Dėl administracinio sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-559/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4; 30.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, T. Z. (T. Z.) dėl administracinio sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys: Aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 1–ojo notarų biuro notarė D. S.,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar galėjo būti pretendentui atkurta nuosavybės teisė į mišką, kuris iki sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo įstatymu priskirtas miesto teritorijai, bet nesant priimto poįstatyminio teisės akto, įgyvendinančio tokį įstatymą.

Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo; 2) pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria atsakovas T. Z. paveldėjo ginčo sklypą; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą T. Z. grąžinti valstybei ginčo sklypą. Byloje teismai nustatė, kad 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu,,Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Vaidotų kaimo teritorija priskirta Vilniaus miestui. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai, pagal kuriuos ginčo sklype esančio 1, 01 ha ploto miškas pripažintas valstybinės reikšmės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste – VAVA) 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu atkurtos S. Z. nuosavybės teisės į buvusios savininkės Z. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 4,36 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), patenkančią į Vilniaus miestui priskirtą teritoriją. Nurodytu sprendimu nuspręsta S. Z. grąžinti natūra bendrą 4,12 ha ploto žemės sklypą. Šio sprendimo pagrindu 2005 m. gegužės 30 d. įregistruota S. Z. nuosavybės į ginčo sklypą. Sklype yra 1,32 ha miško žemės, kurios, minėta, didžioji dalis (1, 01 ha) yra valstybinės reikšmės. S. Z. mirė 1992 m. gegužės 7 d. ir ginčo sklypą pagal 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo sūnus T. Z. (atsakovas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino VAVA 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,01 ha valstybinės reikšmės mišką; 2) pripažino negaliojančiu 2005 m. birželio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1,01 ha valstybinės reikšmės miško paveldėjimo; 3) taikė restituciją natūra ir priteisė valstybei iš atsakovo T. Z. 1,01 ha valstybinės reikšmės miško. Teismas nurodė, kad žemės sklype yra 1,01 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ši nuostata įtvirtinta ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Jos 2 punkte nustatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokie miškai išperkami valstybės ir neperduodami privačion nuosavybėn. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dalies teritorija priskirta Vilniaus miestui. Faktą, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško, VAVA žinojo, nes dar iki šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimas įteisintas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu jau po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Teismas nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga (Konstitucijos 23 str.) negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Teismas padarė išvadą, kad VAVA, atkurdama 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu nuosavybės teises, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnius. Teismas taip pat nurodė, kad iš grąžinto žemės ploto tik dalis (1,01 ha) yra valstybinės reikšmės miško, todėl nėra pagrindo panaikinti visą ginčijamą sprendimą. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. paveldėjimo teisės liudijimo dalis. Teismas sprendė, kad pripažinus negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, taikytina restitucija natūra, t. y. 1,01 ha miško žemės sklypas grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes atsakovas T. Z. jį įgijo neatlygintinai (CK 4.96 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad, prieš priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsakovas T. Z. apžiūrėjo žemės sklypą ir matė ten augantį brandų mišką, todėl jo sąžiningumo prezumpcija paneigta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2,4 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus valstybinės reikšmės miškai išperkami valstybės. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 1,01 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, šalių ginčas kilo dėl to, kada ginčo sklypas įgijo valstybinės reikšmės miško statusą ir ar teisėtai atkurta nuosavybės teisė į šį mišką. Teismas akcentavo tai, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui (šio įstatymo 1 straipsnio 8 punktas). Taigi, teismo vertinimu, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą ginčo sklypą, šis turėjo valstybinės reikšmės miško žemės statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, taip pat ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po nurodyto įsakymo priėmimo. Tam nagrinėjamu atveju teismas neteikė teisinės reikšmės, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Tokį statusą miestų miškai, taip pat ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Teismas sprendė, kad ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui reikšmės neturi taip pat ir aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys. Teismas konstatavo, kad nurodytų administracinių aktų pagrindu tik suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, bet nuosavybės teisė jų pagrindu neatsirado. Dėl to nurodyti aktai nesudarė pagrindo, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypą, pažeisti imperatyviąsias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad į šį žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ta tvarka, kuri nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje ir pagal kurią nuosavybės teisės atkuriamos į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau teismas nurodė, kad ši įstatymo nuostata nereiškia, jog tokiu atveju gali būti atkurta taip pat ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką, kurį šiai kategorijai priskyrė įstatymų leidėjas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

1. Vilniaus apskrities viršininkas administraciniu aktu – 2000 m. gegužės 25 d. įsakymu – patvirtino kaimų teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą. Tai yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Be to, buvo parengti suformuoto natūra grąžintino žemės sklypo planas, žemės sklypo kadastro duomenys, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypo abrisai. Visi šie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti, galiojantys. Ieškovas taip pat neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Kasatoriaus vertinimu, neįrodžius, kad ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

2. Pagal 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos Miškų įstatymo 5 straipsnį, miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku. Ginčo atveju, rengiant ir tvirtinant žemėtvarkos projektą, tokio priskyrimo nebuvo atlikta. Kasatorius nurodė, kad teismai vadovavosi 2001 liepos 1 d. įsigaliojusiu Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, todėl neteisėtai taikė įstatymą atgaline tvarka.

3. Teismai neįvertino to, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai susiję ir sukelia teisinius padarinius po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės.

4. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Įstatymo leidėjas nustatė specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką tose teritorijose, kurios šiuo įstatymu priskirtos Vilniaus miestui. Projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje ir buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, kurie taikomi kaimo, bet miesto vietovėje esančiai žemei.

5. Pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios 1,01 ha ploto dalies (valstybinės reikšmės miško) buvimo vietos, tikslių ginčo objekto ribų. Toks sprendimas pažeidžia CK 1.109 straipsnį, nes įstatymų nustatyta tvarka nėra tinkamai apibrėžtas ginčo objektas, nėra suformuotas žemės sklypas.

Atsakovas T. Z. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai. Papildomai atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl ginčo sklypo nepriskyrimo prie valstybinės reikšmės miškų, nepagrįsti, nes tiek VAVA sprendimo priėmimo metu, tiek ir anksčiau galiojusioje Miškų įstatymo redakcijose miškų priskyrimo prie valstybinės reikšmės miškų kategorijos klausimas spręstas taip pat, tik kitaip suformuluotas. Atsiliepime akcentuojama tai, kad neturėjo reikšmės Vyriausybės nutarimo priskirti ginčo mišką prie miesto miško nebuvimas, nes ginčo miškas miesto teritorijai priskirtas įstatymu. Ieškovas nesutinkamu kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ir 12 straipsnį. Ieškovas teigia, kad nurodyti kasatoriaus argumentai nepaneigia ginčo miško, kaip miesto ir valstybinės reikšmės miško, statuso. Atsiliepime taip pat ginčijami kasacinio skundo argumentai, kad iki ginčo miško priskyrimo miesto teritorijai pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas turėjo būti baigtas pagal prašymo atkuri nuosavybės teises padavimo metu galiojusius, bet ne vėliau priimtus įstatymus. Be to, nurodoma, kad kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartimis, priimtose bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl kasatoriaus nurodomais kasacinio teismo išaiškinimais negalima remtis. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius ydingai teigia, kad negalima naikinti ginčijamo VAVA sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kol nenuginčytas žemėtvarkos projektas. Taip pat ieškovas nurodo, kad CK 1.109 straipsnis nepažeistas, nes ginčo objektas apibrėžtas byloje esančiais grafiniais ir tekstiniais miškų valstybės kadastro duomenimis. Be to, ieškovo vertinimu, šie argumentai nepašalina VAVA sprendimo neteisėtumo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl administracinių aktų teisėtumo vertinimo, kai jie priimti nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų

Įgaliotų valstybės institucijų priimti administraciniai aktai dėl pažeistų savininko nuosavybės teisių atkūrimo sukelia civilinių teisinių padarinių, nes jais atkuriama pažeista nuosavybės teisė (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai, jog iki sprendimo atkurti pažeistas atsakovo T. Z. nuosavybės teises atliktos administracinės procedūros neginčytos, nepripažintos neteisėtomis, yra teisiškai nepagrįsti. Tai, kad administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindų priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (nagrinėjamos bylos atveju – atkurtų savininko nuosavybės teisių pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą). Nagrinėjamoje byloje spręsta dėl 2004 metais priimto administracinio akto, sukuriančio civilinius teisinius padarinius (VAVA sprendimo atkurti nuosavybės teises), galiojimo, bet ne dėl 2000 metais patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – žemėtvarkos projektas). Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai tikrino nurodyto VAVA sprendimo atitiktį jo priėmimo metu galiojantiems įstatymams.

Dėl miesto teritorijoje esančio miško, kaip valstybinės reikšmės miško, ir išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Neturi reikšmės tai, pripažinti jie valstybinės reikšmės objektais ar ne. Tokie objektai kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleisti tik tuo atveju, kai tai konstituciškai pagrįsta. Šio įstatymo normose neapibrėžta, koks miškas yra valstybinės reikšmės, nes nenustatyta priskyrimo kriterijų (pagrindų) ar tvarkos. Nurodytoje įstatymo normoje reglamentuojama tai, kurie miškai yra valstybės išperkami.

Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio klausimai reglamentuojami Miškų įstatyme (įstatymo 1 straipsnis). Nuosavybės teisė į miškus ir kai kurie valstybinės reikšmės miškų reglamentavimo klausimai nustatyti Miškų įstatymo 4 straipsnyje, galiojusiame VAVA 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo sklypą atkūrimo metu. Taigi Miškų įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Ta aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Nurodytos įstatymo normos 3 punkte buvo nustatyta, kad išperkami miškai, jei jie priskirti miestų miškams. Dar kartą pabrėžtina, kad jų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Šių pavedimų davimas Vyriausybei nesudaro pagrindo Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinti taip, kad, tokių neatlikus, miesto miškai neišperkami. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti kasacinio skundo argumentą, jog nurodyta miškų įstatymo nuostata taikytina atgaline tvarka, pagrįstu.

Byloje pasisakyta dėl 2004 m. gegužės 13 d. sprendimo teisėtumo. Vertinimo pagrindas – jo priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo nuostatos. 2000 metais rengto žemėtvarkos projekto teisėtumas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negalima tvirtinti, kad pirmiau nurodytos Miškų įstatymo nuostatos taikytos atgaline tvarka. Pagal žemėtvarkos projekto tvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) galiojusią Miškų įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio miškų nuosavybę, 6 dalies nuostatą Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės teise priklausė valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti, be kita ko, miestų miškams (Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Pagal pirmiau nurodytą konstitucinę jurisprudenciją neturėjo reikšmės tai, kad nebuvo priimtas Vyriausybės priskyrimo aktas. Ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti nusprendžiama pagal tokius požymius: ar tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Įstatymuose nubuvo nustatyta reikalavimo, kad dėl miestų miškų turėjo būti priimamas aktas priskirti juos prie valstybinės reikšmės miškų. Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalis yra miškas, ir jis pagal teritorinį paskirstymą 1996 metais įstatymu priskirtas miesto miškui. Ginčo sklypas 2000 metų žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu buvo išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, nes buvo abi pirmiau nurodytos aplinkybės. Ji pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį dėl tokio statuso turėjo būti vertinama kaip valstybės išperkamas miškas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl miesto miško grąžinimo teritorijose, kurios pagal 1996 metų įstatymą priskirtos miestui. Pagal Konstitucijos 47 straipsnį ir Miškų įstatymą valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pagal nuosavybės grąžinimo įstatymus miškas ir žemė yra savarankiškos nekilnojamojo turto rūšys, kurių nuosavybės teisių atkūrimo pagrindai ir tvarka skiriasi. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas. Nurodyto įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į mišką, kaip ypatingą objektą, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, taip pat ir mieste. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme atskirai reglamentuoti žemės ir miško išpirkimo atvejai bei sąlygos (įstatymo 12 straipsnis). Aptariamo įstatymo 6 ir 13 straipsniuose įtvirtinti pažeistų nuosavybės teisių į mišką atkūrimo pagrindai, tvarka, išpirkimas ir kiti klausimai. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju netaikoma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, o kasacinio skundo argumentai dėl šios teisės normos pažeidimo nepagrįsti.

Dėl CK 1.109 straipsnio taikymo

Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektais gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai negalėjo tenkinti ieškinio reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisėmis į ginčo mišką, nes teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyta konkreti miško dalis, buvimo vieta, tikslios ribos ir tai pažeidžia CK 1.109 straipsnį. Su šiuo kasatoriaus argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes juo nurodyta teisės norma aiškinama neteisingai. CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia tai, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikintos administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija vertina kaip atitinkantį CK 1.109 straipsnio reikalavimus, nes jame nurodyta valstybei grąžinamo miško dislokacija ir dydis (1,01 ha miškas, užimantis dalį 4,1200 ha žemės sklypo ūkio veiklai (duomenys neskelbtini).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmetamas, o apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Valstybė patyrė 54,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme. Nurodytos išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą po lygiai iš kasatoriaus ir atsakovo T. Z., patekusios prisidėjimą prie kasacinio skundo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (juridinio asmens kodas 188601845) ir T. Z. (T. Z.) (duomenys neskelbtini) po 27,25 Lt (dvidešimt septynis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas