2013 metų balandžio–spalio mėnesiais. Pagal darbdavio ir kasatorių pasiektą susitarimą, išmokos pradedamos mokėti 2012 metų gruodžio mėn., iki metų galo išmokama 3 967 200 Lt, likusi suma išdėstoma 2013 m. sausio–birželio mėn. Taigi, darbuotojams pavyko pasiekti palankesnį nei siūlė darbdavys susitarimą – 2012 m. išmokama daug didesnė suma, o likusi – išmokama greičiau. Be to, teismas nevertino šalių derybų sąžiningumo pagal kasacinio teismo praktikoje nustatytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>). Kasatoriai teigia, kad teismo motyvacija dėl darbuotojų nesąžiningumo derybose iš esmės susijusi tik su vėlesniu kasatorių ir darbdavio pasiektu susitarimu, bet nenustatyta aplinkybių, kad kasatoriai kaip nors vilkino derybas, kėlė nepagrįstus reikalavimus, netinkamai aiškino kolektyvinės sutarties nuostatas ar kitaip piktnaudžiavo savo teisėmis. Vėlesnis susitarimo pasiekimas kolektyviniame ginče nesudaro pagrindo teigti, kad būtent kasatoriai buvo nesąžiningi. Kasatoriai mano, kad teismas, nustatydamas, jog šalies nesąžiningumą ipso facto lemia kolektyvinių derybų pabaiga nesutarimo protokolu ir vėlesnis šalių susitarimas identiškomis ar panašiomis sąlygomis, netinkamai aiškino ir taikė DK 81 straipsnio 2 dalį. Kolektyvinės derybos – dinamiškas procesas, nors jos gali nutrūkti surašius nesutarimo protokolą ir darbuotojams paskelbus streiką, tačiau streikas skirtas tam, kad darbuotojai turėtų svertą priversti darbdavį atnaujinti kolektyvines derybas, darbdavys pateiktų palankesnį darbuotojams pasiūlymą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl streiko teisinio pagrindo. Ieškovas, nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl darbuotojų teisės streikuoti, pažymi, kad tiek pagal kasacinio, tiek pagal EŽTT praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2011">3K-3-15/2011</a>, Enerji Yapi-Yol Cen v. Turkey, no. 68959/01, 21 April 2009; Vilson, National Union ofJoumalists and Others v. United Kingdom, no. 30668/96; kt.) teisė streikuoti (kaip vienas būdų ginti darbuotojo teises) nėra absoliuti ir jos įgyvendinimas gali būti siejamas su tam tikromis sąlygomis ir apribojimais; šios teisės įgyvendinimo forma ir keliamos grėsmės kitų visuomenės narių teisėms gali pateisinti atitinkamų demokratinių vertybių suvaržymą (žr. Barraco v, France, no. 31684/05, 5 March 2009). Taigi streiko kaip ultima ratio priemonės panaudojimą lemia DK 76–85 straipsniuose aptartos procedūros, o ne DK 68 straipsnyje suformuluoto kolektyvinio ginčo apibrėžtis. Byloje nustačius, kad streikas paskelbtas kolektyvinės sutarties galiojimo metu, spręstina, ar kolektyvinės sutarties buvo laikomasi. Ieškovas pažymi, kad kasatoriai siekia įrodyti, jog bendrovėje nebuvo laikomasi kolektyvinių sutarčių nuostatų, todėl streikas turėtų būti pripažintas teisėtu. Ieškovas pateikė įrodymų, kad, nepaisydamas ypatingos situacijos, 2009–2012 metais nuolat vykdė kitus kolektyvinėse sutartyse prisiimtus įsipareigojimus darbuotojams: išmokėjo dalį priemokos prie metinio atlyginimo (7 769 110 Lt), mokėjo jubiliejines priemokas (616 393 Lt), laidojimo pašalpas (497 122 Lt), skyrė lėšų vieno iš kasatorių UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos poilsiavietei išlaikyti (1 624 769 Lt), kultūrinėms masinėms priemonėms (132 578 Lt) ir kt. Teismai nustatė, kad kolektyvinės sutartys yra vykdomos, išsamiai tyrė įrodymus apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, tinkamai nurodė, jog kasatoriai visą laiką tai žinojo ir šio fakto nekvestionavo, todėl pagrįstai sprendė, kad darbuotojams nekilo teisės streikuoti.

2. Dėl kolektyvinės sutarties esminio pažeidimo. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde kasatoriai nurodė, jog CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostata neturėjo būti taikoma, o kasaciniame skunde kelia klausimą dėl šioje normoje nustatytų kriterijų taikymo. Ieškovas teigia, kad teismai nagrinėjo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų taikymo teisėtumą ir pagrįstumą ir tinkamai juos taikė. Ieškovo nuomone, kasatorių išdėstyti motyvai, kad netinkamai analizuotos materialiosios teisės normos, prieštarauja teismų ištirtiems įrodymams.

3. Dėl sąžiningų derybų. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ieškovo nurodytus faktus dėl kasatorių elgesio taikinimo procedūros metu – streiko komiteto sukūrimą dar tik pradinėje kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Tokie kasatorių veiksmai rodė ne tik išankstinį nusiteikimą spręsti ginčus radikaliomis priemonėmis (streikuoti), bet ir išankstinį nusistatymą dėl derybų baigties (galimybės susitarti). Tokie kasatorių veiksmai buvo tendencingi, o derybų metu nesiekta socialinio dialogo ir neieškota bendrų sprendimo būdų, bet vykdytos DK nustatytos procedūros pasiekti galimybę streikuoti. Ieškovas nesutinka su kasatorių pateiktu susitarimo ir pasiūlymo vertinimu, nes buvo siūloma išmokėti iš esmės tokią pačią sumą (pasiūlyme 7 982 500 Lt, o susitarime – 7 780 500 Lt) ilgesniais terminais; 2012 m. lapkričio 19 d. darbdavys pateikė kasatoriams finansinį pasiūlymą, kurio pagrindu pasirašytas susitarimas, nes anksčiau nebuvo reikalo tokį pasiūlymą teikti; susitarime 2012 m. išmokėtinos sumos padidėjimas rodo darbdavio pakartotines pastangas taikiai baigti kolektyvinį ginčą, o ne kasatorių laimėjimą derybose. Ieškovas mano, kad teismai buvo aktyvūs, tinkamai aiškinosi bylos aplinkybes, todėl nepažeidė DK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbuotojų teisės streikuoti ir paskelbto streiko teisėtumo vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai teisę streikuoti galiojant kolektyvinei sutarčiai siejo išimtinai su esminių kolektyvinės sutarties sąlygų pažeidimu ir neatsižvelgė į tai, jog streikas, kaip viena Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje garantuojamų žmogaus teisių, gali būti ribojama tik esant griežtai apibrėžtiems pagrindams: tai daroma pagal įstatymą, būtina demokratinėje visuomenėje, atitinka proporcingumo principą. Kasatoriai pažymi, kad teismai streiko teisėtumą iš esmės vertino pagal tai, jog kolektyvinės sutarties pažeidimai nebuvo esminiai ir darbdavys iš dalies vykdė sutarties nuostatas.

Dėl Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje, pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose (Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 8 straipsnio d punkte ir Europos socialinės chartijos (taip pat Pataisytosios Europos socialinės chartijos) 6 straipsnio 4 punkte) nustatytos darbuotojų teisės streikuoti ir šios teisės ribojimo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija ir kt. v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3/2014">3K-3-3/2014</a>; 2012 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Švyturys-Utenos alus“ v. AB,,Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>; 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB,,Autrolis“ v. Kauno troleibusų profesinė sąjunga, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2011">3K-3-15/2011</a>; kt. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, bet ir tikra, gresianti žala darbdaviui ar net tretiesiems asmenims, t. y. streikas ar jo grėsmė gali būti vienintelė reali darbuotojų teisėto poveikio darbdaviui priemonė, skatinanti jį susitarti, kita vertus, gali sukelti neigiamų padarinių tiek darbdaviui, tiek darbuotojams, tiek kitoms visuomenės grupėms. Taigi streikas laikytinas ultima ratio ir kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdas gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos. Šios priemonės panaudojimą ir naudojimo pabaigą lemia būtent profesinės sąjungos ir darbdavio derybų eiga, rezultatai.

Streikas skelbiamas tik įstatyme reglamentuota tvarka, atitinkamų subjektų, laikantis įstatyme nustatytų sąlygų. Kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimas Taikinimo komisijoje būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jei viena kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką (DK 73 straipsnio 1 dalis). Jeigu Taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija gali perduoti juos nagrinėti darbo arbitražui, trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu (DK 74 straipsnio 2 dalis). Neišsprendus kolektyvinio ginčo Taikinimo komisijoje, darbuotojų organizacijoms atsiranda galimybė inicijuoti streiką. Sprendimą skelbti streiką priima įmonėje turinti teisę veikti profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka; streikas skelbiamas, jei šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų (DK 77 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apie būsimą streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas nusiunčiant jam pranešimą (DK 77 straipsnio 2 dalis); apie įspėjamąjį streiką darbdavys taip pat informuojamas prieš septynias dienas (DK 77 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju galiojant šalių pasirašytoms kolektyvinėms sutartims (2006 m. lapkričio 8 d. UAB,,Vilniaus troleibusai“ kolektyvinei sutarčiai ir 2007 m. sausio 30 d. UAB,,Vilniaus autobusai“ kolektyvinei sutarčiai) kasatoriai 2012 m. liepos 16 d. informavo ieškovą, kad bendrovėje veikiančios profesinės sąjungos kelia kolektyvinį ginčą ir teikia kolektyvinio ginčo reikalavimus: indeksuoti autobusų padalinio darbuotojų bazinį atlyginimą, išmokėti atlyginimų nepriemokas; indeksuoti, perskaičiuoti ir išmokėti atlyginimų skirtumus troleibusų parko darbuotojams; troleibusų padalinių darbuotojams neišmokėtą papildomą atlyginimą už metinius darbo rezultatus – už 2009 m., neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2010 m., taip pat neišmokėtą dalį metinės priemokos už 2011 m. visiems įmonės darbuotojams; delspinigius už laiku neišmokėtas metines priemokas ir nepriskaičiuotų ir neišmokėtų indeksuotų atlyginimų skirtumus. Ieškovas 2012 m. liepos 23 d. nurodė, kad bendrovei trūksta apyvartinių lėšų, todėl prašė atsižvelgti į bendrovės finansinę padėtį ir aplinkybes bendrovės tęstinumui išsaugoti. Taigi, ieškovui per nustatytą septynių dienų terminą netenkinus kasatorių reikalavimo, buvo sudaryta Taikinimo komisija; įvyko penki jos posėdžiai (antro posėdžio metu ieškovas pateikė siūlymus; trečiojo – atsakovai patikslino reikalavimus, ketvirtojo – ieškovas pateikė patikslintus pasiūlymus dėl patikslintų reikalavimų; penktojo – kasatoriai nurodė, kad nesutinka su ieškovo patikslintu siūlymu ir nutarė užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimų surašymu). 2012 m. spalio 18 d. kasatoriai informavo ieškovą apie 2012 m. spalio 23–25 d. organizuojamą balsavimą dėl įspėjamojo ir neterminuotojo streikų. 2012 m. spalio 29 d. kasatoriai informavo ieškovą, kad balsavo daugiau kaip pusė darbuotojų ir pritarė įspėjamajam ir neterminuotajam streikams; informavo apie 2012 m. lapkričio 14 d. 4.30–6.30 val. rengiamą įspėjamąjį streiką. Taigi neišsprendus kolektyvinio ginčo Taikinimo komisijoje, teisė skelbti streiką buvo įgyvendinta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. nepažeidžiant įstatymo nuostatų, reglamentuojančių jo paskelbimo procedūrą ir terminus.

Sprendžiant streiko teisėtumo klausimą, vertintinas ne tik procedūros, bet ir pagrindo jam skelbti teisėtumas, t. y. nustatytina kolektyvinio darbo ginčo turinio (iškeltų reikalavimų) atitiktis įstatyme nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju įspėjamasis streikas buvo numatytas tuo metu, kai įmonėje galiojo šalių pasirašytos kolektyvinės sutartys. DK 78 straipsnio, reglamentuojančio streikų apribojimus, 3 dalyje nustatyta, kad kolektyvinės sutarties galiojimo metu draudžiama skelbti streiką, jeigu šios sutarties laikomasi. Tai reiškia, kad streiko, paskelbto kolektyvinės sutarties galiojimo metu, teisėtumo klausimas spręstinas įvertinus tai, ar kolektyvinės sutarties buvo laikomasi.

Įmonės kolektyvinė sutartis – rašytinis darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo susitarimas dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų (DK 59 straipsnio 1 dalis). Kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės (DK 68 straipsnis). Taigi, dėl pirmiau nurodytų sutarčių sudarymo ar vykdymo gali atsirasti nesutarimų, kurie gali lemti kolektyvinio darbo ginčo kilimą, peraugti į atitinkamo lygmens streiką. Kolektyviniai ginčai apima atvejus, kylančius iš darbuotojų ir darbdavio nesutarimų dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio pažeidžiami darbuotojų interesai. Kolektyvinės sutarties nevykdymu laikytini atvejai, kai darbdavys visiškai nevykdo kolektyvinės sutarties arba esminių jos nuostatų, o netinkamu vykdymu – atvejai, kai darbdavys vykdo sutartį, bet tai daro netinkamai, t. y. vykdo tik kokią nors dalį sutarties nuostatų. Dėl to atvejai, kai netinkamai vykdomos kolektyvinės sutartys ir taip pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės, t. y. kai laikomasi ne visų sutarties nuostatų, nepatenka į DK 78 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimo skelbti streiką sritį.

Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad ieškovas iš esmės laikėsi kolektyvinės sutarties nuostatų, todėl nėra pagrindo skelbti streiką. Teismai tokią savo išvadą grindė tuo, kad ieškovas, atsakydamas į kasatorių keliamą kolektyvinį ginčą, suteikė informaciją apie įmonės finansinę padėtį, t. y. pripažino savo skolą darbuotojams, o kasatoriai nekvestionavo sunkios įmonės finansinės padėties; ekonominio sunkmečio metu susidėjusios aplinkybės tiesiogiai lėmė darbdavio negalėjimą vykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų, tačiau iš dalies kolektyvinės sutarties nuostatos buvo vykdomos, todėl šie pažeidimai nelaikytini esminiais, sudarančiais pagrindą skelbti streiką. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartomis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančių streiko paskelbimą ir ribojimus jį skelbti, sprendžia, kad teismų išvada neatitinka šių normų turinio. Kasatoriai kolektyviniu darbo ginču kėlė klausimą dėl kolektyvinės sutarties nuostatų, reglamentuojančių priemokų už metinius darbo rezultatus mokėjimą, bazinio atlyginimo indeksavimą ir delspinigių už laiku nesumokėtas metines priemokas ir nepriskaičiuotus atlyginimus išmokėjimą, netinkamą vykdymą. Pripažinimas, kad darbdavys nevykdė dalies kolektyvinės sutarties nuostatų, sudaro pagrindą išvadai, kad sutartis buvo vykdoma netinkamai, o ne priešingai – sutarties vykdymą laikyti tinkamu. Nustatytos faktinės aplinkybės, kad darbdavys nevykdė dalies kolektyvinės sutarties nuostatų, sudaro pagrindą kolektyviniam ginčui kilti, ir jo neišsprendus pozityvaus kolektyvinio darbo ginčų sprendimo metodais, turi būti pripažįstama teisė skelbti tam tikro lygio streiką, kaip būdą išspręsti kilusį ginčą.

Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pirmiau nustatytoms aplinkybėms ir jų pagrindu padarytai išvadai, jog kolektyvinių sutarčių pažeidimai nebuvo esminiai, pagrįsti rėmėsi CK 6.217 straipsnio 2 dalimi. Teismai tokią nuomonę grindė kasacinio teismo praktika, kad DK nesant įtvirtintų specialiųjų sutarčių aiškinimo taisyklių darbo teisiniuose santykiuose, taikytinos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2010">3K-3-235/2010</a>). Tačiau CK 6.217 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami sutarties nutraukimo esant esminiam jos pažeidimui atvejai, o ne sutarčių aiškinimo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilęs klausimas dėl tinkamo kolektyvinės sutarties nuostatų vykdymo, todėl konstatuotina, kad teismai byloje streiko teisėtumui įvertinti be teisinio pagrindo taikė normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog darbdavys vykdė ne visas kolektyvinės sutarties nuostatas, teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias streikų apribojimus, rėmėsi materialiosios teisės normomis (CK 6.217 straipsnio 2 dalimi), kurių neturėjo taikyti, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad toks kolektyvinės sutarties vykdymas laikytinas tinkamu ir sudarančiu pagrindą riboti streiko paskelbimą.

Dėl derybų vertinimo sąžiningumo principo aspektu

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl streiko teisėtumo, nurodė, kad darbdavys vedė sąžiningą ir konstruktyvų dialogą su darbuotojais, o kasatoriai be pakankamo pagrindo jį nutraukė. Išvadai, kad kolektyviniame ginče kasatoriai elgėsi nesąžiningai, pagrįsti apeliacinės instancijos teismas vadovavosi 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytu šalių susitarimu dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų, kuris, jo manymu, patvirtino, jog buvo pasiektas identiškas ieškovo 2012 m. rugsėjo 27 d. siūlymui, pateiktam Taikinimo komisijos metu. Kasatoriai mano, kad jų nesąžiningumui pagrįsti teismas be teisinio pagrindo vadovavosi šiuo dokumentu, nevertino jo kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Derybos – tai šalių interesų gynimo būdas, abipusių susitarimų (nuolaidų) būdu siekiant surasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad šalys derybose nepriėmė abi šalis tenkinančio sprendimo, savaime nereiškia nesąžiningų derybų. Kolektyvinių derybų sąžiningumo principas reiškia stengimąsi pasiekti susitarimą, dorą ir konstruktyvų elgesį vedant derybas, nepateisinamo derybų vilkinimo vengimą ir abipusį prisiimtų įsipareigojimų gerbimą, sąžiningai atsižvelgiant į derybų rezultatus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad DK 48 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąžiningumo principas įtvirtintas vadovaujantis TDO konvencijos Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ nuostatomis; TDO Asociacijų laisvės komitetas, atkreipdamas dėmesį į svarbą, kurią jis skiria pareigai dalyvauti derybose gera valia, yra nustatęs šiuos principus: 1) svarbu, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos derybose dėtų visas pastangas, jog būtų pasiektas susitarimas, be to, realios ir konstruktyvios derybos yra būtinas komponentas sukurti ir palaikyti šalių abipusio pasitikėjimo ryšį; 2) derybose turi būti vengiama bet kokių nepagrįstų delsimų; 3) susitarimai turėtų susaistyti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Švyturys-Utenos alus“ v. AB,,Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-81/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-81/2012">3K-3-81/2012</a>).

Konstatuojant, ar nutrūkusios šalių derybos buvo sąžiningos, svarbios darbdavio ir profesinės sąjungos derybose dėtos pastangos susitarimui pasiekti, doras, konstruktyvus elgesys jas vedant, derybos be nepagrįstų delsimų ir pan. Faktas apie vėliau šalių pasiektą ir pasirašytą susitarimą (nors ginčas dėl nutrūkusių derybų ir paskelbto streiko teisėtumo nagrinėjamas teisme) savaime nevertintinas kaip nesąžiningas derybas nutraukusių asmenų elgesys, nes derybos yra dinamiškas procesas – net ir nutraukus derybas ir surašius nesutarimų protokolą, skelbiamu streiku darbdavys skatinamas atnaujinti kolektyvines derybas, kad jis pateiktų palankesnį darbuotojams pasiūlymą. Taigi aplinkybė, kad, net ir deryboms pasibaigus nesutarimų protokolu ir darbuotojams paskelbus streiką, darbuotojai ir darbdavys vis dėlto susitaria ir šiuo susitarimu padaromos didesnės nuolaidos, nei šalių siūlyta derybų metu, negali būti pagrindas konstatuoti, jog visi ankstesni darbuotojų reikalavimai buvo neteisėti, o elgesys nesąžiningas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vėliau šalių pasirašytas susitarimas buvo identiškas ieškovo 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui, pateiktam Taikinimo komisijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks apeliacinės instancijos teismo argumentas netikslus, nes kasatoriai kolektyvinių derybų metu siekė, kad būtų indeksuoti atlyginimai, darbdavys pradėtų atsiskaityti su darbuotojais jau 2012 metais ir šiais metais būtų išmokėta kuo didesnė suma kuo trumpesniais terminais. 2012 m. rugsėjo 27 d. ketvirtojo Taikinimo komisijos posėdžio metu darbdavys pateikė siūlymą darbo užmokesčio indeksavimą atidėti iki 2013 m. liepos mėn., išmokas pradėti mokėti 2012 m. spalį, 2012 m išmokėti 2 661 000 Lt, likusią sumą išdėstyti 2013 m. gegužės–spalio mėn. arba 2012 m. išmokėti 2 666 500 Lt, likusią sumą – 2013 m. balandžio–spalio mėn. Darbuotojams nesutikus su ieškovo siūlymu, derybos nutrūko ir laikantis įstatyme nustatytos procedūros paskelbtas įspėjamasis streikas, kuris neįvyko dėl to, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Vykstant teisme ginčui dėl paskelbto streiko teisėtumo, 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimu dėl iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų ieškovas įsipareigojo 2012 m. išmokėti 3 967 200 Lt, kitą dalį išmokant iki 2013 m. birželio mėn. Taigi iš galutinio šalių pasiekto susitarimo aišku, kad darbuotojams pavyko pasiekti palankesnį rezultatą nei siūlė darbdavys: 2012 m. išmokėta didesnė suma, o likusi – per trumpesnį terminą. Dėl to spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas šalių 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytą susitarimą identišku ieškovo 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui ir teigdamas, jog kasatoriai derybose buvo nesąžiningi, nes priėmė pasiūlymus, kurie buvo pateikti anksčiau, netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojų balsavimas ir paskelbtas streikas atitiko tiek formaliuosius, tiek procedūrinius reikalavimus, o 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytas šalių susitarimas tik patvirtino, jog ieškovas netinkamai vykdė kolektyvinės sutarties nuostatas ir dėl kasatorių keliamų reikalavimų buvo surastas bendras ginčo šalių susitarimas daug naudingesnėmis darbuotojams sąlygomis. Dėl to spręstina, kad byloje nustatytiems faktams vertinti netinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimo taisykles, taip pat materialiosios teisės normos, reglamentuojančias kolektyvinių ginčų sprendimą ir streiko skelbimą bei jo apribojimo atvejus. Šie teisės normų taikymo pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, todėl yra pagrindas juos panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Tenkinus atsakovų kasacinį skundą, iš ieškovo atsakovo UAB,,Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos naudai priteistina 144 Lt už apeliacinį ir 144 Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, atsakovo Viešojo transporto nepriklausomai darbuotojų profesinei sąjungai – 144 Lt už apeliacinį skundą. Byloje nepateikta duomenų apie atsakovų patirtas atstovavimo išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 20,88 Lt. Tenkinus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 193151691) naudai 288 (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Lt ir atsakovo Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 302566288) naudai 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) į valstybės biudžetą 20,88 Lt (dvidešimt litų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė