Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo pareigą darbo drausmės pažeidimo byloje, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, bylos medžiagos viešumą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-285-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16840-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.9; 1.3.2.9.10.7; 1.3.5.5; 1.3.6.4.1.3; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alzida“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alzida“ dėl įsakymų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo pareigą darbo drausmės pažeidimo byloje, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, bylos medžiagos viešumą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo panaikinti UAB „Alzida“ direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 9 d. įsakymas), 2017 m. kovo 15 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 15 d. įsakymas), 2017 m. kovo 24 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 24 d. įsakymas), pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jos į darbą, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti jai iš atsakovės keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovė nurodė, kad 2007 m. gruodžio 17 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta į asistento pareigas, nuo 2008 m. ji pradėjo eiti statybinių bandymų vadybininko pareigas, nuo 2013 m. – bandymų vadovo pareigas.

Nuo 2015 m. tarp atskirų įmonės akcininkų prasidėjo nesutarimai dėl įmonės veiklos ir ateities. 2016 m. birželio 7 d. buvo išrinkta nauja įmonės valdyba, 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskirta nauja įmonės vadovė – akcininkė L. G., tačiau ji faktiškai įmonės vadovo pareigų nevykdė, įmonėje pasirodydavo tik epizodiškai, personalo nekoordinavo ir jam tinkamai nevadovavo, nežinojo įmonės valdymo, veiklos specifikos, buvo paskirta tik siekiant nutraukti įmonės veiklą.

Nuo 2017 m. sausio mėn. trūkdavo priemonių, medžiagų užsakymams atlikti, situacija įmonėje blogėjo, L. G. ne kartą grasindama reikalavo, kad ieškovė ir kiti darbuotojai pasirašytų klientams atliktų bandymų protokolus, nors nei ji, nei kiti darbuotojai tokių teisių pagal privalomą tvarką neturėjo, už tai atsakinga darbuotoja 2017 m. kovo 10 d. buvo atleista iš darbo, o kitas asmuo į darbą nepriimtas. Nuo 2017 m. sausio 11 d. ieškovė ėmė jausti kryptingą ir nuoseklų siekį atleisti ją iš darbo, buvo bandoma ieškoti jos darbo trūkumų, pažeminti ją, priversti išeiti iš darbo. Su ieškove ir kitais darbuotojais daug bendravo ir advokatas V. L. (V. L.), per pokalbius su juo ieškovė jausdavo psichologinį spaudimą.

2017 m. vasario 20 d. įsakymu ieškovė buvo įpareigota priimti įmonei adresuotą korespondenciją ir ją registruoti, iki 2017 m. vasario 24 d. pateikti L. G. elektroniniu paštu [email protected] įmonės bandymų vadovo pareiginius nuostatus. 2017 m. vasario 22 d. įsakymu ieškovė buvo įpareigota kuo skubiau (iki 2017 m. vasario 24 d. 15 val.) pateikti įmonės vadovei L. G. elektroniniu paštu [email protected] informaciją pagal parengtą lentelę apie laikotarpio nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 22 d. bandymus, t. y.: 1) kokie bandymai ir kokiems klientams buvo užsakyti, nurodant užsakymo dieną, bandymų pavadinimą, kainą ir atlikimo terminą; 2) kokie bandymai ir kokiems klientams buvo faktiškai atlikti, nurodant faktinio atlikimo dieną; 3) kokiems bandymams dar nėra parengti, pasirašyti ar perduoti atliktų bandymų protokolai, nurodant to priežastis; 4) kokiems bandymams dar nėra parengtos, pasirašytos ar perduotos sąskaitos, nurodant to priežastis; 5) kokie bandymai dar nėra atlikti, nurodant to priežastis ir susijusias aplinkybes.

2017 m. vasario 27 d. ieškovei buvo įteikti du reikalavimai pasiaiškinti dėl 2017 m. vasario 20 d. ir 2017 m. vasario 22 d. įsakymų nevykdymo, į reikalavimus ieškovė atsakė 2017 m. kovo 1 d. Ieškovei atsakovės 2017 m. kovo 9 d. įsakymu buvo skirtas papeikimas.

Ieškovė niekada neatsisakė pateikti vadovei savo pareigybės aprašymo ir duomenų, informacijos apie bandymus, tačiau ji buvo prisiėmusi konfidencialumo įsipareigojimus, todėl jai kilo pagrįsta abejonė, ar siunčiant dokumentą ne tiesiogiai vadovei, bet advokatui V. L. jo kontoros bendruoju elektroniniu paštu nebus pažeistas konfidencialumo įsipareigojimas, nes advokatas bendrovei nebeatstovavo, be to, ji niekada nedisponavo savo pareiginiais nuostatais, jie buvo pas atsakovę saugomi įmonės kokybės vadybininko kabinete, vadovė bet kada galėjo su jais susipažinti, o 2017 m. kovo 6 d. vadovė, susipažindama su kitais dokumentais, tarp jų – ir su duomenimis apie bandymus, su ieškovės pareiginiais nuostatais susipažinti nepageidavo.

2017 m. vasario 22 d. įsakymu vadovė nurodė ieškovei atlikti analizę iki 2017 m. vasario 24 d. 15 val., t. y. trumpiau nei per 2 darbo dienas, toks terminas neprotingas ir nesąžiningas. Ieškovė tai vadovei paaiškino 2017 m. kovo 6 d. Ieškovei buvo nurodyta pateikti duomenis, kuriais ji nedisponuoja, nėra kompetentinga juos pateikti ir analizuoti, todėl ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

2017 m. kovo 9 d. ieškovei buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl 2017 m. vasario 20 d. įsakymo nevykdymo – dėl įmonei adresuotos korespondencijos nepriėmimo. 2017 m. kovo 15 d. įsakymu ieškovei skirtas papeikimas. Nors atsakovės 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 1 punkte ieškovei buvo nurodyta priimti įmonei adresuotą korespondenciją, tačiau tokios pareigos nepatenka į darbo sutartimi sulygtas jos, kaip bandymų vadovės, pareigas, jai buvo įsakyta atlikti darbo sutartimi nesulygtą darbą. Be to, neaišku, kada ir kokios korespondencijos ieškovė nepriėmė, nes ji nuolatos priimdavo ir persiųsdavo vadovei korespondenciją, gaunamą elektroniniu paštu ir perduodamą kurjerio; nuo pašto dėžutės raktų ji neturėjo, nes vadovė juos paėmė 2017 m. vasario 20 d.

Atsakovės 2017 m. kovo 15 d. įsakymu ieškovei buvo nurodyta kuo skubiau (iki 2017 m. kovo 16 d. 15 val.) pateikti įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] informaciją pagal parengtą lentelę apie įmonėje laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. kovo 15 d. atliktus bandymus. Ieškovė 2017 m. kovo 16 d. parengė atsakymą, nurodė kylančias problemas, termino nepakankamumą, aplinkybę, kad tai ne jos darbo funkcija. 2017 m. kovo 20 d. jai buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl 2017 m. kovo 15 d. įsakymo nevykdymo – dėl informacijos apie atliktus ir neatliktus bandymus nepateikimo vadovei, į šį ji atsakė 2017 m. kovo 21 d. Atsakovė 2017 m. kovo 24 d. įsakymu atleido ieškovę iš darbo DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu už tai, kad ieškovė nevykdė 2017 m. kovo 15 d. įsakymo, šis pažeidimas – pakartotinis, nes ieškovei per paskutinius vienerius metus, t. y. 2017 m. kovo 9 d. įsakymu bei 2017 m. kovo 15 d. įsakymu, jau buvo skirtos drausminės nuobaudos – papeikimai.

Ieškovė niekada neatsisakė pateikti vadovei 2017 m. kovo 15 d. įsakymu šios prašomų duomenų, tačiau abejojo tokių duomenų pateikimo teisėtumu, su informacija vadovė buvo jau susipažinusi įmonėje dar iki 2017 m. kovo 15 d. įsakymo, analizės per nurodytą laiką buvo neįmanoma pateikti, 2017 m. kovo 15 d. įsakyme nurodytų duomenų ieškovė nevaldė, nurodyta užduotis nepateko į jos pareigas, situacija susidarė dėl netinkamo atsakovės darbo organizavimo, dėl to nėra ieškovės kaltės, jos atleidimas iš darbo yra neadekvatus, neproporcingas, prieštarauja bendriesiems teisės principams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – panaikino UAB „Alzida“ direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“, 2017 m. kovo 15 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo“, 2017 m. kovo 24 d. įsakymą „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo“, pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo UAB „Alzida“ pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nusprendė laikyti, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovei iš atsakovės 3480 Eur išeitinę išmoką, 3000 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 42,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo nuo 2017 m. kovo 24 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovė atleista iš darbo, nes nevykdė 2017 m. kovo 15 d. įsakymo dėl bandymų analizės atlikimo, šis pažeidimas – pakartotinis, kadangi jai per paskutinius vienerius metus, t. y. 2017 m. kovo 9 d. įsakymu bei 2017 m. kovo 15 d. įsakymu, jau buvo skirtos drausminės nuobaudos – papeikimai.

Ieškovei pirmoji drausminė nuobauda – papeikimas – 2017 m. kovo 9 d. įsakymu paskirta už tai, kad ji neįvykdė atsakovės direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 6 punkto – iki 2017 m. vasario 24 d. nepateikė įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] savo (bandymų vadovo) pareiginių nuostatų ir 2017 m. vasario 22 d. įsakymo – iki 2017 m. vasario 24 d. 15 val. nepateikė įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] informacijos apie atliktus ir neatliktus bandymus, pasirašytus ir nepasirašytus protokolus, išrašytas ir neišrašytas sąskaitas faktūras, priežastis, dėl kurių nėra atlikti bandymai, pasirašomi bandymų protokolai, išrašomos sąskaitos faktūros.

Teismas, remdamasis ieškovės, liudytojų L. D., T. S. ir atsakovės vadovės paaiškinimais, nustatė, kad įmonės vadovė, žinodama, jog darbuotoja neturi jos prašomo dokumento, tačiau reikalaudama jį pateikti, o vėliau jo nepateikimą vertindama kaip sąlygą skirti drausminę nuobaudą, elgėsi netinkamai ir nesąžiningai. Nors teismo posėdžio metu liudytojas E. P. parodė, kad prieš mėnesį ieškovės naudotame elektroniniame pašte rado jos pareiginius nuostatus, tačiau jie į bylą pateikti nebuvo, įmonės vadovė tokios informacijos paaiškinimų teikimo metu nenurodė. E. P. yra priimtas vadovės padėjėju būtent dokumentų paieškai, todėl tokią informaciją būtų vadovei perdavęs, be to, duodamas parodymus teisme, liudytojas E. P. rodė akivaizdų priešiškumą ieškovei, yra itin susijęs su atsakove (eina vadovės padėjėjo pareigas, dirbti buvo pakviestas pačios įmonės vadovės), todėl jo parodymus teismas vertino kritiškai. Ieškovė, net jei jos elektroniniame pašte ir būtų buvę jos pareiginiai nuostatai, neprivalėjo jų saugoti, nes įmonės darbuotojai, netgi pati vadovė patvirtino, kad darbuotojų pareiginiai nuostatai buvo įmonės dispozicijoje ir darbuotojams nebuvo išduodami. Ieškovė net negalėjo kreiptis į kitą darbuotoją (kokybės vadybininką), kad gautų įmonės vadovės prašomą dokumentą, nes tokio darbuotojo nebuvo darbe nustatytu nurodymo įvykdymo terminu. L. G., būdama įmonės vadovė, turėjo tinkamai valdyti įmonės dokumentaciją, tačiau pati teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai nebuvo perduoti dokumentai, o pati jų neieškojo, kas rodo nepakankamą rūpestingumą ir negebėjimą tinkamai vadovauti įmonei. Įmonės vadovė, žinodama, kad ieškovės pareiginiai nuostatai yra įmonės dispozicijoje, turėjo imtis aktyvių veiksmų jiems surasti pati ar kreiptis į juos saugantį asmenį, tačiau to nedarė; įrodymų, kad 2017 m. kovo 6 d. įmonės vadovė, atvykusi į įmonę ir susipažinusi su tam tikrais dokumentais, būtų ieškojusi ieškovės pareiginių nuostatų ir jie vadovei nebūtų buvę perduoti, nėra. Taigi, nagrinėjama situacija dėl pareiginių nuostatų susiklostė dėl pačios atsakovės kaltės, netinkamo darbo organizavimo. Pagrindo skirti ieškovei drausminę nuobaudą už pareiginių nuostatų nepateikimą nebuvo.

Tiek pareiginius nuostatus, tiek lentelę įmonės vadovė nurodė ieškovei pateikti elektroniniu paštu [email protected]. 2013 m. sausio 30 d. ieškovė buvo pasirašiusi įmonės parengtą pasižadėjimą dėl nešališkumo, konfidencialumo ir pranešimo apie interesų konfliktą, 2015 m. rugsėjo 30 d. – įmonės konfidencialios informacijos sąrašą, patvirtintą 2015 m. rugsėjo 30 d. įmonės valdybos posėdyje. Įmonės vadovė nurodė ieškovei prašomą informaciją pateikti trečiojo asmens elektroninio pašto adresu. Iš paties elektroninio pašto dėžutės [email protected] pavadinimo suprantama, kad ieškovei pagrįstai kilo abejonių, jog tokį elektroninio pašto adresą gali tikrinti bet kuris advokatų profesinės bendrijos „Scitus“ darbuotojas, nes dažniausiai elektroninio pašto adresas, prasidedantis žodžiu „info“, būna bendro naudojimo adresas, pasiekiamas didžiajai daliai darbuotojų, administratoriui, o asmeniniai darbuotojų elektroninio pašto adresai kuriami pagal darbuotojų vardus ir pavardes. Būtent šis elektroninio pašto adresas ([email protected]) advokatų profesinės bendrijos „Scitus“ interneto svetainėje nurodomas kaip bendras, o ne kaip asmeninis advokato naudojamas elektroninio pašto adresas. Advokatas teismo posėdžio metu patvirtino, kad kartu su advokatu dirba advokato padėjėjas. Su nurodymais ieškovei pateikti pareiginius nuostatus ir lentelę elektroniniu paštu [email protected] nebuvo pateikta įmonės su advokatu sudaryta teisinių paslaugų (atstovavimo) sutartis, advokato patvirtinimas dėl jo asmeniškai naudojamos elektroninio pašto dėžutės, į kurią prašomą atsiųsti pareiginius nuostatus ir lentelę. Ieškovei buvo žinomas UAB „Valeksa“ (buvusios įmonės laikinosios turto administratorės) 2016 m. rugsėjo 13 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad įmonė su advokatu V. L. sudarytas teisinių paslaugų sutartis yra nutraukusi ir jam išduoti įgaliojimai yra panaikinti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo prisiėmusi konfidencialumo įsipareigojimus, pagal kuriuos lentelėje prašomi pateikti duomenys (klientų duomenys, bandymų aprašymai, visa su bandymais susijusi informacija) – konfidencialūs, negavusi patvirtinimo apie tinkamą advokato atstovavimą ir elektroninio pašto dėžutės adreso naudotoją, iš šalių pasisakymų teismo posėdžio metu nustačius, kad įmonėje buvo įtempta situacija tarp įmonės vadovės ir ieškovės, pastaroji pagrįstai laikė, kad pateikiant prašomą informaciją elektroniniu paštu [email protected] jai gali kilti atsakomybė dėl konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, todėl pagrįstai nesiuntė lentelės su prašomais duomenimis nurodytu elektroniniu paštu. Prašomos informacijos negavimas nurodytu elektroniniu paštu įmonės vadovei negalėjo sutrukdyti organizuoti tolesnės įmonės veiklos, kaip nepagrįstai nurodoma 2017 m. kovo 9 d. įsakyme, nes įmonės vadovė tiek su pareiginiais nuostatais, tiek su prašomais į lentelę surašyti duomenimis galėjo susipažinti įmonėje, tai jai nurodė pati ieškovė savo 2017 m. kovo 1 d. pasiaiškinime, netgi trumpai nurodydama nevykdomų bandymų priežastis. Įmonės vadovė įmonės patalpose lankėsi 2017 m. kovo 6 d., turėjo teisę ieškoti jai reikalingų dokumentų, duoti darbuotojams nurodymus juos pateikti, su dalimi dokumentų pripažino susipažinusi.

Teismo posėdžio metu liudytoja L. D. parodė, kad ieškovei nurodytą parengti lentelę užtruktų apie tris mėnesius nieko kito nedarant; ieškovė visos informacijos nežinojo, aprašymas – tai technikos vadovo darbas, kainas taip pat skaičiuodavo liudytoja. Teismo posėdžio metu liudytoja T. S. parodė, kad ieškovei būtų buvę sudėtinga užpildyti prašomą lentelę, tam reikalingi visi įmonės darbuotojai, tai truktų ilgą laiką, visi standartai – anglų kalba, juos reikėtų išversti, jų daug, vien 20–30 cheminės srities standartų, dar daug fizikinių standartų; liudytoja girdėjo, kaip ieškovė keletą kartų vadovei nurodė, kad to darbo negalinti atlikti. Užduotis ieškovei parengti lentelę per dvi dienas buvo duota suprantant, kad ji negali būti įvykdyta laiku dėl trumpo termino ir nedisponuojant visais duomenimis, viršijant ir ieškovei priskirtas darbo funkcijas. Liudytojo E. P. teiginys, kad ieškovei buvo nurodyta, jog jei reikalavimai viršys pareiginius nuostatus, jai bus skiriama premija, nepagrįstas, nes DK 119 straipsnis draudžia darbdaviui pavesti darbuotojui atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi.

Antroji drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei 2017 m. kovo 15 d. įsakymu paskirta už tai, kad ji nevykdė atsakovės direktoriaus 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 1 punkto – nepriėmė įmonei adresuotos korespondencijos. Teismas nenustatė, kad buvo šalių susitarimas dėl ieškovės pareigų, susijusių su įmonės korespondencijos priėmimu. Ieškovei 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 1 punktu buvo pavesta atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, ką draudžia DK 119 straipsnis, todėl tokio neteisėto nurodymo ieškovė neprivalėjo vykdyti, o už jo nevykdymą jai negalėjo būti skirta drausminė nuobauda. Be to, 2017 m. kovo 15 d. įsakyme nurodyta, kad ieškovė nepriima įmonei adresuotos korespondencijos, tačiau teismo posėdžio metu įmonės vadovė nurodė, kad ji nežino, kokios korespondencijos ieškovė nepriėmė, ieškovė jai persiųsdavo elektroninius laiškus iš savo darbinio elektroninio pašto, tačiau ieškovė jai buvo minėjusi, kad korespondencijos nepriims, nes jai tai nepriklauso. Taigi drausminė nuobauda ieškovei skirta nežinant, ar kokia nors korespondencija nebuvo priimta. Ieškovė klausimus, susijusius su korespondencijos priėmimu, sprendė įmonėje įprastu būdu – nesant tokiai pareigai atlikti atsakingo asmens, kuriam tokia pareiga priklausytų pagal darbo sutartį, ieškovė kaip ir anksčiau, esant galimybei, priimdavo korespondenciją, susijusią su darbinėmis funkcijomis, gautus elektroninius laiškus persiųsdavo įmonės vadovei, o elektroninio pašto dėžutė [email protected] buvo L. D. naudojamame kompiuteryje jos kabinete, raktas nuo pašto dėžutės, kaip patvirtino ir liudytoja L. D., buvo perduotas įmonės vadovei, o siuntų su teismo dokumentais ieškovė nurodė nepriėmusi dėl nežinojimo, kada sutiks įmonės vadovę, retai pasirodančią įmonės patalpose. Taigi ieškovė toliau vykdė darbo sutartimi prisiimtas funkcijas, 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 1 punkto reikalavimo neprivalėjo vykdyti, nesant tokio šalių susitarimo.

Ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą – 2017 m. kovo 24 d. įsakymu paskirta jai neįvykdžius atsakovės direktoriaus 2017 m. kovo 15 d. įsakymo – iki 2017 m. kovo 16 d. 15 val. nepateikus įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] informacijos apie atliktus ir neatliktus bandymus, pasirašytus ir nepasirašytus protokolus, išrašytas ir neišrašytas sąskaitas faktūras, priežastis, dėl kurių nėra atlikti bandymai, pasirašomi bandymų protokolai, išrašomos sąskaitos faktūros. Konstatavus, kad 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 15 d. įsakymais drausminės nuobaudos – papeikimai – ieškovei skirtos nepagrįstai ir nesant duomenų apie ieškovei skirtas kitas drausmines nuobaudas, ji negalėjo būti atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, ieškovė buvo prisiėmusi konfidencialumo įsipareigojimus, pagal kuriuos lentelėje prašomi pateikti duomenys (klientų duomenys, bandymų aprašymai, visa su bandymais susijusi informacija) yra konfidencialūs, todėl, negavusi patvirtinimo apie tinkamą advokato atstovavimą ir elektroninio pašto dėžutės adreso naudotoją, iš šalių pasisakymų teismo posėdžio metu nustačius, kad įmonėje situacija tarp įmonės vadovės ir ieškovės buvo įtempta, ieškovė pagrįstai laikė, kad pateikiant prašomą informaciją elektroniniu paštu [email protected] jai gali kilti atsakomybė dėl konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, todėl pagrįstai nesiuntė lentelės su prašomais duomenimis elektroniniu paštu [email protected]. Be to, užduotis ieškovei parengti lentelę per vieną dieną buvo duota suprantant, kad ji neįvykdytina dėl trumpo termino ir nedisponavimo visais duomenimis, viršijant ir ieškovei priskirtas darbo funkcijas, ką draudžia DK 119 straipsnis. Teismas sprendė, kad ieškovė darbdavės pavedimų negalėjo įvykdyti dėl pačios darbdavės netinkamo darbo organizavimo. Įmonės vadovė tinkamai organizuoti įmonės darbo nepajėgė, bet kokiais būdais siekė nutraukti darbo sutartį su ieškove, netgi pasitelkdama grasinimus, kas patvirtina ieškovės atleidimo iš darbo neadekvatumą, neproporcingumą, prieštaravimą bendriesiems teisės principams.

Ieškovė dirbo pas atsakovę nuo 2007 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. kovo 24 d., todėl pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą jai priklauso keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ieškovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 870 Eur, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 3480 Eur (870 Eur x 4 mėn.) išeitinė išmoka.

Ieškovė, nors ir ne visu etatu, tačiau nuo 2017 m. gegužės 18 d. įsidarbino naujoje darbovietėje, kaip ji pati nurodė, gauna 1/8 dalį minimaliosios mėnesinės algos. Teismas, įvertinęs ilgą ieškovės darbo pas atsakovę laikotarpį (nuo 2007 m.), bylos nagrinėjimo teisme trukmę bei kompensacijos paskirtį, šalių interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, laikė tikslinga mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 3000 Eur nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir priteisti papildomai po 42,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą, priteisė ieškovei iš atsakovės 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kolegija nurodė, kad ieškovės pareiga turėti su savimi savo (bandymų vadovo) pareiginius nuostatus nebuvo įtvirtinta nei darbo sutartyje, nei įmonės lokaliniuose teisės aktuose, nei jokiuose kituose teisės aktuose. Taigi atsakovės vadovė, siekdama gauti atitinkamus įmonės dokumentus iš juos turinčių asmenų, turėjo kreiptis ne į ieškovę, o į atitinkamą įmonėje atsakingą už konkrečių dokumentų saugojimą asmenį. Aplinkybė, kad galimai atsakovės vadovė nežinojo ar negalėjo žinoti, kur yra tam tikri įmonės dokumentai bei kas yra atsakingas už jų saugojimą, negali lemti ieškovei pareigos užtikrinti 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 6 punkto (pateikti įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] savo (bandymų vadovės) pareiginius nuostatus) tinkamą įvykdymą, o jos neįvykdymo atveju – skirti ieškovei drausminę nuobaudą.

Tam tikri įmonės dokumentai, įskaitant ieškovės (bandymų vadovo) pareiginius nuostatus, buvo pačioje įmonėje, t. y. atsakovės dispozicijoje; šios aplinkybės neginčija ir pati atsakovė. Todėl L. G., kaip įmonės vadovei, siekiant susipažinti su tam tikrais įmonės dokumentais, nebuvo jokių kliūčių kreiptis į atitinkamą įmonėje atsakingą už konkrečių dokumentų saugojimą asmenį su prašymu pateikti jai būtinus dokumentus arba pačiai ieškoti įmonėje jai svarbių dokumentų bei su jais susipažinti ar atlikti kitus su tuo susijusius teisėtus veiksmus. Jeigu pareiginiai nuostatai yra saugomi tam tikra įmonėje nustatyta tvarka, esant atitinkamam už šių pareiginių nuostatų saugojimą atsakingam asmeniui, ieškovė, kaip įmonės darbuotoja, savo nuožiūra ir iniciatyva, net ir turėdama raktą nuo L. D. kabineto, negalėjo pasiimti pareiginių nuostatų be asmens, užtikrinančio šių dokumentų saugojimą, leidimo. 2016 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės siųstas elektroninis laiškas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė kažkada iš viso galėjo turėti atsakovės vadovės prašomus atsiųsti bandymų vadovo pareiginius nuostatus, nes pagrįstų abejonių kelia tiek prie šio elektroninio laiško prisegto dokumento pavadinimas, tiek tai, jog siunčiamas dokumentas nebuvo ieškovės pasirašytas, kas prieštarauja tiek įmonėje esančiai tvarkai, tiek kelia abejonių dėl dokumento teisinės galios. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė įmonės vadovės nustatytu įsakymo įvykdymo laikotarpiu faktiškai turėjo savo žinioje bandymų vadovo pareiginius nuostatus.

Vien tai, jog ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė visų tam tikrą jos elgesį pateisinančių aplinkybių, neeliminuoja ieškovės teisės šias aplinkybes nurodyti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2009">3K-3-153/2009</a>). Tai, kad nei 2017 m. kovo 1 d., nei 2017 m. kovo 10 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nenurodė aplinkybių dėl pareiginių nuostatų neturėjimo ir negalėjimo jų perduoti, savaime negali būti pagrindas konstatuoti, jog ieškovė pripažino savo pareiginius nuostatus turėjusi ir galėjusi juos perduoti.

2017 m. vasario 22 d. įsakymo ieškovei įteikimo metu atsakovės vadovė nežinojo, kokias iš tikrųjų funkcijas įmonėje vykdo ieškovė (2017 m. vasario 27 d. reikalavime pasiaiškinti nurodoma, kad neturėdama ieškovės pareiginių nuostatų įmonės vadovė neturi galimybės nustatyti ieškovės darbo funkcijų). Įrodymų, patvirtinančių, kad 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytos informacijos apdorojimas bei šiame įsakyme nurodytos lentelės užpildymas priskirtinas ieškovės darbinėms pareigoms, atsakovė nepateikė. Duomenų, kad ieškovė darbo įmonėje metu kada nors pildė tokio pobūdžio lentelę ar sistemino 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytą informaciją, nėra. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė galimai disponuoja tam tikra informacija apie 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytus duomenis, savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovė turi kompetenciją šią informaciją apdoroti, sisteminti bei padaryti konkrečias išvadas ar apibendrinimus dėl vienų ar kitų įsakyme nurodytų pateikti duomenų. 2017 m. vasario 22 d. įsakymu ieškovei buvo pavesta atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi (DK 119 straipsnis). Atsakovės vadovės nustatytos dvi dienos 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytai užduočiai įvykdyti buvo skirtos suprantant užduoties neįvykdymą tiek dėl trumpo termino, tiek dėl galimai ieškovei nepriskirtinos funkcijos atlikti šią užduotį buvimo.

Ieškovė 2013 m. sausio 30 d. buvo pasirašiusi įmonės parengtą pasižadėjimą dėl nešališkumo, konfidencialumo ir pranešimo apie interesų konfliktą, 2015 m. rugsėjo 30 d. – įmonės konfidencialios informacijos sąrašą, patvirtintą 2015 m. rugsėjo 30 d. įmonės valdybos posėdyje. Ieškovė turėjo pareigą saugoti įmonės konfidencialią informaciją. Iš elektroninio pašto dėžutės [email protected] pavadinimo ieškovei pagrįstai kilo abejonių, kad tokį elektroninio pašto adresą gali tikrinti bet kuris advokatų profesinės bendrijos „Scitus“ darbuotojas, nes dažniausiai elektroninio pašto adresas, prasidedantis žodžiu „info“, būna bendro naudojimo, pasiekiamas didžiajai daliai darbuotojų, administratoriui. Atsakovė negalėjo pateikti įrodymų, kad ieškovė ar kiti darbuotojai būtų buvę tinkamai informuoti apie advokato atstovavimo įmonei faktą, jo įgaliojimų ribas. Ieškovei buvo žinomas UAB „Valeksa“ 2016 m. rugsėjo 13 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad įmonė su advokatu V. L. sudarytas teisinių paslaugų sutartis yra nutraukusi ir jam išduoti įgaliojimai yra panaikinti. Taigi ieškovei pagrįstai galėjo kilti abejonių dėl atstovavimo įmonei aplinkybių atsakovės vadovės nurodytu įsakymo įvykdymo laikotarpiu. Esant įmonėje įtemptai situacijai tarp įmonės vadovės ir ieškovės, egzistuojant spėlionėms dėl advokato atstovavimo įmonei fakto bei nesant duomenų apie elektroninio pašto [email protected]. naudotojus, ieškovė, atsisakydama siųsti lentelę su prašomais duomenimis elektroniniu paštu [email protected], siekė apsaugoti įmonės konfidencialią informaciją. Tretiesiems asmenims sužinojus įmonės konfidencialią informaciją, įmonei galėtų atsirasti tam tikrų neigiamų pasekmių. Todėl ieškovės atsisakymas siųsti tam tikrus įmonės duomenis elektroniniu paštu [email protected], egzistuojant net ir minimalioms spėlionėms dėl galimo konfidencialios informacijos išviešinimo tretiesiems asmenims, laikytinas teisėtu ieškovės veiksmu, atitinkančiu ir įmonės interesus.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovei darbo sutartimi buvo nustatyta pareiga priimti įmonei adresuotą korespondenciją (siunčiamą paštu, elektroniniu paštu [email protected] ar įteikiamus asmeniškai dokumentus bei ją registruoti korespondencijos registravimo žurnale). Byloje nėra ir jokių įrodymų, iš kurių galima būtų nustatyti, kad įmonė šios pareigos vykdymą būtų perdavusi konkrečiam asmeniui. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kokios konkrečiai korespondencijos bei kada ieškovė nepriėmė ar atsisakė priimti. Tam tikrą korespondenciją ieškovė priiminėjo, siųsdavo įmonės vadovei. Taigi ieškovė, kaip ir kiti įmonės darbuotojai, draugišku principu bei atsitiktinumo tvarka priiminėjo korespondenciją, akivaizdžiai nesant darbo sutartimi jai pavestų šių pareigų vykdymo. Todėl 2017 m. vasario 20 d. įsakymo 1 punkto reikalavimo ieškovė neprivalėjo vykdyti, o drausminė nuobauda 2017 m. kovo 15 d. įsakymu už šio reikalavimo neįvykdymą ieškovei negalėjo būti skirta.

Nustačius, kad ieškovei drausminės nuobaudos skirtos neteisėtai ir nesant duomenų apie kitas ieškovei skirtas drausmines nuobaudas, ji negalėjo būti atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

2017 m. kovo 15 d. įsakymas ieškovei pateikti informaciją yra analogiškas 2017 m. vasario 22 d. įsakymui. Taigi 2017 m. kovo 15 d. įsakymu ieškovei taip pat buvo pavesta atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, užduočiai įvykdyti nustačius akivaizdžiai per trumpą laiką.

Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovės ir liudytojų L. D. ir T. S. sąsajomis, dėl ko jų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Nesant jokių pagrįstų duomenų dėl liudytojų L. D. ir T. S. galimo šališkumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais bei juos vertino. Pirmosios instancijos teismas analizavo liudytojo E. P. parodymus, į juos atsižvelgė bei dėl jų pasisakė.

Ieškovė pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, tai ieškovei iš atsakovės priteistas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šiuo metu tarp atsakovės akcininkų vyksta teisminiai ginčai dėl įmonės valdymo. Viena iš devynių bendrovės akcininkų L. D., turinti 23,59 proc. bendrovės akcijų, einanti įmonėje valdybos pirmininko, direktoriaus pavaduotojo, kokybės vadybininko ir technikos vadovo pareigas, padedant sutuoktiniui V. D., buhalterėms O. K. ir I. G., ieškovei, yra kaltinama įmonės lėšų švaistymu savo, šeimos narių, giminaičių ir kitų įmonės darbuotojų naudai (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNjY2LTI3NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-666-275/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-666-275/2017">e2-666-275/2017</a>). L. D., siekdama išvengti jai gresiančios civilinės, o gal ir baudžiamosios atsakomybės, kreipėsi į teismą, nepagrįstai ginčydama įmonės akcininkų ir naujos įmonės vadovės L. G. priimtus sprendimus ir taikant laikinąsias apsaugos priemones bandydama perimti įmonės valdymą į savo rankas per sau lojalią turto administratorę UAB,,Valeksa“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi panaikinus bendrovės administravimą L. D. kartu su ieškove ir kitais sau lojaliais bendrovės darbuotojais (Z. R., A. M., T. S.) ėmė žlugdyti bendrovės veiklą ir nevykdyti jokių bendrovės vadovės L. G. nurodymų bei prašymų. Įmonės veiklos žlugdymas pasireiškė kryptingu ir gerai organizuotu įmonės akcininkų daugumos paskirtos įmonės vadovės diskreditavimu ir tyčiniu neveikimu, tokiu būdu šantažuojant akcininkų daugumą. Teismai patenkino ieškinį galimai nuspręsdami, kad ieškovė buvo auka, su kuria bandyta susidoroti, tačiau bylos aplinkybės, kurių nepagrįstai netyrė ir nevertino teismai, tik patvirtina priešingą išvadą, t. y. tai, kad ieškovė organizuotai su L. D. ir kitais darbuotojais žlugdė įmonės veiklą, teisindama savo neveikimą melagingais argumentais. Į bylą buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Teismai, netirdami ir nevertindami visų reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>).

Iš ieškovės 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. kovo 10 d. pasiaiškinimų darbdavė galėjo neabejotinai suprasti, kad ieškovė turi pareiginius nuostatus, bet jie yra konfidencialūs ir ieškovė jų vadovei nesiųs elektroniniu paštu, o gali duoti tik susipažinti vadovei įmonės patalpose. Ieškinyje ir teisme ieškovė jau nurodė, kad nedisponavo nuostatais. Dėl 2017 m. vasario 22 d. įsakymo vykdymo ieškovė paaiškinime darbdavei nurodė, kad nesuteiks prašomos informacijos, nes ši yra konfidenciali. Ieškinyje ir teisme ieškovė jau nurodė, kad prašomos informacijos nesuteikė, nes neturėjo tam pakankamai laiko. Taigi ieškovė ne pasinaudojo teise teisme teikti papildomus pasiaiškinimus dėl padaryto pažeidimo, tačiau piktnaudžiavo šia teise, teisme pateikdama visiškai naujus paaiškinimus, siekdama pateisinti savo neteisėtą neveikimą. Nėra jokio pagrindo tikėti naujais ieškovės paaiškinimais, juolab kad jie prieštarauja ankstesniesiems. Taigi teismai nepagrįstai iš esmės nusprendė, kad ieškovė teisme turi teisę ne tik papildyti, bet ir pakeisti savo paaiškinime dėl darbo drausmės pažeidimo atsakovei nurodytas aplinkybes, ir nepagrįstai, vadovaudamiesi jau teisme (po atleidimo iš darbo) ieškovės nurodytomis naujomis aplinkybėmis dėl darbo drausmės pažeidimo, išsprendė bylą, taip pažeisdami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darbdavio teisėtus lūkesčius, teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis, DK 240 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2009">3K-3-153/2009</a>).

Teismai sprendimus nepagrįstai grindė šališkų liudytojų L. D. ir T. S. paaiškinimais dėl ieškovės galimybės įvykdyti darbdavės nurodymą pateikti informaciją (lentelę). Akivaizdu, kad ieškovei, kaip bandymų vadovei, pateikti bendrovės vadovės prašomą informaciją apie bandymų būklę arba užpildyti vadovės pateiktą lentelę nėra sudėtinga ir nereikalauja didelių laiko sąnaudų. Teismai nepagrįstai savarankiškai, pagal logikos dėsnius ir nešališką vidinį įsitikinimą netyrė ir nevertino atsakovės nurodymų ieškovei įvykdytinumo, o vadovavosi vien tik ieškovės prašymu kviestų liudytojų parodymais, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>).

Teismai nepagrįstai nevertino to fakto, kad ieškovės prašomos priteisti kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis prieštarauja teisingumo principui, yra neproporcingas ir sukelia sunkių neigiamų padarinių atsakovei. Kompensacija nesumažinta, taip nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2012">3K-3-371/2012</a>; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy00NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37-469/2016">3K-3-37-469/2016</a>). Ieškovė po jos atleidimo iš darbo įsidarbino konkuruojančioje įmonėje UAB Konstrukcijų bandymo centre, tačiau teismai nepagrįstai nenustatė ieškovės joje gaunamų pajamų dydžio ir atitinkamu dydžiu nesumažino jai priteistinos kompensacijos. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad įmonės veikla nuo 2017 m. birželio 1 d. yra sustabdyta (įmonė faktiškai nevykdo veiklos, negauna pajamų, per pirmus tris 2017 m. mėnesius (iki 2017 m. kovo 31 d.) gavo 219 Eur pajamų, o patyrė 59 270 Eur išlaidų, dėl to veiklos nuostolis – 59 505,47 Eur). Per devynis 2017 m. mėnesius (iki 2017 m. rugsėjo 30 d.) įmonė patyrė jau 146 028 Eur išlaidų, veiklos nuostolis – 146 106 Eur. Šiuo metu įmonėje iš viso nėra lėšų, skola „Sodrai“ – 253,23 Eur. Be to, atsakovės turtas yra areštuotas, todėl ji negali parduoti savo turto ir atsiskaityti su ieškove. Net jeigu įmonės turtas ir nebūtų areštuotas, jį parduoti galima būtų tik esant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui, o šio priimti greitu laiku neįmanoma dėl vienos iš įmonės akcininkių L. D. vykdomo nesąžiningo nuolatinio įmonės valdymo organų sprendimų ginčijimo. Taigi atsakovė ne savo noru negali iš karto sumokėti ieškovei nutartyje nurodytos kompensacijos, kuri didėja dėl neatsiskaitymo su ieškove.

Ieškovė prašė teismo atlyginti jos patirtas 1210 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, trukęs 10 val.). Tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>). Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą nagrinėjamoje byloje už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 1090,31 Eur (1,3 x 838,70 Eur). Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai, be teisinio pagrindo priteisė daugiau negu maksimalus leistinas priteistinas išlaidų atlyginimo dydis. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo sprendžiami nauji klausimai, kad ieškovės atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad ieškovei atstovavo ne advokatas, o advokato padėjėjas, įvertinus advokato padėjėjo laiko sąnaudas (10 val.) ir kitus pagrindus, nurodytus Rekomendacijose, laikytina, kad optimalus priteistinas užmokestis už advokato padėjėjo paslaugas nagrinėjamoje byloje yra 400 Eur, arba 40 Eur per 1 val., o ne 121 Eur per 1 val.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė siekia, kad kasacinis teismas iš naujo tirtų ir nustatytų bylos faktines aplinkybes, kas prieštarauja kasacijos specifikai ir tikslui. Kasaciniame skunde remiamasi byloje teismų nenustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tikrosios faktinės aplinkybės iškraipomos. Atsakovės nurodoma kasacinio teismo praktika netaikytina, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, atsakovė nepaaiškina, kaip nukrypstama nuo kasacinio teismo praktikos.

Atsakovė dėl nesuprantamų priežasčių nurodo tarp atsakovės akcininkų vykstančius teisminius ginčus, nors ieškovė juose nedalyvauja ir nurodytuose ginčuose nėra keliami su šia byla susiję klausimai. Šioje byloje šalys apibrėžė, kad turėtų būti vertinami tik atsakovės įsakymuose nustatyti ieškovės drausminės atsakomybės pagrindai. Atsakovės teiginiai, kad buvo slepiama visa informacija, reikalinga įmonei valdyti, kad visi darbuotojai nustojo dirbti, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vadovė grasino ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad įvertinus įrodymus nebuvo priimtas atsakovei palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės.

Nagrinėjamoje byloje galima vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2009">3K-3-153/2009</a> išaiškinimais, pripažįstant, kad ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu galėjo pateikti papildomus paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybių. Ieškovės pasiaiškinimas į abu atsakovės reikalavimus yra apibendrinto pobūdžio, nekonkretus ir neišsamus. Ieškovė ne kartą dėl jai teiktų reikalavimų pasiaiškinti aiškinosi ir žodžiu, todėl aplinkybės, kad 2017 m. kovo 1 d. pasiaiškinime nėra pažodžiui nurodyta, jog ieškovė neturi pareiginių nuostatų, nereiškia, kad ieškovė turėjo tokius pareiginius nuostatus ir galėjo juos pateikti. Ieškovė pasiaiškinime nenurodė, kad turi pareiginius nuostatus, o atsakovė ieškovės neklausė, ar ši turi pareiginius nuostatus, kas jais disponuoja, kas galėtų juos pateikti. Byloje aiškiai nustatyta, kad atsakovė nurodė ieškovei pateikti pareiginius nuostatus žinodama, kad pagal Kokybės vadovą pareiginiai nuostatai yra pas kokybės vadybininką, kad darbuotojai tokių pareiginių nuostatų su savimi neturi ir neprivalo turėti, saugoti ir atitinkamai darbdaviui pateikti, tai patvirtina pačios atsakovės vadovės paaiškinimai, teikti posėdžio metu. Nors atsakovė teigia, jog tik teisme ieškovės pozicija pasikeitė (neva tik teisme ieškovė nurodė, kad negali atlikti analizės dėl dokumentų apimties), tačiau tai prieštarauja tiek liudytojų (T. S. ir L. D.) parodymams, tiek byloje esančiam 2017 m. kovo 15 d. garso įrašui, tiek kitiems rašytiniams įrodymams, pagal kuriuos ieškovė negalėjo pateikti prašomos informacijos ne tik dėl konfidencialumo. Darbdavys, vertindamas konkretaus darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, turėtų tirti ir vertinti ne tik darbuotojo pasiaiškinimą, bet ir kitas žinomas aplinkybes, gauti papildomą pasiaiškinimą iš darbuotojo, surinkti informaciją iš kitų darbuotojų, įvertinti jam jau žinomas aplinkybes, siekdamas įsitikinti, kad tikrai egzistuoja visos drausminės atsakomybės sąlygos. Joks teisės aktas nenustato, kad darbuotojo reikalavimo pasiaiškinti ribos apibrėžia ir bylos ribas, t. y. nenustato, kad darbuotojas ginčo metu negali remtis pasiaiškinime nenurodytomis aplinkybėmis. Teikti ar ne pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, ji iš esmės skirta darbuotojui pasisakyti ir nėra vienintelis šaltinis darbdaviui darbo drausmės pažeidimui ištirti.

Atsakovė faktiškai neįrodinėjo, kad L. D. ir (arba) T. S. buvo šališkos ieškovės atžvilgiu, kad jos buvo suinteresuotos ieškinio reikalavimų patenkinimu ir būtent dėl šios priežasties teikė melagingus parodymus. Nors atsakovė aiškina, kad vien ieškovės pareigų pavadinimas įrodo jos galėjimą atlikti užduotis, tačiau darbuotojo darbo funkcijas, kompetenciją, gebėjimus ir pan. apibrėžia ne pareigybės pavadinimas, o pareigybės funkcijų turinys. Tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys, visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką, taigi supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-80/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-80/2011">3K-3-80/2011</a>). Liudytojas E. P. pripažino, kad ieškovei buvo nurodyta atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, net neatsižvelgdamas į ginčijamus liudytojų parodymus, nurodė, kad 2017 m. vasario 22 d. įsakymo ieškovei teikimo metu atsakovės vadovė nežinojo, kokias iš tikrųjų funkcijas įmonėje vykdo ieškovė. Įrodymų, patvirtinančių, kad įsakyme nurodytos informacijos apdorojimas bei atitinkamai šiame įsakyme nurodytos lentelės užpildymas priskirtinas ieškovės darbinėms pareigoms, atsakovė nepateikė.

Kasaciniu skundu skundžiama teismo sprendimo dalis dėl priteistos kompensacijos už priverstinę pravaikštą (dydžio) nebuvo apeliacijos dalykas, todėl negali būti nagrinėjama ir kasacine tvarka. Atsakovė teikia papildomus įrodymus byloje dėl blogos bendrovės finansinės būklės, tačiau kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių nenustato, todėl pateikti įrodymai nevertintini. Bet kuriuo atveju pateiktų duomenų (balanso, pelno (nuostolių) ataskaita) įrodomoji galia abejotina, kadangi neaiškus dokumentus rengęs asmuo, jie nepasirašyti.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo atsakovė, priteisdamas kompensaciją už priverstinę pravaikštą, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ne visu etatu įsidarbino naujoje darbovietėje, įvertino ilgą ieškovės darbo pas atsakovę laikotarpį, bylos nagrinėjimo teisme trukmę bei kompensacijos paskirtį, šalių interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, sumažino ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki 3000 Eur nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir priteisė papildomai po 42,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė buvo priimta į naujas pareigas ne visam darbo laikui, gavo itin mažas draudžiamąsias pajamas, todėl ši aplinkybė neturėtų būti reikšminga sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio.

Tai, kad bendrovė šiuo konkrečiu metu nevykdo veiklos, nėra pakankamas pagrindas sumažinti ieškovei priteistą kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Ieškovė nėra atsakinga dėl bendrovės veiklos stabdymo. Atsakovė neteigia, kad yra nemoki. Atsakovė nuosekliai įrodinėjo, kad jai taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo, kad bendrovė yra moki, turi daug turto. Tai, kad atsakovė nusprendė stabdyti veiklą, nesiima veiksmų situacijai ištaisyti, veiklai tęsti, nepradeda įmonės nemokumo procedūrų (bankroto), kad turi daug bylų, negali bloginti ieškovės padėties.

Rekomendacijose nenustatyta imperatyvaus draudimo nukrypti nuo nustatytų už suteiktas teisines paslaugas maksimalių priteistinų dydžių, o nustatytos rekomenduojamos ribos. Atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas truko 10 val., taikant 100 Eur valandinį įkainį (neįskaitant PVM), apeliacinis skundas, į kurį buvo rengiamas atsiliepimas, buvo itin didelės apimties, bylos apimtis apskritai yra didelė, buvo nagrinėjami 3 epizodai dėl darbo pareigų pažeidimo, todėl negalima teigti, kad byla yra paprasta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės atleidimo iš darbo faktinių aplinkybių vertinimo

Pagal DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-100/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-100/2010">3K-3-100/2010</a>; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-276/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-276/2011">3K-3-276/2011</a>; kt.).

Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, ir kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas, todėl, sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti atsižvelgiama į darbuotojo drausmės pažeidimų sistemingumą, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, t. y. į jo požiūrį į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2012">3K-3-380/2012</a>).

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino faktinės situacijos, lėmusios ieškovės atleidimą iš darbo, t. y. kad ji kartu su L. D. ir kitais darbuotojais žlugdė įmonės veiklą.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu dėl pakartotinio darbo drausmės pažeidimo, t. y. kad ji neįvykdė darbdavio pavedimo – iki 2017 m. kovo 16 d. 15 val. nepateikė įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] informacijos apie atliktus ir neatliktus bandymus, pasirašytus ir nepasirašytus protokolus, išrašytas ir neišrašytas sąskaitas faktūras, priežastis, dėl kurių nėra atlikti bandymai, pasirašomi bandymų protokolai, išrašomos sąskaitos faktūros. Byloje teismų nustatyta, kad iki ieškovės atleidimo iš darbo jai buvo taikytos dvi drausminės nuobaudos – papeikimai už darbdavės pavedimų nevykdymą, t. y. iki 2017 m. vasario 24 d. ji nepateikė įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] bandymų vadovo pareiginių nuostatų ir iki 2017 m. vasario 24 d. 15 val. nepateikė įmonės vadovei elektroniniu paštu [email protected] informacijos apie atliktus ir neatliktus bandymus, pasirašytus ir nepasirašytus protokolus, išrašytas ir neišrašytas sąskaitas faktūras, priežastis, dėl kurių nėra atlikti bandymai, pasirašomi bandymų protokolai, išrašomos sąskaitos faktūros, bei nepriėmė įmonei adresuotos korespondencijos.

Nagrinėjamoje byloje teismai vertino tiek drausminių nuobaudų – papeikimų, tiek ir atleidimo iš darbo teisėtumą, t. y. ar ieškovė yra padariusi darbo drausmės pažeidimus, ir konstatavo, kad jie nebuvo padaryti, visos drausminės nuobaudos ieškovei paskirtos nepagrįstai. Taigi byloje nenustatyti DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktui taikyti būtini faktai, kitos nuobaudai taikyti reikšmingos aplinkybės (nutarties 37, 38 punktai). Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ieškovės ir kitų darbuotojų veiklos, turėjusios neigiamą poveikį įmonės veiklai, yra nesusijusios su faktiniu ieškovės atleidimo pagrindu. Dėl šios priežasties teismai neturėjo pagrindo vertinti ir nustatyti atsakovės kasaciniame skunde nurodomų faktinių aplinkybių dėl ieškovės veiklos, nesusijusios su jos atleidimo priežastimis ir faktiniu atleidimo pagrindu.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos darbo drausmės pažeidimo byloje

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-495/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-495/2014">3K-3-495/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDc4LTQxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-478-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-478-415/2016">e3K-3-478-415/2016</a> 18 punktą; 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjUxLTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-251-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-251-1075/2018">e3K-3-251-1075/2018</a> 36 punktą).

Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017, 23 punktas).

Aiškindamas ir taikydamas įrodymus bei įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas civilinėse bylose dėl darbo drausmės pažeidimų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu darbuotojas ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiga įrodyti, jog drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Tokiais atvejais darbdavys privalo įrodyti, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos. Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą, būtina atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo civiliniame procese principus ir darbo bylų specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-354/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-354/2011">3K-3-354/2011</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas).

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai nepagrįstai pagal logikos dėsnius ir nešališką vidinį įsitikinimą netyrė ir nevertino, ar atsakovės pavedimai ieškovei galėjo būti realiai įvykdomi, o vadovavosi vien tik ieškovės prašymu kviestų liudytojų L. D. ir T. S. parodymais.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų L. D. ir T. S. parodymais, nustatė, kad užduotis ieškovei parengti lentelę per dvi dienas buvo duota suprantant, kad ji negali būti įvykdyta laiku dėl trumpo termino ir nedisponavimo visais duomenimis, viršijant ir ieškovei priskirtas darbo funkcijas. Šią išvadą laikė pagrįsta ir apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad įrodymų, patvirtinančių, jog 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytos informacijos apdorojimas bei šiame įsakyme nurodytos lentelės užpildymas priskirtinas ieškovės darbinėms pareigoms, atsakovė nepateikė; duomenų, kad ieškovė darbo įmonėje metu kada nors pildė tokio pobūdžio lentelę ar sistemino 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytą informaciją, nėra. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė galimai disponuoja tam tikra informacija apie 2017 m. vasario 22 d. įsakyme nurodytus duomenis, savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovė turi kompetenciją šią informaciją apdoroti, sisteminti bei padaryti konkrečias išvadas ar apibendrinimus dėl vienų ar kitų įsakyme nurodytų pateikti duomenų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumą, byloje nėra nei liudytojų parodymų, nei rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės nurodomas aplinkybes dėl ieškovės padarytų darbo drausmės pažeidimų, t. y. kad ieškovei buvo duota pakankamai laiko nurodytoms užduotims atlikti, kad ji buvo kompetentinga jas atlikti, kad tokios darbo funkcijos buvo numatytos ieškovės darbo sutartyje. Byloje nenustatytos priežastys, kodėl teismai neturėtų vadovautis liudytojų L. D. ir T. S. parodymais, o jų parodymus paneigiančių duomenų, minėta, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų ir kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nenukrypo nuo nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų (nutarties 42–44 punktai). Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl įrodymų tinkamumo bei įrodomosios galios, šiais įrodymais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovė, kaip darbdavė, neįrodė, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos jai galėjo būti skiriamos drausminės nuobaudos, ir kad ji galėjo būti atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (CPK 178 straipsnis).

Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo

DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Ši nuostata atitinka tiek darbdavio, tiek ir darbuotojo interesus, o šio reikalavimo vykdymo pažeidimas prieštarauja abiejų darbo sutarties šalių interesams, nes tokio reikalavimo tikslas yra ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 45 punktas).

Darbuotojo pasiaiškinime pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinimo, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, bei nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi darbuotojo pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti iš darbuotojo pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia. Tačiau net ir tokiu atveju, nagrinėjant ginčą teisme, tai neeliminuoja darbuotojo teisės teikti paaiškinimus ar papildomus paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimą atskleidžiančių aplinkybių, kurios yra aktualios nurodant ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2009">3K-3-153/2009</a>).

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovė teismui nurodė naujus paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimų, kurie prieštarauja darbdavei duotiems paaiškinimams, todėl teismai neturėjo vadovautis naujais ieškovės paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, jog ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė visų tam tikrą jos elgesį pateisinančių aplinkybių, neeliminuoja ieškovės teisės šias aplinkybes nurodyti teisme. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, kuri atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (nutarties 50 punktas). 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. kovo 10 d. rašytiniuose pasiaiškinimuose ieškovė nenurodė, kad neturi pareiginių nuostatų ir negali jų perduoti, tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai savaime negali būti pagrindas konstatuoti, kad ieškovė pripažino, jog turėjo savo pareiginius nuostatus ir galėjo juos perduoti. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant dėl darbuotojos pasiaiškinime nurodytų aplinkybių reikšminga nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovės pareiginiai nuostatai buvo įmonėje ir vadovė turėjo galimybę kreiptis į asmenį, pagal darbo funkcijas disponuojantį ieškovės pareiginiais nuostatais, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti prieštaringais ieškovės paaiškinimus dėl lentelių su duomenimis apie užsakymus atsakovei siuntimo, teiktus 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. kovo 10 d. rašytiniuose pasiaiškinimuose ir nurodytus ieškinyje bei teismo posėdžių metu. Ieškovės 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. kovo 10 d. rašytiniuose pasiaiškinimuose nurodytos ne visos reikšmingos aplinkybės dėl darbdavės įpareigojimų nevykdymo. Bylos duomenimis, ieškovė ne tik ieškinyje ir teismo posėdžių metu, bet ir atsakovei įpareigojus pateikti lenteles su užsakymų analize teikė papildomus paaiškinimus atsakovei dėl to, kodėl nevykdo įpareigojimo. Ieškovė 2017 m. kovo 16 d. raštu papildomai atsakovei nurodė, kad 2017 m. kovo 15 d. įsakymu prašomos užsakymų analizės parengimas užtruktų bent 2–3 savaites, neatliekant per tą laiką kito darbo, kad ieškovė nedisponuoja visa informacija, kad tai nėra jos darbo funkcija. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė paaiškinimus dėl negalėjimo įvykdyti 2017 m. vasario 22 d. įsakymo teikė atsakovei ir žodžiu, tai patvirtino liudytoja T. S.. Taigi ieškovės teikti paaiškinimai ieškinyje ir teismo posėdžių metu laikytini papildančiais darbdavei 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. kovo 10 d. teiktus rašytinius pasiaiškinimus.

Šioje nutartyje minėta, kad darbuotojo pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (nutarties 50 punktas). Tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje, kai darbuotojas teikia informaciją dėl darbdavio nustatyto įpareigojimo (ne)vykdymo galimumo įpareigojimo davimo ir (ar) jo vykdymo metu, nors tos informacijos ir neišdėsto pačiuose darbuotojo rašytiniuose paaiškinimuose, nėra pagrindo teigti, kad darbdavys nežinojo visų aplinkybių, reikšmingų drausminei atsakomybei taikyti ar drausminei nuobaudai parinkti.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo konstatuoti atsakovės teisių pažeidimą dėl to, jog ieškovė nepateikė išsamių paaiškinimų darbdavei, t. y. kad darbdavė būtų buvusi suklaidinta ieškovės, nėra. Teismai, spręsdami dėl drausminių nuobaudų skyrimo pagrįstumo, konstatavo ieškovės veiksmų teisėtumą remdamiesi ne vien tik jos paaiškinimais, bet ir byloje esančiais įrodymais. Minėta, kad būtent atsakovė turėjo įrodyti ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą. Teismai, įvertinę į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumas neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo

CPK 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis).

Kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti konkretūs materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėję turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kiti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti kasacijos pagrindai, išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>).

CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad jeigu teismo sprendimas ar jo dalis nebuvo apskųsti ir peržiūrėti apeliacine tvarka, tai toks teismo sprendimas ta apimtimi, kiek nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018, 20 punktas).

Ieškovė ieškinyje, be kitų reikalavimų, buvo pareiškusi ir reikalavimą priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį šio reikalavimo – priteisė 3000 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir po 42,10 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė. Apeliacine tvarka ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo apskųsta, atsakovė apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi jokių argumentų dėl šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo, nepagrįstumo, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėta, todėl kasacija dėl jos, remiantis CPK 341 straipsniu, negalima (nutarties 58 punktas). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų dalies, susijusios su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimu.

Dėl ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio

Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>).

Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos lėšų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (nutarties 60 punkte nurodyta kasacinio teismo nutartis).

Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2009">3K-3-212/2009</a>).

Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašė teismo atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas 1210 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai be teisinio pagrindo priteisė daugiau negu maksimalus leistinas priteistinas išlaidų atlyginimo dydis (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktas). Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko pagrįstu.

Remiantis Rekomendacijų 7 punktu rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Už advokato teikiamas teisines paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 1,3 (8.11 punktas). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2017 m. II ketvirtyje buvo 838,70 Eur, todėl maksimalus priteistinas užmokestis už advokato civilinėje byloje teiktas teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą; paslaugos apmokėtos 2017 m. spalio 10 ir 14 d.) – 1090,31 Eur. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, tačiau neargumentavo dėl CPK 98 straipsnio kriterijų, taikomų išlaidų dydžiui nustatyti, priteisdamas išlaidų atlyginimą vadovavosi tik pateiktais išlaidų dydžiais, nemotyvavo išvados dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taip pažeistas CPK 98 straipsnis, neatsižvelgta į nurodytą kasacinio teismo praktiką (nutarties 60–62 punktai).

Atsakovė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo sprendžiami nauji klausimai, kad ieškovės atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad ieškovei atstovavo ne advokatas, o advokato padėjėjas, todėl optimalus priteistinas užmokestis už advokato padėjėjo paslaugas nagrinėjamoje byloje turėtų būti 400 Eur, arba 40 Eur per 1 val. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais, nes ieškovės atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą surašė ne advokato padėjėjas, o advokatas, procesinis dokumentas yra didelės apimties, jame išsamiai pasisakoma dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo mažinti Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalų dydį nenustatyta (Rekomendacijų 2 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nustatytas pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovei iš atsakovės priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, priteistą 1210 Eur sumą sumažinant iki 1062,88 Eur (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl neviešos bylos medžiagos

CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 64 punktas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi00MjEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72-421/2017">3K-3-72-421/2017</a>, 67, 70, 73 punktai).

Kasacinis teismas, remdamasis teisės aktuose įtvirtintu viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumu bei galimybe bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti, konstatavo, kad nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, kasacinis teismas, kurio nesaisto toks žemesnės instancijos teismo sprendimas ir kuris turi įgalinimus parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą, spręsdamas dėl šių įgalinimų konkrečioje byloje įgyvendinimo ir juos įgyvendindamas, taip pat nėra saistomas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka apimties ir kasacinio peržiūrėjimo objekto specifikos, pavyzdžiui, to, kad kasacine tvarka apskųstu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu buvo peržiūrėtas ne visas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, o tik apskųsta jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2018, 69 punktas).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, nes šalys į bylą savo argumentams pagrįsti pateikė dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, jos komercinėmis paslaptimis, su bendrovės užsakovų asmeniniais viešai neskelbtinais duomenimis.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose, nes į bylą priimtuose dokumentuose yra duomenų, susijusių su atsakovės komercine veikla (CPK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis). Byla buvo išnagrinėta uždarame teismo posėdyje.

Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi ji pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.

Atsakovė pateikė prašymą dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties spręsti teismo nuožiūra. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismui teikė prašymą pripažinti bylos medžiagą nevieša ir nagrinėti uždarame teismo posėdyje tik dėl ieškovės rašytinių paaiškinimų argumentų apie atsakovės duomenų konfidencialumą, kad bendrovės direktorė siekė išvengti nepagrįsto kaltinimo dėl bendrovės konfidencialios informacijos atskleidimo. Atsakovės prašyme iš esmės nenurodoma ir nepagrindžiama, kokia informacija ir kodėl pripažintina konfidencialia, nurodoma, kad informacija jau yra išviešinta, todėl negali būti pripažinta konfidencialia. Ieškovė paaiškinimų dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties nepateikė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės prašymo argumentus, sprendžia, kad atsakovė prarado suinteresuotumą, jog bylos medžiaga būtų laikoma nevieša ir byla būtų nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, ir yra pagrindas konstatuoti, kad CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimas nepagrįstas ir nenustatytas, todėl visa bylos medžiaga pripažintina vieša.

Prie prašymo dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties atsakovė pridėjo naujų įrodymų, tačiau pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame teisme neleidžiama remtis naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija jais nesivadovauja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl ginčo esmės palikti nepakeistą tenkintinas ieškovės prašymas priteisti jai iš atsakovės 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo (CPK 98 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, Rekomendacijų 8.14 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį dėl 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pakeisti ir išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Alzida“ (į. k. 122270615) 1090,31 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt Eur 31 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Alzida“ (į. k. 122270615) 1089 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Laikyti visą bylos medžiagą vieša.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas