Dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau - ir IĮIDĮ) redakcijoje, galiojusioje nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., nustatytos draudimo apsaugos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02826-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.39.2.5.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo AB bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u r o d o:

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) redakcijoje, galiojusioje nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., nustatytos draudimo apsaugos taikymo. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl ieškovo į asmeninę banko sąskaitą įmokėtų lėšų, skirtų trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ (toliau – ir Bankas) būsimos emisijos obligacijoms įsigyti, kurios ieškovo sutikimu buvo nurašytos iš jo asmeninės banko sąskaitos į Banko vardu atidarytą tame pačiame Banke buvusią kaupiamąją sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, pripažinimo draudimo objektu pagal IĮIDĮ ir ieškovo teisės į IĮIDĮ nustatytą draudimo išmoką.

Siekdamas išspręsti bylą kasacinis teismas turi, inter alia, pasisakyti dėl IĮIDĮ 2 straipsnyje įtvirtintų indėlio, indėlininko, investuotojo ir įsipareigojimų investuotojui sąvokų aiškinimo ir taikymo, pagal kurią iš apsaugos sistemų – indėlių ar investuotojų – turėtų būti laikomos apdraustomis ieškovo į asmeninę banko sąskaitą įmokėtos lėšos, kaip, esant pagrindui, ieškovui turėtų būti išmokama kompensacija.

IĮIDĮ įgyvendintos 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva).

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalį Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui kilo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą. Šis poreikis, inter alia, grindžiamas skirtingais šioje byloje priimtais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais (šiame kontekste žr. Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Ferreira da Silva e Brito ir kt., C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565) ir tuo, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ginčui spręsti aktualių Indėlių ir Investuotojų direktyvų nuostatų turinys nėra iki galo aiškus ir Teisingumo Teismas nėra pateikęs jų aiškinimo nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais. Todėl šalių ginčas negali būti išspręstas nei taikant acte éclairé, nei acte clair doktrinas.

Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualūs kai kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015 A. A. ir kt. v. BAB „Snoras“, kuria kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pateikti klausimai.

Kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi nutartimi, kuria šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, t. y. negalutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), todėl teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristato tik tiek, kiek reikia procesui Teisingumo Teisme (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Borta“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. e3K-3-391-690/2015).

I. Nagrinėjamai bylai aktualios Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatos

Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta:

<..> indėlis – bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu.

Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 ir 1a dalyse nustatyta:

1. Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų kompensuojama mažiausiai 50 000 EUR.

1a. Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 EUR kompensacija.

Indėlių direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

Tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo arba gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią kompetentingos institucijos priima šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i punkte nurodytą sprendimą arba teismas priima 1 straipsnio 3 dalies ii punkte nurodytą sprendimą. Jeigu yra keletas visas teises turinčių asmenų, apskaičiuojant 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus dydžius, atsižvelgiama į kiekvienam tokiam asmeniui priklausančią dalį pagal susitarimus, kuriais remiantis yra tvarkomos minėtos sumos.

Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

<...> kadangi investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas; kadangi turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti; tačiau kadangi neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų [6] reikalavimus; kadangi tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19/EB, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos; kadangi valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams; <...>;

Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

<...> „investuotojas“ – tai asmuo, patikėjęs pinigus ar finansines priemones investicinei įmonei ryšium su investicine veikla; <...>;

Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

2. Sistema suteikia investuotojams kompensaciją pagal 4 straipsnį, jeigu:

- kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau,

arba

- dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus,

atsižvelgiant į tai, kuri iš šių sąlyga yra ankstesnė.

Kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo:

- grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla,

- grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla,

remiantis taikytinais teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis.

3. Bet koks reikalavimas pagal šio straipsnio 2 dalį kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19/EB, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose numatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama. Joks reikalavimas dėl kompensacijos pagal šias abi direktyvas negali būti tenkinamas daugiau nei vieną kartą.

IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

3. Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Kai fizinis arba juridinis asmuo (išskyrus valdymo įmonę, jei ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) laikydamas indėlį veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Kai reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis turi asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jeigu sutartyse, iš kurių atsiranda jų reikalavimo teisės, arba teismų sprendimuose nenustatyta kitaip.

4. Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas).

IĮIDĮ 2 straipsnio 11 ir 12 dalyse nustatyta:

11. Investuotojas – fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Jeigu reikalavimo teises į pinigus ir (arba) vertybinius popierius pagal sutartis turėjo asmenų grupė, kiekvienas jos asmuo laikomas investuotoju ir vertybiniai popieriai bei pinigai padalijami kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, jei sutartyse, iš kurių atsiranda reikalavimo teisės, ar teismų sprendimuose nenustatyta kitaip. Jeigu pinigus ar vertybinius popierius perdavęs asmuo (išskyrus valdymo įmonę, kai ji valdo kolektyvinio investavimo subjektus ir pensijų fondus) veikė kaip patikėtinis, investuotoju laikomas patikėtojas.

12. Įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB (toliau – ir MiFID) 13 straipsnio 8 dalyje nurodyta:

Saugodama klientams priklausančias lėšas, investicinė įmonė imasi atitinkamų priemonių, siekdama apsaugoti klientų teises ir, išskyrus kredito įstaigas, neleidžia klientų lėšų naudoti savo sąskaita.

Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nustatyta:

8. Finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias pinigines lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių kelią neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Draudimas naudotis kliento lėšomis netaikomas licencijuotoms kredito įstaigoms. Finansų maklerio įmonė klientų pinigines lėšas kredito įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų piniginės lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų piniginės lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas.

II. Ginčo esmė

2011 m. birželio 16 d. Vertybinių popierių komisija posėdžio sprendimu Nr. 2K-120 patvirtino AB banko „Snoras“ ne nuosavybės vertybinių popierių prospektą (Bazinio prospekto patvirtinimo pažyma Nr. 4R-10), o 2011 m. liepos 14 d. – šio prospekto priedą (toliau – ir Bazinis prospektas). Patvirtinus Bazinio prospekto nuostatas ir paskelbus konkrečias kiekvienos emisijos Galutines sąlygas, į viešąją vertybinių popierių apyvartą galėjo būti leidžiamos ir viena arba kelios vidutinės trukmės obligacijų emisijos.

Pagal Bazinio prospekto nuostatas, su obligacijų pageidavusiais įsigyti asmenimis BAB banko „Snoras“ filialuose bei skyriuose, kituose padaliniuose buvo sudaromos Obligacijų pasirašymo sutartys. Už pasirašytas pagal sutartį obligacijas jas siekiantis įsigyti asmuo privalėjo visiškai atsiskaityti Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo dieną, sukaupdamas sutartyje nurodytą bendrą obligacijų kainą asmeninėje banko sąskaitoje, atidarytoje BAB banke „Snoras“, ir užtikrinti galimybę BAB bankui „Snoras“ šią sumą nurašyti. Baziniame prospekte nurodyta, kad kiekvienos emisijos išleidimo data laikoma konkrečios emisijos Galutinėse sąlygose nurodyta obligacijų įsigaliojimo data. Išleistos obligacijos turėjo būti apskaitomos investuotojo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, atidarytoje Banke.

2011 m. lapkričio 2 d. paskelbtos BAB banko „Snoras“ Fiksuotų palūkanų obligacijų emisijos Nr. 11 (toliau – emisija Nr. 11), leidžiamų pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, galutinės sąlygos, kuriose obligacijų įsigaliojimo data nurodyta 2011 m. gruodžio 1 d.

2011 m. lapkričio 10 d. ieškovas su BAB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo ir Obligacijų pasirašymo sutartį, kuria susitarė įsigyti 40 vnt. Banko emisijos Nr. 11 obligacijų, ir tą pačią dieną grynaisiais į savo asmeninę banko sąskaitą buvusią Banke, įmokėjo bendrą obligacijų kainą atitinkančią sumą. 2011 m. lapkričio 11 d. tarp ieškovo ir Banko buvo sudaryta kita obligacijų pasirašymo sutartis, kurios nuostatos identiškos ankstesniajai, tik sutarties pasirašymo data bei obligacijų apmokėjimo terminas nurodytas 2011 m. lapkričio 11 d. Obligacijų pasirašymo sutartyse įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę Bankui įmokėtą sumą nusirašyti be atskiro investuotojo sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas.

2011 m. lapkričio 11 d. Bankas atliko bankines operacijas su ieškovo į asmeninę sąskaitą įmokėtomis lėšomis, inter alia, nurašė lėšas iš Banke buvusios ieškovo asmeninės banko sąskaitos ir pervedė į tame pačiame Banke buvusią Banko vardu atidarytą surenkamąją sąskaitą obligacijoms apmokėti.

2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti Banko veiklos apribojimą (moratoriumą), tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 Banko akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams.

2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB banko „Snoras“ banko licenciją.

2011 m. gruodžio 7 d. Bankui buvo iškelta bankroto byla. Ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

III. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad Obligacijų pasirašymo sutartimis ieškovas suteikė teisę Bankui iš jo asmeninės banko sąskaitos be atskiro ieškovo sutikimo nusirašyti lėšų sumą, skirtą obligacijoms apmokėti. Teismas nurodė, kad obligacijų emisija neįvyko, tačiau pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas teisę į draudimo išmoką įgytų tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas būtų perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas sprendime taip pat nurodė, kad pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Kadangi ieškovas kaip tik ir siekė įsigyti paties draudėjo išleidžiamų skolos vertybinių popierių, jis neįgijo teisės į įstatyme nustatytą draudimo išmoką.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti, įpareigojo atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Vilniaus apygardos teismas sprendime nurodė, kad aiškindamas IĮIDĮ nuostatas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į įstatyme įgyvendinamų direktyvų nuostatas. Teismas vertino, kad investicinei (finansų maklerio) įmonei tapus nemokiai taikoma Investuotojų direktyva, o emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokiai taikoma Indėlių direktyva.

Pagal Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir I priedo 12 punktą valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams nebūtų taikomos garantijos ar būtų taikomos mažesnės garantijos, viena galimų išimčių yra indėlių garantijų sistemos netaikymas pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams. Taigi, teismo vertinimu, pačios kredito įstaigos skolos vertybiniams popieriams netaikytinos Investuotojų direktyvos nuostatos, nes netoleruotina situacija, jog, viena direktyva leidžia valstybei narei taikyti joje nurodytą išimtį, o kita direktyva tokią galimybę paneigia.

Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad tik galutinėse emisijos sąlygose nustatytą obligacijų įsigaliojimo dieną obligacijos būtų išleistos ir apskaitytos ieškovo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, tačiau dėl 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko sprendimo visam laikui atšaukti BAB bankui „Snoras“ banko licenciją obligacijų emisija išleista nebuvo ir neįsigaliojo.

Teismas analizavo IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, kurioje įgyvendinta Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje pateikta indėlio sąvoka, ir nurodė, kad IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme ieškovas laikytinas investuotoju. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį indėliu laikomos ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, suma.

Teismo vertinimu, iš IĮIDĮ, įgyvendinančio Indėlių garantijų direktyvą, nuostatų matyti, jog garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, įskaitant kylančias iš kredito įstaigos įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Banko sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną buvusios ieškovo lėšos laikytinos indėliu, kuris yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, ir dėl to ieškovas įgijo teisę į 100 000 eurų sumą neviršijančią draudimo išmoką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar tokios lėšos kaip nagrinėjamoje byloje, kurios buvo ieškovo įmokėtos į asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti Banko obligacijų, ir ieškovo sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į Banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, turėtų būti laikomos draudimo objektu pagal IĮIDĮ nuostatas. Jei tokios lėšos laikytinos draudimo objektu, pagal kurią iš draudimo sistemų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir jų praradimas turėtų būti kompensuojamas, ar ieškovo reikalavimas atitinka IĮIDĮ įgyvendintų Indėlių ar Investuotojų direktyvų sąlygas draudimo išmokai gauti.

Nors nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl apsaugos taikymo vienam ieškovui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas šioje byloje suformuos precedentą ir nulems daugelio analogiškoje situacijoje esančių asmenų teisių apsaugą. Vien Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra priimti nagrinėti keturi kasaciniai skundai, kuriuose sprendžiama dėl beveik septyniasdešimties ieškovų teisių apsaugos. Bylų, kuriose susiklosčiusi situacija analogiška, yra nagrinėjama ir kitų instancijų teismuose.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus jau yra pateikęs išaiškinimus dėl kelių nagrinėjamoje byloje aktualių aspektų:

Pirma, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Investuotojų direktyvoje įtvirtintos apsaugos taikymas nepriklauso nuo to, ar atitinkama investicinė įmonė lėšas arba vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Antra, Teisingumo Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai skola yra patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu, kuris gali būti laikomas ir finansine priemone, ir asmens reikalavimai patenka į abiejų apsaugos sistemų taikymo sritį, įstatymų leidėjo pasirinkimas tokiems reikalavimams netaikyti vienos iš apsaugos sistemų negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad paneigtų kitos apsaugos sistemos taikymą.

Dėl ieškovo reikalavimo priskyrimo prie vienos iš apsaugos sistemų

Pagal nuosekliai formuojamą Teisingumo Teismo praktiką nacionalinę teisę, kuria įgyvendinamos direktyvų nuostatos, nacionalinis teismas turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C-106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas; kt.). Indėlių ir Investuotojų direktyvų tikslai yra skirtingi ir jos yra nukreiptos tiek į skirtingų objektų ir asmenų apsaugą, tiek ir į apsaugą nuo skirtingų rizikų ir skirtingu lygiu.

Indėlių direktyvos tikslai – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir skatinant indėlininkų apsaugą, užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, apsaugoti nuo rizikos (išlaidų), kurią sukeltų masinis indėlių atsiėmimas iš kredito įstaigų, užtikrinti, kad per labai trumpą laiką būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos (2–4, 8, 14, 16, 19 konstatuojamosios dalys). Taigi Indėlių direktyva siekiama apsaugoti banko sąskaitose esantį kredito likutį, atsiradusį dėl sąskaitoje paliktų lėšų ar susidariusį dėl įprastinių bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti.

Investuotojų direktyvos tikslas – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas, minimaliai suderintos investuotojų apsaugos nustatymas (4 konstatuojamoji dalis). Investuotojų direktyva siekiama apsaugoti asmenų, patikėjusių pinigus ar finansines priemones investicinei įmonei ryšium su investicine veikla, kai dėl šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų kompetentingos institucijos ar teismo sprendimų investicinė įmonė yra nepajėgi grąžinti investuotojams priklausančių pinigų, laikomų jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams priklausančių finansinių priemonių, laikomų, tvarkomų ar valdomų investuotojų vardu ryšium su investicine veikla.

Vis dėlto, kaip jau minėta 37.2 papunktyje, pats Teisingumo Teismas sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas nurodė, kad gali susiklostyti situacijų, kai tas pats asmens reikalavimas patenka į abiejų direktyvų reguliavimo sritį. Kitas atvejis, kai gali būti sudėtinga nustatyti, pagal kurią iš apsaugos sistemų turėtų būti tenkinamas asmens reikalavimas, yra nurodytas Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje. Kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė, gali būti sudėtinga atskirti indėlius, kuriuos apima Indėlių direktyva, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos, todėl valstybėms narėms yra suteikta galimybė pačioms spręsti, kurioje iš direktyvų nustatytą apsaugos sistemą taikyti tokiems reikalavimams. Ši pasirinkimo galimybė įtvirtinta ir Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta galimybė tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė, visiems Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams, patenkantiems į abiejų direktyvų taikymo sritį, pasirinkti taikyti vieną iš apsaugos sistemų.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta 37 ir 41 punktuose, tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė ir negali būti grąžinamos tokiai kredito įstaigai perduotos lėšos, skirtos investicinėms paslaugoms suteikti, valstybės narės įstatymų leidėjo pasirinkimu gali būti taikoma tiek Investuotojų direktyvoje, tiek ir Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga. Vienintelis apribojimas, nurodytas Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, – draudimas tenkinti reikalavimą pagal abi nurodytas direktyvas daugiau nei vieną kartą.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė.

Kaip jau buvo nurodyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666-706/2015 A. A. ir kt. v. BAB „Snoras“, įgyvendindamas Indėlių ir Investuotojų direktyvas, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas indėlio sąvoką apibrėžė plačiai, prie jos priskyrė ne tik Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte nurodytus atvejus, kai indėliu laikomas bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastinių bankinių sandorių, bet ir kitas pinigų sumas, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas.

Kai kurių Lietuvos teisės mokslo doktrinos atstovų nuomone, taip Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasinaudojo Investuotojų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe ir pasirinko visoms banko sąskaitose esančioms lėšoms taikyti indėlių draudimą reglamentuojančias nuostatas nepriklausomai nuo įskaitytų į sąskaitą lėšų paskirties (t. y. apimant ir tuos atvejus, kai lėšos susijusios su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis).

Vis dėlto šis galimas nacionalinio įstatymų leidėjo pasirinkimas įžvelgiamas tik iš IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos indėlio sąvokos. Toks pasirinkimas nėra nurodytas ar minimas jokiose kitose IĮIDĮ normose, pavyzdžiui, reglamentuojančiose draudimo išmokų mokėjimo tvarką, apie šį galimą įstatymo leidėjo pasirinkimą nėra kalbama ir IĮIDĮ parengiamuosiuose darbuose.

Nacionalinio įstatymo leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Indėlių direktyvoje įtvirtintą garantijų sistemą nėra aiški. Toks galimai buvęs įstatymų leidėjo pasirinkimas nėra išlaikytas įgyvendinant naują 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų, nacionalinis įstatymų leidėjas prie indėlio sąvokos nepriskyrė reikalavimų, kylančių iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje IĮIDĮ redakcijoje indėlis apibrėžiamas tik kaip lėšos, laikomos pagal indėlio ar banko sutartį, arba dėl laikinų situacijų, kai kredito įstaiga teikia finansines paslaugas, susidaręs pinigų likutis. Naujos IĮIDĮ redakcijos aiškinamajame rašte, kituose parengiamuosiuose darbuose taip pat nėra pateikiama informacijos apie įstatymų leidėjo pasirinkimą naujoje IĮIDĮ redakcijoje indėlį apibrėžti kitaip, galimai siauriau nei ankstesniame reguliavime. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu nustatyti, ar galimai buvęs įstatymų leidėjo pasirinkimas pagal Indėlių direktyvoje įtvirtintą garantijų sistemą apsaugoti kredito įstaigai kaip investicinei įmonei, perduotas lėšas, skirtas investicinėms paslaugoms suteikti, atitiktų Indėlių direktyvos tikslus.

Skirtingai nei indėlio sąvoka, investuotojo sąvoka tiek Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 punkte, tiek IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžiama pagrindiniu kriterijumi nurodant lėšų investicinei (finansų maklerio) įmonei patikėjimą ryšium su investicine veikla, investicinių paslaugų suteikimu ir yra orientuota į perduodamų lėšų paskirtį. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalį, įsipareigojimais investuotojui laikomi investicines paslaugas teikiančio asmens įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ar vertybinius popierius.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai lėšas ieškovas įmokėjo į savo asmeninę banko sąskaitą, turėdamas aiškų tikslą – įsigyti kredito įstaigos išleidžiamų vertybinių popierių, taip pat ieškovas suteikė teisę kredito įstaigai šias lėšas nusirašyti ir apmokėti išleidžiamas obligacijas. Ieškovas neturėjo tikslo šias lėšas laikyti ar kaupti asmeninėje banko sąskaitoje.

Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinio įstatymų leidėjo pasirinkimas negali būti aiškiai nustatytas, o konkrečios apsaugos sistemos taikymas turi tiesioginės įtakos ieškovo ir kitų asmenų, esančių iš esmės tapačioje situacijoje kitose bylose, teisių apsaugai, šios apsaugos apimčiai ir tinkamam teisių įgyvendinimui, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimui taikytinos apsaugos sistemos, teisėjų kolegijai kilo klausimas dėl galimybės tiesiogiai taikyti Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte įtvirtintą indėlio sąvoką ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą investuotojo sąvoką. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu išsiaiškinti, ar šios nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, kad privatūs asmenys galėtų jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę (2004 m. spalio 5 d. sprendimo Pfeiffer ir kt., C 397/01–C 403/01, ECLI:EU:C:2004:584, 103 punktas; 2012 m. sausio 14 d. sprendimo Dominguez, C?282/10, EU:C:2012:33, 33 punktas).

Jei Teisingumo Teismas nurodytų, kad galimas tiesioginis 50 punkte nurodytų direktyvų nuostatų taikymas, išlieka neaišku, kurios direktyvos apsauga taikytina ieškovui, todėl taip pat svarbu, ar pagrindinis kriterijus nustatant ieškovo reikalavimui taikytiną apsaugą yra lėšų paskirtis. Priklausomai nuo to, kokia direktyva taikoma šiuo atveju, tinkamam bylos išnagrinėjimui taip pat būtinas papildomas tiek kai kurių Indėlių direktyvos, tiek ir Investuotojų direktyvos nuostatų ir šių nuostatų taikymo principų aiškinimas.

Dėl Investuotojų direktyvos nuostatų aiškinimo

Jei Teisingumo Teismas nurodytų, kad tais atvejais, kai nėra aiškaus nacionalinio įstatymų leidėjo pasirinkimo dėl ieškovo reikalavimui taikytinos apsaugos sistemos, sistema turi būti nustatyta tiesiogiai taikant Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą investuotojo sąvoką pagrindiniu kriterijumi laikant lėšų paskirtį, reikalingi papildomi Teisingumo Teismo išaiškinimai dėl Investuotojų direktyvos nuostatų ir jų taikymo.

Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga siejama su 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyva 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (Investuotojų direktyvos 2–3 ir 8 konstatuojamosios dalys). Minėta direktyva buvo panaikinta priimant MiFID, kurioje išdėstytų reikalavimų privalėjo laikytis investicinės (finansų maklerio) įmonės tuo metu, kai įvyko draudžiamasis įvykis nagrinėjamoje byloje.

MiFID ir ją įgyvendinančio FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyse įtvirtintas reikalavimas investicinėms (finansų maklerių) įmonėms klientų ir įmonės lėšas saugoti atskirai. Šio reikalavimo investicinės (finansų maklerio) įmonės privalo laikytis nuolat. Vis dėlto tiek MiFID 13 straipsnio 8 dalyje, tiek ir FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimas naudoti klientų lėšas savo sąskaita netaikomas kredito įstaigoms, kai šios veikia kaip investicinės (finansų maklerio) įmonės.

Taigi kliento investicinių lėšų ir investicinės (finansų maklerio) įmonės lėšų atskyrimo reikalavimo taikymas skiriasi tais atvejais, kai veikia įprasta finansų maklerio įmonė ir kai investicines paslaugas teikia kredito įstaiga. Veikiant investicinei (finansų maklerio) įmonei, klientų lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas. Šio reikalavimo investicines paslaugas teikianti kredito įstaiga neprivalo laikytis visa apimtimi.

Investuotojų direktyvos tekste lietuvių kalba nurodyta, kad tais atvejais, kai investuotojas nėra įgijęs finansinių priemonių, kompensacija mokama pagal reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla (2 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalyje, kurioje įsipareigojimais investuotojui laikomi draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus. Taigi abiejuose teisės aktuose kalbama apie pinigus, nuosavybės teise priklausančius investuotojams ar laikomus investuotojų vardu.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į Banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai Banko vertybinių popierių emisijai apmokėti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios lėšos negalėtų patekti į Investuotojų direktyvos teksto lietuvių kalba 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos pinigų, laikomų investuotojo vardu ryšium su investicine veikla, kategoriją.

Vis dėlto teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tinkamo Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos vertimo lietuvių kalba ir šios nuostatos įgyvendinimo IĮIDĮ. Investuotojų direktyvos tekstuose anglų ir prancūzų kalbomis nurodoma, kad išmoka išmokama ne tik dėl reikalavimų, aptartų 56 punkte, tačiau ir dėl lėšų, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojui (angl. repay the money owed to <...> investors, pranc. rembourser aux investisseurs les fonds leur étant dus <...>).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos tekstai anglų ir prancūzų kalbomis galimai apima platesnį reikalavimų, kuriems esant išmokama draudimo išmoka pagal investuotojų apsaugos sistemą, ratą, kartu ir lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojui, nepriklausomai nuo to, ar tokios lėšos yra laikomos investuotojo vardu.

Teisingumo Teismas savo praktikoje nėra pateikęs Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo, detalesnis jos turinys negali būti atskleistas ir atsižvelgus į Investuotojų direktyvos parengiamuosius darbus, todėl tinkamam bylos išnagrinėjimui būtinas Teisingumo Teismo išaiškinimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies turinys turi tiesioginės įtakos ieškovo ir kitų asmenų, esančių iš esmės tapačioje situacijoje kitose bylose, teisių apsaugai ir tinkamam jų įgyvendinimui, teisėjų kolegijai kilo klausimas ir dėl tiesioginės šios nuostatos taikymo galimybės. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar ši nuostata savo turiniu yra besąlygiška ir pakankamai tiksli, kad privatūs asmenys galėtų ja remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę (žr. šios nutarties 50 punkte cituotą Teisingumo Teismo praktiką).

Dėl Indėlių direktyvos nuostatų aiškinimo

Jei Teisingumo Teismas nurodytų, kad tais atvejais, kai nėra aiškaus nacionalinio įstatymų leidėjo pasirinkimo dėl ieškovo reikalavimui taikytinos apsaugos sistemos, sistema turi būti nustatyta tiesiogiai taikant Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte įtvirtintą indėlio sąvoką ir lėšų paskirtis nėra pagrindinis kriterijus nustatant apsaugos sistemą, reikalingi papildomi Teisingumo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių direktyvos nuostatų ir jų taikymo iš esmės analogiškais klausimais ir analogiškais motyvais, kaip išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje Nr. 3K-3-666-706/2015 A. A. ir kt. v. BAB „Snoras“, o ypač nurodytais toliau.

Pirma, iš Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte įtvirtintos indėlio sąvokos nėra aišku, ar šią sąvoką atitiktų lėšos, asmens sutikimu nurašytos iš asmeninės banko sąskaitos ir esančios Banko vardu atidarytoje sąskaitoje, esančioje tame pačiame banke. Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte ir kitose nuostatose expressis verbis nenurodyta, kad indėliais gali būti laikomos tik pačių asmenų (ar jungtinėse) banko sąskaitose esančios lėšos, tokia išvada negali būti vienareikšmiškai daroma ir iš kitų direktyvos nuostatų.

Antra, 1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92)188 final aiškinamajame memorandume nurodyta, kad direktyvoje siekiama įtvirtinti kompensavimo vienam indėlininkui, o ne už vieną indėlį principą. Be to, tais atvejais, kai pats indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui (asmenų grupei), kuris (kurie) tokias teises turi, jei toks asmuo (asmenys) buvo arba gali būti nustatytas (nustatyti) draudžiamojo įvykio dieną. Jeigu yra keletas visas teises turinčių asmenų, kompensacija pagal indėlių garantijų sistemą apskaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienam asmeniui priklausančią lėšų dalį pagal susitarimus, kuriais remiantis yra tvarkomos minėtos sumos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu išsiaiškinti, ar tokioje situacijoje kaip susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje indėlių direktyvoje nurodyta kompensacija iki Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos turi būti išmokama kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia ypatingą dėmesį į šios civilinės bylos ir su ja susijusių bylų trukmę, šios bylos įtaką Banko bankroto procedūrai, jos svarbą Lietuvos visuomenei, bankų aplinkai. Banko bankroto byla iškelta 2011 m. gruodžio 7 d., ji paveikė labai platų asmenų ratą ir Lietuvos Respublikos teismuose įvairiais pagrindais vis dar nagrinėjami ginčai dėl tokių asmenų teisių gynimo, todėl Teisingumo Teismo išaiškinimas nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas ne tik ieškovui, bet ir kitiems asmenims, siekusiems įsigyti BAB banko „Snoras“ obligacijų, kurių emisija taip ir neįsigaliojo.

Kaip nurodyta šios nutarties 37 punkte, kai kurie nagrinėjamoje byloje aktualūs klausimai jau buvo pateikti Teisingumo Teismui kreipiantis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą ir vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą, ši byla jau buvo sustabdyta iki Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo paskelbimo minėtoje byloje.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, suponuojančias nagrinėjamų klausimų svarbą ir reikšmę, į šios ir analogiškų bylų nagrinėjimo trukmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas papildomai kreiptis į Teisingumo Teismą ir jo prašyti priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokios lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

Prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą šioje byloje priimti pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė