Dėl kelio servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-168/2014

Proceso Nr. 2-08-3-02971-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Z. M. ir J. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. M. ir J. M. ieškinį atsakovams V. N. ir A. N. dėl kelio servituto nustatymo; trečiasis asmuo – AB „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai Z. M. ir J. M. prašė nustatyti atsakovams V. N. ir A. N. priklausančiame žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kelio servitutą, suteikiantį jiems teisę važiuoti transporto priemonėmis per atsakovų žemės sklypo dalį, užimančią 39 kv. m, viešpataujančiajam daiktui, t. y. ieškovų sklypui, esančiam Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); taip pat nustatyti ieškovų vienkartinę 3000 Lt kompensaciją atsakovams nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti.

Byloje nustatyta, kad šalys yra gretimų sklypų savininkės. Ieškovai nurodė, kad į 2001 m. gegužės 3 d. įsigytą namų valdą (duomenys neskelbtini) patenka keliu, kurio viduriu eina riba su atsakovų sklypu. Šį kelią 2000 m. įrengė buvę sklypų savininkai; juo naudojamasi nuo 2001 m. iki šiol; pasiekti savo sklypą iš Panevėžio miesto specialiosios mokyklos pusės galima tik avarijos atveju, be to, teritorija uždaroma vartais; naujam keliui iš (duomenys neskelbtini) gatvės įrengti būtinos didelės išlaidos. Atsakovai 0,0350 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu įsigijo 2007 m. sausio 19 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovai nepagrindė objektyvaus būtinumo nustatyti jų reikalaujamą servitutą, tai nėra vienintelis būdas išspręsti ieškovų interesų įgyvendinimą, ieškovai neišnaudojo visų įmanomų galimybių, kad savo nuosavybės teisę galėtų įgyvendinti neapribodami atsakovų teisių. Ankstesnių sklypų savininkų kelio įrengimas ir naudojimasis juo nepagrindžia ieškovų reikalaujamo nustatyti servituto būtinumo. Ieškovai turi objektyvią galimybę įsirengti atskirą kelią į savo žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. ir naudotis sklypu, neribodami atsakovų teisių. Bylos įrodymai dėl naujo kelio įrengimo darbų kainos prieštaringi (apie 128 000 Lt ir apie 68 000 Lt). Teismas padarė išvadą, kad, net pripažinus ieškovų nurodytą tokių darbų kainą (apie 128 000 Lt) realia, tai būtų normalios sąnaudos, palyginti su ieškovų reikalaujamu nustatyti atsakovų teisių ribojimo į jų sklypo dalį mastu. Teismas atsižvelgė: į vienkartinį nurodytų išlaidų pobūdį; į tai, kad atsakovų sklypo plotas yra tik 0,035 ha (ieškovų sklypo plotas – 0,0628 ha), o servitutu būtų apribotos atsakovų teisės į dar 39 kv. m jų sklypo; sklypo vertė, kai jį įgijo atsakovai, buvo 245 000 Lt; į atsakovų sklypo konfigūraciją, statinių išdėstymą sklype (viena atsakovų gyvenamojo namo siena ribojasi su sklypo riba, atstumas nuo priešingos namo sienos iki kitos sklypo ribos yra mažesnis nei teisės aktuose numatytas minimalus 3 m) bei jų poziciją dėl statinių ir žemės sklypo naudojimo ateityje; į atsakovų hipotekos kreditoriaus prieštaravimą servituto nustatymui. Teismas sprendė, kad servituto nustatymas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisingumo principams.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 28 d. nutartimi paliko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, todėl daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, turi išnaudoti visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktas naujo kelio įrengimo sąmatas, pažymėjo, kad jų sumos labai skiriasi – 128 131,75 Lt ir 67 932,86 Lt, nes vertinant tuos pačius atliktinus darbus buvo taikomi skirtingi įkainiai. Ieškovai neteigė ir neįrodinėjo, kad atsakovų pateikta sąmata yra neteisinga, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovams yra reali galimybė įsirengti naują kelią mažesnėmis kainomis, negu jie patys nurodo, juolab kad atsakovai sutinka prisidėti finansiškai. Dėl to ieškovų nurodyta aplinkybė, kad naujo kelio įrengimas pagal jų nurodytas pajamas yra didelė suma, nesudaro pagrindo suvaržyti atsakovų nuosavybės teises ir nustatyti kelio servitutą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovų namas iš dviejų pusių yra įrėmintas: viena namo siena ribojasi su ginčo keliu, o kita – su gretimu žemės sklypu. Tenkinant ieškinį, šalių padėtis taptų aiškiai nelygiavertė atsakovų nenaudai, nes faktiškai netektų 39 kv. m žemės sklypo, sudarančio daugiau kaip 1/10 dalį viso sklypo, kuri yra vertingesnė atsakovams, lyginant su naujo kelio įrengimo išlaidomis. Ieškovų siūlomi 3000 Lt nėra lygiavertė kompensacija už atsakovų nuosavybės teisių apribojimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovų prašymas pagrįstas siekiu naudotis namų valda patogiau, nors jie neišnaudojo visų techninių galimybių pašalinti patekimo į namų valdą kliūtis; ieškovų prašomas nustatyti servitutas neleistinai suvaržytų atsakovų teises. Ieškovai žemės sklypą ir jame esančius statinius įgiję pirkimo–pardavimo sutartimis, kuriose nenurodytas servitutas, turėjo žinoti, kokios yra jo ribos ir naudojimo sąlygos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – būtinumo, todėl ieškovų reikalavimas leisti jiems naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jiems taip naudingiau ir patogiau, nesudaro pagrindo nustatyti servitutą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netyrė bylai esminių aplinkybių ir rašytinių įrodymų, rėmėsi prielaidomis, o ne įrodymais. Teismų išvada, kad ieškovai į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą gali patekti per Panevėžio specialiosios mokyklos teritoriją, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Teismai tik formaliai konstatavo, kad servituto nustatymo būtinumo nepagrindžia aplinkybė, jog ginčo kelias atsirado iki šalims įsigyjant sklypus ir buvo naudojamas ankstesnių savininkų, bet nevertino, kad atsakovai nuo pat nuosavybės teisių įsigijimo momento žinojo, kokiomis sąlygomis įsigyja žemės sklypą, su tuo sutiko, tam neprieštaravo ir savo konkliudentiniais veiksmais ne tik leido ieškovams faktiškai naudotis ginčo keliu, bet ir patys juo naudojasi. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „ieškovams yra reali galimybė įsirengti naują kelią ir realiai mažesnėmis kainomis, negu jie patys tai nurodo“, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę atsakovų pateiktai naujo kelio įrengimo sąmatai, pagal kurią darbų kaina – 67 932,86 Lt, nei ieškovų pateiktai sąmatai, kurioje nurodyta darbų kaina – 128 131,75 Lt, nors ši nebuvo nuginčyta ar paneigta.

2. Nuosavybės teisės įgyvendinimas gali būti ribojamas – svarbu, kad tai reglamentuojančios teisės normos ir jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą. Kasatorių nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovo žemės sklypo plotą (0,035 ha) ir servituto turinį, nelaikytina, kad atsakovų teisių ribojimas neatitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų. Priešingai, dėl neprotingai didelių naujo kelio įrengimo išlaidų ieškovai negalėtų įgyvendinti savo teisės normaliomis sąnaudomis naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu daiktu, todėl patirtų didesnių savo teisių suvaržymų nei atsakovai, nustačius prašomą kelio servitutą atsakovams priklausančiame žemės sklype.

3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų reikalavimą nustatyti servitutą, priėjo nepagrįstos išvados, kad nebuvo esminės servituto nustatymo sąlygos – servituto būtinumo, nes netinkamai taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą pagal paskirtį. Ieškovai neturi kelio į savo žemės sklypą. Teismų išvada, kad kelio servitutas nėra objektyviai būtinas ieškovams, nes jie gali įsirengti kitą kelią ir tai nelaikytina neprotinga ir nepateisinama, yra nepagrįsta ir klaidinga, nes naujo kelio įrengimo sąnaudos yra neprotingai didelės. Sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.129 straipsnį, pagal kurį dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, taip pat gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismas tik formaliai nurodė, kad ieškovų siūloma 3000 Lt kompensacija nėra lygiavertė kompensacija už atsakovų nuosavybės teisių apribojimą, tačiau tokios savo išvados visiškai niekuo nepagrindė. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovai patirtų realių nuostolių dėl servituto nustatymo.

