Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-214-701/2018

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02826-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei valstybės įmonei,,Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti teisę į 3999,23 Lt draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (iškėlus trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ bankroto bylą), įpareigoti atsakovą išmokėti 3999,23 Lt draudimo išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 10, 11 d. sudarė su AB banku „Snoras“ (toliau – ir Bankas) obligacijų pasirašymo sutartis ir įsipareigojo įsigyti 40 vnt. obligacijų. Už įsigyjamas obligacijas į Banko kasą įmokėjo 3999,23 Lt ir 1,95 Lt komisinį mokestį. Sumokėtos lėšos 2011 m. lapkričio 11 d. buvo įskaitytos į ieškovo banko sąskaitą ir tą pačią Bankas su jomis atliko bankines operacijas. Ieškovo nuomone, iš jo vardu atidarytos sąskaitos lėšos galėjo būti nurašytos tik išleidus obligacijas 2011 m. gruodžio 1 d. Obligacijų sutarties 1.10 punkte nurodyta obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau šią dieną obligacijų emisija neįvyko. Ieškovo teigimu, laikytina, kad iki pirmiau nurodytos datos banko sąskaitoje esančios lėšos yra ieškovo indėlis, į kurį jis turi reikalavimo teisę, atsiradusią iš Banko įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas (išleisti ir parduoti obligacijas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 16 d. Vertybinių popierių komisija posėdžio sprendimu Nr. 2K-120 patvirtino Banko ne nuosavybės vertybinių popierių prospektą (Bazinio prospekto patvirtinimo pažyma Nr. 4R-10), o 2011 m. liepos 14 d. – šio prospekto priedą (toliau – ir Bazinis prospektas). Patvirtinus Bazinio prospekto nuostatas ir paskelbus konkrečias kiekvienos emisijos Galutines sąlygas, į viešąją vertybinių popierių apyvartą galėjo būti leidžiamos ir viena arba kelios vidutinės trukmės obligacijų emisijos.

Pagal Bazinio prospekto nuostatas, su obligacijų pageidavusiais įsigyti asmenimis Banko filialuose bei skyriuose, kituose padaliniuose buvo sudaromos obligacijų pasirašymo sutartys. Už pasirašytas pagal sutartį obligacijas jas siekiantis įsigyti asmuo privalėjo visiškai atsiskaityti obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo dieną, sukaupdamas sutartyje nurodytą bendrą obligacijų kainą asmeninėje banko sąskaitoje, atidarytoje Banke, ir užtikrinti galimybę Bankui šią sumą nurašyti. Baziniame prospekte nurodyta, kad kiekvienos emisijos išleidimo data laikoma konkrečios emisijos Galutinėse sąlygose nurodyta obligacijų įsigaliojimo data. Išleistos obligacijos turėjo būti apskaitomos investuotojo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, atidarytoje Banke.

2011 m. lapkričio 2 d. paskelbtos Banko Fiksuotų palūkanų obligacijų emisijos Nr. 11 (toliau – emisija Nr. 11), leidžiamų pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, galutinės sąlygos, kuriose obligacijų įsigaliojimo data nurodyta 2011 m. gruodžio 1 d.

2011 m. lapkričio 10 d. ieškovas su Banku sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartį, kuria susitarė įsigyti 40 vnt. Banko emisijos Nr. 11 obligacijų, ir tą pačią dieną grynaisiais į savo asmeninę banko sąskaitą Banke įmokėjo bendrą obligacijų kainą atitinkančią sumą. 2011 m. lapkričio 11 d. tarp ieškovo ir Banko buvo sudaryta kita obligacijų pasirašymo sutartis, kurios nuostatos identiškos ankstesniajai, tik sutarties pasirašymo data bei obligacijų apmokėjimo terminas nurodytas 2011 m. lapkričio 11 d. Obligacijų pasirašymo sutartyse įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę Bankui įmokėtą 3999,23 Lt sumą už 40 vnt. perkamų Banko obligacijų nusirašyti be atskiro investuotojo sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas.

2011 m. lapkričio 11 d. Bankas atliko bankines operacijas su ieškovo į asmeninę sąskaitą įmokėtomis lėšomis, be kita ko, nurašė 3999,23 Lt lėšas iš Banke buvusios ieškovo asmeninės banko sąskaitos ir pervedė į tame pačiame Banke buvusią Banko vardu atidarytą surenkamąją sąskaitą obligacijoms apmokėti.

2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti Banko veiklos apribojimą (moratoriumą), tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 Banko akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB banko „Snoras“ banko licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. Bankui buvo iškelta bankroto byla. Ši nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Teismas sprendime pažymėjo, kad obligacijų pasirašymo sutartimis ieškovas suteikė teisę Bankui iš jo asmeninės banko sąskaitos be atskiro ieškovo sutikimo nusirašyti lėšų sumą, skirtą obligacijoms apmokėti. Teismas nurodė, kad obligacijų emisija neįvyko, tačiau pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas teisę į draudimo išmoką įgytų tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas būtų perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios.

Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Kadangi ieškovas kaip tik ir siekė įsigyti paties draudėjo išleidžiamų skolos vertybinių popierių, jis neįgijo teisės į įstatyme nustatytą draudimo išmoką.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino, pripažino ieškovo teisę į 3999,23 Lt draudimo išmoką, įpareigojo atsakovę išmokėti ją ieškovui per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kolegija nurodė, kad, aiškindamas IĮIDĮ nuostatas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į įstatyme įgyvendinamų direktyvų nuostatas. Į jas atsižvelgdama kolegija vertino, kad investicinei (finansų maklerio) įmonei tapus nemokiai taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva, Direktyva 97/9/EB), o emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokiai taikoma 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių direktyva, Direktyva 94/19/EB).

Atsižvelgdama į Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalies, I priedo 12 punkto nuostatas, pagal kurias valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams nebūtų taikomos garantijos ar būtų taikomos mažesnės garantijos, viena galimų išimčių yra indėlių garantijų sistemos netaikymas pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kolegija sprendė, jog tos pačios kredito įstaigos skolos vertybiniai popieriai patenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį, jiems netaikytinos Investuotojų garantijų direktyvos nuostatos, nes netoleruotina situacija, kad viena direktyva leidžia valstybei narei taikyti joje nurodytą išimtį, o kita direktyva tokią galimybę paneigia.

Kolegija pažymėjo, kad tik galutinėse emisijos sąlygose nustatytą obligacijų įsigaliojimo dieną obligacijos būtų išleistos ir apskaitytos ieškovo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, tačiau dėl 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko sprendimo visam laikui atšaukti BAB bankui „Snoras“ banko licenciją obligacijų emisija išleista nebuvo ir neįsigaliojo.

Kolegija analizavo IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, kurioje įgyvendinta Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje pateikta indėlio sąvoka, ir nurodė, kad IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme ieškovas laikytinas investuotoju. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį indėliu laikoma ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, suma.

Konstatavusi, kad iš IĮIDĮ, įgyvendinančio Indėlių garantijų direktyvą, nuostatų matyti, jog garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, įskaitant kylančias iš kredito įstaigos įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas, kolegija pripažino, kad Banko sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną buvusios ieškovo lėšos laikytinos indėliu, kuris yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, ir dėl to ieškovas įgijo teisę į 100 000 Eur sumą neviršijančią draudimo išmoką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl indėlių draudimo ir įsipareigojimų investuotojams draudimo bei jų objektų – IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arta kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito ištaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Ši indėlio samprata iš esmės atitinka indėlio sampratą pagal Indėlių direktyvą. Šioje dalyje įtvirtinta draudimo apsauga taikoma iki investicinės paslaugos suteikimo (kliento lėšų perleidimo emitento nuosavybėn momento), t. y. iki Banko (kaip finansų maklerio) įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas įvykdymo. Investuotojas yra asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti teikiamomis investicinėmis paslaugomis (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamojo įvykio dieną ieškovas buvo perdavęs Bankui pinigus, norėdamas pasinaudoti jo teikiamomis investicinėmis paslaugomis, taigi, pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalį jis laikytinas investuotoju, o ne indėlininku.

Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva įtvirtina skirtingas garantijas indėlininkams ir investuotojams, jų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. Investuotojų direktyva ir ją įgyvendinančios IĮIDĮ nuostatos nesuteikia absoliučios draudimo apsaugos visiems investuotojams (vertybinių popierių emitento nemokumas nėra laikomas pagrindu mokėti įsipareigojimo investuotojams draudimo išmoką). IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas (finansų makleris) yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu Bankas klientui priklausančius vertybinius popierius (obligacijas) būtų perdavęs kitiems asmenims be kliento valios.

Vadovaujantis Investuotojų direktyvos preambulės 4 punktu (ši nuostata perkelta į IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį) investuotojų kompensavimo schema veikia tada, kai investicinė įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų. Šią normą sistemiškai taikant su Investuotojų direktyvos preambulės 9 punktu yra akivaizdu, kad Investuotojų direktyvoje įtvirtintos apsaugos tikslas yra ne be išlygų garantuoti draudimo apsaugą investuotojams, kai investicinė įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų, o apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar finansų maklerio operacinių klaidų.

Ieškovas, sudaręs su Banku sutartį ir sumokėjęs Bankui už obligacijas, laikytinas investuotoju, o ne indėlininku, todėl jam taikomos ne bendrosios, o specialiosios teisės normos, reglamentuojančios įsipareigojimų investuotojams draudimą, t. y. IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalis bei 9 straipsnio 1 dalis. Kadangi ginčo situacija neatitinka IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, ieškovas neturi teisės reikalauti išmokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

Banko įsipareigojimai ieškovui kilo iš sutarties, sudarytos iki Banko veiklos apribojimo paskelbimo dienos. Moratoriumo Bankui paskelbimas apribojo Sutarties vykdymą, bet tai nėra pagrindas pripažinti, kad sutartis negalioja ar pasibaigė. IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis suteikia teisę investuotojui reikalauti grąžinti jam priklausančius pinigus, skirtus investicijoms.

Ieškovo ir Banko sudaryta sutartis yra konsensualinė, t. y. galioja nuo jos sudarymo momento. Ieškovo, kaip indėlininko ar investuotojo, ir jo Bankui sumokėtų lėšų statusą lemia ne obligacijų išleidimo procedūros etapas, o nuosavybės teisės į lėšas perdavimo faktas. Sutartyje nesant išlygos dėl nuosavybės į lėšas perleidimo momento, obligacijų, kaip civilinės apyvartos objekto, sukūrimo momentas nėra svarbus. IĮIDĮ nustatytų garantijų taikymo prasme yra svarbu, ar investuotojas perdavė Banko nuosavybėn lėšas. Pripažinus, kad lėšos perduotos banko nuosavybėn, jos nebeatitinka IĮIDĮ įtvirtintos indėlio sąvokos.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, bankui (sutarties šaliai) iškėlus bankroto bylą, įsigalioja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl investuotojai savo teisę reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-470/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-470/2013">3K-3-470/2013</a>; 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2013">3K-3-493/2013</a>).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Atsakovės kasaciniame skunde pateikiami sąvokų aiškinimai atspindi atsakovės poziciją susiaurinti indėlininkų ir investuotojų teisinę apsaugą, o tai reiškia viešojo intereso pažeidimą.

Atsakovė neteisingai nurodo, kad ieškovas buvo perdavęs pinigus Bankui nuosavybėn, todėl jie negali būti laikomi indėliu IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Civilinėje byloje esantis 2011 m. lapkričio 10 d. kasos pajamų orderis Nr. 239700, pasirašytas ieškovo, patvirtina, kad ieškovas įmokėjo 4000 Lt sumą į savo sąskaitą, nurodydamas „sąskaitos papildymas“. Tai reiškia, kad pinigai Banko nuosavybėn nebuvo perduoti. Bankas ieškovo įmokėtus pinigus būtų pasiskolinęs ir įgijęs nuosavybėn tik jei būtų suteikęs investicines paslaugas, t. y. išleidęs obligacijas, jas pardavęs ieškovui ir padaręs ieškovo vardu įrašus vertybinių popierių sąskaitose. Kadangi šie veiksmai atlikti nebuvo, apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad bankas investicinių paslaugų ieškovui nesuteikė, todėl ieškovo sumokėti pinigai banko sąskaitoje yra jo indėlis, kuris yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Bankas 2012 m. sausio 18 d. pranešė ieškovui, kad obligacijų sutartis yra laikoma pasibaigusia. Dėl šios priežasties ieškovas turi reikalavimo teisę, kylančią iš Banko kaip kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas.

Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovo įmokėti pinigai yra kiti pinigai, į kuriuos ieškovas kaip indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo <...> suteikti investicines paslaugas.

IĮIDĮ nėra nurodoma, kad asmuo, perdavęs pinigus norėdamas pasinaudoti teikiamomis investicinėmis paslaugomis, nėra indėlininkas, o jo perduoti pinigai iki investicinių paslaugų suteikimo negali būti laikomi indėliu. Priešingai, IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad indėlis – indėlininko kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant apskaičiuotas palūkanas). Tai reiškia, kad pagal šią įstatymo sąvoką bet kurie kiti pinigai, kuriuos asmuo savo sąskaita perdavė kredito įstaigai pagal šios prievolę suteikti investicines paslaugas, yra laikomi indėliu, iki bus suteiktos investicinės paslaugos.

Skirtingai negu aiškina atsakovė, ieškovas turi reikalavimą Bankui, kylantį iš jo kaip kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti ieškovui investicines paslaugas (išleisti ir parduoti ieškovui 40 vnt. obligacijų, vėliau jas išpirkti iš ieškovo), o ne reikalavimą pagal kredito įsipareigojimą grąžinti investuotojui priklausančius pinigus, ir tai nėra įsipareigojimas investuotojui pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 12 punktą kaip draudimo objektas. Bankas obligacijų sutartį sudarė ieškovo sąskaita, įsipareigojo išleisti obligacijas ir 40 vnt. obligacijų parduoti ieškovui. Obligacijų sutartis patvirtina, kad Bankas nebuvo prisiėmęs įsipareigojimo grąžinti ieškovui priklausančius pinigus, todėl ieškovo įmokėti į savo banko sąskaitą pinigai nėra traktuojami kaip banko įsipareigojimas investuotojui (ieškovui) grąžinti šiuos pinigus. Šios nuostatos suponuoja tai, kad ieškovo sumokėti pinigai yra indėlių, o ne įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

ir šalių rašytiniai paaiškinimai

Šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokioms lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimu sujungtose bylose C 688/15 ir C 109/16 nuspręsta:

Pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis nuo sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9 nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19 nurodytų indėlių garantijų sistemų.

Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19 nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9 nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

Pirma, Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 1 punktą ir, antra, Direktyvos 97/9 1 straipsnio 4 punktą bei 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas ir pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims iki 2018 m. gegužės 23 d. pateikti rašytinius paaiškinimus.

Atsakovė pateiktais rašytiniais paaiškinimais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Atsakovė paaiškinimuose nurodo:

. ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai nėra aiškūs dėl jų taikymo nagrinėjamoje byloje ir praktikoje. Ieškovas prašė teismo pripažinti jį indėlininku IĮIDĮ prasme. Nėra aišku, ar tai reiškia, kad, atsižvelgiant į ESTT prejudicinį sprendimą, kuriame nustatyta tik paties asmens galimybė pasirinkti jam taikytiną sistemą, nagrinėjamoje byloje ieškovas dar turi išreikšti savo valią, kuria iš sistemų – indėlių garantijų sistema ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudos kaip teise į kompensaciją už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias Banko obligacijas?

. Taip pat nėra aišku, kaip, atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktą išaiškinimą, asmens galimybė pasirinkti, kuria sistema naudotis kaip kompensacija už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias Banko obligacijas, yra susijusi su asmens teisės į draudimo išmoką galiojimo terminu. IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Tai reiškia, kad asmenys įgyvendinti savo teisę reikalauti išmokėti draudimo išmokas dėl Banko bankroto (ir pasirinkti, kuria iš sistemų naudosis) galėjo per 5 metus nuo Banko draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į tai, asmens teisė pasirinkti kuria iš sistemų, t. y. indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams, pasinaudoti negali būti įgyvendinama pasibaigus teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui.

. Be to, ESTT išaiškino, kad asmens skoliniam reikalavimui, kylančiam iš vienos su Banku sudarytos sutarties, negali būti taikoma dviguba kompensacija, t. y. tiek pagal Indėlių direktyvą, tiek pagal Investuotojų direktyvą. Tačiau kyla klausimas, kaip ESTT prejudiciniame sprendime nurodytas išaiškinimas turėtų būti taikomas asmens tapatiems skoliniams reikalavimams, kylantiems ne iš vienos sutarties, bet iš kelių tapačių su Banku sudarytų sutarčių, t. y. ar gali asmuo tapačioms sutartims prašyti taikyti skirtingą kompensaciją: vienai sutarčiai – pagal Indėlių direktyvą, o kitai – pagal Investuotojų direktyvą?

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lėšoms, sumokėtoms pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos apsaugos sistemos

Kasacinėje byloje sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į jo asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, ir asmens sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.

Remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą.

Atitinkamai skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.

ESTT, pasisakydamas dėl asmens, siekiančio gauti atitinkamą kompensaciją (draudimo išmoką), galimybės nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis tiek Direktyvos 94/19/EB, tiek Direktyvos 97/9/EB nuostatomis, išaiškino, kad Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punktas ir Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa aiškintini taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir kompensavimo investuotojams sistemas (prejudicinio sprendimo 111 punktas).

Dėl ieškovo sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą

Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ platino viešą obligacijų emisiją Nr. 11. Platinimas turėjo vykti iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal šios obligacijų emisijos galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d.

Platinant nurodytą emisiją ieškovas ir AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Pagal šias sutartis ieškovas į savo sąskaitą, atidarytą Banke, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytas lėšas – 3999,23 Lt (1158,26 Eur) (sutarčių 1.7 punktas). Sutarčių 1.15 punkte nurodyta, kad apmokėtos obligacijos bus apskaitomos asmeninėje AB banko „Snoras“ obligacijų įgijėjo vertybinių popierių sąskaitoje. Sutarčių 1.10, 1.12 punktuose nustatyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., o obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d.

Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijai Nr. 11 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodą, tačiau šios emisijos registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, sustabdžiusių, o vėliau – nutraukusių jo veiklą ir obligacijų išleidimo procesą. Dėl to AB bankas „Snoras“ negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyse (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko „Snoras“ akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Taigi, ieškovo vardu atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šioje sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas. Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas gavo, nes pagal minėtas sutartis (pvz., obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktas) nurašė lėšas iš minėtose sutartyse nurodytos ieškovo sąskaitos ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties laikytina, kad atitinkamos obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovui nebuvo perduotos. Tai reiškia, kad ieškovas obligacijų neįgijo, nors už jas buvo įmokėjęs 3999,23 Lt (1158,26 Eur).

Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė (žr. minėtos nutarties 43 punktą). Nacionalinio įstatymų leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški (žr. minėtos nutarties 47 punktą). Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta, kad AB bankas „Snoras“ ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jo valios.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 34 punkte nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal Direktyvą 94/19/EB ar Direktyvą 97/9/EB (žr. šios nutarties 22.2 punktą).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus (žr. šios nutarties 27, 28 punktus), t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojas (nagrinėjamu atveju ieškovas), įrodinėdamas savo teisę į draudimo išmoką (siekdamas pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojas (ieškovas) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.

Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jam teisę į 3999,23 Lt draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovę išmokėti šią išmoką, nurodydamas, kad: yra investuotojas, jo pinigus Bankas panaudojo be jo valios, nurašydamas ieškovo įmokėtą pinigų sumą, nors obligacijų dar neišleidęs, t. y. nesant ieškovo ir Banko sudarytoje obligacijų sutartyje nurodyto apmokėjimo objekto; iki obligacijų įsigaliojimo ieškovo banko sąskaitoje buvo laikomas indėlis, kuriam taikytina draudimo apsauga pagal IĮIDĮ. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas susiklosčiusius teisinius santykius ir ieškovo reikalavimą, skundžiamu sprendimu pripažino, kad Banko sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną buvusios ieškovo lėšos laikytinos indėliu, kuris yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, ir ieškovas įgijo teisę į 100 000 Eur sumos neviršijančią draudimo išmoką. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, prašo šį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu ieškovas aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažįsta atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose keliamas abejones dėl ieškovo jam taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo (žr. šios nutarties 24.1 punktą).

Atsižvelgdama į tai, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taip pat esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojo (ieškovo) išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jam užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jam teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, laikytinas pagrįstu.

Dėl asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminų

IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio metu) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.

Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad ieškovas praleido terminą pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką, todėl ši jo teisė nebegali būti įgyvendinama (žr. šios nutarties 24.2 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį, remiantis IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalimi, galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 39 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl draudimo išmokos jam pagal indėlių garantijų sistemą mokėjimo atsakovei pradėjo kelti nepasibaigus šios nutarties 40 punkte nurodytam indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui: draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.; nagrinėjamas ieškinys dėl draudimo išmokos mokėjimo teisme gautas 2012 m. balandžio 10 d. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas yra praleidęs terminą pasinaudoti indėlininko teise gauti draudimo išmoką.

Kiti kasacinio skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį ir pripažindamas jam teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas pagal šioje nutartyje nurodytus motyvus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis pateikė 900 Eur išlaidas už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į kasacinį skundą ir teisines konsultacijas bei jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytų dydžių. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteistinos visos prašomos atlyginti patirtos atstovavimo išlaidos.

Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) ieškovui A. R. 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė