Baudžiamoji byla Nr. 2K-175/2014
Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00506-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir M. V. kasacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutarties.
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu nuteisti:
D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl grūdų pagrobimo) laisvės atėmimu trejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl trąšų pagrobimo) – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams;
M. V. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl grūdų pagrobimo) laisvės atėmimu trejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl trąšų pagrobimo) – laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.
Priteista solidariai iš D. S., M. V., M. R., J. I. ir A. K. nukentėjusiosios G. K. naudai 3544 Lt turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 6000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. R., J. I. ir A. K., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartimi pakeista Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų dydžio ir priteista nukentėjusiajai G. K. solidariai iš D. S., M. V., M. R., J. I. ir A. K. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš D. S., M. V., M. R., J. I. ir A. K. – po 400 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti; iš D. S. ir M. V. – po 100 Lt advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
D. S. ir M. V. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su M. R., J. I. ir A. K. pagrobė svetimą turtą įsibraudami į patalpą: 2011 m. spalio mėn. (tiksliai nenustatytomis dienomis), turėdami vieningą tyčią pagrobti P. K. ir G. K. priklausančius grūdus, D. S. ir M. V. suplanavus pagrobimą, subūrus bendrininkų grupę ir koordinuojant bendrininkų veiksmus, M. R., J. I. ir A. K., veikdami įvairiomis grupėmis, keturis kartus įsibrovė į (duomenys neskelbtini) esantį P. K. priklausantį sandėlį, iš kur pagrobė P. K. ir G. K. priklausančius 4000 kg 2400 Lt vertės kvietrugių grūdų, kuriuos automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvežė D. S.
D. S. ir M. V. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir už tai, kad, jiems suplanavus P. K. ir G. K. priklausančių trąšų vagystę ir nurodžius sužinoti apie sandėlyje saugomų trąšų sudėtį, J. I. ir A. K. 2011 m. gruodžio 6 d. (tiksliai nenustatytomis valandomis) įsibrovė į (duomenys neskelbtini) esantį P. K. priklausantį sandėlį, kuriame surinko informaciją apie sandėlyje saugomų trąšų sudėtį ir perdavė ją D. S. bei M. V., o šių nurodymu J. I. ir M. R. 2011 m. gruodžio 8 d., apie 22.40 val., per langą įsibrovė į sandėlį, iš kurio pagrobė 480 kg 870,36 Lt vertės P. K. ir G. K. priklausančių trąšų NPK 4-15-30+4S, kurias automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvežė D. S.
D. S. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims: 2011 m. gruodžio 8 d., apie 22.40 val., (duomenys neskelbtini), dalyvaudamas P. K. ir G. K. priklausančių trąšų vagystėje ir užkluptas policijos pareigūnų, nevykdė policijos pareigūnų reikalavimo nutraukti neteisėtą veiką ir pradėjęs važiuoti automobiliu „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tyčia pasuko ant policijos pareigūnų R. A. ir G. M., juos kliudęs automobilio dešiniąja puse padarė R. A. kairės plaštakos minkštųjų audinių sumušimą ir odos nubrozdinimą kairės plaštakos delne, o G. M. – kairės čiurnos minkštųjų audinių sumušimą, t. y. nežymiai sutrikdė jiems sveikatą.
Nuteistasis D. S. kasaciniu skundu prašo pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nepatenkinus šio prašymo – panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Be to, abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 27 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, kiek tai susiję su galutinės bausmės skyrimu ir jos individualizavimu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).
Kasaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo D. S. motyvai, jo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (iš jų – ir dėl BK 54 straipsnio 1 dalies taikymo) bei apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl bausmės. Kasatoriaus manymu, jam už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė neatitinka Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų dėl bausmės skyrimo recidyvistams. Nors apeliaciniame skunde ir buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio ir faktinio pagrindo D. S. pripažino recidyvistu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio argumento neišnagrinėjo.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Ši nuoroda susijusi su EŽTT praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose nurodyti motyvus, parodančius, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 49684/99, judgement of 27 September 2001). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, no. 16034/90, judgement of 19 April 1994), o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, no. 157/1996/776/977, judgement of 19 December 1997). Žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo nutartyje pasisakyti ne tik dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų teiginių, bet ir dėl jo apeliacinio skundo teiginių, tačiau to nepadarė. Jis (D. S.) apeliaciniame skunde nurodė, kad: teismas nevertino jo ankstesnių teistumų; būtina atsižvelgti į tai, kad pirmąją nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnamečiu; kitu teismo nuosprendžiu jis nuteistas už labai sunkų, tačiau iš anksto nesuplanuotą, nusikaltimą, kurį padarė, nes buvo užpultas ir, būdamas jauno amžiaus, neįvertino pasirinktos gynybos atitikties, kai į jį buvo kėsinamasi; dėl savo gero elgesio, kaip pasitaisęs, jis iš laisvės atėmimo vietos buvo paleistas lygtinai, atlikęs mažiau kaip pusę paskirtos bausmės; po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos jis beveik keturis metus nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Dėl to apeliaciniame skunde jis kėlė klausimą, ar tikrai buvo pagrindas pripažinti jį recidyvistu ir taikyti BK 56 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo visiškai neanalizavo, neįvertino visų faktinių ir teisinių pagrindų pripažįstant jį recidyvistu, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-336/2009">2K-336/2009</a>, 2K-452/2010, 2K-340/2011). Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į jo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), nes byloje apie tai yra duomenų (teigiamai jį apibūdinančių). Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Dėl šių pažeidimų baudžiamoji bylą grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog nusikaltimų recidyvas pripažįstamas tada, jeigu asmuo yra ne tik teistas už tyčinį nusikaltimą, bet ir jeigu teistumas už jį nėra išnykęs ar panaikintas. Kasatorius, nurodęs dėl jo priimtus ankstesnius teismų nuosprendžius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-105/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-105/2012">2K-105/2012</a> išdėstytais išaiškinimais, teigia, kad, vadovaujantis BK 97 straipsnio nuostatomis, jis neturi teistumo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, už kurią jis nuteistas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, o teismai neatsižvelgė į aplinkybes, nurodytas BK 97 straipsnio 4 dalyje, kad nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę. Be to, kasatoriaus manymu, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad nors jo teistumas už BK 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nebuvo išnykęs, tačiau jis dėl gero elgesio laisvės atėmimo įstaigoje nuo likusios neatliktos bausmės buvo lygtinai paleistas. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta kaip išskirtinė, suteikianti galimybę paskirti galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Švelnesnės bausmės paskyrimas, kasatoriaus manymu, leistų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus.
Kasatorius taip pat teigia, kad pagal teismų praktiką žodis „paprastai“, nurodytas BK 56 straipsnyje, nėra imperatyvi nuoroda, ir tik įvertinęs bylos aplinkybių visumą – tai svarbu bausmės individualizavimui – teismas renkasi, ar recidyvistui skirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-79/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-79/2012">2K-79/2012</a>). Atsižvelgdami į tai, teismai, kasatoriaus manymu, BK 56 straipsnio taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje turėjo spręsti įvertinę jo faktinio teistumo už kitas nusikalstamas veikas aplinkybes. Tačiau skundžiamuose teismų sprendimuose šios aplinkybės nedetalizuojamos, o tik bendrai nurodoma, kad nėra lengvinančių išskirtinių aplinkybių, yra viena sunkinanti aplinkybė. Kasatoriaus manymu, toks baudžiamojo įstatymo aiškinimas ir taikymas neatitinka susiformavusios teismų praktikos, todėl skundžiami teismų sprendimai keistini. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nurodytų aplinkybių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tinkamai nemotyvuodami bausmės paskyrimo, iš esmės pažeidė BPK nuostatas, o dėl to šių teismų sprendimų apskundimas kasacine tvarka buvo suvaržytas.
Nuteistasis M. V. kasaciniu skundu prašo pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį ir paskirti jam galutinę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nepatenkinus šio prašymo – panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad: apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis); abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 27 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, kiek tai susiję su galutinės bausmės skyrimu ir jos individualizavimu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).
Kasaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo M. V. motyvai, jo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl bausmės. Kasaciniame skunde, kaip ir nuteistojo D. S. kasaciniame skunde, remiamasi EŽTT praktika aiškinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, įpareigojančią nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui, taip pat pabrėžia EŽTT praktikoje įtvirtintą principą teismų sprendimuose tinkamai nurodyti juos pagrindžiančius motyvus.
Kasatorius pažymi, kad jo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog už ankstesnių nusikaltimų padarymą jis nuteistas baudomis, kurias sumokėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), t. y. nesant teisinio ir faktinio pagrindo jį (M. V.) pripažino recidyvistu ir taikė BK 56 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo, pasisakė tik dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai skyrė bausmę asmeniui, kuris pripažintas recidyvistu. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, matydamas, jog pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Kasatoriaus manymu, kadangi apeliacinio proceso metu jo apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, baudžiamoji byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus manymu, jam paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė neatitinka Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų, nustatančių bausmės skyrimą recidyvistams. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas pripažįstamas tada, jeigu asmuo yra ne tik teistas už tyčinį nusikaltimą, bet ir jeigu teistumas už jį nėra išnykęs ar panaikintas. M. V. nurodo ankstesnius dėl jo priimtus teismų baudžiamuosius įsakymus ir nuosprendžius bei jais paskirtas bausmes ir atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo nuteistas už nesunkių ar apysunkių nusikalstamų veikų padarymą, o už jas paskirtos baudos, kurios yra įvykdytos. Kasatorius mano, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nevertino visų baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių, turinčių įtakos bausmės individualizavimui, visumos, ir teigia, kad buvo pagrindas nesivadovauti BK 56 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad recidyvistui paprastai skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Be to, teismai, spręsdami BK 56 straipsnio taikymo klausimą, turėjo atsižvelgti į M. V. teistumo už kitas nusikalstamas veikas aplinkybes, tačiau to nepadarė, o vien tik nurodė, kad nėra išskirtinių lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Toks baudžiamojo įstatymo aiškinimas, kasatoriaus manymu, neatitinka ir teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-79/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-79/2012">2K-79/2012</a>). Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad abiejų instancijų teismai, tinkamai nemotyvuodami bausmės paskyrimo, iš esmės pažeidė BPK nuostatas, o dėl to šių teismų sprendimų apskundimas kasacine tvarka buvo suvaržytas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į nuteistųjų D. S. ir M. V. kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasacinių skundų teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų yra nepagrįsti. Pagal teismų praktiką dėl BPK 320 straipsnio taikymo apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suprantamas kaip imperatyvus reikalavimas pateikti detalias išvadas dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Iš bylos dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės patikrino nuteistųjų apeliacinius skundus, išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų reikšmingų jų argumentų. Šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo atitikimą BPK reikalavimams, nenustatė jų pažeidimų, taip pat klaidų taikant baudžiamuosius įstatymus, įskaitant ir susijusius su bausmių skyrimu, ir motyvuotai pasisakė dėl kasatoriams paskirtų bausmių pagrindų, bausmių dydžio. Prokuroras pažymi, kad atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo pagrindo ir būtinybės, juolab kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka proceso dalyviai atlikti įrodymų tyrimo neprašė. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.
Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais dėl nepagrįsto jų pripažinimo recidyvistais (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusiu netinkamo bausmių paskyrimo. Bausmė, kaip valstybės reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką forma, skiriama įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, nepažeidžiant konstitucinio bausmės individualizavimo principo. Prokuroro manymu, šioje byloje teismai, vertindami aplinkybes, reikšmingas laikyti kasatorius recidyvistais, ir motyvuodami jiems skirtinas bausmes, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir principais, numatytais BK 54 straipsnyje, taip pat BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi. Be to, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, motyvuotai nurodė, kodėl D. S. ir M. V. yra recidyvistai, be to, pagrįstai netaikė jiems BK 75 straipsnio nuostatų. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas vienas iš pagrindinių bausmės tikslų – teisingumo principas – buvo įgyvendintas. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdami neišnykusius teistumus: D. S. – už vieną labai sunkų nusikaltimą, M. V. – už dešimt, iš kurių devyni yra apysunkiai nusikaltimai ir vienas – nesunkus. Dėl to pirmosios instancijos teismas jiems kaip recidyvistams paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes. BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, kad netgi straipsnio sankcijoje esant numatytai alternatyviai laisvės atėmimui bausmei turi būti motyvuojamas ne šios rūšies bausmės, o švelnesnės bausmės skyrimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2013">2K-137/2013</a>). Prokuroro manymu, teismai privalėtų motyvuoti tik švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimą ir tik tuo atveju, jeigu būtų pagrindas ir sąlygos taikyti nuteistiesiems BK nuostatas, reglamentuojančias švelnesnių bausmių skyrimą, tačiau tokių pagrindų ir sąlygų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pagal teismų praktiką skiriant konkrečią bausmę asmeniui turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, nulemiančios bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį bei dydį. Šios nuostatos neriboja teismo teisės skirti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, o reikalauja motyvuoti sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui, ir pagrįstai nelaikė išskirtinėmis ir lengvinančiomis kasatorių atsakomybę aplinkybių, kurias jie nurodė apeliaciniuose skunduose (t. y. išlaikytinių turėjimas, įsidarbinimas ar senyvo amžiaus artimieji). Teismas padarė teisingą išvadą, kad BK 61 straipsnio nuostatos nepažeistos, laisvės atėmimo bausmės nuteistiesiems paskirtos artimos sankcijoje nustatytam šios bausmės dydžio vidurkiui, jos subendrintos taikant palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, todėl nėra per griežtos.
Nuteistųjų D. S. ir M. V. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 27 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies taikymo
Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl jiems paskirtų bausmių, nurodydami tuos pačius pagrindus ir argumentus (skiriasi tik aplinkybės, nurodytos dėl jų teistumų). Kasatoriai, prašydami skirti jiems švelnesnes, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmių vykdymą, nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 27 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kad atsižvelgiant į bausmių paskyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnis) jiems turėjo būti paskirtos švelnesnės (ne laisvės atėmimo) bausmės. Kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad pripažįstant nuteistuosius recidyvistais turėjo būti išnagrinėtos visos aplinkybės, susijusios su ankstesniais jų teistumais, ir motyvuotai atsakyta į klausimus, ar tam yra pagrindai, tuo tarpu teismai to nepadarė, o dėl to buvo suvaržyta ir jų teisė apskųsti teismų sprendimus kasacine tvarka.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek D. S., tiek M. V. buvo jau teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, t. y. D. S. 2005 m. spalio 29 d. nuosprendžiu teistas už tyčinius apysunkį ir nesunkų nusikaltimus (BK 180 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnio 1 dalis), 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu – už tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 28 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 1 dalis), o M. V. – keletą kartų (tris) už įvairius tyčinius nusikaltimus, iš jų – ir už apysunkius (BK 178 straipsnio 2 dalis, 215 straipsnio 1 dalis). Naujus tyčinius apysunkius nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis) nuteistieji padarė neišnykus ankstesniems teistumams, nepanaikinus jų įstatymų nustatyta tvarka (BK 97 straipsnio 1, 3 dalys). Pažymėtina, kad D. S., neatlikęs visos 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos 2007 m. lapkričio 20 d., o naują nusikalstamą veiką padarė 2011 m. spalio mėn. nepraėjus ketveriems metams po atleidimo nuo bausmės atlikimo, t. y. neišnykus teistumui (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto c papunktis, 4 dalis). Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį recidyvistu yra toks asmuo, kuris jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad tiek D. S., tiek M. V. yra recidyvistai BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos tinkamai, esant baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms. Pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose nesutinkant su šių BK normų taikymu dalis argumentų susiję su BK 27 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatomis, pagal kurias teismas gali nuspręsti pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu, tačiau kasatoriai tokiais pripažinti nebuvo. Be to, nuteistieji skunduose nurodo aplinkybes, į kurias, jų manymu, turėjo atsižvelgti teismai, t. y. kad D. S. pirmą kartą (2005 m. spalio 29 d. nuosprendžiu) teistas už nusikaltimą, kurį padarė būdamas nepilnametis, kad paleistas lygtinai iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko bausmę pagal paskutinį (2006 m. balandžio 27 d.) nuosprendį, o M. V. už nusikalstamų veikų padarymą buvo skiriamos baudos. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmiau nurodytų (ir teismų sprendimuose konstatuotų) faktų apie nusikaltimų recidyvo (pagal BK 27 straipsnio 1 dalį) buvimą. Kaip ir teigiama kasaciniuose skunduose, BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiam asmeniui skirdami švelnesnę, negu laisvės atėmimas, bausmę, teismai privalo išdėstyti motyvus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-399/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2013">2K-137/2013</a>, 2K-23/2012, 2K-135/2010). Šios rūšies bausmės ir buvo paskirtos kasatoriams, padariusiems po du tyčinius apysunkius nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis), kuriuos jie ir suorganizavo (BK 24 straipsnio 4 dalis), o D. S. – ir nesunkų nusikaltimą (BK 286 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad D. S. ir M. V. vagytes padarė bendrininkų grupe (kiti asmenys yra nuteisti tuo pačiu nuosprendžiu), o tai teismas pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taikyti D. S. ir M. V. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jiems paskirtų bausmių vykdymą nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes (iš jų – ir aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų asmenybes), padarė išvadą, kad kasatoriams paskirtos bausmės nėra per griežtos ir kad bausmių tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti pasiekti tik paskyrus jiems laisvės atėmimo bausmes, kurių sumažinti taip pat nėra pagrindo (už pirmąją nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, jiems paskirtos bausmės, švelnesnės nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, už antrąją – nežymiai jį viršijančios). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skiriant D. S. ir M. V. bausmes pagal BK specialiosios dalies straipsnių, numatančių atsakomybę už jų padarytus nusikaltimus, sankciją (BK 54 straipsnio 1 dalis), BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmių paskyrimą, taikytos tinkamai. Kasaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo teisinio pagrindo tenkinti kasacinius skundus, t. y. skirti švelnesnes bausmes ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
Taip pat nepagrįsti kasatorių prašymai panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes esą šis teismas, nagrinėdamas bausmių pagrįstumo klausimą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, reikalaujančias bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad šis pažeidimas nurodomas iš esmės deklaratyviai, t. y. kasatorių tiesiog netenkina apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Patys kasatoriai nenurodo konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Tai, kad jų nurodytos aplinkybės (susijusios su teistumais, jų asmenybėmis ar pan.) įvertintos ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime nereiškia teisės pažeidimų. Antra vertus, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kasatoriams paskirtų bausmių faktinio ir teisinio pagrįstumo. Šio teismo nutartyje motyvuotai atsakyta į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, tačiau kasaciniuose skunduose jie pakartojami dar kartą, prie to priduriant, kad teismo nutartis motyvuota nepakankamai, o tai esą suvaržė ir jų teises apskųsti tokią nutartį kasacine tvarka. Teisėjų kolegija šiuos kasatorių teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, o nuteistieji įgyvendino teisę apskųsti šio teismo sprendimą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažįstami teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų D. S. ir M. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