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydami šiuos argumentus:

1. Ieškovų argumentai nepatvirtina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų padarymo, nes šiais argumentais ieškovai tiesiog kitaip nei teismai vertina tuos pačius įrodymus. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, bet nevertina konkrečių duomenų.

2. Tai, kad Panevėžio specialioji mokykla nesutinka nustatyti kelio servituto, nepaneigia teismų padarytų išvadų, jog nėra pagrindo jį nustatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype. Aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką naudojasi per atsakovų sklypą įrengtu keliu, nesudaro pagrindo servitutui nustatyti bei nepagrįstam atsakovų nuosavybės teisių ribojimui pateisinti. Atsakovams perkant žemės sklypą jokių nuosavybės teisių apribojimų (servitutų) įregistruota nebuvo. Vertinant naujo kelio įrengimo išlaidas ieškovų turtinė padėtis neturi teisinės reikšmės, nes konstitucinis nuosavybės neliečiamumo ir gynimo principas užtikrina, kad visų savininkų nuosavybės teisė bus ginama ir užtikrinama vienodai. Atsakovų pateiktos sąmatos vertinimo negalima interpretuoti kaip didesnės įrodomosios reikšmės jai suteikimo ar vadovavimosi tik ja. Tai, kad naują kelią į ieškovų žemės sklypą galima įrengti už mažesnę kainą nei teigia ieškovai, yra byloje surinktais objektyviais ir nepaneigtais rašytiniais įrodymais pagrįstas faktas, o ne teismo prielaida. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai nesinaudojo galimybe teikti papildomus įrodymus dėl kelio įrengimo sąmatų.

3. Bylą nagrinėję teismai nesuabsoliutino konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo ir nepaneigė Civiliniame kodekse įtvirtintos galimybės riboti šią teisę objektyvios būtinybės atveju. Teismai padarė išvadą, kad objektyvios kelio servituto būtinybės nėra, nes savo žemės sklypu ieškovai gali naudotis ir be ribojimų atsakovų žemės sklypui – ieškovai turi technines galimybes įsirengti kitą kelią iš (duomenys neskelbtini) gatvės.

4. Teismai, atsisakydami nustatyti servitutą, nepažeidė savininkų interesų pusiausvyros principo. Servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Ieškovai nenori patirti jokių nepatogumų ir išlaidų, o atsakovų nuosavybės teisių ribojimo sąskaita siekia sau paprasčiausio, patogiausio ir jiems labiausiai įprasto patekimo į namų valdą būdo, tačiau tai nėra pagrindai kelio servitutui nustatyti ir atsakovų nuosavybės teisei apriboti.

5. Ieškovų siūloma 3000 Lt kompensacija už kelio servitutą nėra lygiavertė atsakovų nuosavybės teisių apribojimui. Servituto nustatymas iš esmės reikštų faktinį 11/100 dalies atsakovų žemės sklypo praradimą ir atidavimą naudoti tik ieškovų interesais, nes atsakovai tuo keliu nesinaudos. Atsakovams būtų užkirstas kelias rekonstruoti gyvenamąjį namą, padaryti jį tinkamu gyventi, saugiai ir visavertiškai naudotis namu bei kiemu. Be to, konstatavus, kad nėra pagrindo nustatyti servitutą, nėra galimas sprendimas dėl jo atlygintinumo.

Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad nesutinka su servituto nustatymu, nes atsakovų žemės sklypas ir namas yra jam įkeistas, todėl jo interesas – išlaikyti įkeistą turtą be papildomų suvaržymų. Servituto nustatymas įkeistam turtui labai sumažintų jo vertę ir suvaržytų hipotekos kreditoriaus daiktines teises.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl servituto nustatymo sąlygų

Nagrinėjant bylas dėl servituto nustatymo, laikomasi suformuotos teismų praktikos nuostatų, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, todėl pirmiausia būtina įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Nėra pagrindo taikyti servitutą vien todėl, kad siekiantis servituto nustatymo asmuo nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. M. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2011; kt.). Servituto turinys, t. y. savininko turimo daikto naudojimosi teisių apribojimų apimtis, turi būti proporcinga priemonė tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti daikto, dėl kurio servitutas nustatomas, naudojimą pagal paskirtį. Nustatant servitutą visais atvejais turi būti išlaikoma viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyra (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005).

Kasatoriai teigia, kad teismai tik formaliai konstatavo, jog servituto nustatymo būtinumo nepagrindžia aplinkybė, kad ginčo kelias atsirado iki šalims įsigyjant sklypus ir buvo naudojamas ankstesnių savininkų, ir nevertino, kad atsakovai nuo pat nuosavybės teisių įsigijimo momento žinojo, kokiomis sąlygomis įsigyja žemės sklypą, su tuo sutiko, tam neprieštaravo ir savo konkliudentiniais veiksmais ne tik leido ieškovams faktiškai naudotis ginčo keliu, bet ir patys juo naudojasi. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, pagrindas nustatyti servitutą yra objektyvus jo būtinumas, todėl tokį būtinumą pagrindžiančių aplinkybių nustatymas ir atribojimas nuo kitų – tokios reikšmės neturinčių aplinkybių yra pagrindas tinkamam bylos išsprendimui. Teismui konstatavus, kad kuri nors šalies įrodinėjama aplinkybė nesusijusi su servituto objektyviu būtinumu, tolesnis su šia aplinkybe susijusių faktų nustatinėjimas ir vertinimas nėra tikslingas. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovai, pagrįstai sprendė, kad faktas, jog ginčo kelias buvo naudojamas ankstesnių savininkų, nepatvirtina servituto būtinumo, todėl taip pat pagrįstai netyrė ir nevertino ieškovų nurodomų kitų ankstesnį naudojimąsi keliu patvirtinančių aplinkybių. Kartu pažymėtina, kad teismai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmę abiejų bylos šalių interesams, jų pusiausvyrai: šalių sklypų dydžius ir konfigūraciją, statinių išdėstymą sklype, ginčo sklypo dalies reikšmę savininkams – atsakovams, naujo kelio statybos įkainius, ieškovų siūlomą kompensaciją už atsakovų nuosavybės teisių apribojimą, kt. Įvertinę šių aplinkybių visetą, teismai turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad esminė servituto nustatymo sąlyga – servituto būtinumas –nekonstatuotas.

Kasatoriai taip pat teigia, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė didesnės įrodomosios reikšmės vienai iš pateiktų dviejų sąmatų, tačiau, vertindamas jų duomenis ir nustatęs, kad tų pačių atliktinų darbų (pvz., apšvietimo, signalizacijos, kabelių iškasimo ir demontavimo) įkainiai labai skiriasi, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai neginčijo atsakovų pateiktos sąmatos teisingumo, pagrįstai sprendė, kad faktiniai darbų įkainiai gali būti mažesni nei ieškovų pateiktoje sąmatoje. Kasatoriai taip pat nurodė, kad teismų išvada, jog ieškovai į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą gali patekti per Panevėžio specialiosios mokyklos teritoriją, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada yra priešinga, nei teigia kasatorius. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš Panevėžio specialiosios mokyklos 2012 m. lapkričio 6 d. rašto matyti, jog mokykla leido įvažiuoti pro mokyklos teritoriją avarinių – gelbėjimo tarnybų transportui, tik išimtiniais atvejais – kilus gaisrui arba įvykus komunikacijų avarijai ieškovų namų valdos rytinėje ir pietinėje dalyse, besiribojančiose su mokyklos teritorija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė bei vertino galimybę ieškovams įsirengti naują kelią iš (duomenys neskelbtini) gatvės, ne naudotis mokyklos kiemu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nustatinėjo esminę reikšmę sprendimui byloje turinčią aplinkybę – ar ieškovai, siekiantys, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti atsakovų teisių, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovai tokių galimybių turi ir jų neišnaudojo, bet siekia atsakovų teisių sąskaita naudotis savo namų valda patogiau, o toks siekis nėra pagrindas servitutui nustatyti. Taigi kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 30,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 15,44 Lt (penkiolika litų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas