Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-310/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1 (S)

2011 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Brokmida“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. E. ritualinių paslaugų įmonės,,Eglė“ (teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė,,Kelmės Eglė“) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Brokmida“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja valstybės įmonė,,Regitra“, Olandijos įmonė,,Kilk Trucks“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti 2005 m. birželio 29 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo 93 708,99 Lt, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2005 m. birželio 29 d. sudarė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pardavė ieškovui sunkvežimį VOLVO FH12, pagamintą 2001 m.; atsakovas automobilį ieškovui perdavė pasirašius priėmimo–perdavimo aktą; ieškovas atsiskaitė už įgytą transporto priemonę apmokėdamas atsakovui pagal 2005 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą–faktūrą 93 708,99 Lt.

Ieškovas nurodė, kad įsigyta transporto priemonė 2007 m. lapkričio 23 d. buvo sulaikyta pasienio kontrolės punkte,,Terechovo“ Ludzos rajone išvažiuojant iš Latvijos Respublikos į Rusijos Federaciją, nes transporto priemonė pagal Šengeno erdvės duomenų bazę buvo paieškoma kaip pavogta Belgijoje; ieškovą informavo Latvijos Respublikos Valstybės policija, kad 2008 m. vasario 7 d. iš Belgijos teisėsaugos gautas paieškos ir sulaikymo patvirtinimas, taip pat informacija, kad teisėtas transporto priemonės savininkas yra Belgijoje firma,,VFS Financial Services Belgium“ ir pageidauja atgauti transporto priemonę; 2008 m. liepos 29 d. gavus transporto priemonės savininko nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, transporto priemonė buvo grąžinta teisėtam savininkui.

Ieškovas teigė, kad atsakovas sutartimi užtikrino, kad parduodamas turtas nėra užstatytas, įkeistas ir dėl jo nėra ginčo teisme; atsakovas neįvykdė pareigos perduodant daiktą užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui, nes visi po automobilio vagystės sudaryti jo perleidimo sandoriai yra neteisėti, kaip atsiradę be automobilio teisėto savininko valios ir turi būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms; pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį, todėl atsakovas privalo ieškovui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti turėtus nuostolius; atsakovas turės galimybę prisiteisti nuostolių atlyginimą iš jam automobilį pardavusio trečiojo asmens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino 2005 m. birželio 29 d. sunkvežimio VOLVO FH12 pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisė ieškovui iš atsakovo 93 708,99 Lt, 2811 Lt žyminio mokesčio ir 1700 Lt advokato atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo valstybei 45,04 Lt pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 straipsnį daikto perdavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir pirkto daikto realų perdavimą; tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas tampa teisėtu pirkto daikto savininku; pardavėjas privalo parduodamą daiktą ne tik perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės teise ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą – tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Įstatyme įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), nes, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybę į parduotą daiktą. Teismas konstatavo, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymo, kad jis pardavimo metu buvo kilnojamojo turto – automobilio – savininkas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Automobiliui kaip kilnojamajam daiktui yra privaloma teisinė registracija. Trečiasis asmuo VĮ,,Regitra“ ginčo automobilį registravo su originaliais nuosavybės teisės ir belgiškais transporto priemonės registravimo dokumentais. Nei atsakovas, kaip pardavėjas, nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys automobilio vagystės fakto nežinojo ir neprivalėjo žinoti. Aplinkybė, kad sutarties objektas yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu, todėl teismas ieškovo reikalavimą pripažinti 2005 m. birželio 29 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento pripažino pagrįstu ir tenkintinu.

Teismas nurodė, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Šalys tokią sąlygą buvo nustačiusios ir jų sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje (šalių teisių ir pareigų 2 punktas). Įstatyme tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas savininkas. Tokiu atveju pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Transporto priemonė buvo grąžinta teisėtam savininkui, todėl laikytina, kad, nesant automobilio, ieškovui taikant vienašalės restitucijos taisykles, turi būti grąžinami jo sumokėti 93 708,99 Lt, o atsakovas turės galimybę prisiteisti nuostolių atlyginimą iš jam automobilį pardavusio trečiojo asmens Olandijos įmonės,,Kilk Trucks“. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už terminą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios numatytos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje; nurodė, kad iš pateiktos bylai ieškovo pretenzijos matyti, jog ieškovas šio reikalavimo atsakovui nepateikė, be to, teismas vadovavosi CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, nes atsakovas reikalavimo pagal pateiktą pretenziją nevykdė siekdamas išsiaiškinti tiesą, o bylos nagrinėjimas teisme užtruko ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė pagrindinę pareigą perduoti daiktą ir užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į jį. CK 6.323 straipsnio 1 dalyje nustatyta pardavėjo atsakomybė, kai jo parduotą daiktą teismas atiteisia iš pirkėjo dėl pagrindų, atsiradusių iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad daiktas iš pirkėjo, kuris tapo daikto savininku, turi būti atiteistas pagal CK 6.323 straipsnį arba grąžintas savininkui pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, pripažinęs transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, t. y., ieškovas, netekęs nuosavybės teisės į automobilį VOLVO FH12, jau turi reikalavimo teisę į atsakovą, kad šis grąžintų sumokėtą kainą už automobilį bei atlygintų turėtus nuostolius.

Teisėjų kolegija nurodė, kad kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui; užsienio teisės taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, šalių susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis); be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Belgija. Lietuvos Respublika ir Belgijos Karalystė nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. Dėl taikytinos teisės nėra bylos šalių susitarimo, taip pat Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje (2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) taikomas tik nuo 2009 m. gruodžio 17 d., nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė 2005 metais). Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl šios priežasties teismas, nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turi remtis Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis; pagal CK normas nuosavybės teisė į turtą, kuriam privaloma valstybinė registracija, ir jos gynimas nustatomi pagal valstybės, kurioje tas turtas įregistruotas, įstatymus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pažeidė CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl teisės taikymo. Byloje nustatyta, kad atsakovas transporto priemonę įsigijo Olandijoje iš Olandų kompanijos „Kilk Truck“, kuri ją prieš tai buvo įsigijusi iš Belgijos kompanijos „GSK“, o ši – iš Belgijos lizingo kompanijos „VFS Financial Services Belgium“ (šios aplinkybės nurodytos Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2009 m. sausio 20 d. rašte Nr. TR/13453/16/LT/07). Transporto priemonė atsakovo buvo įsigyta Olandijoje, todėl, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, tiek atsakovo nuosavybės į šį automobilį klausimai, tiek jo teisių gynimo būdai turėtų būti nustatomi pagal Olandijos teisę. Byloje turėjo būti atsakyta į klausimus, ar olandų kompanija „Kilk Trucks“, nupirkusi transporto priemonę, tapo jos savininke ir ar atsakovas, nupirkęs šią priemonę ir sumokėjęs, gavęs visus teisinei registracijai ir nuosavybės patvirtinimui reikalingus dokumentus, tapo jos savininku; ar pagal taikomą teisę jis gali būti laikomas sąžiningu įgijėju, kokie galimi jo teisių gynimo būdai.

Pirmosios instancijos teismui netaikius CK 1.10, 1.12, 1.48 straipsnių reikalavimų, ne tik liko neatskleistos esminės bylos aplinkybės, bet ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl teisės taikymo: kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2007). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės susijusios su Belgija, prieštarauja CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

2. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nuosavybės teisę į automobilį patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). CK 1.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo registravimo metu, teisė. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad transporto priemonės nuosavybės teisė atsakovo vardu buvo įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka iki jos perleidimo ieškovui. Automobilį pardavus ieškovui, nuosavybės teisė buvo įregistruota jo vardu. Šie įrodymai laikytini prima facie įrodymais. Taigi atsakovas, su ieškovu sudarydamas ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, užtikrino visas garantijas, nustatytas CK 6.321 straipsnio 1–4 dalyse, ir tinkamai patvirtino savo nuosavybės teises į ginčo automobilį.

Byloje pateiktas Latvijos teisėsaugos institucijos Ludzos rajono policijos valdybos Kriminalinės policijos biuro raštas, kuriame nurodyta, kad 2008 m. vasario 7 d. iš Belgijos teisėsaugos įstaigų buvo gautas paieškos ir sulaikymo patvirtinimas ir informacija apie tai, kad teisėtas automobilio savininkas Belgijoje yra firma „VFS Financial Services Belgium“, kuri pageidauja atgauti automobilį, nes jo paieška susijusi su įsigijimu lizingu ir iš to išplaukiančių privalomų mokėjimų nevykdymu. Gavus automobilio šeimininko patvirtinančius dokumentus, 2008 m. liepos 29 d. automobilis buvo sugrąžintas teisėto savininko,,VFS Financial Services Belgium“ įgaliotam atstovui ir baudžiamasis procesas dėl šio fakto yra užbaigtas. Aplinkybė, kad baudžiamasis procesas užbaigtas grąžinus transporto priemonę, o ne teismo nuosprendžiu, leidžia kelti klausimą, ar transporto priemonės užvaldymas buvo nusikalstamas. Klausimo pagrįstumą sustiprina ir teisėsaugos institucijų raštai, informuojantys, kad Belgijos Antwerp apeliaciniame teisme buvo nagrinėjamas transporto priemonės nuosavybės klausimas, apie tai atsakovas nebuvo informuotas. Byloje nepateikta įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, patvirtinančio, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nusikalstamu būdu, todėl ši aplinkybė turi būti įrodyta. Byloje nėra pateikto įsiteisėjusio teismo sprendimo, kurio pagrindu galima būtų daryti išvadą transporto priemonės nuosavybės klausimu, taip pat duomenų, kad ieškovui būtų pareikštas vindikacinis ieškinys dėl transporto priemonės. Tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo institucijų raštais, konstatavo, kad transporto priemonė buvo vogta ir sugrąžinta teisėtam savininkui.

Faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisės aktais, prejudicinės galios neturi; šie teisės aktai, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir parodymai civilinėje byloje laikomi rašytiniais įrodymais, jie tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2006).

CK 4.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Tokie įrodymai byloje nepateikti, todėl teismai, pasisakydami dėl nuosavybės teisės, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, ieškovas neturėjo pakankamo pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 6.307 straipsnio 1 dalis, 6.227 straipsnio 3 dalis), nes savininko teisės įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paneigtos ir galėjo būti ginamos vadovaujantis savininko ar sąžiningo įgijėjo institutais. Baudžiamojo proceso pradėjimas ar jo eiga negali paneigti savininko ar sąžiningo įgijėjo teisių. Be to, pripažindami transporto priemonės nuosavybės teisę Belgijos įmonei „VFS Financial Services Belgium“, teismai iš esmės pasisakė dėl šio į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, nors atsakovas buvo pareiškęs tokį prašymą.

Nesant byloje pateikto įstatyme nurodyto pagrindo, paneigiančio nuosavybės teisę ar sąžiningo įgijėjo teises, byloje turėjo būti vertinamos ne tik teisėsaugos institucijų raštuose nurodytos aplinkybės, bet ir visos aplinkybės, susijusios su transporto priemonės disponavimu. Byloje teisės taikymo prasme tinkamai nebuvo įvertinta ir nustatyta, ar Belgijos civilinė teisė (jeigu ji šiame teisiniame ginče būtų taikoma) suteikia lizingo gavėjui Belgijos įmonei,,GSK“ BVBA ir jos įgaliotam asmeniui E. N. teisę perleisti išperkamosios nuomos būdu nupirktą automobilį tretiesiems asmenims, ir kokie yra tokio leidimo pagrindai bei sąlygos; ar išperkamosios nuomos galiojimo metu lizingo objektui, nagrinėjamu atveju ginčo automobiliui, buvo taikomos disponavimo apribojimo priemonės ir kokios; ar tokių priemonių tinkamas taikymas būtų suponavęs draudimą perleisti ginčo automobilį tretiesiems asmenims; kodėl paieška Šengeno informacinėje sistemoje buvo paskelbta tik 2006 m. sausio 26 d., kai ginčo automobilis registruotas Lietuvoje ir techninis pasas išduotas 2005 m. birželio 19 d. Tokie klausimai keltini remiantis,,VFS Financial Services Belgium“ pareiškimu, kuriame nurodyta, kad klientas pranešė, jog automobilis parduodamas ir perrašytas kitai firmai, ir Belgijos Valstybinės federalinio mobilumo ir transporto tarnybos pranešimu dėl išbraukimo iš įskaitos. Tai leidžia teigti, kad, sudarydamas ginčo automobilio pardavimo sutartį su Olandijos įmone „Kilk Trucks“, Belgijos įmonės „GSK“ vadovas Belgijos pilietis E. N. veikė teisėtai, kaip ginčo automobilio savininkas, nes priešingu atveju jis nebūtų galėjęs perleisti automobilio, įsigyto išperkamosios nuomos būdu. Taip pat nebuvo įvertintas reikšmingas bylai faktas, kad išperkamosios nuomos sutartis Belgijos firmos,,VFS Financial Services Belgium“ ir Belgijos įmonės „GSK“ vadovo Belgijos piliečio E. N. buvo sudaryta 2001 m. gegužės 2 d. penkeriems metams (60 mėn.) ir turėjo pasibaigti 2006 m. gegužės 2 d. Neatsakius į šiuos klausimus ir į bylą traukiamam trečiuoju asmeniu Belgijos firmai,,VFS Financial Services Belgium“ nepateikus rašytinių įrodymų, nebuvo atskleista bylos esmė. Atsakovas nurodė šias aplinkybes, teikė įrodymus, tačiau teismai jų nevertino ir iš esmės nepasisakė, taigi pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Dėl CK 1.48 straipsnio 1 dalies. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo automobilio savininkas,,VFS Financial Services Belgium“ būtų perleidęs automobilį bet kokiam trečiajam asmeniui. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ši firma automobilį tik finansinės nuomos sąlygomis suteikė naudotis Belgijos juridiniam asmeniu,,GSK“. Tolesnis ginčo automobilio perleidimas vyko akivaizdžiai neteisėtai. Taigi ginčo automobilio teisinės padėties pasikeitimas įvyko Belgijoje, kur ir buvo išnuomotas ginčo automobilis ir kur buvo nutraukta nuomos sutartis. Šiaulių apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Belgija, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta.

Kasatorius (jo atstovai) byloje vienareikšmiškai patvirtino, kad trečiasis asmuo „Kilk Trucks“, perduodamas vilkiką kasatoriui, į jį neturėjo nuosavybės teisės: 2009 m. lapkričio 26 d. pranešime teismui (T. 1, b. l. 158–159) kasatoriaus atstovas nurodė, kad: 1) „GSK“ bendrovėje nėra nei sąskaitų, nei sutarčių apie transporto priemonių pardavimus iš „GSK“ P. K. „Kilk Trucks“; 2) UAB „Brokmida“ pirko vilkiką nežinodama, kad „Kilk Trucks“ neturėjo nuosavybės teisės į šią transporto priemonę pirkimo–pardavimo metu.

Vadovaujantis byloje surinkta medžiaga, galima daryti vienareikšmę išvadą, kad teisėtas ginčo automobilio savininkas –,,VFS Financial Services Belgium“ – niekada neprarado savo nuosavybės teisės: savininko patvirtinimas apie nuosavybę (T. 2, b. l. 46), kasatoriaus patvirtinimas apie neįgytą nuosavybės teisę (T. 1, b. l. 158–159), Latvijos kriminalinės policijos oficialūs dokumentai dėl baudžiamojo proceso (T. 2, b. l. 56).

Be to, šioje byloje nebuvo reiškiamas ieškinys dėl vindikacijos, nes ginčo automobilį teisėsaugos institucijos jau grąžino teisėtam savininkui, todėl CK 1.48 straipsnio ar atitinkamų Belgijos teisės aktų taikymas byloje nebuvo aktualus, nes nuosavybės teisės įgijimo nepatvirtino nei „GSK“, nei trečiasis asmuo „Kilk Trucks“, nei kasatorius. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, sprendžiant kilnojamųjų daiktų vindikacijos bylas. Be to, CK 1.48 straipsnio 1 dalies taikymas, nesant būtinumo dar kartą nustatinėti nuosavybės teisę, neatitiktų nei civilinio proceso principų (koncentruotumo, ekonomiškumo), nei ir vieno iš pagrindinių tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis).

2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Nei trečiasis asmuo VĮ „Regitra“, nei kasatorius nepateikė duomenų apie ginčo automobilio registraciją kasatoriaus vardu. Kasatoriaus argumentai prieštarauja ne tik byloje surinktiems įrodymams, paneigiantiems jo prielaidas apie menamą nuosavybės teisę, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kaip žinoma, vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, konstatavo, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, gali gintis nuo jam pareikšto reikalavimo sandorio sudarymo faktu. Iš šios nutarties ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, darytina išvada, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Taigi registrų duomenys nepatvirtina nuosavybės teisės.

Vadovaujantis byloje esančiais trečiojo asmens VĮ „Regitra“ paaiškinimais, šiuo atveju belgiški ginčo transporto priemonės dokumentai atspindėjo tik techninę transporto priemonės specifikaciją: kėbulo numeris, markė, kuro rūšis ir pan., nenurodant savininko. Būtent dėl šios priežasties ir nusikalstamo pasitikėjimo transporto priemonės naudotojas, iš savininko gavęs originalius transporto priemonės dokumentus, šią priemonę turėjo galimybę perleisti net ir nebūdamas savininkas, paprasčiausiai išrašydamas įgijėjui sąskaitą savo vardu. Tačiau tai nereiškia, kad iš tokio asmens transporto priemonę įsigijęs trečiasis asmuo tampa savininku, nes perleidėjas nuosavybės teisės nebuvo niekada įgijęs, taigi jos negalėjo ir perleisti (lot. ex injuriajus non oritur).

Faktą, kad ginčo automobilis buvo perleistas be savininko valios, patvirtina byloje surinkti įrodymai, kuriais nėra jokio pagrindo abejoti, t. y. Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybės policijos raštas Nr. 20/28-5143 (T. 2, b. l. 9), raštas Nr. 20/28-4132 (T. 1, b. l. 14–15); raštas Nr. 20/28-4080 (T. 2, b. l. 56), nutarimas dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, savininko paliudijimas (T. 2, b. l. 46) ir reikalavimas (T. 2, b. l. 26). Kasatorius nepagrįstai siekia susiaurinti CK 6.323 straipsnio taikymą, nes daiktas gali būti atiteisiamas, t. y. grąžinamas teisėtam savininkui, ne vien tik teismo sprendimo pagrindu. Pagal Rekomendacijų dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo atliekant ikiteisminį tyrimą, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. I-82, 13 punktą pasienio kontrolės punktuose ar pasienio ruože transporto priemonių pasienio kontrolės metu atlikus pirminį transporto priemonės patikrinimą ir nustačius, kad yra nusikalstamos veikos požymių ar šių Rekomendacijų 5 punkte nurodyti transporto priemonės paėmimo pagrindai, nustatyta tvarka pradedamas ikiteisminis tyrimas ir atliekamas transporto priemonės poėmis. Rekomendacijų 35 punkte nustatyta: „jei atliekant ikiteisminį tyrimą paaiškėja, kad pagrobta transporto priemonė jau įregistruota Lietuvos Respublikoje ir dėl to yra pagrindas galimam ginčui tarp jos savininko ir sąžiningo įgijėjo, atlikus išsamų transporto priemonės tyrimą ir aprašymą prokuroro nutarimu ji grąžintina savininkui arba jo įgaliotam atstovui“. Taigi ginčo automobilio grąžinimas atliekamas ir nesant apkaltinamojo nuosprendžio ir net be vindikacinio ieškinio, o daikto pirkėjas (šiuo atveju – ieškovas), paaiškėjus, kad ginčo automobilis yra grąžintas teisėtam savininkui, turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo (Kasatoriaus), arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).

Latvijos ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimai ir nutarimai, susiję su ginčo automobiliu, yra laikytini oficialiaisiais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kasatorius nenuginčijo Latvijos kriminalinės policijos oficialiuosiuose įrodymuose užfiksuotų aplinkybių, susijusių su ginčo automobilio savininku, ginčo automobilio praradimu ir grąžinimu, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vadovavosi būtent šiais įrodymais.

Nagrinėjama civilinė byla buvo inicijuota ne dėl nuosavybės teisės pripažinimo, o dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, todėl teisiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nuosavybės teisės pripažinimo,,VFS Financial Services Belgium“. Byloje nustatyta, kad kasatorius nuosavybės teisės į automobilį niekada nebuvo įgijęs, todėl ir perleisti jos negalėjo. Taigi, ginčijami sprendimai neturi įtakos savininko – Belgijos juridinio asmens,,VFS Financial Services Belgium“ – teisėms ir pareigoms, nes ginčas sprendžiamas išimtinai tarp kasatoriaus ir ieškovo.

Šioje byloje nebuvo sprendžiamas vindikacijos klausimas, nes ginčo automobilis jau grąžintas teisėtam savininkui, todėl teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos vindikacijos aspektu.

Atmestini kasatoriaus argumentai dėl fizinio asmens E. N. galimos nuosavybės teisės į ginčo automobilį, nes byloje surinkti duomenys patvirtina, kad sutartiniai santykiai,,VFS Financial Services Belgium“ siejo su „GSK“, o ne su fiziniu asmeniu. Pagal bylos duomenis (T. 1, b. l. 158–159) bendrovei „GSK“ yra iškelta bankroto byla, todėl akivaizdu, kad,,VFS Financial Services Belgium“ nurodyti faktai apie lizingo įmokų nemokėjimą, sutarties nutraukimą ir automobilio neteisėtą užvaldymą atitinka tikrovę, juolab, kad šios aplinkybės patvirtintos ir byloje esančiais Latvijos policijos oficialiaisiais įrodymais.

Ginčijami teismų sprendimai neapriboja kasatoriaus teisės kreiptis su reikalavimu, nukreiptu į jam ginčo automobilį perleidusius asmenis. Ieškovo teisės ir teisėti interesai negali tapti priklausomi nuo tokių kasatoriaus reikalavimų, nes visus juos kasatorius nepagrįstai siekia išspręsti nagrinėjamoje byloje, ją perkraudamas, ką patvirtina ir kasatoriaus prašymas bylą grąžinti ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teismui.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami taikytinos teisės nustatymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176–185 straipsnių) bei CK 4.93 ir 4.96 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių savininko teisių apsaugą pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia (CK 6.307 straipsnio 1 dalis), taikymo ir aiškinimo klausimai. Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.

Dėl taikytinos teisės nustatymą reglamentuojančių teisės normų, daikto pirkėjui pareiškus ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, aiškinimo

Kasaciniame skunde atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-446/2010 ir Nr. 3K-3-512/2007, teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė taikytiną teisę. Kasatoriaus teigimu, norint nustatyti, ar jis ieškovui pardavė jam priklausančią transporto priemonę, buvo būtina remtis užsienio valstybių teise.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės iš tiesų turi sąsajų su užsienio valstybėmis. Kasatorius transporto priemonę, kurią vėliau pardavė ieškovui, įsigijo Olandijoje iš olandų kompanijos, kuri prieš tai transporto priemonę buvo įsigijusi iš Belgijos kompanijos. Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, prieš parenkant atitinkamą tarptautinės privatinės teisės normą, būtina teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.-M. R. R. G. v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-446/2010; Teismų praktika 34). Ieškovas byloje reiškia ieškinį dėl sandorio, kurio pagrindu įgijo transporto priemonę, pripažinimo negaliojančiu, nes kasatorius, perdavęs transporto priemonę, pats nebuvo jos savininkas ir dėl tos priežasties negalėjo perduoti nuosavybės teisės ieškovui.

CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, Prienų rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovė „Zurich Versicherung AG“ v. S. M., Nr. 3K-3-512/2007). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.-M. R. R. G. v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-446/2010; Teismų praktika 34).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės, nors taip pat yra susijusios su galimai neteisėtu transporto priemonės perleidimu, iš esmės skiriasi nuo cituotų civilinių bylų. Ieškinį reiškia ne daikto savininkas, siekiantis vindikacijos būdu išsireikalauti jam priklausantį daiktą, o daikto įgijėjas, siekdamas nuginčyti daikto pirkimo–pardavimo sutartį.

CK 6.307 straipsnio 1 dalis reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Taigi esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą ieškinio dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui, yra pardavėjo teisinis statusas ir jo buvimas (nebuvimas) daikto savininku daikto perdavimo momentu.

Minėta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Nors nagrinėjamoje byloje pareikštas prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu, tačiau jam išspręsti yra teisiškai reikšmingas daiktinio teisinio pobūdžio klausimas dėl daikto savininko jo perdavimo ieškovui momentu, todėl CK 1.48 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisiniams santykiams taikytiną teisę, yra aktualus šios bylos aplinkybėms. Kasatorius iš dalies teisus, nurodydamas, kad transporto priemonė buvo įsigyta Olandijoje, todėl, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, kasatoriaus nuosavybės teisės į šį automobilį klausimai turėtų būti nustatomi pagal Olandijos teisę. Remiantis šia teise turėtų būti nustatoma, ar kasatorius, įsigijęs transporto priemonę, tapo jos savininku.

Vis dėlto, nepaisant to, kad bylą nagrinėję teismai formaliai nesirėmė Olandijos teisės normomis, bylą išsprendė iš esmės teisingai. Taisyklė, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų pats turi (lot. Nemo plus juris transferre ad alium potest quam ipse habet), yra bendrasis teisės principas, pripažįstamas daugumoje teisinių sistemų. Byloje iš esmės nustatyta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių Olandijos bendrovės nuosavybės teisės įgijimą, tą netiesiogiai patvirtina tiek pats kasatorius, tiek jo atstovas Belgijos advokatas. Esant tokioms aplinkybėms tikimybė, kad kasatorius buvo įgijęs nuosavybės teisę iš asmens, kuris pats neturėjo nuosavybės teisės, praktiškai neegzistuoja, todėl užsienio teisės tyrimas ir taikymas byloje tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, tačiau negalėtų patvirtinti kasatoriaus pozicijos.

Dėl transporto priemonės nuosavybės teisės įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nustatydami, jog transporto priemonės savininkas jos perleidimo ieškovui momentu buvo ne kasatorius, o Belgijos bendrovė „VFS Financial Services Belgium“. Tokią išvadą kasatorius grindžia tuo, kad automobilis buvo įregistruotas Lietuvos Respublikoje, byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nusikalstamu būdu, taip pat kad transporto priemonės savininkas yra bendrovė „VFS Financial Services Belgium“.

Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š., bylos Nr. 3K-3-1158/2003). Automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). O automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010).

Taigi automobilio registracija asmens vardu nėra juridinis faktas, sukuriantis to asmens nuosavybės teisę, nes ši įgyjama tik CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais. Vis dėlto automobilio registracijos duomenys yra vienas iš įrodymų, galinčių patvirtinti nuosavybės teisę. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. balandžio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3-229/2008). Tačiau asmens nuosavybės teisę į automobilį patvirtinantys registravimo duomenys teisme gali būti paneigiami kitais įrodymais, tai savo ruožtu būtų teisinis pagrindas keisti registravimo duomenis.

Įstatyme nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę, pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra nepaisant to, ar tokia garantija sutartyje nustatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą). Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Tokia išvada, be kita ko, daroma remiantis tuo, kad paskutinis daikto pirkėjas paprastai nėra susijęs teisiniais santykiais su asmeniu, iš kurio pardavėjas įsigijo daiktą, todėl neturi arba turi labai ribotas galimybes įrodyti arba paneigti pardavėjo nuosavybės teisės įgijimą. Teisė nereikalauja neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia), todėl, tarp pardavėjo ir pirkėjo kilus ginčui dėl perleisto daikto, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius, įgydamas transporto priemonę iš Olandijos kompanijos „Kilk Trucks“, įgijo nuosavybės teisę, kurią galėjo perleisti ieškovui, t. y. kad Olandijos kompanija „Kilk Trucks“ buvo perleisto daikto savininkė. Kasatoriaus atstovas yra nurodęs, kad transporto priemonę pirko iš Olandijos kompanijos „Kilk Trucks“ pagal sąskaitą–faktūrą, o kad pardavėjas yra automobilio savininkas, jokio dokumento nebuvo ir jo nereikalavo. Be to, byloje esantis kasatoriaus atstovo Belgijos advokato raštas patvirtina, kad nėra duomenų bei įrodymų (nei sąskaitų, nei sutarčių), kurių pagrindu ankstesnis transporto priemonės turėtojas bendrovė „GSK“ perleido ją bendrovei „Kilk Trucks“. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, įsigydamas transporto priemonę tokio sandorio pagrindu, nepareikalaudamas daikto nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kasatorius elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, todėl jam tenka rizika, jog, tikrajam transporto priemonės savininkui pareiškus pretenzijas į transporto priemonę, nesugebės pagrįsti savo nuosavybės teisės ir dėl to pirkimo–pardavimo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Byloje nustatytos aplinkybės ir Latvijos Respublikos bei Belgijos Karalystės institucijų pateikti įrodymai patvirtina tai, kad transporto priemonės savininkas yra kitas asmuo – Belgijos bendrovė „VFS Financial Services Belgium“, kuriai transporto priemonė buvo sugrąžinta remiantis Latvijos Respublikoje galiojančiomis teisinėmis procedūromis.

Aplinkybė, kad ieškovui nepareikštas vindikacinis ieškinys dėl transporto priemonės, nepaneigia pirkėjo teisės remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi reikalauti pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą. Tokią teisę daikto pirkėjas turi tiek tais atvejais, kai daiktas iš pirkėjo yra išreikalautas vindikacinio ieškinio ar kitomis teisinėmis procedūromis, tiek ir tais atvejais, kai pirkėjas vis dar valdo jam parduotą daiktą.

Teisiškai nereikšmingi kasatoriaus argumentai, kad byloje nėra pateikto įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, patvirtinančio, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nusikalstamu būdu, taip pat argumentai, susiję su galima sąžiningo įgijėjo teisių apsauga. Byloje sprendžiamas ne daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo remiantis tuo, kad kasatorius pardavė ne jam priklausantį daiktą, klausimas. Kasatoriui, kaip daikto pardavėjui, neįrodžius savo nuosavybės teisės daikto pardavimo momentu, o byloje esant jo nuosavybės teisę paneigiantiems įrodymams, buvo teisinis pagrindas remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi sandorį pripažinti negaliojančiu.

Dėl tų pačių priežasčių atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad, pripažindami transporto priemonės nuosavybės teisę Belgijos bendrovei „VFS Financial Services Belgium“, teismai pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų. Minėta, jog bylai teisiškai reikšminga aplinkybė yra kasatoriaus nuosavybės teisė daikto ieškovui perdavimo momentu. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Belgijos bendrovės nuosavybės teisės į transporto priemonę. Paneigus kasatoriaus nuosavybės teisę ir jos perdavimą ieškovui, atsiranda teisinis pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, o aplinkybė, kuris asmuo yra daikto savininkas, turi tik netiesioginę teisinę reikšmę tiek, kiek ji gali patvirtinti arba paneigti kasatoriaus nuosavybės teisę.

Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso CPK 176–185 straipsnių nuostatų. Kasatoriui tenka įrodinėjimo našta įrodyti nuosavybės teisę į perleistą automobilį (CPK 178 straipsnis), nes tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų jis nepateikė ir byloje yra įrodymų, paneigiančių kasatoriaus nuosavybės teisę daikto perleidimo momentu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 102,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. liepos 1 d. pažyma. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Brokmida“ (j. a. k. 145300672) 102,83 Lt (vieną šimtą du litus 83 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas