Civilinė byla Nr. 3K-3-307/2011
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00386-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 119.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Smulkus urmas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Smulkus urmas“ ieškinį atsakovui Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinei mokyklai, trečiajam asmeniui - E. Kazlausko prekybos įmonei, institucija, teikianti išvadą, – Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimo ir įpareigojimo atlikti viešojo pirkimo procedūras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Smulkus urmas“ kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, nurodytą 2009 m. rugpjūčio 20 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. FV-2, nustatyti preliminarią pasiūlymų eilę – pirmąja eile nurodant E. Kazlausko prekybos įmonę; 2) panaikinti Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, nurodytą 2009 rugpjūčio 27 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. FV-3, nustatyti preliminarią pasiūlymų eilę – pirmąja eile nurodant E. Kazlausko prekybos įmonę; 3) panaikinti Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, nurodytą 2009 m. rugsėjo 1 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. FV-5, netenkinti 2009-08-31 UAB „Smulkus urmas“ pretenzijos/prašymo Nr. 05-09-276 reikalavimų, t. y. nepriimti sprendimo, nustatyti naują preliminarią pasiūlymų eilę, pirmąja eile nurodant UAB „Smulkus urmas; 4) panaikinti Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą, nurodytą 2009 m. rugsėjo 14 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. FV-6, netenkinti 2009 m. rugsėjo 1 d. UAB „Smulkus urmas“ pakartotinės pretenzijos/prašymo Nr. 05-09-286 reikalavimų, t. y. netenkinti UAB „Smulkus urmas“ reikalavimo-atmesti E. Kazlausko prekybos įmonės pateiktą pasiūlymą kaip neatitinkantį Konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų, o UAB „Smulkus urmas“ pasiūlymą pripažinti laimėjusiu; 5) įpareigoti Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą arba jos Viešųjų pirkimų komisiją supaprastintame atvirame konkurse dėl mokinių maitinimo paslaugų pirkimo (pirkimo Nr. 77916) UAB „Smulkus urmas“ pasiūlymą pripažinti laimėjusiu ir per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos pasirašyti sutartį su UAB „Smulkus urmas“; 6) priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir dublike) nurodė bei teismo posėdžiuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla paskelbė supaprastintą atvirą konkursą dėl mokinių maitinimo paslaugų pirkimo (Pirkimas Nr. 77916). 2009 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Smulkus urmas“ pateikė pasiūlymus ir reikalaujamus dokumentus dalyvauti konkurse. 2009 m. rugpjūčio 21 d. ieškovas gavo 2009 m. rugpjūčio 21 d. atsakovo pranešimą Nr. VS-262 apie preliminarią pasiūlymų eilę ir vokų su kainų pasiūlymais B atplėšimo datą ir laiką. Atsakovas nurodė, kad tiekėjai pasiskirstė tokia tvarka: pirmoje vietoje - E. Kazlausko prekybos įmonės pasiūlymas, o po jo – ieškovo pateiktas pasiūlymas, tačiau pasiūlymų įvertinimo balų nenurodė. Atsakovo komisija, įvertinusi pasiūlymus pagal du kriterijus, numatytus Konkurso sąlygų 59 punkte, nustatė preliminarią pasiūlymų eilę, kurioje trečiojo asmens ekonominis naudingumas sudarė 91,57 balų, o ieškovo – 76,50 balų. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, remdamasis Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 93 straipsnio 1 dalimi ir 94 straipsnio 1 dalimi, pateikė atsakovui pretenziją, kuria prašė atmesti trečiojo asmens pasiūlymą kaip neatitinkantį konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų ir iš naujo nustatyti konkurso preliminarią pasiūlymų eilę, pirmuoju nurodant ieškovo pasiūlymą, taip pat pateikti lentelę ir skaičiavimus, patvirtinančius konkursui pateiktų pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo rezultatus bei atsakovo sprendime dėl preliminarios pasiūlymų eilės nustatymo nurodytas balų sumas. Atsakovas informavo ieškovą, jog Viešųjų pirkimų komisijos priimtu sprendimu nekeičiama preliminari pasiūlymų eilė, nes, Komisijos nuomone, trečiojo asmens pateiktas pasiūlymas iš esmės atitiko pateiktus konkurso reikalavimus, o jo pateikimo formos neatitiktis nesudarė prielaidų sukčiavimui ir duomenų klastojimui. Ieškovas 2009 m. rugsėjo 11 d. pateikė atsakovui pakartotinę pretenziją. Atsakovas nurodė, kad netenkino ieškovo reikalavimo atmesti trečiojo asmens pateiktą pasiūlymą kaip neatitinkantį konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų dėl to, kad vertinant pasiūlymus pagal ekonominį jų naudingumą nesusiūti lapai su informacija apie kainą neturi jokios įtakos pirkimo rezultatams, nes pasiūlymo kainos viešas paskelbimas eliminuoja galimybę manipuliuoti pasiūlymo turiniu.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. 9 val. 00 min. vokų su kainų pasiūlymais B atplėšimo procedūros posėdyje dalyvavo tik ieškovo atstovas S. V., o trečiojo asmens atstovas nedalyvavo, tai patvirtina 2009 m. rugpjūčio 27 d. Komisijos posėdžio protokolas Nr. FV-3, todėl šis dalyvis negalėjo pasinaudoti galimybe viešai posėdyje ištaisyti Komisijos pastebėtus pasiūlymų susiuvimo ar įforminimo trūkumus, kuriuos įmanoma ištaisyti posėdžio metu pagal Konkurso sąlygų 47 punktą. Būtent Komisijai atplėšus trečiojo asmens pateiktą voką su pasiūlymu B dalimi (Kainos), pasiūlymas buvo nesunumeruotas ir nesusiūtas, kaip to reikalaujama pagal Konkurso sąlygų 23 punktą. Ieškovo manymu, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, ar pasiūlymas atitinka konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus, t. y. jo pateikimo formą. Tokius trečiojo asmens pateikto pasiūlymo susiuvimo ir įforminimo trūkumus pripažįsta pati atsakovo sudaryta Komisija savo atsakyme į pretenziją Nr. 10. Komisija privalėjo trečiojo asmens pateiktą pasiūlymą atmesti pagal konkurso sąlygų 57.3 punktą ir VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ieškovas taip pat nurodė, kad skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų šiame atsakovo organizuotame konkurse pažeidimus patvirtina ir kitos faktinės aplinkybės, t. y. dar iki šio konkurso organizavimo trečiasis asmuo teikė atsakovui mokinių maitinimo paslaugas ir dar 2003 m. su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta maitinimo paslaugų sutartis, o 2006 m. ji buvo pratęsta ilgesniam nei trejų metų terminui. Be to, su trečiuoju asmeniu atsakovo ir kitų Biržų rajono mokyklų direktoriai, sudarydami palankias sąlygas šiai įmonei, neteisėtai pratęsė ar sudarė neterminuotas maitinimo paslaugų teikimo sutartis, nors pagal VPĮ buvo privaloma organizuoti naujus viešųjų pirkimų konkursus. Be to, šiam konkursui pateiktų ieškovo ir trečiojo asmens dekados valgiaraščių kokybę vertino ta pati Biržų skyriaus vyresnioji specialistė D. Č., kuri derino ir trečiojo asmens sezono perspektyvinį valgiaraštį bei šio valgiaraščio 10 dienų maistinės ir energetinės vertės suvestinę, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl šios Biržų skyriaus vyresniosios specialistės atlikto pasiūlymų ekspertinio vertinimo nešališkumo ir objektyvumo. Neaišku ir tai, pagal kokius duomenis buvo nustatyti kai kurių valgiaraščio patiekalų sudedamųjų dalių kiekiai (g), kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-06-09 įsakymo Nr. V-476 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 21:2005 „Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 3 priedo 2 ir 3 punktų sąlygas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinio dalį dėl Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, nurodyto 2009 m. rugsėjo 14 d. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio protokole Nr. FV-6 (netenkinant 2009 m. rugsėjo 10 d.) UAB „Smulkus urmas“ pakartotinės pretenzijos/prašymo Nr. 05-09-286 reikalavimų) panaikinimo atmetė, dėl kitos dalies ieškovo UAB „Smulkus urmas“ ieškinį paliko nenagrinėtą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus. Bylai buvo rengtasi paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl ieškovas turėjo realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne deklaruoti, kad buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai. Ieškovas, teigdamas, kad buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai, nenurodė kokiais būtent perkančiosios organizacijos veiksmais ir kokios viešojo pirkimo procedūros metu buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai. Bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad ieškovas ginčija ne konkurso sąlygų turinį, bet jų taikymą dalyvių pasiūlymų vertinimo etape. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, išaiškino, kad sprendžiant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį svarbūs tiekėjo pretenzijoje keliami klausimai. Tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus dėl to, kad ieškovo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti kaip nepagrįsti. Iki 2009 m. rugsėjo 1 d. pradėtos viešųjų pirkimų procedūros tęsiamos pagal anksčiau galiojusias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Pretenzijos pateikimas yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija (VPĮ 93 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad galimybė skųsti perkančiosios organizacijos veiksmus, kurie nebuvo nagrinėjami privalomoje ikiteisminėje procedūroje, prieštarautų bonus pater familias principui ir lemtų besąlyginę tiekėjo teisę skųsti konkurso sąlygas po to, kai jo pasiūlymas nebuvo vertinamas arba pasiūlymo vertinimo metu buvo atmestas, arba nebuvo pripažintas geriausiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009). Viešųjų pirkimų kontrolę atlieka Viešųjų pirkimų tarnyba ir įgaliotos valstybės institucijos, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įgalioti Europos Sąjungos finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys pagal savo kompetenciją (VPĮ 100 straipsnio 1 dalis). Teismas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų tarnybos išvada (T. 3, b. l. 80–81), sprendė, kad ieškovas UAB „Smulkus urmas“ nepasinaudojo įstatymo nustatyta teise ir neteikė atsakovui pretenzijos dėl ieškinyje ginčijamų aplinkybių (tiekėjų pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo), išskyrus aplinkybę, susijusią su pasiūlymo B vokų atplėšimo procedūros metu vykdytais atsakovo veiksmais.
Atsakovas, vykdydamas vokų B su pasiūlymų kaina atplėšimo procedūrą, vadovavosi Konkurso sąlygų 48 punkto nuostata, kad „vokų su pasiūlymais, kuriuose nurodytos kainos, atplėšimo procedūroje dalyvaujantiems tiekėjams ar jų įgaliotiems atstovams skelbiamas pasiūlymą pateikusio tiekėjo pavadinimas, pasiūlyme nurodyta kaina“. Viešųjų pirkimų komisijos narys A. K. viešai paskelbė pasiūlymuose pateiktas kainas (Viešųjų pirkimų komisijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. protokolas Nr. FV-3; T. 2, b. l. 91–92). Ieškovo UAB „Smulkus urmas“ atstovas S. V., dalyvavęs Komisijos posėdyje, paskelbtas kainas pasižymėjo. Vokuose B su pasiūlymų kainomis buvo prašoma pateikti tik Konkurso sąlygų 2 priedo dalį „Pasiūlymas dėl „Mokinių maitinimas“ B dalis. Kainos“, kurioje nurodoma tik pasiūlymo A dalyje siūlomų paslaugų kaina, o kitos informacijos nurodyti neprašoma. Dėl to viešame posėdyje dalyvaujant ieškovo (tiekėjo) atstovui, paskelbus kainas, tiekėjas su jomis buvo supažindintas ir keisti kainas galimybės nebeliko. Reikalavimas pagal Konkurso sąlygų 23 punktą pasiūlymo B dalies (kaina) lapus, kurių iš viso buvo du, sunumeruoti, susiūti taip, kad nepažeidžiant susiuvimo nebūtų galima įdėti naujų lapų, išplėšyti lapų ar juos pakeisti, įgauna formalų pobūdį. Tokią išvadą byloje teikia Viešųjų pirkimų tarnyba (T. 3, b. l. 80, 81) ir teismas, atmesdamas ieškinį dėl šios dalies, ja vadovavosi. Viešųjų pirkimų įstatyme ir kituose teisės aktuose reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras tam, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Konkurso sąlygos 23 punkto formalus pažeidimas neturi reikšmės galutiniam viešojo pirkimo tikslui – vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi jį atmetė ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą palikto nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ginčų dėl Viešųjų pirkimų ypatumas yra tas, kad įstatymų leidėjas nustatė privalomą išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarką. Pagal VPĮ 93 straipsnio 1 dalį nagrinėjamam ginčui pretenzijos pateikimas yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantas (ieškovas) nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutartyje esančių išvadų dėl pretenzijos, kaip privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos bei tiekėjo teisės kreiptis į teismą tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija pretenzijos nepatenkina ar neišnagrinėja, o tikslaus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad ieškovo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė apelianto argumentą dėl to, kad nustatyta tvarka pažeidžia apelianto teisę į teisminę gynybą nurodydamas, kad teisinė gynyba visų pirma įgyvendinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintas asmens teises kreiptis į teismą, o tokios teisės įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos specialiuosiuose įstatymuose. Nagrinėjamu atveju toks įstatymas yra Viešųjų pirkimų įstatymas Jame nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija. Šio įstatymo reikalavimo privalo laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir tiekėjas. Ieškovui nesilaikant privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos, pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo dalies pagrįstai nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad visa ieškovo pretenzijose/pašymuose prašoma pateikti viešųjų pirkimų medžiaga ieškovui buvo pateikta ir jis ją turėjo iki kreipimosi į teismą (T. 3, b. l. 173). Tuo tarpu tiekėjai, net ir praėjus penkioms dienoms po sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą, gali paduoti pretenziją, o perkančiosios organizacijos turi teisę nuspręsti tokią pretenzija ne atmesti, bet nagrinėti ir nepatenkinti. Tokiu atveju, t. y. perkančiajai organizacijai išnagrinėjus pavėluotai paduotą pretenziją, bet jos nepatenkinus, tiekėjas gali kreiptis į teismą ir ginti savo galbūt pažeistas teises teisminės gynybos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009). Remdamasis šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo tos dalies ieškovo ieškinio reikalavimų, dėl kurių ieškovas perkančiajai organizacijai nebuvo pateikta pretenzijos – t.y. nebuvo pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Vertindamas ieškovo ieškinio argumentą dėl to, kad trečiojo asmens pasiūlymas neatitiko konkurso sąlygų reikalavimų, nes B dalies (kainos) lapai nebuvo susiūti (konkurso sąlygų 2 priedo B dalis; T I, b. l. 26, 27), apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados pagrįstumą: atplėšus voką, visos abiejuose pasiūlymo lapuose nurodytos kainos buvo viešai paskelbtos, o komisijos posėdyje dalyvavęs ieškovo atstovas jas užfiksavo, dėl to galimybės piktnaudžiauti remiantis šiuo pažeidimu, taip pat keisti pasiūlytas kainas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptartas konkurso sąlygų pažeidimas nagrinėjamuoju atveju įgauna formalų pobūdį ir negali būti vertinamas kaip esminis pažeidimas, kuriuo buvo pažeistos imperatyviosios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimą pateikusi šalis turi realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis viešųjų pirkimų pažeidimo prielaida ir padariniais. Dėl to apeliacinio skundo nuoroda į tai, kad trečiasis asmuo teikė atsakovui paslaugas ankstesnių sutarčių pagrindu, dėl kurių pratęsimo buvo inicijuojami teisminiai ginčai, nenustačius atsakovo suinteresuotumo dėl konkurso laimėtojo, jau anksčiau aptarto konkurso sąlygų pažeidimo savaime nedaro esminio ir nesudaro pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
Teismai neteisingai aiškino ir taikė konkurso paskelbimo metu galiojusio VPĮ 93 straipsnio normas ir todėl neteisingai išsprendė bylą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nurodydami, kad ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija yra privaloma tiekėjui ginčijant perkančiosios organizacijos sprendimus viešųjų pirkimų procedūroje, o tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad ieškovo teisme nurodyti galimi perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, nurodo, kad tiekėjas jau pretenzijos pateikimo metu privalo suformuluoti savo būsimo ieškinio dalyką ir pagrindą. Tokios pareigos nustatymas tiekėjams, kasatoriaus teigimu, yra neteisėtas ir iškreipiantis VPĮ ir Europos Sąjungos direktyvomis siekiamus viešųjų pirkimų tikslus. Kasatoriaus teigimu, perkančiųjų organizacijų pažeidimai vykdant viešuosius pirkimus daugumoje atvejų yra susiję su tiekėjų pasiūlymų vertinimu; tam, kad tiekėjas galėtų žinoti apie jo teisių pažeidimus, susijusius su kitų tiekėjų pasiūlymų neteisėtu vertinimu, tiekėjas jau pretenzijos padavimo stadijoje turėtų žinoti kito tiekėjo pasiūlymo turinį. Kasatorius nurodo, kad VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog perkančioji organizacija negali tretiesiems asmenims atskleisti kitų tiekėjų pateiktos informacijos, kurios konfidencialumą nurodė tiekėjas, o VPĮ įstatymui neribojant kiekvieno tiekėjo teisės nurodyti, kad visa medžiaga yra konfidenciali, dažnai tiekėjai nurodo, kad visas jų pasiūlymas yra konfidencialus. Dėl to kai kurie tiekėjo teisių pažeidimai, susiję su kito tiekėjo pasiūlymo vertinimo proceso neteisėtumu, tampa žinomi tik teisme, nagrinėjamoje byloje gavus visą konkurso medžiagą. Tokiu atveju reikalauti, kad tiekėjas perkančiajai organizacijai teiktų naują pretenziją, kasatoriaus nuomone, būtų neteisėta (kaip neteisėtumo priežastis kasatorius nurodo, kad proceso teisme metu jau gali būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis, teisme gali būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pirkimo procedūros gali būti sustabdytos, todėl pretenzija negalės būti nagrinėjama, keliant tokį reikalavimą būtų pažeisti operatyvumo ir koncentruotumo principai, galiausiai toks reikalavimas būtų per daug formalizuotas). Kasatoriaus teigimu, šiam ginčui taikytino VPĮ 93 straipsnio redakcijoje nėra normos, kuri tiesiogiai nustatytų tiekėjų pareigą nurodyti visus savo teisių pažeidimus pretenzijos pareiškimo metu, be to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas plečiamai išaiškino šį VPĮ straipsnį, o teismų praktikoje nurodyta, kad draudžiama plečiamai aiškinti imperatyviąsias ir asmens teises ribojančias nuostatas.
Kasatoriaus nuomone, tik nesąžiningiems tiekėjams galima riboti teisę tikslinti ieškinį pagrindais, kurie nebuvo nurodyti pretenzijoje. Kasatorius teigia, kad tokį draudimą galima taikyti tiekėjui tik tuo atveju, jei atsakovas įrodytų, jog tiekėjas žinojo apie savo teisių pažeidimą, bet dėl jo nesikreipė su pretenzija arba tiekėjas negalėjo nežinoti apie savo teisių pažeidimą, bet dėl jo nesikreipė su pretenzija. Kasatorius tokiems teiginiams pagrįsti remiasi 2009 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009, taip pat šioje nutartyje pateiktomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2004 m. vasario 12 d. sprendimo C-230/02 Grossman Air Service ištraukomis. Kasatoriaus įsitikinimu, sistemiškai taikant VPĮ 6 ir V skyriaus bei 93 straipsnio nuostatas tiekėjo pareiga pateikti pretenziją turi būti suprantama kaip tiekėjo pareiga pretenzijoje nurodyti visus pretenzijos pateikimo metu tiekėjui žinomus jo teisų pažeidimus ir(ar) tuos, apie kuriuos tiekėjas turėjo ir galėjo žinoti. Kasatorius teigia, kad teismai, priimdami skundžiamą nutartį ir sprendimą, VPĮ V skyriaus normas (ypač VPĮ 93 straipsnį) aiškino izoliuotai nuo kitų VPĮ normų ir dėl to padarė materialiosios teisės pažeidimą. Teismų pateiktas VPĮ įstatymo normų aiškinimas, kasatoriaus teigimu, pažeidžia Europos Sąjungos materialiąją teisę, kurią įgyvendina VPĮ nuostatos: 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą Nr. 89/665/EEC, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą Nr. 92/13/EEB ir 2007 m. gruodžio 11 d. 2007/EB/66 direktyvą Nr. 2007/EB/66. Šių direktyvų tikslas yra efektyvus tiekėjų teisių gynimas, vadinasi, toks turi būti ir VPĮ V skyriaus normų tikslas. Kasatorius nurodo netiesioginio direktyvų veikimo doktriną ir teigia, kad teismai privalo ja vadovautis siekiant užtikrinti efektyvų tiekėjų teisių gynimą viešuosiuose pirkimuose.
Skundžiamais teismų sprendimu ir nutartimi pažeidžiama tiekėjo teisė į teisminę gynybą, nes suabsoliutinama teisės pareikšti ieškinį prielaida – ikiteisminė stadija. Kasatoriaus įsitikinimu, teismų padaryta išvada, kad tik tiekėjo pretenzijoje identifikuoti tiekėjo teisių pažeidimai gali būti teisminio ginčo pagal VPĮ V skyriaus normas dalykas, yra neteisėta ir kelia klausimą dėl ikiteisminės stadijos, kaip teisės pareikšti ieškinį prielaidos, santykio su reiškiamo ieškinio dalyku ir pagrindu. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-35/2009 kasatorius teigia, kad apskritai nėra tiriamas pretenzijos dalyko ir ieškinio dalyko klausimas, o ikiteisminė ginčų sprendimo stadija skirta greitam ir operatyviam tiekėjų ginčų išsprendimui. Teismai neteisingai nustatė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo stadijos tikslus ir padarė klaidingą išvadą, kad tiekėjai ieškinyje gali remtis tik pretenzijoje nurodytais pažeidimais, o teismų padarytos išvados prieštarauja tiekėjo teisei i teisminę gynybą ir efektyvų teisių gynimo principą. Teismų pateiktas VPĮ 93 straipsnio aiškinimas iš esmės paneigė galimybes tiekėjams gintis nuo tokių perkančiųjų organizacijų veiksmų, kurių tiekėjas objektyviai negalėjo ir neturėjo žinoti, nes perkančioji organizacija neatskleidė informacijos, leidžiančios tiekėjui nustatyti galimus jo teisių pažeidimus.
Teismo pateiktas VPĮ normų aiškinimas taip pat pažeidžia viešąjį interesą, nes paliko didžiąją dalį tiekėjo reikalavimų nenagrinėtu. Kasatorius, nurodydamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje numato pareigą teismams VPĮ aiškinti taip, kad būtų apgintas viešasis interesas, teigia, kad šioje byloje viešasis interesas nebuvo apgintas. Be to, kasatorius nurodo, kad skundžiamu sprendimu ir nutartimi buvo pažeistas viešųjų pirkimų teisėtumo imperatyvas, nes viešojo pirkimo procedūrų teisėtumas iš esmės buvo netirtas. Kasatorius tokį savo teiginį grindžia ta aplinkybe, kad teismai netyrė kasatoriaus argumentų dėl to, kad kito tiekėjo, byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu, pasiūlymas turėjo būti atmestas.
Kasatorius nurodo, kad teismo išaiškinimai sudaro sąlygas nesąžiningiems tiekėjams ir perkančiosioms organizacijoms išvengti teisinių padarinių už savo neteisėtus veiksmus ir taip pažeidžiama sąžininga tiekėjų konkurencija. Tai, kad tiekėjui uždraudžiama ieškinyje remtis tokiais savo teisių pažeidimais, kurie nebuvo nurodyti pretenzijoje, neužtikrina sąžiningos konkurencijos imperatyvo apsaugos, nes ji negali būti užtikrinama, jei neįmanoma nuginčyti sąžiningą konkurenciją pažeidžiančių perkančiųjų organizacijų veiksmų, o teismo pateiktas VPĮ 93 straipsnio aiškinimas būtent tam ir užkerta kelią.
Kasatorius nurodo, kad teismai rėmėsi precedentu, suformuotu iš esmės skirtingoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009). Išaiškinęs, kaip turi būti suprantami precedento doktrina, jis teigia, kad nurodytos bylos aplinkybės buvo skirtingos (skirtingi pirkimo objektai, skirtingi pasiūlymų vertinimo kriterijai, skyrėsi nagrinėjamos viešojo pirkimo stadijos). Kasatoriaus manymu, nurodytos bylos aplinkybės yra „labiau iš esmės skirtingos“, todėl teismai šia nutartimi negalėjo vadovautis.
Kasatorius kaip kitus teismų padarytus pažeidimus taip pat nurodo šias aplinkybes: nagrinėjamoje byloje teismai nevykdė savo pirminės funkcijos – vykdyti teisingumą ir atskleisti bylos esmę, palikdami dalį ieškovo reikalavimų nenagrinėtų pažeidė rungimosi principą, taip pat principą audiatur et eltera pars, be to, kasatoriaus nuomone, jeigu ikiteisminėje viešojo pirkimo ginčo nagrinėjamoje stadijoje tiekėjui būtų nustatyta pareiga pareikšti visus savo teisių pažeidimus, būtų skatinamas nepagrįstų pretenzijų reiškimas.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kasatorius skundžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, kuriais dalis kasatoriaus ieškinio reikalavimų buvo palikti nenagrinėti, t. y. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo tų kasatoriaus ieškinio reikalavimų, kurie, kaip perkančiosios organizacijos pažeidimai, nebuvo nurodyti kasatoriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. pateiktoje pretenzijoje Nr. 05-09-276 ir pakartotinėje kasatoriaus pretenzijoje, perkančiajai organizacijai pateiktoje 2009 m. rugsėjo 11 d. Kaip numatyta CPK 340 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys gali būti peržiūrimi kasacine tvarka, todėl Lietuvos Aukščiausiais Teismas šioje byloje peržiūri Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį.
Dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos, jos apimties ir jos, kaip būtinos sąlygos kreiptis į teismą, vertinimo
Nagrinėjamam ginčui taikoma Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. 2009 m. liepos 22 d. buvo priimtas Viešųjų pirkimų įstatymo 2, 4, 7, 8, 10, 11, 16, 18, 19, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 33, 39, 40, 43, 45, 49, 57, 62, 74, 85, 86, 89, 92 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo papildymo 151 straipsniu įstatymas, kurio padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai iš dalies įsigaliojo nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau šiais pakeitimais nebuvo pakeistas Viešųjų pirkimų įstatymo 93 straipsnis, taip pat kito šio ginčo išnagrinėjimui aktualūs šio įstatymo straipsniai, todėl toliau šioje nutartyje pateikiamos nuorodos į Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją, galiojusią iki 2009 m. rugsėjo 1 d.
Viešųjų pirkimų įstatymo V skyrius reglamentuoja viešųjų pirkimų metu kilusių ginčų nagrinėjimą, taikinimą bei žalos atlyginimą. Šio įstatymo 93 straipsnyje nustatyta, kad tiekėjas turi teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų, o toks pretenzijos pateikimas yra laikomas privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo stadija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį, svarbūs tiekėjo pretenzijoje keliami klausimai, o tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad ieškovo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti kaip nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH Vs. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Nors, kasatoriaus teigimu, šia byla negalima remtis, nes jos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje nutartyje suformuota taisyklė dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos, jos privalomumo ir apimties, taikytina ir kitose bylose, tai reiškia, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija viešojo pirkimo procedūroje yra vienodai svarbi kiekviename viešajame pirkime, nesvarbu, dėl ko vėliau kyla ginčas.
Kasatorius, pateikęs dvi pretenzijas, jose nurodė, kad atplėšus trečiojo asmens pateiktą voką su pasiūlymu B dalimi (Kainos), pasiūlymas buvo nesunumeruotas ir nesusiūtas, šiuo pažeidimu jis taip pat rėmėsi ir 2009 m. rugsėjo 11 d. ieškinyje (T. 1, b. l. 3–7). Vėliau, 2009 m. lapkričio 5 d. pateikdamas patikslintą ieškinį (T. 3, b. l. 13–19) kasatorius ieškinį papildė, nurodydamas ne tik procedūros, bet ir Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų (skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo) pažeidimą. Kasatorius patikslinto ieškinio reikalavimus patikslino 2010 m. vasario 12 d. (T. 3, b. l. 65–66). Tačiau būtent tų papildomų ieškinio argumentų, kurie nurodyti patikslintame ieškinyje, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo nurodydami, kad kasatoriaus pretenzijose tokie reikalavimai nebuvo keliami. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad šių reikalavimų kelti jis negalėjo, nes neva neturėjo tam reikalingos informacijos. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes, kaip nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kasatoriaus atstovas pripažino, kad „<...> visa ieškovo pretenzijose/pašymuose prašoma pateikti viešųjų pirkimų medžiaga ieškovui buvo pateikta ir jis ją turėjo iki kreipimosi į teismą“ (T. 3, b. l. 173). Taigi kasatoriaus atstovas pripažino, kad visa medžiaga jam buvo žinoma, o kaip nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu nurodė kasatoriaus atstovas, į teismą buvo kreiptasi su reikalavimais dėl procedūros pažeidimų (konkrečiai dėl to, kad trečiojo suinteresuotojo asmens, E. Kazlausko įmonės, kainos pasiūlymas voke B nebuvo susiūtas). Ir tik vėliau kasatorius nusprendė kreiptis į teismą su papildomais reikalavimais. Kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs savo praktikoje, naudojimasis perkančiosios organizacijos sprendimų apskundimo teise gali būti ribojamas, jei tiekėjas galėjo ar turėjo nustatyti pažeidimą, veikdamas taip rūpestingai, kaip galima tikėtis iš patyrusio ūkinio subjekto, o toks ribojimas išplaukia iš įstatymo nuostatų (VRĮ 93, 94 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis UAB „Akordas 1“ vs. Visagino savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-158/2011). Kadangi pats kasatorius iš karto nenurodė visų perkančiosios organizacijos pažeidimų, nors, kaip vėliau pripažino, visą reikalingą tam informaciją turėjo, rėmėsi procedūros pažeidimais (t. y. kasatorius ieškinyje nurodė, kad atplėšus trečiojo asmens pateiktą voką su pasiūlymu B dalimi (Kainos), pasiūlymas buvo nesunumeruotas ir nesusiūtas) ir tik vėliau pradėjo kelti naujus reikalavimus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nenagrinėjo jo ieškinio dalies dėl kitų nei nurodyti pretenzijoje ieškinio reikalavimų.
Dėl kasatoriaus teisės į efektyvią teisminę gynybą ir kasaciniame skunde nurodytų principų pažeidimų
Kasatorius nurodo, kad, priėmus skundžiamus teismų sprendimus, buvo pažeistas rungimosi principas, taip pat civilinio proceso principas, teigiantis, kad turi būti išklausyta ir kita ginčo šalis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į teisminę gynybą turi būti įgyvendinama laikantis tam nustatytų sąlygų. Nagrinėjant ginčus, kilusius vykdant viešuosius pirkimus, ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija yra labai svarbi, nes ji apibrėžia ginčo ribas, tai vėliau leidžia efektyviai ir operatyviai išnagrinėti ginčą teisme, jei į teismą nusprendžia kreiptis pretenziją Viešųjų pirkimų įstatymo 93 straipsnio nustatyta tvarka pateikęs viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis tiekėjas. Operatyvus ginčų, kilusių dėl viešųjų pirkimų, nagrinėjimas taip pat yra svarbus, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, apie kurio apsaugą viešuosiuose pirkimuose kasaciniame skunde išsamiai pasisako kasatorius. Taigi efektyvi teisminė gynybą ir teisingumo vykdymas yra teismo pareiga, kurią teismas tinkamai įvykdyti gali tik tada, kai ginčo šalys joms suteiktomis teisėmis naudojasi pagal nustatytas taisykles, protingai ir sąžiningai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsamiai pasisakęs dėl asmens teisės i teisinę gynybą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje „If draudimas“ vs. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ ir kt, bylos Nr. 3K-3-252/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius pats neįvykdė visų sąlygų tam, kad jo ginčas galėtų būti nagrinėjamas dėl tokių reikalavimų, kuriuos jis reiškė patikslintame ieškinyje. Pagal bylos aplinkybes, kasatoriui buvo užtikrinta efektyvi teisinė gynyba tiek, kiek sąžiningai jis naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir teisę į gynybą įgyvendino pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl rungimosi principo bei principo, jog turi būti išklausyta ir antroji pusė, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent dėl kasatoriaus veiksmų bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidedamas ir dėl to užtruko pakankamai ilgai – kasatorius nurodydavo, kad serga jo teisininkė, tačiau, būdamas juridinis asmuo ir dažnai vedantis bylas teismuose, kasatorius nepasirūpino, kad, vienam jo darbuotojui susirgus, bylos tinkamai ir laiku galėtų būti nagrinėjamos kasatoriaus interesams atstovaujant kitiems darbuotojams arba atstovams pagal pavedimą. Taigi kasatorius nebuvo iki galo sąžiningas ir rūpestingas tiek pradėdamas ginčą teisme, tiek jo nagrinėjimo metu, todėl dalis jo ieškinio reikalavimų buvo teisėtai ir pagrįstai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš UAB „Smulkus urmas“ priteistina 55,73 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Smulkus urmas“ (juridinio asmens kodas 221412030) valstybei 55,73 Lt (penkiasdešimt penkis litus 73 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas
