Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-560/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 34.4.3; 114.11;121.19.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. K. ir A. P. ieškinį atsakovui P. G. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo; tretieji asmenys – Panevėžio miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. J., B. G., A. G., A. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, privalomąją palikimo dalį, ieškinio senaties terminą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jos po motinos M. A. G. mirties per įstatymo nustatytą terminą priėmė palikimą ir kad ieškovei A. K. motinos mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas; pripažinti iš dalies negaliojančiais 2005 m. liepos 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. VJ-3367 ir 2005 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. VJ-5048, pagal kuriuos atsakovas paveldėjo gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemę, esančius (duomenys neskelbtini), nustatant, kad atsakovas po M. A. G. mirties paveldėjo 1/3 dalį šio turto, o likusio turto po 1/3 dalį paveldėjo ieškovės.

Ieškovės nurodė, kad 2005 m. kovo 22 d. mirė jų motina ir paliko kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, ieškovės, kaip įstatyminės paveldėtojos, priėmė palikimą pradėdamos faktiškai jį valdyti: gyveno paveldėtame gyvenamajame name, jį rekonstravo, mokėjo mokesčius, dirbo namų valdos žemę. Be to, ieškovei A. K. motinos mirties momentu buvo reikalingas išlaikymas, todėl ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį: ji niekur nedirbo, neturėjo pajamų ar santaupų, viena augino nepilnametę dukterį, slaugė sunkiai sergančią motiną, savo reikmėms naudodavo dalį motinos pensijos, ją rėmė seserys, 2005 m. jai, kaip socialiai remtinam asmeniui, buvo mokama pašalpa. Dėl palikimo ginčų nebuvo iki 2007 m. spalio 20 d., kai atsakovas išjungė ieškovėms elektrą ir pareiškė, kad visas namas priklauso jam, todėl ieškinio senaties terminai skaičiuotini nuo šio momento.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovei A. K. motinos M. A. G. mirties momentu (2005 m. kovo 21 d.) buvo reikalingas išlaikymas; taip pat kad ji faktiškai priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą ir jį valdė nuosavybės teise; iš dalies negaliojančiu pripažintas Panevėžio miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. J. 2005 m. liepos 18 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. VJ-3367, nustatant, kad ieškovė A. K. po motinos mirties paveldėjo 1/12 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, o atsakovas - 11/12 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais; taip pat Panevėžio miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. J. 2005 m. lapkričio 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. VJ-5084, nustatant, kad ieškovė A. K. po motinos mirties paveldėjo 1/12 dalį 0,1140 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovas - 11/12 dalių 0,1140 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); likusi ieškinio dalis atmesta. Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovas yra palikėjos M. A. G., mirusios 2005 m. kovo 21 d., vaikai. Pagal palikėjos 1999 m. birželio 10 d. testamentą visą po palikėjos mirties likusį turtą paveldėjo atsakovas; jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į M. A. G. turėtą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad, paveldint pagal testamentą, paveldėjimas pagal įstatymą neatsiranda; testamente įpėdiniu nurodytas tik atsakovas, todėl ieškovei A. P. negali būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl palikimo priėmimo, nes jis nesukeltų teisinių pasekmių. Teismas nustatė, kad M. A. G. mirties momentu ieškovei A. K. buvo reikalingas išlaikymas: slaugydama motiną ieškovė niekur nedirbo, kitų pajamų šaltinių neturėjo, nuo 2005 m. spalio mėnesio jai buvo mokama socialinė pašalpa, nuolatinę materialinę pagalbą ieškovei teikė jos motina. Dėl to teismas sprendė, kad A. K. turi teisę į privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė A. K. po motinos mirties tvarkė ir naudojosi palikėjos M. A. G. kilnojamaisiais ir nekilnojamaisiais daiktais kaip įstatyminė įpėdinė, tai teismas laikė, kad savo valią priimti motinos palikimą ji išreiškė konkliudentiniais veiksmais per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą, ir konstatavo, kad palikimo priėmimo faktas yra įrodytas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovės apie tai, jog palikimą priėmė atsakovas, sužinojo tik 2007 m. spalio 20 d., kai atsakovas išjungė ieškovėms elektrą ir pranešė, kad vienintelis paveldėtojas yra jis. Dėl to sprendė, kad vienerių metų termino paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti ieškovės nepraleido (į teismą kreipėsi 2007 m. spalio 30 d.) (CK 5.8 straipsnis).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, panaikinta sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovės A. P. naudai priteista 200 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisė į privalomąją palikimo dalį siejama ne su mirusiojo teiktu išlaikymu, o su išlaikymo reikalingumu, tačiau nurodė, kad iš esmės išlaikymo reikalingumo faktą pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis apie ieškovės A. K. turtinę padėtį jos motinos M. A. G. mirties momentu. Faktas, kad ieškovė po motinos mirties priėmė palikimą ir jį valdė nuosavybės teise, įrodytas, nes ieškovė ir toliau gyveno jos motinai priklausiusiose gyvenamosiose patalpose ir jomis naudojosi. Ieškovė A. K. ieškinį pareiškė 2007 m. spalio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo motinos M. A. G. mirties (2005 m. kovo 22 d.). Tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo metu prašymo taikyti ieškinio senatį ieškovės A. K. reikalavimams nepareiškė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ją taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė vienerių metų termino atsakovui išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti nuo sužinojimo apie jį nepraleido (CK 5.8 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išnagrinėjo jam neteismingą bylą, o tai laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas), kurio apeliacinės instancijos teismas nepatikrino (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ieškinys surašytas, pažeidžiant CPK 135, 43 straipsnio 2 punkto reikalavimus, todėl, nepašalinus trūkumų, negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Pareikšto ieškinio suma yra 135 286,67 Lt, todėl, ieškinio sumai viršijant šimtą tūkstančių litų, pirmąja instancija jis turėjo būti nagrinėjamas Panevėžio apygardos teisme (CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, ieškovės negalėjo remtis CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir sujungti savo reikalavimų į vieną ieškinį, nes nėra fakultatyvaus (formalaus) bendrininkavimo fakto, t. y. ieškovių reikalavimai nėra vienarūšiai, negrindžiami ta pačia teisine ir faktine medžiaga.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino, įtvirtinto CK 5.8 straipsnyje, pradžią ir jo netaikė, taip pažeisdamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią (CPK 1.127 straipsnis), taip pat CK 1.126 straipsnio 2 dalį, šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Pasienio policijos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-168/1999; 1999 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. D. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-826/1999; 2000 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. R. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2000; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad kasatorius neprašė taikyti ieškinio senaties termino, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kasatorius atsiliepime į patikslintą ieškinį pateikė reikalavimą taikyti ieškinio senatį; ieškovė A. K. nurodė, kad apie atsakovo paveldėjimą pagal testamentą sužinojo tik 2007 m. spalio 20 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems su puse metų nuo palikimo atsiradimo, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, turėjo tirti ir nustatyti, kurią dieną rūpestingas ir atidus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti apie atsakovo paveldėjimą. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad paveldėjimo teisėtumui ir išduotiems paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti įstatymo nustatytas terminas pasibaigė ne vėliau kaip 2006 m. rugpjūčio 11 d. ir 2006 m. gruodžio 1 d. ir ieškinį atmesti.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.50, 5.8, 5.20 straipsnius, tenkindami ieškovių reikalavimus pažeidė CPK 445, 448 straipsnių nuostatas, nustatydami išlaikymo reikalingumo faktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymo aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus nuomone, testamentu palikto turto be testamente įvardyto įpėdinio priimti faktiškai pradedant jį valdyti, niekas kitas negali; kitu atveju tai būtų neteisėtas svetimo turto užvaldymas arba naudojimasis juo vienu iš CK nustatytų pagrindų (pvz., nuomos, panaudos sutarčių pagrindu); aptartu būdu priimti palikimo negalima ir dėl tos priežasties, kad įpėdiniui įstatymo nustatytu būdu ir terminais priėmus palikimą, turto, sudarančio palikimą, statusas pasikeičia – jis tampa asmenine įpėdinio nuosavybe. Kasatoriaus nuomone, asmuo, turintis teisę į privalomąją palikimo dalį, šią teisę gali įgyvendinti ne priimdamas palikimo dalį, pradėjęs turtą faktiškai valdyti, o kitais aktyviais veiksmais. Jeigu asmuo per įstatymo nustatytą terminą savo valios dėl teisės įgyvendinimo neišreiškia (neišviešina), ši jo teisė išnyksta. Kasatoriaus nuomone, ieškovė A. K., žinodama, kada atsirado palikimas ir tai, kad testamentu ginčo nekilnojamasis turtas paliktas atsakovui, privalėjo informuoti atsakovą, kad ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį; atsakovui nesutikus su tokia ieškovės teise, pranešti notarui, kad šis netvirtintų palikimo priėmimo fakto ir neišduotų paveldėjimo teisės liudijimų, ir kreiptis į teismą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį nustatymo.

4. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų pateiktų įrodymų ir taip pažeidė CPK 250, 185 ir kituose straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto protingumo principo, CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatytų kriterijų, todėl liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažeidžiant CPK 320 straipsnį ir kitas apeliacinį procesą reglamentuojančias teisės normas, apeliacija tinkamai neatlikta. Pažeisti rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Esminiais klausimais teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai tyrė ir vertino tik tuos įrodymus, kurie patvirtino ieškovės A. K. nurodytas aplinkybes; nenustatė, kokias pajamas ieškovė turėjo ir kokios laikytinos pakankamomis, kad būtų pripažinta, jog išlaikymas nereikalingas. Iš byloje pateiktos ligos istorijos duomenų matyti, kad M. A. G. sveikata buvo tokia, kad pašalinių asmenų pagalba jai buvo reikalinga tik išimtiniais atvejais, todėl paneigtas pagrindinis ieškovės A. K. argumentas, kad ji negalėjusi dirbti, nes nuolat prižiūrėjo motiną; ligos istorija pirmosios instancijos teismo netirta ir nevertinta. Pašalpos ieškovei A. K. skyrimo byloje buvo pateikta turto deklaracija, iš kurios matyti, kad ieškovė, jos teigimu, kaip palikimo priimto turto į deklaraciją neįrašė, tačiau teismas atsisakė išreikalauti šį įrodymą. Ieškovė atliko brangią buto rekonstrukciją, tačiau teismai, pažeisdami protingumo principą, netyrė, kokiomis lėšomis tai buvo padaryta. Teismai konstatavo, kad motinos mirties momentu ieškovė A. K. niekur nedirbo, nuolat slaugė motiną, viena augino vaiką, jai padėjo seserys, buvo skirta socialinė pašalpą, tačiau nevertino atsakovo ir B. G. paaiškinimų, kad ieškovė daug metų dirbo (duomenys neskelbtini), įrengtoje kirpykloje, neturėdama verslo liudijimo, nenustatė, kokia slauga M. A. G. buvo reikalinga, kiek prie ieškovės dukters išlaikymo prisidėjo jos tėvas, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad ieškovės sesers A. P. turtinė padėtis taip pat sunki, todėl ji negalėjo prisidėti prie ieškovės A. K. išlaikymo, suteikti paskolą, taip pat į tai, kad palikimas atsirado 2005 m. kovo 22 d., o socialinė pašalpa ieškovei A. K. skirta tik tų pačių metų spalio mėnesį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. P. prašė skundą atmesti. Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikšti du neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurie teismingi apylinkės teismui, ir reikalavimas, susijęs su dviejų paveldėjimo teisės liudijimų, kurių pagrindu paveldėto turto bendra vertė yra 123 308 Lt, ginčijamu iš dalies, o būtent kiekvienos ieškovės ginčijimu po 1/3 šio turto paveldėjimo, prašant nustatyti, kad po 41 102,67 Lt M. A. G. turtą paveldėjo kiekviena ieškovė, todėl nei kiekvienos ieškovės atskirai, nei jų kartu ginčijama paveldėjimo teisės liudijimuose nurodyta turto vertė neviršija 100 000 Lt. Kadangi nagrinėjamoje byloje į vieną ieškinį sujungti atskirų ieškovių atskiri reikalavimai, tai ieškinio ginčo suma skaičiuotina pagal kiekvienos iš ieškovių pareikštų reikalavimų sumą atskirai (CPK 136 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad byla buvo išnagrinėta, nepažeidžiant teismingumo taisyklių. Ieškovės teigimu, teismai pagrįstai nustatė, kad apie tai, jog palikimą priėmė kitas asmuo – atsakovas, ji sužinojo tik 2007 m. spalio 20 d., t. y. atsakovui išjungus elektrą ir informavus ieškoves apie tai, kad jis vienas yra paveldėjęs M. A. G. turtą, nors iki tol atsakovas savo elgesiu ieškovėms leido pagrįstai manyti, kad namą kaip įstatyminiai paveldėtojai valdo ieškovės ir atsakovas. Aplinkybę, kad ieškovės apie atsakovo paveldėjimą sužinojo tik 2007 m. spalio 20 d., patvirtina ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla, iš dalies ir pats atsakovas bei trečiasis asmuo B. G., nurodžiusi, jog nuo ieškovių buvo slepiama ta aplinkybė, kad testamentas sudarytas atsakovo naudai. Iš byloje pateiktų liudytojų parodymų matyti, kad ieškovės pagrįstai manė esančios palikimą sudarančio nekilnojamojo turto bendrasavininkės. Dėl nurodytų priežasčių vienerių metų terminas paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti skaičiuotinas nuo 2007 m. spalio 20 d. ir jo ieškovės nepraleido. Be to, ieškinio senaties termino eigos pradžia yra fakto klausimas, kuris iš naujo kasaciniame teisme nesprendžiamas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Aplinkybę, kad ieškovė A. K. po motinos mirties faktiškai priėmė palikimą, patvirtina byloje pateikti šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, iš kurių matyti, kad po M. A. G. mirties ieškovė A. K. liko gyventi palikėjos name, esančiame (duomenys neskelbtini), rekonstravo vieną iš namo butų, mokėjo mokesčius, naudojosi žemės sklypu, taip pat rašytiniai įrodymai. Faktinio palikimo priėmimo fakto neneigė ir atsakovas. Faktinio palikimo priėmimo faktas yra visiškai įrodytas (CPK 178 straipsnis) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas), kuris sukelia ieškovei A. K. civilines teisines pasekmes – paveldėjimą po M. A. R. mirties. Ieškovė A. K., priimdama palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti, kartu priėmė ir privalomąją palikimo dalį, nes įstatymas draudžia priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlyga (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ginčija palikimo priėmimo, taip pat ieškovės A. K. išlaikymo reikalingumo palikėjos mirties momentu aplinkybes, tačiau tai yra fakto klausimai, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovės teigimu, teismai tinkamai taikė įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teismų padarytos išvados yra pagrįstos ir padarytos tinkamai taikant įrodinėjamų faktų tikėtinumo taisyklę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. K. prašė skundą atmesti. Papildydama A. P. atsiliepime nurodytus argumentus ieškovė nurodė, kad pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai palikimo atsiradimo momentu buvo reikalingas išlaikymas, ieškovei atsirado tik tada, kai bylos nagrinėjimo metu ji sužinojo, kad ginčo turtas testamentu paliktas atsakovui. Iki tol ieškovė buvo įsitikinusi, kad ieškovės ir atsakovas paveldi pagal įstatymą. Dėl šios priežasties tik bylos nagrinėjimo metu ieškovė pareiškė teismui reikalavimą nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą. Ieškovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jai motinos M. A. G. mirties momentu (2005 m. kovo 22 d.) buvo reikalingas išlaikymas dėl sunkios turtinės padėties: ieškovė tuo metu nedirbo, nes reikėjo slaugyti motiną, jokių nuolatinių pajamų, piniginių indėlių neturėjo, viena augino ir išlaikė moksleivę dukterį, materialinę pagalbą jai teikė ieškovė A. P. (sesuo) ir motina, 2005 m. skirta socialinė pašalpa. Ieškovė nurodė, kad iki tol, kol reikėjo slaugyti motiną, dirbo kirpykloje, tačiau dėl būtinybės slaugyti motiną darbas kirpykloje nutrūko. Ieškovės nuomone, atsakovo teiginys, kad ji gavo pajamas, dirbdama kirpykloje, jokiais įrodymais nepagrįstas, be to, paneigtas liudytojų parodymais. Ieškovės sunkią turtinę padėtį įrodo ir tai, kad 2005 m. sausio 10 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovė A. P. paskolino ieškovei A. K. 5000 Lt. Nekilnojamojo turto tuo laiku ieškovė neturėjo. Name esančio buto rekonstrukcija atlikta ieškovės artimo draugo lėšomis ir darbu, ir nepaneigia tos aplinkybės, kad ieškovės turtinė padėtis buvo sunki.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio sumos skaičiavimo CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos kontekste

CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, teismingumą apygardų teismams. Tai yra viena bendrosios civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklės, kad civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, išimčių (CPK 26 straipsnio 1 dalis). CPK įtvirtintas rūšinio teismingumo taisyklių išimtis lemia materialinių teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdis, CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto atveju – ginčo objektu esančio turtinio intereso dydis (vertė išreikšta pinigais) – ieškinio suma. Ji pagal CPK 85 straipsnyje įtvirtintas taisykles nustatoma reiškiant turtinius reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr.3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009). Kai ieškinio dalykas yra reikalavimai dėl daiktinių teisių į turtą, ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teisės norma turi būti suprantama inter alia taip, kad kai ieškinys reiškiamas dėl daiktinių teisių ne į visą daiktą, o į tam tikrą jo dalį – ieškinio suma turi būti nustatoma pagal atitinkamą to daikto rinkos vertės dalį. CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta taisyklė, kad esant keliems savarankiškiems ieškinio reikalavimams, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši ieškinio sumos nustatymo taisyklė turi būti taikoma tais atvejais, kai vienas ieškovas reiškia kelis reikalavimus atsakovui arba keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą atsakovui privalomojo bendrininkavimo atveju (CPK 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu – kaip to paties pobūdžio reikalavimus arba įsipareigojimus, pagrįstus ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą. Toks aptariamos proceso normos aiškinimas išplaukia, be kita ko, iš jos turinio vertinimo kitų susijusių procesinės teisės normų kontekste. Ieškinio sumos nustatymas nėra savitikslis - su ieškinio sumos dydžiu siejamas ieškinio apmokestinimas žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnis), be to, ieškinio suma gali lemti civilinės bylos rūšinį teismingumą – priskyrimą apygardos teismo kompetencijai. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklės išimtis grindžiama prezumpcija, kad ginčas, kurio objektas yra turtinis interesas, savo verte viršijantis vieną šimtą tūkstančių litų, yra sudėtingesnis, jo baigtis siejama su reikšmingesnėmis teisinėmis pasekmėmis bylos šalims. Neprivalomo bendrininkavimo atveju šie kriterijai taikytini kiekvienam savarankiškam ginčui (kiekvieno ieškovo reikalavimams atsakovui) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju neprivalomojo bendrininkavimo pagrindu dvi ieškovės pareiškė atskirus reikalavimus kasatoriui, kiekvienos jų reikalavimų vertė - 41 102,67 Lt. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo.

Dėl teisę į privalomąją palikimo dalį turinčio įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo

Paveldėjimo teisiniuose santykiuose galioja bendrasis civilinės apyvartos dalyvių autonomijos principas – asmuo gali laisvai nuspręsti, kam po mirties atiteks palikimą sudarantis jo turtas, šią jo laisvę varžo tik imperatyviosios įstatymo normos (CK 1.137 straipsnis). Fizinis asmuo gali išreikšti valią dėl paveldėjimo, sudarydamas testamentą, ir savo nuožiūra patvarkyti paveldėjimo santykius: palikti turtą savo nuožiūra pasirinktiems įpėdiniams, suteikti teisę paveldėti arba ją atimti (CK 5.19 straipsnis). Jeigu asmuo nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie nustatyti įstatymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad testamento laisvės ribojimo būtinybę lemia kitas paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas. Valstybė, įsikišdama į paveldėjimo santykius, užtikrina palikėjo artimiausių šeimos narių, kuriems būtina materialinė parama, be adekvačios priežasties nušalintų nuo palikimo, teisę į privalomąją palikimo dalį – jie paveldi, nepaisant testamento turinio. Teisę į privalomąją palikimo dalį turi CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas; ši teisė nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu - reikšmingas yra išlaikymo reikalingumo faktas, kuris konstatuojamas pagal visumą bylos aplinkybių. Tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus palikimo atsiradimo dieną asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą; vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Ž. v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009).

Įpėdinio, paveldinčio teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, teisinis statusas paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatyminiams įpėdiniams. Visi įpėdiniai turi teisę nevaržomai spręsti, ar įgyvendinti paveldėjimo teisę ir perimti palikimą sudarančias turtines ir neturtines palikėjo teises – per įstatyme įtvirtintus terminus jie gali priimti palikimą, jo atsisakyti ar nepriimti (CK 5.50, 5.60 straipsniai). Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Palikimą priimti galima atliekant vieną iš įstatyme įvardytų teisinių veiksmų: faktiškai pradėjus turtą valdyti, kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009).

Teisėjų kolegija vertina, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės teisės į privalomąją palikimo dalį, ir palikimo priėmimo fakto, tinkamai taikė įstatymo ir teismų praktikos nuostatas. Išvadą dėl išlaikymo reikalingumo teismai grindė visuma byloje ištirtų aplinkybių, kasatorius su tokiu teismų vertinimu nesutinka, tačiau jo argumentai nepakankami pripažinti, kad vertindami įrodymus teismai padarė teisės taikymo klaidą.

Dėl termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti

Vienas iš paveldėjimo santykių teisinio reglamentavimo ypatumų yra tas, kad palikimo priėmimas veikia retroaktyviai - palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos; palikimas laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo iki jo priėmimo nėra bešeimininkis turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo - formalizuoti savo turimas teises, kad galėtų jomis disponuoti (CK 5.66 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. ir kt. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-627/2008; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, turėdama teisę paveldėti privalomąją palikimo dalį, faktiškai priėmė palikimą ir tapo atitinkamos turto dalies savininkė, todėl jos ir kasatoriaus ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuriam taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties, taikė ne tą materialinį įstatymą, kurį turėjo taikyti, tačiau ši klaida neturi įtakos sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumui, nes ieškovė nėra praleidusi dešimties metų ieškinio senaties termino.

Kiti kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnyje nustatytų reikalavimų kasacijos pagrindams, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta įstatyminių pagrindų skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsiliepimuose į atsakovo kasacinį skundą ieškovės prašo priteisti joms iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų matyti, kad ieškoves atstovavo advokatas R.V.; pinigų priėmimo kvite Serija LAT Nr. 508367 nurodyta, kad už atsiliepimo surašymą ieškovė A. K. sumokėjo 900 Lt. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, pagal kurį už atsiliepimo (į kasacinį skundą) surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą, daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės A. K. prašymą ir priteisti jai iš atsakovo 900 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovės A. P. prašymas atmestinas, nes nepateikti įrodymai (pinigų priėmimo kvitas ir pan.), patvirtinantys, kad ieškovė patyrė išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo P. G. 105,85 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys